A. Urbonaitė apie moteris: "Liberalės, lesbietės, klimaksinio amžiaus matronos ir modernios naivuolės"

pagal | 2012/05/04

Šiuo metu Europos žurnalistų federacijos surengtoje konferencijoje svarstome rezoliuciją dėl žurnalistikos ir netolerancijos keliamų iššūkių. Kaip tik tuo metu gaunu nuorodą į žurnalsitės ir rašytojos Audronės Urbonaitės komentarą „Nukentėti savo noru? Dar ko!“ (lrytas.lt).

Skaitau ir „žaviuosi“. Jau įžangoje supratau komentaro esmę:

„Įsitikinau, kad moterų kvailumas yra beribis. Kur jūs matėte visuomenę, kuri geranoriškai saugo moterų teises šeimoje?“

Na, kad moteris moteris kvailėmis vadina – nieko gal ir baisaus būtų. Gerai, kad ne koks vyras tai parašė. O tai feministės būtų tikrai „suėdę“ už tokius žodžius.

Bet kaip paaiškinti norą ginti šeimos vertybes ir norą įžeidinėti moteris, kurios turi kitokį požiūrį apie šeimos statusą ir sampratą? Kaip suprasti štai tokius apibūdinimus:

„Liberalės, lesbietės, klimaksinio amžiaus matronos ir modernios naivuolės rėkte rėkia, kad nebūsime europiečiai, jeigu ginsime standartinę šeimą.“

Na jei A. Vinokuras vadina šalies vadovę „frigidiška sterva“, o A. Urbonaitė įveda į apyvartą „klimaksinio amžiaus matronos“, tai kur toliau ribos kritikos ad hominem? Ar priėmę Europoje rezoliuciją apie žurnalistų etikos santykį su jų kalbėjimo maniera gausime kvazimodą ar sugebėsime grąžinti į apyvartą kultūringą ir tolerantišką bendravimą, diskusiją ir asmeninės nuomonės reiškimą?

Tiesa, galiu pasakyti, kad aš pats irgi turiu nuomonę apie „laisvą šeimos traktavimą“. Ir, prisipažinsiu, kad ji labai panaši į A. Urbonaitės: valstybėje turime susitarti dėl šeimos santykių formalizavimo ne tik dėl to, kad taip yra valdžiai patogiau, bet ir dėl to, kad aiškai suformuluotume žmonių teisių ir pareigų santykius. Nes kitaip ginčo atveju joks teismas nieko neišsiaiškins ir neapgins jokių teiisų. Ir dar turėsime viešumoje nuolatines „garliavas“.

1 komentaras

  1. Marius

    Agresyvus protas neįtinkančius jo supratimui puola mušti žodžiais.

    Vieni mušasi kaip mūžikai, kala tiesmukiškai, o kiti kaip angių išperos, stengiasi įgelti kaip gyvatės.

    Bet esmė viena ir ta pati.

    Agresyviam protui neįtinkantys sužadina neigimo būseną.
    Kritika tai lengva neigimo forma, o įžeidinėjimai sunki.
    Ar kiekvieną galima primušti žodžiais?

    Deja ne, o tik turintį tokias pačias proto savybes.

    Todėl ir vyksta kapojimaisi žodžiais, nes dauguma tipiški ir tarnauja toms pačioms proto savybėms.
    Tokia proto savybė kaip agresyvus reikalavimas įtikti nepriklauso nuo išsilavinimo, erudicijos. Pavyzdžiui; politiko ir turgaus bobos protas dažnai skiriasi tik temomis ir agresyvumo lygmeniu, bet ne savybėmis.
    Jei turgaus bobos susimuša tai mažiau bėdos pridaro nei pavyzdžiui politikai. Jų agresyvių protų susikirtimai neretai baigiasi karais.

    Kalbant apie toleranciją tai ji dažnai tik spekuliacijos įrankis. Prote klaiki neigimo būsena, bet žmogus save per jėgą stabdo, vaidina tolerantišką. Žinoma vėliau ar ankščiau sprogsta.

    Tikra tolerancija yra kai kitoks požiūris natūraliai nesužadina prote neigimo būsenos arba kai tave muša visokiais žodžiais, o tu ne dantis sukandęs kenti ir laikaisi, bet natūraliai esi nejautrus įžeidimams ir netgi nuoširdžiai gali užjausti tave puolantį.

    Visa tai įmanoma tik turint savo prote tokią savybę kaip lygiateisiškumas, lygybės išmintis, o ne spekuliuojant lygiateisiškumu.

    Todėl spekuliantus lygiateisiškumu labai lengva testuoti, nes jie tik kalba apie tai, o instinktu tarnauja hierarchijai.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *