Draudimai, draudimai, draudimai… Ar tokios Lietuvos norime?

pagal | 2017/05/11

Šis paprastas klausimas man kilo po pastarųjų kelių mėnesių, kuomet dabartinės valdžios retorikoje gerokai padaugėjo siūlymų kažką drausti ar riboti. Šie siūlymai remiasi realiomis problemomis, kurias didelė visuomenės dalis jau seniai norėtų kažkaip išspręsti. 

Tačiau sprendžiant daugelį problemų yra du skirtingi priemonių tipai. Vienas remiasi nepasitikėjimu žmonėmis ir jų noru elgtis padoriai, todėl siūloma kurti taisykles su ribojimais ir nesilaikančius taisyklių kuo griežčiau ir gal net viešai bausti. Kad bijotų kiti. Na o kitas problemų sprendimo būdas remiasi tikėjimu, kad žmogus yra protingas sutvėrimas ir jam galima padėti, tačiau reikia tik juo pasitikėti ir įsiklausyti į jo poreikius.

Kažkodėl jau seniai gana populiarus (galėčiau vadinti populistiniu) yra labai paprastas ir primityvus metodas – drausti ir riboti žmonėms atlikti kai kuriuos veiksmus ir tokiu būdu sudaryti įspūdį, kad vyksta kova prieš blogį. Po kurio laiko net galima suskaičiuoti pažeidėjus ir baudas, kurie parodys kovos efektyvumą. Čia kaip tikrame kare – kuo daugiau priešų nukovei, tuo didesnė atrodo pergalė. Kovoti galima prieš alkoholizmą, tingėjimą, neraštingumą, nekultūringumą, neapykantos kalbą viešoje erdvėje ir t.t. Viską galima drausti, viskam galima numatyti bausmes. Tokiu atveju bausmės baimė gali keisti viešą žmonių elgesį. Nes bijos.

Tačiau draudimais galima sukurti ir tokią situaciją, kai oficiali statistika rodys gražius skaičius, o realus gyvenimas kartais skirsis nuo statistikos. Viešai kavinėse ar festivaliuose niekas negurkšnos vyno ar alaus, bet patvorėse, skersgatviuose ar kitose alternatyviose vietose ims tarpti visiškai kitokia kultūra. Tą įrodė suomiai keltais keliaudami į Taliną ir kibirais siurbdami pigų alkoholį. Rusijoje, Šiaurės Korėjoje ir Baltarusijoje draudžiama piktai kritikuoti šalies režimus ir valdžios žmones, todėl visas internetas ir visa Pasaulio žiniasklaida pilna dar didesnių patyčių nei būtų rašę vietiniai žurnalistai.

Kitas pokyčiams taikomas metodas, kuris mažiau populiarus ir gana retai taikomas mūsų šalyje – edukuoti ir skatinti žmones atsisakyti žalingų įpročių, agresiją keisti maloniu ir kultūringu bendravimu, besaikį buitinį alkoholio vartojimą namuose, garaže ar kaimo parduotuvės prieigose pakeisti išvykomis į festivalius, miesto ar kaimo šventes ir t.t. O tokiose šventėse galima linksmintis iš švęsti ne tik taip, kaip linksminasi Oktoberfest dalyviai, bet ir rasti kitų labai gražių pavyzdžių. Man visada smagu nukeliauti į „Kino pavasario“ renginius, o po atidarymo ar uždarymo ceremonijos dar ir šampano taurę pakelti. Vėliau ir prie sulčių, vandens, vyno ar kito gėrimo taurės pabendrauti. Laisvai ir neįpareigojančiai. Kur niekas niekam nieko nedraudžia ir neriboja, bet laisvai bendrauja ir smagiai leidžia laiką.

