Ar redakcijos moka tinkamai išklausyti ir "kitą pusę"? Padorumas to reikalauja

pagal | 2013/04/03

dinges heroino kelias is balsas lt dainiusorg

Šiandien Lietuvo žurnalistų sąjungos Etikos komisija paskelbė, mano galva, vieną aktualesnių principinių sprendimų, kuris turėtų padėti redakcijoms ir kolegoms pagarbiai elgtis su savo straipsnių (anti)herojais. Jaučiu, kad laikantis tų rekomendacijų galima būtų gerokai padidinti pasitikėjimą žiniasklaida apskritai ir interneto portalais (ypač kai kuriais) konkrečiai.

Etikos komisijos sprendimas vadinasi „Dėl atsakymo teisės užtikrinimo“.


Reikia pasakyti, kad kolegos prieš priimdami tokį sprendimą labai aiškiai pažymėjo, kodėl tokio sprendimo apskritai reikėjo. Tiesa, sprendimas buvo priimtas pagal labai konkretų skundą reaguojant į labai įdomų precedentą. Štai jo fabula:


„LŽS Etikos komisija š. m. vasario 21 d. gavo UAB „Transekspedicija“ prašymą įvertinti profesinės etikos požiūriu publikaciją „Heroino kelias“, paskelbtą 2011 m. spalio 3-9 d. Nr. 37 (137) savaitraštyje balsas.lt SAVAITĖ ir 2011 m. spalio 7 d. interneto svetainėje balsas.lt. <...>

Prieš kreipdamasi į žurnalistų savitvarkos institucijas, UAB „Transekspedicija“ mėgino pasinaudoti atsakymo teise ir 2011 m. lapkričio 25 d. raštu kreipėsi į „Balsas.lt leidiniai“ redakciją, prašydama paneigti tikrovės neatitinkančias žinias, tačiau atsakymo nesulaukė. Kiek vėliau publikacija „Heroino kelias“ apskritai dingo iš interneto (paieškos sistemos atpažįsta nuorodą, tačiau publikacijos neberodo). Tokiu būdu redakcija nepripažino klaidos, neištaisė informacijos, bet kartu ir nesuteikė galimybės pareiškėjui realizuoti atsakymo teisę.“

Kodėl konkreti situacija tapo pretekstu ne vien nagrinėti konkretų skundą, o kiek plačiau pažiūrėti į šią problemą. Štai kaip LŽS Etikos komisija paaiškina situaciją:

„Informacinių technologijų plėtra sudaro palankią terpę gerinti žiniasklaidos turinio kokybę, stiprinti profesinės veiklos standartus, didinti visuomenės informavimo priemonių veiklos skaidrumą. Kartais šios naujos galimybės naudojamos kitais tikslais – ribojant asmens teises, tarp jų atsakymo teisę.“

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 19 straipsnis nurodo, kad žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas turi ištaisyti savo padarytas klaidas ir netikslumus, kurie gali įžeisti konkrečius asmenis (fizinius ir juridinius), nelaukdamas, kol įžeistas asmuo prašys tai padaryti. Kodekso 20 straipsnis nurodo, jog paaiškėjus, kad visuomenės informavimo priemonėje pateikta informacija yra klaidinga, būtina nedelsiant patikslinti arba paneigti klaidingus ar netikslius faktus be pašalinių viešosios informacijos rengėjo komentarų.

Tačiau ralame gyvenime yra situacijų, kai kai kurie žurnalistai ar redakcijos ne tik netaiso savo klaidų ir neatsiprašo už kitų asmenų pažeistas teises, bet ir elgiasi labai keistai – tieisog pašalinua iš interneto svetainės nkokybiškai parengtą publikaciją. Anot LŽS Etikos komisijos „tokios teisės (atsakymo – D.R.) realizavimas, pašalinus iš interneto svetainės publikaciją, yra komplikuotas, o gal net iš viso neįmanomas“.

Atidžiai perskaitęs visą sprendimą, radau labai aktualią komisijos išvadą dėl internetinės žiniasklaidos:

Atsakymo teisė internete

Kaip profesinės etikos standartai galioja visiems žurnalistams, taip ir atsakymo teisės realizavimo reikalavimas vienodai taikytinas visoms žiniasklaidos priemonėms, neišskiriant interneto. Tai, kad įstatyme nustatyti labai konkretūs reikalavimai atsakomosios informacijos paskelbimui, atspindi siekį ir būtinybę suteikti atsakymui tokią pat reikšmę kaip ir paskelbtai ginčijamai informacijai, kad ji pasiektų tą pačią auditoriją ir padarytų tokį pat poveikį. Interneto portalų praktika šalinti iš interneto erdvės ginčijamą informaciją kelia rimtų abejonių, tuo labiau, kad lankytojams nepaaiškinamos jos pašalinimo priežastys ir motyvai, o suinteresuotiems asmenims nesuteikiama atsakymo teisė.

Galėčiau cituoti ir daugiau dalykų iš minėto sprendimo, bet, man atrodo, vertingiausias patarimas kolegoms yra štai šis:


„Įvertinus informacijos spartą, šiandieninis reikalavimas suteikti atsakymo teisę suinteresuotam asmeniui per dvi savaites tinka tradicinei spausdintinei žiniasklaidai, o interneto žiniasklaidos atžvilgiu gali būti vertinamas tik kaip pernelyg ilgas terminas. Reikalavimas paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją ir garbę bei orumą žeminančią informaciją artimiausiame leidinio numeryje vis sunkiau suprantamas interneto žiniasklaidos, ypač naujienų portalų, kurie atnaujina informacija keletą kartų per dieną, atžvilgiu. Sutrumpinus šį terminą iki keliasdešimties valandų (2-3 dienų), galima būtų kalbėti apie pastangas suteikti atsakymui tokią pat reikšmę kaip ir paskelbtai ginčijamai informacijai, kad ji pasiektų tą pačią auditoriją ir padarytų tokį pat poveikį.“

2 komentarai

  1. tikras lietuvis

    Tas pats galioja ir komentarams.
    Pvz.: parašė žmogus komentarą, neaišku kitąkart ar tas komentaras buvo ar ne, nes reta svetainė rodo, kad komentaras tikrai buvo patalpintas ar įrašytas internete, paskui žmogelis sumąstė komentaro mintį pataisyti.
    O komentaro nėra.
    Kas, pateikus teismui, gali užtikrinti, kad jis toks buvo atspausdintas tenai iš viso, jei trina kada nori ir kaip nori?
    Jei žmogus maždaug atsimena, tai gali parašyti mintį, pataisančią aną. Ir daugumos baudžiamųjų bylų dėl „kurstymo“, „nesantaikos“ prieš kitokius nebūtų buvę.
    Taigi: neleistina, kad redakcijos šalintų netinkamus (jų manymu) komentarus, nes tai yra, garantuotai, žaidimas prieš komentuotojo nuomonę ir už tuos, kuriuos komentatorius kritikuoja.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *