Ar galima iš žurnalisto atimti teisę į šią profesiją? Yra ir tokių diskusijų

pagal | 2012/02/07

Šiandien perskaičiau iš kolegos, vieno leidinio redaktoriaus, gautą straipsnį iš „The Guardian“ leidinio. Tikrai įdomus straipsnis apie naują iniciatyvą – įstatymus arba profesinius susitarimus laužantiems žurnalistams turi būti taikomos sankcijos.

Paul Dacre siūlo žiniasklaidos industrijai siekti tokių tikslų. Tai labai įdomus, gal kiek keistas, pasiūlymas. Tačiau šiandien, kai apie etiką ir savireguliaciją kalbama vis daugiau, daugėja teisinių ginčų su žiniasklaida, tokia diskusija būtų labai sveika. Bent jau svarstyti tokią iniciatyvą verta keliais aspektais – ji yra verta dėmesio, neverta jokio aptarimo arba galima ieškoti alternatyvų.

Viena aišku, ir tą pripažįsta daugelis, kad formaliai veikianti savireguliacija, bent jau Lietuvoje, nėra efektyvi ir veiksminga. Tą tenka sakyti tiesiai ir atvirai. Todėl Dacre siūloma žurnalistų akreditavimo tvarka, kuri iš esmės įteisina profesionalų atskyrimą nuo mėgėjų, bent jau teoriškai verčia savireguliaciją stiprinti iš esmės.

Įdomu, ką galvoja kiti?

Įdomiausio pasisakymo ar komentaro autoriui – firminiai dainius.org marškinėliai 🙂

5 komentarai

  1. Tabis

    Šiaip tai būtų gerai jei autorius nors kartą savo tekstą perskaitytų ir ištaisytų bent gramatines klaidas. Klaiku…

    Atsakyti
  2. Tadas

    O tai kaip tada būtų, jei neklystu, su Konstitucine teisę į laisvą žodį?
    Kitas aspektas, Lietuvoje ir taip pilna žurnalistų, kurie visada pabrėžia „niekada savęs“ nevadintų žurnalistais… O kas iš to, jei jų pilna ir jie iš tikrųjų formuoja tam tikros dalies visuomenės nuomonę/informuoja ją? Koks skirtumas – jis pats sau ar kitiems žurnalistas, ar ne?

    Koks skirtumas kaip pavadinsi, jei nuo to pasikeis to, kuris taip kitą pavadino nuomonė? Jokio.

    Tai būtų simbolinis žingsnis. O simbolika be prasmė – kaip lietuviškas krepšinis be Sabonio 🙂

    Atsakyti
  3. Marijus Širvinskas

    Pats mielai sutikčiau, kad žurnalistai būtų atskirti nuo pramogų žurnalistų. Manau, pastarieji galėtų būti vadinami spaudos darbuotojais arba paskalbininkais. Tik pagal kokius kriterijus tuomet reikėtų atskirti mėgėją paskalbininką K. Krivicką nuo profesionalo kaip, sakykime, Domas Burkauskas? Ir apskritai, kas to paisytų?

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *