Žodžio laisvė ir pliuralizmas – apie bendravimo kultūrą ir žodžio (savi)kontrolę

pagal | 2019/01/10

Apie žodžio laisvę ir viešosios erdvės kontrolę pastaruosius keletą metų Lietuvoje kalbėta labai daug. Ir priežastys labai paprastos – politikai ne kartą viešai kritikavo žiniasklaidą ir jos turinį.

Mes jau žinome, kad pernai politikai naujai „sureguliavo” viešą kalbėjimą apie savižudybes, buvo oficialių pasiūlymų didinti „teigiamų” naujienų kiekį žiniasklaidoje ir siaurinti galimybes kritikuoti net viešus asmenis ir verslą. Norėta suvalstybinti savireguliacija paremtą paramos žiniasklaidai modelį (Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą). Politikos užkulisiuose ir įvairiose valstybinio sektoriaus „optimizavimo” darbo grupėse ir pernai kalbėta apie galimybes jungti ir žiniasklaidos srityse veikiančias institucijas – Lietuvos radijo ir televizijos komisiją, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą ir gal dar kai kurias įstaigas. Ką jau kalbėti apie Lietuvą šiuo metu valdančių kai kurių politikų deklaruotą norą pertvarkyti visuomeninio transliuotojo valdymą didinant valdžios įtaką. Kodėl apie visa tai rašau?

Nes mane pernai labai sudomino vieno iš ekspertų komentaras apie kai kurias žiniasklaidos reguliavimo tendencijas Europoje. Šias įžvalgas galite paskaityti ir jos to tikrai vertos. Kita vertus, mane iš tiesų labai nudžiugino sausio pradžioje kilusi vieša diskusija dėl vieno Lietuvoje mažai kam žinomo dokumento – Europos Sąjungos Audiovizualinių paslaugų direktyvos. Seime registruotos pataisos, kuriomis užsimota draudžiama informacija įvardinti ir tokią informaciją, kuria

„bandoma iškraipyti Lietuvos Respublikos istorinę atmintį, skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, demokratine santvarka, krašto gynyba, siekiama stiprinti tautines ir kultūrines takoskyras, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą, silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę, ar kitaip siekiama daryti prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreiptą įtaką šalies demokratijos, rinkimų procesams, partinei sistemai“.

Nuoširdžiai nudžiugau ne dėl pačių pataisų. Jos nuliūdino. Bet labai sveika buvo viešoje erdvėje dar kartą grįžti prie šios direktyvos esmės. Nes ji priimta atsižvelgiant į kintančias rinkos realijas. Tačiau reikia nepamiršti, jog Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvoje reikalaujama, kad ES valstybės narės tarpusavyje koordinuotų nacionalinius teisės aktus dėl kelių tikslų:

  • visose šalyse sudarytos panašios sąlygos besivystančiai audiovizualinei žiniasklaidai;
  • apsaugoti vaikai ir vartotojai;
  • saugomas žiniasklaidos pliuralizmas ;
  • kovojama su rasine ir religine neapykanta;
  • išsaugoma kultūrų įvairovė;
  • užtikrinamas nacionalinių žiniasklaidos reguliuotojų nepriklausomumas.

Būtent apie nacionalinių žiniasklaidos reguliuotojų nepriklausomumą norėjosi šia proga bent trumpai parašyti. Kaip žinia, savireguliavimas yra savanoriškos iniciatyvos rūšis, kuri suteikia galimybę ekonominės veiklos vykdytojams, socialiniams partneriams, nevyriausybinėms organizacijoms ir asociacijoms tarpusavyje ir sau patvirtinti bendras gaires. Kaip rašoma minėtoje direktyvoje, jie yra atsakingi už tų gairių parengimą, stebėseną bei jų laikymosi užtikrinimą. Valstybės narės, laikydamosi savo teisinių tradicijų, kurios yra skirtingos, turėtų pripažinti, kad veiksmingas savireguliavimas gali papildyti galiojančius teisėkūros, teisminius ir administracinius mechanizmus bei naudingai prisidėti siekiant įgyvendinti Direktyvos tikslus.

Apie tai būčiau gal ir visai nerašęs, bet politikos užkulisiuose nuolat girdimos kalbos apie didesnį žiniasklaidos reguliavimą neva siekiant aukštesnės žiniasklaidos turinio kokybės. Tačiau tos kalbos paprastai yra užkulisinės, jos siejamos su rinkimais ir žiniasklaidos verslo skaidrumu, minimo blogieji pavyzdžiai pateikiami kaip tendencija arba bendra praktika. Dar daugiau įvairių reguliacinių dalykų net ir Vyriausybės pastate paskatino Seimo tyrimas dėl verslo poveikio politikai (gal reikėtų geriau vadinti „dėl politikų neatsparumo neteisėtai pinigų įtakai”?). Tačiau didžioji dalis tų iniciatyvų užgimdavo kažkur valdžios koridoriuose, o viešą interesą atstovaujančios asocijuotos organizacijos paprastai sužinodavo apie tokias iniciatyvas tik atsitiktinai arba jau išvydę viešai pateikiamus pasiūlymus. Iki tol nebūdavo nei tinkamų viešų konsultacijų, nei geranoriško bendradarbiavimo.

Todėl šiame kontekste tenka atkreipti dėmesį, jog ypatingai svarbiu tampa iš tiesų nepriklausomų nacionalinių žiniasklaidos reguliuotojų statuso išsaugojimas ir net stiprinimas. Ir jei šiandien Lietuvoje yra pakankamai aiškiai atskirtos žiniasklaidos savireguliacija ir Seimui atskaitingos institucijos, tačiau jų bendradarbiavimo tradicijos ir formos užtikrina ne tik efektyvią veiklą, bet ir suteikia pakankamai saugiklių, jog bet kuri teisėkūros iniciatyva ar praktinis žiniasklaidos veiklos reguliavimas bus pasvertas ir įvertintas skirtingais kampais. Visgi viešoje erdvėje ir politikos užkulisiuose girdimos deklaracijos apie neva verslui mažinamą kontroliavimo naštą verčia sunerimti, kad kažkada gali būti imta traktuoti, jog žiniasklaidos ambudsmeno, radijo ir televizijos rinkos reguliuotojo ir kitų organizacijų sujungimas ir vieno didelio žiniasklaidos reguliuotojo sukūrimas neva sukurtų efektyvesnį reguliavimą. O gal net žiniasklaidos kontrolę. Nes tereikia įsivaizduoti, kas nutiktų, jei būtų sukurta ypatingų galių bausti, drausti ir riboti žiniasklaidos veiklą turinti viena institucija su vienu valdžios paskirtu pareigūnu priešakyje? Vargu, ar tokia sistema būtų vadinamas nepriklausoma. Tokia, apie kurią ir rašo Audiovizualinių paslaugų direktyva.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *