Kolega G. Drukteinis kalba apie žurnalistų išvaizdą. Dalis panašūs į "žurnaliūgas"

pagal | 2011/07/14

Šiomis dienomis, kai Vilniuje taip šilta ir gera, sunku susikaupti darbams. Vakarais norisi išsimaudyti ežere, pavažinėti dviračiu. Todėl keletą dienų tik šiek tiek užmetant akį į viešąją erdvę, šiandien kolegos Giedriaus Drukteinio komentaras apie žurnalistus ir „žurnaliūgas“ privertė dar kartą susimąstyti apie mūsų profesijos reputaciją, prestižą, įvaizdį ir kitus dalykus, susijusius su pagarba šiai gildijai.

Kolegos mintys apie Prezidentės Dalios Grybauskaitės 2 metų veiklai skirtoje konferencijoje dalyvaujančius žurnalistus privertė pasijusti nejaukiai:

„… anądien žvelgdamas į savo kolegas žurnalistus, klausinėjančius prezidentės, manęs neapleido nuojauta, kad esu kažkokios gaujos sambūrio arba neformalių visuomenės grupuočių atstovų susitikimo su Vidaus reikalų ministerijos pareigūne liudininkas. Auskarai vyrų ausyse, apdribę bliuzonai su kapišonais, po lūpa nago dydžio išpuoselėta barzdelė (tokia, beje, vadinasi „barbatula“), trumparankoviai marškinėliai – taip niekingai atrodė mano broliai žurnalistai. Kokčiai, apsmurgusiai ir nepadoriai.“

Iš pirmo žvilgsnio atrodo kiek užgaulu. Net gali kai kas pasakyti, kad nekolegiška. Kita vertus, reikia pratintis būti savikritišku. Tai nelengva… O dar sunkiau keistis.

Todėl šį rytą perskaitęs G. Drukteinio komentarą jaučiu pareigą ir savo gildijoje apie tai padiskutuoti. Netrukus tuo klausimu surengsiu apklausą. O kol kas dar vienas G. Drukteinio pasvarstymas, kuris vertas kiekvieno žurnalisto asmeninio įvertinimo:

„Manau, mes jau padarėme viską, kad bemoksliai mus vadintų „žurnaliūgomis“, kartais žaismingai – „tūpais žurnalistais“ – ir juokiamės iš savęs kartu su jais. Mes jiems pasidarėme savi, o „savi“ jiems ir esame. Valdininkai mūsų nebebijo, nes ko ir bijoti suskretusio jaunuolio – argi tai pasaulio valdovas? Mes pataikaujame žvaigždėms ir verslininkams, nes jie mums numeta pagraužti kaulų ir beisbolo kepuraičių. Tačiau suvis blogiausia, kad aplinka prarado pagarbos mums jausmą. Nes mes, žurnalistai, nebemokame gerbti savęs. Nei savo apranga, nei elgesiu. Mes kažkodėl esame verti to, kad bet kuris suskis pavadintų mus „žurnaliūgomis“.

Kita vertus, nors išvaizda labai svarbi, tačiau vienas Delfi.lt komentatorius, mano galva, labai taikliai pastebėjo tikrąsias nepagarbos žurnalistų profesijai priežastis:

„Stebėtojas,
2011 07 14 10:28
Gerą tema palietė tas „žurnal-„. Tačiau man atrodo, kad dėl drabužių niekas jų taip nevadintų. Tai palygint yra smulkmena. Tie žurnalistai nusipelnė tokios „pagarbos“ dėl to, kad nusirašinėjo visiškai – straipsnio pavadinimas visiškai neatitinka turinio, deda bjaurias nusikaltėlių nuotraukas pirmuose laikraščių puslapiuose, nors tam skirti 5 puslapiai. Ruošia reportažus ne apie tai kas gražu, bet vis ieško kuo šlykštesnių vaizdų. Vien ko vertos laidos apie Jonaitienę. Arba rašo apie tai, ko visiškai nesupranta. Taigi, ne dėl rūbų žurnalistai vadinami žurnaliūgomis.“

2 komentarai

  1. D.RadzevičiusD.Radzevičius Įrašo autorius(-ė)

    sigitai, bet jei nėra ką komentuoti, tenka pripažinti. O kaip tada kalbėti apie kokią nors žurnalistikos misiją ir kokias nors PVM lengvatas, jei situacija tokia?

    Atsakyti
  2. sigitas

    citata“bemoksliai mus vadintų „žurnaliūgomis““. Pripažinkime, kad dažnai (-iausiai) tie bemoksliai ir yra žurnalistai(-iūgos). Dar-„mums turi pataikauti bet kokį talentą turį žmonės.“. Ką čia bekomentuoti?

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *