Patyčios viešoje erdvėje – kas mums pasidarė? Gal jau reikia masinės psichoterapijos?

pagal | 2015/04/30

Vieno moksleivio piešinys mokykloje ta pačia tema apie patyčiasSocialiniame tinkle Facebook vienoje grupėje jau keletą dienų vyksta labai aktyvi diskusija apie patyčias viešoje erdvėje. Šiai temai akstinu tapo Andrius Užkalnis ir jo vieši komentarai apie kitus žmones. Tiksliau, ne patys komentarai, o jų forma.

Atsakydamas į šią diskusiją ir komentatorių reakcijas pats Andrius Užkalnis nutarė netęsti diskusijos tame pačiame Facebook grupės rate. Vos po kelių komentarų kažkodėl (jaučiu, kodėl) nusprendė atsakyti viename portale viešu komentaru, kurio antraštė leidžia suprasti ir reakciją – „Patyčių medžiotojai, naujoji inkvizicija“. Suprask, patyčių nemėgstantys ir jų vengiantys – šiuolaikiniai inkvizitoriai.

Tik pacituosiu apibūdinimas, kuriuos minėtas autorius skyrė jo viešo kalbėjimo stilių kritikavusiems asmenims: „nuolatos įsižeidinėja ir apie patyčias skalambija nesaugūs, nuskriaustais besijaučiantys žmonės“, „kovos su patyčiomis“ mafija“, „apsižliumbę skundikai, laibais vištgaidžių balseliais ieškantys užtarimo iš visų aplinkui“. Kitų nebecituosiu.

Žmogus, kuris taip vadina savo kritikus, labai aiškiai parodo savo suvokimą apie diskusijų kultūrą ir savo asmeninę neapykantą bet kokiai kritikai ir ypač kritikams. Todėl visiškai suprantamas ir autoriaus noras viešai gauti savotišką indulgenciją iš savo gerbėjų už savo žodžius, kurie negailestingai taškomi drebiant purvais kitus žmones. Tuos, kurie jį skaito, bet nelabai garbina. Tokia reakcija iškalbingesnė už visus tuos įžeidinėjimus ir patyčias, nes ji paaiškina, kas vyksta žmogaus viduje:

„Nė vienas mano tekstas dar nepadarė niekam nieko blogo. Niekas nenusižudė, nesusižalojo ir nemirė. Tie, kas įsižeidė, nusipelnė įsižeisti: jų liūdesys ir snargliai, sukami ant kumščio, yra ne mano ir ne visuomenės problema. Žliumbi? Žliumbk, tavo pasirinkimas. Jei jautiesi blogai nuo mano tekstų, tu jautiesi blogai nuo savęs ir savo sumauto gyvenimo. „

Jei jau žmogus mano, kad bet koks jo parašytas tekstas gali būti blogas tik tada, kai kas nors nusižudo, susižaloja ar tiesiog miršta, man atsakymas aiškus apie jo etikos ir bendravimo kultūros skalę. O jei tave pila kitas žmogus viešai purvais ir tu jautiesi blogai, tuomet, kaip supratau iš teksto, pats ir esi kaltas. Gali būti ir toks požiūris.

Panašiai elgiasi ir save teisina tie, kas vaikų rate tyčiojasi iš silpnesniojo, garsiai žvengia dar ir pirštu baksnoja į silpnesnįjį. Suprask, jis nusipelno patyčių. Jei mėšlu kito veikėjo drabstomas „sumauto gyvenimo“ savininkas tai jis ir kaltas, o ne to mėšlo drabstytojas. Kaltas tas, kurį apdrabstė ir kuris jaučiasi blogai?

Ką gi, tokiu atveju diskusija šia tema išsemta. Ir jei žiniasklaidos priemonių už turinį atsakingi žmonės, paprastai vadinami redaktoriais, mano, jog tokia bendravimo „kultūra“ ir tokios „kultūros“ skleidėjai yra kaip tik tai, kas rodo profesionalumą, tuomet atsakymas paprastas – kiekvienas nusipelnome tokio elgesio, kaip patys elgiamės. Arba kitaip sakant, kaip šauksi, taip ir atsilieps. Ir nereikia įsižeisti ir viešai teisintis, nes jei tai darai, tai esi toks, kaip kitus vadini  – citatos yra teksto pradžioje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *