Ukrainos kalėjimas Nr. 1: nuo J. Tymošenkos iki prasikaltusių lietuvių

Jau keletą dienų Švedijos sostinėje bendraujame su kolega iš Ukrainos, tiriamosios žurnalistikos žurnalistu Konstantinu Usovu. Šis jaunas žurnalistas balandžio pradžioje išgarsėjo kai jo dokumentinis filmas apie garsiausią Ukrainos kalėjimą – Lukjanovkos tardymo izoliatorių buvo parodytas per televizijos kanalą TVi.

Filmas sukėlė didelę sumaištį ir skandalą: iš darbo atleistas ne vienas kalėjimo pareigūnas, pradėti keli ikiteisminiai tyrimai (tikiuosi, kad kolegoms patiems pavyks išvengti bylų), nuspręsta skirti milijonines sumas kalėjimų pertvarkai. Čia įdedu trumpą filmo demonstracinę versiją.

Kolegos atliko ypatingą tyrimą apie ypatingą kalėjimą. Jis ypač išgarsėjo, kai jo kliente tapo buvusi Ukrainos premjerė Julija Tymošenko. Ne kartą ir Vakarų spaudai buvo rodoma, kad kalėjime sąlygos yra „normalios“. Paradinė pusė, atrodė, net kėlė kai kurių paprastų ukainiečių pasipiktinimą – gerai ten tame kalėjime gyvenama.

Tačiau visuomenę pasiekdavo ir kitokia informacija – apie pareigūnų netinkamą elgesį, apie baisias sanitarines sąlygas, keistas savižudybes ir panašius dalykus. Todėl savo tyrimo metu valdžiai nepavaldūs žurnalistai patys bandė tikrinti informaciją. Žinoma, niekas jų į kalėjimą neįsileido. Tuomet jei nutarė sukurti savo informatorių viduje tinklą. Dėl to kolegoms teko atlikti pirmą tyrimą – išbandyti pareigūnų atsparumą korupcijai. Kolegos pakankamai lengvai ne tik sugebėjo papirkti pareigūnus, kad šie įneštų filmuojančius telefonus į kameras ir būtų galima užfiksuoti ne paradinį, o realų gyvenimą garsioje įkalinimo įstaigoje. Jie greitai sukūrė informatorių tinklą: slapta filmuotus kadrus naktimis kaliniai telefonais siųsdavo žurnalistams.

Ir nors po skandalingos laidos valdžia buvo priversta imtis įvairių priemonių, tačiau ir dabar žurnalistams kasdien tebeplaukia informacija apie įvairias problemas šioje ir kitose įkalinimo įstaigose: žiaurų elgesį su nuteistaisiais, pareigūnų korupciją ir t.t.

Visas 45 minučių dokumentinis filmas sukurtas ukrainiečių kalba, todėl šiuo metu titruojamas anglų kalba. Jau šiomis dienomis turi būti baigti šie darbai. Juo susidomėjo ne viena šalis. Lietuvai irgi turėtų būti įdomus, nes vadinamajame Lukjanovkos kalėjime ne tik kali Ukrainos garsūs politikai. Čia yra kalėję ir, kolegos K. Usovo žodžiais tariant, tebekali ir lietuvių.

Šiandien su Kostia padariau trumpą interviu ne tik apie jų sukurtą dokumentinį filmą, bet ir apie situaciją Ukrainoje – tiek poliitkoje, tiek žiniasklaidoje. Iš karto įspėju dėl dviejų dalykų – interviu yra rusų kalba ir tekstas yra ne silpnų nervų žmonėms. Tie, kas supranta, kokie procesai dabar vyksta Ukrainoje, turėtų suprasti ir tai, kiek drąsos reikia turėti jaunam žurnalistai, kad taip atvirai galima būtų kalbėti.

10 komentarų

  1. Dainius RadzevičiusDainius Radzevičius Įrašo autorius(-ė)

    Mariau, nebūk blogu pranašu. Vienas iš iki teismnių tyrimųsusijęs ir su jo darbu. Tai dėl to, kad jie tyrimo metu papirko pareigūnus.

    Atsakyti
  2. Marius

    Jaunystė glaudžiai susijusi su kalėjimu, nenustebčiau jei Kostė pats atsidurtų tame pačiame kalėjime apie kurį rašo.

    Atsakyti
  3. Marius

    Apie jaunyste

    Jaunyste buna dvieju rusiu, prigimtine ir apmastyta.
    Prigimtine visiems pazystama ir ji praeina, o apmastyta jaunyste budinga tik isminciams.
    Prigimtine jaunyste neturi patirties, bet patirtis be jaunatviskos energijos, charakterio, beribio optimizmo, tampa panasi i punancius lapus rudeni.
    Prigimtine jaunyste sueda issivystes intelektas, kuris prieina savo riba. Jaunyste tampa priejusio riba intelekto tarnaite. Is jaunatvisko charakterio, jaunatviskos pscihikos telieka tik rupestis kaip pritraukti gerbuvi, statusa, pripazinima, tai kas vertinama ir madinga sociume ir kaip issaugoti save ir sukauptus sociume taskus,savo sena patirti tai yra mase pscihikoje.
    Tai ir yra senstancio charakterio ir pscihikos simptomai. Todel jaunas zmogus gali jau tureti senstancio pensininko charakteri ir pscihika.
    Kitas reikalas ismintis. Isminciai samoningai pasirenka jauna pscihika, charakteri ir jie nekaupia pscihikoje mases. Tokiam zmogui kaupti sau turtus, vaikytis statuso, reitingu, tasku, sloves yra idiotizmas, juk tai tik mase pscihikoje, kuri sendina, slopina gyvybinguma ir nieko daugiau.

    Atsakyti
  4. dainius radzeviciusdainius radzevicius

    Mariau,tai jaunyste visi persergame 🙂 O tada jau pasimato, musu entuziazmo priezastys.

    Atsakyti
  5. Marius

    Del drasos…

    Kas narsiai bijo tas ne bailys.

    Jaunas charakreris pilnas romantikos.

    Galima atlikti kilnu poelgi ir del reitingu, bet kai gyvenimas ims lauzyti, tuomet garbetroskos issilaksto, parsiduoda, tai ir yra testas. Jeigu poelgis is sazines, vienybes jsusmo, tuomet tokio zmogaus neizgazdinsi. Gyvenimas viska patikrina.

    Atsakyti
  6. Dainius RadzevičiusDainius Radzevičius Įrašo autorius(-ė)

    Simai, bet ar šalies dydi lemia problemų dydį? Šiuo metu esu Švedijoje, ir čia, panašu, tokių dalykų nėra.
    Kostios filme irgi daug subjektyvumo gali būti – žiūrint, kuo labiau tikėsime. Tačiau ten yra skirtingos istroijos. Štai žmogus miršta nuo elektros iškrovos, nors daktaras teigia, kad neturėjo taip būti. Arba laikoma uždaryta moteris, kurią teismas jua paleido.
    Man šioje istroijoje įdomu, nes kiek blogai ten iš tieųs yra, o pačių žurnalistų drąsa lįsti tokioje šalyje į tokia sritį. Juk sutiksi, kad Ukrainoje žurnalistams ir valdžiai neįtikusiems veikėjams teisėsuaga ne kartą padarė tinkamus „įvertinimus“.

    Atsakyti
  7. Simas

    Na, aš visada viskuo abejoju. Manau, kad tą patį sakytų ir K. Krivickas, nors jis, kaip suprantu, dar nė vieno tiriamosios žurnalistikos ciklo nėra padaręs…

    Kalbant apie kalėjimus, tai panaši situacija vyrauja ir Lietuvoje. Esu girdėjęs pasakojimus iš pirmų lūpų (na, iš tų, sėdėjusiųjų) apie panašius dalykus. Mažoje šalyje mažesnės problemos, didelėje – didesnės…

    Atsakyti
  8. Dainius RadzevičiusDainius Radzevičius Įrašo autorius(-ė)

    Mariau, pataikei. Ukrainoje kalėjimuose ir ypač politinėse bylose „pakazuchos“ dabar buvo keik tik nori. Todėl Kostios interviu jis man ir visiem atvirai sako – du kartus teisto Prezidebto buvimas pioste ir apibrėžia valstybės dabartinę rados stadiją – kalėjimų ir lagerių kultūra, kur „pakazucha“, jėgos demonstravima,s bauginima,s grietas baudimas už bet kokią smulkmeną – kasdienybė.

    Atsakyti
  9. Marius

    Visur ir visados yra parodomoji pusė (показуха) ir užkulisiai. Kalėjimas ar prokuratūra, teismai, valdžia ir t.t.
    Jeigu netikėtai , kas vyksta užkulisiuose išplaukia į viešumą, tai vadinama ČP ( ЧП).

    “ČP“ sukelia rezonansą, visuomenėje, emocinė banga.

    Kaip nuslopinti emocinę bangą? Paprastai – su pakazuka!

    Niekas realiai nesikeičia, PAKAZUKA ir ČP viena kitai pora, kaip kairė ranka su dešine, kaip brolis su seserim.

    Kad įvyktų permainos reikia, kad pasikeistų žmonės. Bet iš kur jų paimti? Žmogus su nesavanaudiška pasaulėžiūra, mastymu, charakteriu dabar jau deficitas.

    Metų metais žmonės buvo pumpuojami asmeninio gerbuvio temomis. Pamėginkite dabar VARTOTOJUS suvienyti bendrai idėjai, kurioje nėra materialinės, asmeninės naudos!?

    Valdžiai naudinga, kad VARTOTOJAI pradėtų streikuoti, mitinguoti, agresyviai reikalauti ir kad peržengtų ribą.

    Tuomet bus labai lengva valdyti VARTOTOJŲ BANDĄ, apkaltinant juos valstybės pamatų griovimu ir panaudojant pries jų lyderius jėgą.

    Vartotojams svetimas vienybės jausmas ir jie vienas kito savo kūnais nuo bananų smugių neuždengs, bet išsilakstys ir drebės dėl savo asmeninio gerbuvio.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *