Labai trumpai nutariau užfiksuoti savo mintis apie politikus, kurie nuoširdžiai džiaugiasi olimpiečių pergalėmis ir pasiekimais.
Smagu, kad džiaugiasi kaip ir visi kiti. Smagu, kad sveikina medalininkę Rūtą. Jaučiu, kad sveikins ir kitus. Net premijas duos.
Bet vis tiek visų kitų (ne poliitkų) kalbose jaučiasi džiaugsmas už sportininkus ir nusivylimas politikais. Bent jau daugelis žurnalistų apklausimą ir rodomų per televizijas žmonių primena valdžioms, kad baseinai apgriuvę, dėmesio sportininkams trūksta dar iki laimėjimų ir panačiai…
Tai taip ir gaunasi, kad norėdami pasišildyti sporto laimėjimų spinduliuose, politikai vis tiek gauna geras emocijas sau, o žmonių akyse jie vis tiek pralaimi. Ir taip, jaučiu, bus ne tik su plaukimo pergalėmis. Jei futbole kada nors pasieskime daugiau nei niki šiol, Vilniuje į griuvėsius panašus stadionas bus dar labiau matomas ir akis badys. Ir vėl pralaimėjimas. Visoms valdžioms – ir Vilniaus, ir šalies.
Išvados: politikoje kaip ir sporte, jei nori didelių pergalių, reikia ilgai, daug ir kantriai dirbti. Reikia kukliai siekti savo veiklos rezultatų. Ir kuo daugiau padarysi, kuo kuklesnis būsi – tuo daugiau simpatijų laimėsi. O galima tik šlietis prie lyderių ir nugalėtojų. Šildytis spinduliuose. Gal ir nelabai gražu, bet labai patogu.