Daugelis žmonių nori gyventi geriau, gražiau, laimingiau. Tačiau dvasinis ir finansinis skurdas dažnai neleidžia per niūrią kasdienybę pasiekti bent kiek šviesesnę mintį. Žmonėms reikia įkvėpimo, gerų pavyzdžių ir motyvacijos. Kas juos gali įkvėpti, kas gali parodyti gerą pavyzdį ar motyvuoti? Paimkime paprastą pavyzdį. Lietuvoje nemaža dalis jaunimo švenčia šv. Valentino dieną. Švenčia įvairia – kavinėse, baruose, koncertų salėse, bendrabučiuose, kino teatruose, prekybos centruose, akimo šokiuose ar vyskupijų organizuojamuose koncertuose. Žinoma, galima nustatyti vieną privalomą formatą – palikti tik „Valentino diena kitaip“. Bet ar laisvoje šalyje mes galime mylėti vieni kitus skirtingai, skirtingose vietose ir skirtingomis formomis? manau, kad tai ir yra laisvė demokratijoje. Galima visada siūlyti naujų, patrauklesnių konkurencingų idėjų ir formų, populiarinti jas ir taip sukurti naujas tradicijas ir naują atmosferą. Bet jau dabar galiu aiškiai pasakyti, kad meilės ir santykių niekada nekūrė ir nekurs Civilinio kodekso normos (Šeimos teisės knyga), kurios reguliuoja šeimos sudarymą ir jos teisinius santykius. Lietuva dažnai vadinama katalikišku kraštu, o bažnyčia iš principo draudžia skyrybas, bet… Pasakykite man kas nors, kodėl net šie draudimai nepadeda išsaugoti šeimų, jei beveik kas antra pora išsiskiria? Kodėl neveikia draudimai ir ribojimai?

Todėl grįždamas prie pirminės savo minties, šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad jaučiuosi sunkiai ir nesmagiai savo paties mylimoje šalyje. Man skaudu, kad kažkur šalia manęs degradavusių tėvų žudomi vaikai. Tokios situacijos, atrodo, turi aiškius kaltininkus ir priežastis – kalti alkoholikai tėvai. Bet kodėl ir kaip jie tapo alkoholikais? kokios priežastys? Kodėl jie gyveno tokioje socialinėje atskirtyje? Kas kaltas dėl jų dvasinio ir kitokio skurdo? Ar koks nors draudimas ir papildomos griežtesnės bausmės būtų padėję išvengti nelaimės? Žinoma, galima surasti atpirkimo ožį ir neva paprastą sprendimą – dar labiau kažką drausti ir riboti, o pažeidėjus bausti. Bet ar bausmės baimė padės išvengti nusikaltimų? baudžiamosios teisės specialistai jau seniai žino, kad ne bausmių griežtumas lemia mažesnį nusikalstamumą. Ekonominės ir socialinės sąlygos žymiai svarbesnės.

Todėl šiandien visiems valdžios žmonėms norėčiau viešai užduoti vieną paprastą klausimą – ką ir kaip Jūs planuojate daryti, kad Lietuvoje realiai sumažėtų žmonių, kurie gyvena žemiau skurdo ribos. Tokių žmonių statistikos duomenimis daugiau nei penktadalis ir tas skaičius didėja!!! 2015 m. apie 640 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos. Įsižiūrėkite į šiuos skaičius.

Galite uždrausti šiems žmonėms pirkti, vartoti alkoholį ar bulvių traškučius. Galite atimti iš jų galimybę keiktis ir plūsti juridinius asmenis viešoje erdvėje. Galite nubausti visus ir pasodinti į kalėjimus. Bet ar Jūs tikitės tokiu būdu pagerinti tų žmonių gyvenimą?

Jau šiandien didelė dalis šeimų laisvalaikiui, poilsiui ir pramogoms per mėnesį gali skirti vos 5 procentus pajamų. Keturių asmenų jauna šeima, gaunanti  1000 eurų pajamų per mėnesį, realiai gali „pramogauti“ visą mėnesį už 50 eurų visiems keturiems asmenims. Tai reiškia, kad jie, geriausiu atveju, gali vieną kartą per mėnesi nueiti į kino teatrą (be jokių bendrų pietų), jei gyvena didmiestyje. Nes iš miestelio ar kaimelio dar ir nuvažiuoti į didmiestį jau pinigų nepakanka.

Tokio skurdo realybė yra baisi. Net masinė kultūra tokiems žmonėms nepasiekiama, ką jau kalbėti apie teatrą, filharmonijos salę ar pramoginį festivalį. Belieka užsidaryti savo skurdo buityje, įsijungti televizorių ir… Toliau jau tik fantazijos reikalas. Žinoma, galima moralizuoti ir patarti visiems skurdą patiriantiems žmonėms emigruoti. Bet tai irgi ne išeitis. Galima patarti keliauti į prestižinius universitetus ir gauti išsilavinimą, o tada užsidirbti daug daug pinigų. Manote, kad tai paprasta?

Todėl kol kas renkamės auklėjimo ir baudimo metodus. Ribosime, griežtinsime. Gal net minimalią algą ar pensijas kokiais dešimt-dvidešimt eurų pakelsime. Ir galėsime pasigirti, kad gyvenimas gerėja.

 

Print Friendly

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *