Dainius Radzevičius

Fotoalbumas Kazachstano Konstitucijos dienai skirtas paradas 2010 08 29

Kazachų mergaitė klausosi šalies himno

Šiandien Kazachstano sostinėje Astanoje šventinė diena – nuo 10 val. ryto minios žmonių traukė per miestą pasižiūrėti įspūdingo karinio parado, kuris skirtas Kazachstano Respublikos Konstitucijos dienai ir svarbiausio šalies dokumento 15 metų Jubiliejui.

Nors tą dieną kepino 40 laipsnių karštis, tūkstančių žmonių tai neatbaidė nuo noro pasigrožėti Kazachstano kariuomenės galia. Juolab, kad pirmą kartą parade žygiavo ir žavių moterų būrys.

Tačiau bet kuriam lietuviui toks paradas galėtų iš principo atrodyti labai neįprastai, ypač Konstitucijos dienos proga. Daug kam tai gli priminti net sovietmetį, nes po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje labai retai kokiomis progomis kariuomenės galia yra demonstruojama. Žinoma, ir ta galia yra sąlyginė, jei realiai vertinsime savo galimybes.

Kita vertus, Lietuvoje daugelį metų apskritai Konstitucijos diena (spalio 25 d.) buvo menkai viešai aptariama ir švenčiama. Gal tik teisininkai ir jų bendruomenė surengdavo vieną ar kitą konferenciją. Tiesa, jau keletą metų šiais dienai skirtas ir Konstitucijos egzaminas, kurio metu žmonės gali pasitikrinti savo teisines žinias bei susirungti konkurse dėl geriausio Konstitucijos žinovo titulo. Iki šiol tokio konkurso nugalėtojai gaudavo ir asmenines Prezidento dovanas.

Tačiau mane asmeniškai karinis paradas snutebino netgi mažiau, nei Kazachstano sostinėje Astanoje ar šalies pietine sostine vadinamoje Almatoje esantys didžiuliai plakatai, kurie primena žmonėms, jog jų šalies pagrindiniam dokumentui – jau 15 metų. Gal tai kiek pompastiška, bet… Konstitucijos diena yra šventinė diena ir kazachai tą dieną švenčia, o ne dirba. O Lietuvoje? O mūsų krašte mes švenčiame per Jonines, Žolines ar kitas pusiau religines šventes, bet savo valstybės pamatas mums tėra vertas vos kuklios rudeniškos dienos paminėjimo. Tikiuosi, kad tik kol kas.

Kazachstano sostinė Astana

Šiemet rugpjūčio 29 dieną pirmą kartą švenčiama ir minima Tarptautinė diena prieš branduolinius bandymus. Ši diena mažai kam žinoma Lietuvoje ir pasaulyje ne vien todėl, kad tik 2009 metais JTO Generalinė asamblėja šią dieną tokia pripažino. Apie tai kol kas mažai kalba visos šalys, kurios neturi skaudžios praeities ir patirties.

Panašu, kad apie ateitį daugelis šalių mažai tegalvoja. Tiksliau sakant, norinčių pasigaminti ir turėti branduolinį ginklą šalių po antojo Pasaulinio karo nuolat daugėjo. Ir daug kas gal net neprisimena, kad 1991 metais rugpjūčio pabaigoje, kuomet Maskvoje buvo tik ką nuverstas pučas, viena didžiausių pasaulio valstybių Kazachstanas savanoriškai atsisakė turimos galingos karinės jėgos – branduolinio ginklo. Tai įvyko rugpjūčio 29 dieną. Lygiai tą pačią dieną, tik 1949 metais, įvyko pirmasis sovietinės atominės bombos bandymas Kazachstano teritorijoje, Semipalatinsko poligone. Nuo tos dienos iki 1989 metų šioje teritorijoje buvo įvykdyta apie 500 branduolinių bandymų, kurių metų buvo atlikti net 616 branduolinių sprogdinimų.

Šiandien Kazachstanas dažnai minimas kaip įspūdingai ekonomiką vystanti valstybė Vidurio Azijoje. Tačiau dar 1991 metais ji savanoriškai atsisakė viso branduolinio arsenalo, kuris jai liko sugriuvus Sovietų Sąjungai. Toks sprendimas šiuo metu gali atrodyti kaip keistas ir (ne)suprantamas. Ypač žinant, kiek daug informacinių karų ir konfliktų vyksta dėl Irano ar Šiaurės Korėjos bandymų pasigaminti ar bandyti branduolinį ginklą. Kita vertus yra akivaizdus ir kitas faktas, kad 1991 metais Kazachstano vadovui Nursultanui Nazarbajevui buvo nedaug pasirinkimo – bandymas pasilikti branduolinį ginklą galėjo reikšti galbūt visai kitokią valstybės ir jo asmeninę perspektyvą.

Dabar gal ir galime klausti, kodėl tik ką nepriklausomybę paskelbęs Kazachstanas savo noru atsisakė galingiausios pasaulyje karinės ginkluotės, kuri galėtų padėti garantuoti maksimalų saugumą nuo bet kokios išorės agresijos. Tik rimtai mąstantys ir analizuojantys žmonės puikiai supranta, kad branduolinis ginklas – tai ne tik galingas ginklas nuo priešų. Tai didžiulė rizika ir pavojus – tiek vidinis, tiek ir išorinis. Žymiai didesnis, nei atominės elektrinės vienas ar du blokai savoje ar kaimyninėje valstybėje. Ir dar – tai labai brangus saugumas.

Todėl šiomis dienomis, kai pasaulį vis dar krečia ir ekonominė krizė, galima suprasti ne vien deklaratyviai atrodančius Kazachstano Prezidento Nursultano Nazarbajevo istorinį sprendimą, kuriuo savanoriškai atsisakyta ir ketvirto pagal dydį pasaulyje branduolinio ginklo arsenalo ir buvo uždarytas vienas didžiausių pasaulyje tokios ginkluotės bandymo poligonų.

Praėjus bemaž 18 metų po šio sprendimo JTO pripažino, kad tokia Kazachstano Prezidento iniciatyva verta didesnio pasaulio valstybių dėmesio, nei jo buvo sulaukta dar 1991 metais. Šiam įvykiui atminti ir įamžinti rugpjūčio 29 diena ne tik buvo paskelbta Tarptautine diena prieš branduolinius bandymus. Yra vilties, kad ši diena padės atkreipti dėmesį į potencialias problemas ir kitų branduolinių valstybių, kurios iki šiol laiko didžiausius branduolinio ginklo arsenalus. Kaip žinia, šio baisaus ginklo didžiausi arsenalai tebepriklauso JAV, Rusijai ir Kinijai, jo turi ir Didžioji Britanija, ir Prancūzija, Šiaurės Korėja, Izraelis. Tiesa, dalis valstybių oficialiai nepripažįsta turinčios ar gaminančios branduolinį ginklą, kitos skelbiasi apie tai.

Kasmet galime viena ausimi nugirsti tarptautinėje ar nacionalinėje žiniasklaidoje kalbas, kad galima ir reikėtų mažinti šios ginkluotės ir realiai sustabdyti bet kokius branduolinio ginklo bandymus. Tačiau procesas neturi ir, panašu, artimiausiu metu neturės didesnio proveržio.

Šiuo klausimu savo patirtimi su tarptautine bendruomene ir konkrečiomis valstybėmis noriai dalinasi būtent Kazachstanas. Tai šalis, kurios milžiniškoje teritorijoje sovietmečiu buvo ne tik „įsisavinami“ stepių plėšiniai. Beveik 40 metų Semipalatinsko regione buvo vykdomi branduoliniai bandymai. Nuo šių bandymų tiesiogiai iki šiol nukentėjo 1,3 milijono žmonių. Tačiau dėl to šimtmečiams o gal net ilgiau buvo užnuodyta ir žemė, kurioje nebus galima vykdyti jokios normalios veiklos. Nelabai gali guosti šiuos žmones net tai, kad šiuo metu ilgaamžiais garsėja Japonijos Hirosimos ir Nagasakio miestai, kuriuose pirmą kartą žmonijos istorijoje buvo išbandytas JAV atominis ginklas. Tokių rezultatų Japonijoje pasiekta visia kitomis ri labai sudėtingomis priemonėmis, kainavusiomis milijardines sumas ir dar iki šiol jaučiant žalingus atominių sprogimų padarinius.

Gal kam ir keistai gali atrodyti kalbos Lietuvoje rugpjūčio pabaigoje apie branduolinį nusiginklavimą. Juk kuo čia dėta Lietuva? Ir iš tiesų? Na nebent prisimintime toliąm tolimą praeitį. Lietuvos teritorijoje buvo formuojamas 79-asis „Plungės“ raketinis pulkas, kuris tapo tarp pirmų strateginės paskirties raketinių pulkų apginkluotų BVNR R-12 raketinėmis sistemomis. Jjau 1960 metų viduryje vienas iš pulko divizionų atliko karinį budėjimą, disponuodamas naujuoju raketų kompleksu. 1963 metų sausio 1 d. pirmą kartą Sovietų Sąjungos istorijoje „Plungės“ pulko pozicijose buvo pastatyti šachtinio paleidimo įrenginiai, į kuriuos likus metams iki oficialaus naudojimo gynybai pradžios buvo sumontuotos naujos BVNR R-12U sistemos. Taip pat Lietuvoje buvo suformuotas 344-asis „Priekulės“ raketinis pulkas, kurio divizionas vienas iš pirmųjų buvo apginkluotas BVNR R-14 ir 1962 m. sausio 1 d. perduotas kariniam budėjimui. 1963 metais kituose pulko divizionuose kariniam budėjimui buvo įrengtos pirmosios šachtinio tipo BVNR R-14U.

Lietuvoje buvusio raketinio ginklo antžeminiai divizionai šiuo metu dar yra kiek apleisti, tačiau ten veikia muziejus. Su įdomumu lankiausi Plokštinės šachtinismr divizione. Žemaitijos nacionalinio parko administracija organizuoja pažintines ekskursijas diviziono teritorijoje. Panašu, kad šachtinis kompleksas ateityje turi perspektyvą sulaukti vis didesnio susidomėjimo ir turistų. Tai priminimas apie „šaltąjį karą“, JAV ir Sovietų Sąjungos ginklavimosi varžybas, branduolinio ginklo evoliuciją.

Tačiau ar mes pakankamai rimtai svarstėme ir tebesvarstome branduolinės energetikos perspektyvas Lietuvoje? Iš principo apie tai kalbama daug. Tačiau strateginiai ekonomikos ir politikos tikslai iš esmės užgožia bet kokią rimtesnę diskusiją apie atominės elektrinės uždarymo ir statybos padarinius. Šiandien mums žymiai svarbesnis klausimas yra pigi energija, kurios gamybai dabar mums trūksta tik dviejų dalykų – finansų ir patikimų statytojų. Ekologija ir visa kita – nelabai svarbu.

Dar karštai vasarai nepasibaigus, rugpjūčio 21 dieną, startavo naujas rudeninis televizijų sezonas. Jo startas priminė kalėdinį šurmulį, kuomet jau lapkričio mėnesį dalis prekybininkų pradeda kalbėti apie žiemą – sniego dar nematyti, bet jau kalėdiniai išpardavimai prasideda.

Pradėsiu nuo šokių. Kitaip ir neįmanoma. LRT šeštadienio priminė, kad dar 2006-2007 metais ji organizavo pirmuosius šokių konkursus Lietuvos televizijų eteryje. Tuomet atrastos ne tik šokių “žvaigždės”, bet ir iki tol mažai kam plačiosiose masėse žinomi “profesionalūs šokių komentatoriai” – Jurijus Smoriginas ir Vytenis Pauliukaitis.

LNK kviečia šokti

TV3 šoka

Atvirai pasakius, jei nekreiptum didelio dėmesio į ekrano kampe šmėžuojantį užrašą “Tiesioginis eteris”, žiūrėdamas šeštadienio vakarą LNK ir TV3 rodomus šokių konkursus pagalvotum, kad vaidenasi. Juk per per LRT kartoto 2006-2007 metų sezono šokėjai, jų šokių komentatoriai ir laidų vedėjai tuo pačiu metu lyg burtų lazdele pamojus persikraustė ir į LNK, ir į TV3.

Todėl stebėdamas “grandiozinius” naujus šokių projektus per komercines televizijas sau galėjau pasakyti tik viena – nieko naujo. Tačiau šokiai yra gražu. Todėl nors tai ir yra kelerių metų senumo projektai, galima juos kentėti. Ypač, kai kas nors gražiai šoka. Apie tai rytoj, keik supratau, kalbės ir kolega Vidm\ntas Valiušaitis Žinių radijo laidoje “Žiniasklaidos anatomija”:

““Žiniasklaidos anatomijos” anonsas

Televizijų savireklamos siužetuose naujieji sezonai pristatomi kaip didelė sensacija, nematyta pramogų šventė, o štai komentatoriams ir gyvenimo stebėtojams, kaip matyti iš atsiliepimų, šis televizininkų keliamas šurmulys geriausiu atveju kelia nuobodulį, blogesniu – ironiją ar net pašaipą. Kur link eina lietuviškos televizijos? Ko galima laukti iš naujojo sezono laidų?

Visgi naujojo televizijų sezono akcentas yra kitas. Panašu, kad Seimas rado būdą, kaip paremti ekonominio sunkmečio metu nustekentą žiniasklaidą. Nukraujavusi reklamos rinka bus kompensuota! Tiesa, ne tiesiogiai pinigais, bet seimūnų darbu. Gali pasirodyti, kad kai kurie jų už savo “nuodėmes” dabar atidirba viešaisiais darbais. Tiesa, darbo vieta visai ne tokia jau ir baisi – LNK ir TV3 televizijos.

Jau kurį laiką teko matyti, kaip LNK šokių projektą reklamavo Seimo narys Arūnas Valinskas. Prie jo prisijungė ir projekto vedėja tapusi žmona Inga Valinskienė. Laidoje dar dalyvauja Seimo narė Donalda Meiželytė, kurią laidos vėdėjas Rolandas Vilkončius pristatė kaip “veikėją”. Na ir kad nebūtų viena dominuojanti partija vienoje LNK laidoje, kompaniją atskiedžia šeimyninėmis ir kitomis dramomis bei skandaliukais pagarsėjęs, nuolatinis laidos “Kakadu” veidas ir herojus, Seimo narys Andrius Šedžius. Laikinai pasinėręs ne į įstatymų projektų rengimą, bet į šokių pamokas.

Tiesa, TV3 šokių laidoje dalyvauja dar vienas politikas – Žilvinas Šilgalis. Jam irgi sekasi neblogai.

Atvirai pasakysiu, mane nudžiugino visų šių Seimo narių dalyvavimas šou projektuose. Akivaizdu, kad čia jie jaučiasi lyg žuvys vandenyje. Gal kam ir pasirodys, kad mokesčių mokėtojų pinigais kol kas išlaikomi seimūnai nemokamai darbuojasi tik dviejų televizijų labui. Bet nereikia pavydėti. Tegul kitos televizijos susitaria su kitais valdžios žmonėmis, tautos išrinktais linksmintojais, ir visiems bus gerai. Bent jau mažiau kvailų įstatymų priiminės naktimis. Sėkmės jiems.

Na ir dar vienas senas-naujas dalykas – šio sezono vinis ir reakcija į aktualijas – TV3 eteryje pasirodysiantis serialas „Drąsos kaina”. Matyt, galima jau dabar prognozuoti sėkmę šiam projektui – bus reitingas, bus ir pinigėlių. Nieko tokio – tiesiog biznis. Kauno pedofilijos skandalas kaip koks mitologinis aitvaras toliau neša dividendus prodiuseriams.

Beje, jei kam nors vis dar atrodo, kad Seimo nariai turi dirbti Seime, o ne šokti ar dainuoti televizijose, noriu pasakyti aiškiai – Jūs neteisūs. Norite įsitikinti? Pažiūrėkite šį ketvirtadienį LNK laidą “Valanda su Rūta’ (tos pačios TV, kur šokių projekte dalyvauja seimūnai) ir Jums viską gražiai paaiškins – taip ir turi būti. O jei kas dar suabejos laidos nešališkumu ar profesionalumu, galite paskaityti laidos aprašymą internete:

“Profesionali žurnalistė Rūta Mikelkekvičūtė reabilitavo Lietuvoje pokalbių laidos žanrą ir sukūrė sėkmingą vadinamąjį talk show. Ji tapo populiariausia pokalbių laida, kurią kas savaitę žiūrėjo 874 tūkst. žiūrovų.

Plati temų skalė – nuo žvaigždžių gyvenimo iki skurdo problemų leido laidai pritraukti pačios įvairiausios auditorijos. Laidą apie skurdą ir Vyriausybės politiką žiūrėjo rekordinis skaičius – per 1 milijoną žiūrovų.

Komanda nuolat pasirengusi karštam darbui: tiesioginėms laidoms ekstremaliomis sąlygomis, balsavimams ir eksperimentams.”

P.S. Atsiprašau, kad kol kas nerašiau nė apie vieną žurnalistinį projektą. Tokių dar eteryje nemačiau. Dar tikiuosi, nors nieko gero kol kas nežada nė viena televizija.

H.D. kodas

Lietuvoje galioja įstatymai, kurie gina žmogaus privatų gyvenimą. Tai suprantama. Tačiau kartais žurnalistams ir jų kolegoms, kurie dirba atstovais spaudai teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijose, laikytis tokių įstatymo normų tenka labai keistomis aplinkybėmis.

Štai Lietuvos apeliacinis teismas šių metų liepos 2 dieną išplatina tokį pranešimą:

“2010 07 02
H. D. lieka suimtas
Lietuvos apeliacinis teismas atmetė H. D. (gim. 1957 m.) gynėjo skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 2 d. nutarties, kuria jam suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams.

<...> H. D. byla yra sudėtinga ir didelės apimties, ikiteisminis tyrimas atliekamas dėl kelių dešimčių nusikalstamų veikų, kurios buvo įvykdytos nuo 1993 metų, be to, įtariama, kad nusikalstamame susivienijime dalyvavo apie keliasdešimt įtariamųjų. Byloje yra daug nukentėjusiųjų, liudytojų, su kuriais atliekami nemažai laiko trunkantys procesiniai veiksmai, byloje yra vykdoma kitų nusikalstamo susivienijimo narių paieška, atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai kitose užsienio šalyse. Taigi, teismas daro išvadą, kad byla atitinka ypatingo sudėtingumo ir didelės apimties kriterijus, joje tyrimo vilkinimo nenustatyta, todėl įtariamajam kardomoji priemonė – suėmimas tęsiamas ilgiau kaip 6 mėnesius pagrįstai.

Iš bylos medžiagos (Bulgarija, nusikalstamas susivienijimas, dešimtys nusikalstamų veikų ir pan. ) matyti, kad H. D. buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, buvo ieškomas ir sulaikytas Bulgarijoje, kur gyveno apsimetęs kitu asmeniu.”

Pasakysiu paprastai: man tas veikėjas H.D. labai jau panašus į Henriką Daktarą. Tą, kuris Kauno nusikalstamo pasaulio “autoritetu” vadinamas. Gal aš ir klystu, bet tomis dienomis dalis žurnalistų šią žinią paskleidė be jokių H.D., o tiesiai šviesiai rašė apie Henriką Daktarą.

Todėl atidžiai skaitant visas prenešimo spaudai detales, gali džiaugtis, kad kolegoms žurnalistams buvo suteiktos pakankamai aiškios nuorodos apie asmenybę, kuriai buvo taikomas teismo sprendimas. Bet jei tų nuorodų tiek daug, tai ar apsaugomas privatumas? Panašu, kad ne. Tai gal tada nereikia vynioti visko į vatą ir versti teisėsaugos institucijas kalbėti abrakadabra, iksaisygrikais ir eidždi ar kitomis užuominomis?

Orai ir perspėjimai

Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos šiandien oficialiai skelbia:

“Perspėjimai. Šiandien antroje dienos pusėje Lietuvoje prasidės perkūnijos. Jų metu kai kur numatomas škvalas 15-20 m/s. Orai palaipsniui pradės vėsti. Puslapis atnaujintas: 2010-08-17 12:46:43″

Perspėjimas aiškus – bus škvalas. O ką daryti? Kur bėgti ir kaip elgtis? Štai čia gelbsti jau kita tarnyba – ugniagesiai-gelbėtojai. O gal šios tarnybos galėtų glaudžiau bendradarbiauti ir nereikėtų apie tą škvalą informacijos ieškoti keliuose portaluose? Nes pas ugniagesius yra ir meterologų perspėjimas, ir instrukcija, o pas meteorologus – tik perspėjimas.

Valstybių gerovės reitingas

Trakų pilis

Daugiau kaip 0,5 milijono žmonių emigravo iš Lietuvos per pastaruosius 20 metų. Didelė jų dalis ieško geresnio gyvenimo užsienyje. Jie turi tokią teisę ir sėkmės jiems. Tačiau visada sakiau emigruojantiems, kad Lietuvoje gyventi taip pat labai gera. Net jeigu kartais ir keikiame valdžią ar yra kitų bėdų. Vis tiek myliu savo šalį ir man čia gyventi gera.

O dabar visa tai patvirtina ir tyrimai. Lietuva užėmė 34-ąją vietą naujame geriausių gyventi valstybių reitinge. Mes aplenkėme Latviją, Rusiją ir net Jungtinius Arabų Emiratus. Tiesa, atsilikome nuo Estijos ir Lenkijos. O pirmauja reitinguose Suomija, Šveicarija, Švedija, Australija, Liuksemburgas ir Norvegija. Tai nustatė leidinys “Newsweek”. Galima būtų ir daugiau diskutuoti su leidinio tyrimu. Aš sakyčiau, kad mes pagal tuos kriterijus galėtume būti ir geresnėje pozicijoje.

Visgi man labai patiko paskaitinėti ir prie publikacijos apie pasaulio gerovės šalis parašytus internautų komentarus. Štai vienas suomis komentuoja taip:

Suomiai aktyviai komentuoja internete savo šalies gerovės receptus

“Taigi, kas įvyko Suomijos politiniame gyvenime per pastaruosius keletą metų. Tikri suomiai (Perussuomalaiset rp, http://www.perussuomalaiset.fi/) pateko į vietos tarybas ir Europos Parlamentą. Suomijoje mes sukūrėme daugiapartinę sistemą ir ji suteikia sprendimų priėmimui tam tikrą saugumą. Tikri suomiai įnešė reikalingo filtravimo Suomijoje politikoje.”

Paskaičius tokius komentarus imi netyčia lyginti Suomiją su lietuvą. Panašios. Daug partijų ir ten, ir pas mus. Tik tų tikrų ir nuoširdžių lietuvių, matyt, per mažai mūsų vietinėje valdžioje ir centrinėje taip pat. Bet kelias lyg ir teisingas. Tačiau kartais Lietuvoje pasigirsta iš didžiųjų partijų atstovų pasvarstymų, kad Lietuvai būtų naudingesnė dvipartinė sistema arba kad veiktų apskritai nedaug partijų. Aš nuo netikiu ir man labiau priimtina daugiapartinė sistema, kuri iš tiesų, pastarųjų metų įvykiai tai patvirtina, leidžia konkurencinėje politinje kovoje neprastumdinėti vien kuriai nors partijai ar jos rėmėjams reikalingų projektų.

Jungtinių Valstijų žurnalas “Newsweek” gerovės lygį valstybėse vertino pagal švietimo, sveikatos apsaugos būklę, gyvenimo kokybę, ekonominį konkurencingumą ir politinę aplinką.

Na o tiems, ką domina pagrindiniai mūsų šalies rodikliai (pvz., gyventojų skaičius, nedarbo lygis, atlyginimas bruto ir realusis, infliacija, BVP rodikliai), lengva juos nuolat stebėti Statistikos departamento duomenų bazėje.

Beje, man labai įdomus pasirodė straipsnis, kuris buvo rašytas dar iki ekeonominės krizės išplitimo pasaulyje ir Lietuvoje. Tai – 2008 metų vasario mėnesio komentaras “Kodėl Lietuvoje nepavyko sukurti visuotinės gerovės valstybės?”, kurio autorius – Gitanas Nausėda. Štai tik viena citata iš to komentaro:

“Privačios iniciatyvos laisvė buvo ir tebėra varomoji viso ūkio pažangos jėga. Tačiau artėjant prie dvidešimtojo Nepriklausomybės gimtadienio, vis labiau matome, kaip didžiojo verslo ir valdžios bendrabūvis įgyja iškreiptų formų. Prisipažinsiu, buvau šokiruotas, kai valstybei atstovaujantis aukštas pareigūnas vienoje viešoje diskusijoje ėmė atvirai ir aistringai advokatauti privataus kapitalo bendrovei, su kuria jis privalėjo vesti derybas gyvybiniais visai Lietuvai klausimais. Man atrodo, kad jis nuoširdžiai nebejuto, jog jau atsidūrė kitoje barikadų pusėje ir gina kieno nori, bet ne valstybės interesus.”

Ir kadangi Lietuvoje madinga dėl visų bėdų kaltinti tik valdžios žmones ir biurokratus, todėl niekaip negalėjau nepacituoti kitos G. Nausėdos minties apie mūsų gerovės kūrimo problemas:

“Žvelgiant iš šiandienos pozicijų, diskusija dėl gerovės valstybės sukūrimo Lietuvoje buvo intensyviausia Sąjūdžio laikais. <...> Tuo metu tokios idėjos leido žmonėms tvirčiau jausti vienas kito petį bei skatino ir taip stiprų Sąjūdžio pažadintą solidarumo jausmą. Vėliau diskusijas dėl visuomenės gerovės ir solidarumo užgniaužė visuotinis „pinigų kalimo“ vajus ir mūsų laisvosios rinkos ideologų primityviai suvoktos Adamo Smito teorijos interpretavimas. Visuomenė „atomizavosi“, įsigaliojo principas „kiekvienas už save“.

Gal čia ir slypi atsakymas, kodėl nesukūrėme visuotinės gerovės? Kiekvienas už save ir savo interesus? O kur dar viešoje erdvėje dominuojantis “liuososios” rinkos propagavimas? Kol kas dar neturime tam vaistų ir priešnuodžių – visuomeniniai judėjimai ir profesinės sąjungos tik bando reabiliuoti save ir atsikratyti jiems klijuojamų klišių bei stereotipų.

Beje, šių metų kovą Seime vyko konferencija „Laisvė ir atsakomybė: ekonomikos ir politikos pagrindai „Caritas in Veritate“ šviesoje“. Tuomet Seimo Pirmininkė Irena Degutienė pakvietė daugiau dėmesio skirti visuotinės gerovės ir tikrojo teisingumo įtvirtinimui Lietuvoje:

„Visų pirma – tai visuotinės gerovės troškulys. Lietuvai šiandien ypač reikia tokios bendrystės ir bendruomenės, kurios visos galios būtų skiriamos visuotinės gerovės įtvirtinimui. Gerovės – tai ne tik materialios ar ekonominės naudos, ne tik finansinio pasitenkinimo. Kalbu apie orų buvimą ir žmogišką sugyvenimą, pagarbą sau, pagarbą kitiems ir kiekvienam piliečiui. Apie siekį, kad šalia esantis žmogus jaustųsi oriai gyvendamas vienoje pilietinėje bendruomenėje.“

Todėl įsiklausant į šiuos žodžius, matyt, kol kas dar neišmokome ir nepripratome savo kieme visus reikalus spręsti patys ir su svao bendruomene. Pvz., kai Vilniaus meras V. Navickas praėjsuią sunkią žiemą pasiūlė daugiabučių gyventojams patiems apsivalyti kiemus, teko nemažai matyti ir piktų komentarų. O juk tai taip elementaru – paėmei kastuvą, pasikvietei kaimynus ir padirbėjęs bent pusvalandį kiemą turi jau beveik idealiai švarų. Ir sveikatai padeda ir bendruomenė sukurta. Ir gerovės jausmas apima.

Šiandien į rankas atsitiktinai (o gal ir ne) pateko 1986 metų almanachas “Žurnalistika 84″.

Šį savaitgalį su kolegomis smagiai leidome laiką Kupiškyje, todėl kiek nustebau, kad už 1984 m. išleistame almanache pirmasis tekstas – tai darbininkų ir kaimo korespondentų VIII sąskrydžio dalyviams skirtas Lietuvos komunistų partijos centro komiteto sveikinimas:

“Partija aukštai vertina Jūsų veiklą, kiekvieno darbininkų ir kaimo korespondento, kiekvieno spaudos darbuotojo kūrybines pastangas visokeriopai prisidėti prie mūsų valstybės stiprinimo, klestėjimo, darbo žmonių komunistinio auklėjimo. Džiugu pažymėti, jog respublikos spaudos darbuotojai kartu su plačiu darbininkų ir kaimo korespondentų aktyvu, vykdydami TSKP CK 1983 m. birželio plenumo nutarimus, didina skelbiamos medžiagos dalykiškumą ir operatyvumą, jos kovingumą ir veiksmingumą. <..> Svarbu dar ryškiau, ypač didžiosios pergalės 40-mečio išvakarėse, nušviesti karinę patriotinę tematiką, įvairiapusišką TSKP ir Tarybų valstybės kovą už taiką, prieš imperializmą.”

Taip gera pasidarė, kad dabar jau kiti laikai. Tačiau skaitant šias eilutes pajunti, kad ir šiais laikais dar yra panašių “palinkėjimų” žurnalistams. Gal tik linkėtojai kiti, bet nuotaikos ir žodžiai – labai panašūs.

Pasveikink laisvą žurnalistiką. Bet ne atsisveikink!

Didelį įspūdį man paliko cituojamas Lietuvos KP CK sekretorius L. Šepetys. Kadangi šiandieniniai (bent jau žurnalistų) sąskrydžiai gerokai skiriasi nuo to meto renginių, negalėjau nesišypsoti skaitydamas patį sveikinimo tekstą. Štai tik nedidelė ištrauka iš L. Šepečio sveikinimo, kuriame galima rasti pakankamai aiškias tarybinės žiniasklaidos veiklos gaires:

“<...>praktika rodo, jog ir toliau svarbiausias spaudos, televizijos ir radijo darbas yra koncentruoti dėmesį į nuolat iškylančius naujus aktualius klausimus, juos svarstyti ir spręsti. Juk dar Leninas šio šimtmečio pradžioje yra pasakęs: “Laikraštis atsako už viską”

Bet labiausiai mane nustebino kitas keistas sutapimas. Šiuo metu, kai ekonominės krizės šmėkla vis dar braido po pasaulį, o Lietuvos žurnalistai kasdien kalba apie ekonomines aktualijas, dar 1984 metais buvo visai nuoširdžiai L Šepečio lūpomis linkima žurnalistams štai ko:

“Ypač dabar svarbu išsamiai nagrinėti pramonės ir žemės ūkio gamybos intensyvinimo, darbo drausmės plačiąja šių žodžių prasme, darbo našumo kėlimo, darbo kokybės gerinimo, žaliavų ir materialinių gėrybių taupymo klausimus, sumaniai siejant juos su kiekvieno tarybinio žmogaus pareigos ir atsakomybės didinimu, jo tolesniu dvasiniu augimu, idėjiniu politiniu brendimu.”

Tuomet į tokius palinkėjimus Lietuvos TSR žurnalistų sąjungos valdybos pirmininkas A. Laurinčiukas atsakė:

“LKP CK remia spaudos pastangas aštriai, bet pozityviai kelti problemas. Geriau į spaudos kritiką atsako ministerijos ir žinybos. Tačiau toliau lieka teigiamų publikacijų veiksmingumo problema. Ministerijos, žinybos, redakcijos neparagintos neinformuoja skaitytojų, kas padaryta skleidžiant spaudoje teigiamą kolektyvo darbo patirtį.”

Jei perfrazuotume ir pabandytume šią frazę pritaikyti šioms dienoms, galėtume konstatuoti beveik panšius dalykus: ES institucijos ir Lietuvos valdžia remia spaudos teisę būti kritiška, bet jiems priimtinesnis “viešinimo paslaugų pirkimas” ir pozityvios informacijos apie gerąją praktiką skleidimas. Deja, bet ministerijos ir žinybos vis dažniau ignoruoja žurnalistų pranešimus apie galimus žmogaus teisių pažeidimus. O “pozityvios” informcijos veiksmingumo auditorijai problema išlieka tokia pati aktuali.

Žurnalistai išbandė jėgas su kupiškėnais žaisdami lietuvišką ritinį

Savaitgalį Kupiškyje, gražioje marių saloje, vyko septintasis žurnalistų sąskrydis “Žurnalistai už taiką”. Atrodo, kad pusšimtis atvykusių kolegų gerai praleido laiką gražiame Kupiškio mieste ir jo prieigose.

Susitikimas prie nuostabios bažnyčios ir vienuolyno, bendri pietūs miesto stadione, lietuviško ritinio varžybos (rezultatas 2:2), pasivažinėjimas traukinuku-traktoriuku, maudynės ir smagus pasisėdėjimas ant marių kranto man pasirodė kaip niekada taikaus žurnalistų susibūrimo simboliai.

Paprastai į tokius renginius kviesdavome ir kolegas iš užsienio. Šį kartą taip sutapo, kad tie kolegos viešėjo Lietuvoje kiek anksčiau – LŽS Sporto klubo organizuotame tarptautiniame žurnalistų futbolo turnyre Druskininkuose. Todėl galėjome ramiai pasišnekučiuoti savi su savais apie savo gyvenimą. Nors po keletą kolegų atvyko iš Kauno, Klaipėdos, Šalčininkų, Vilniaus, Rokiškio. Kai kam pasirodė, kad kompanija negausi, bet man ji buvo labai jauki ir pagaliau galima buvo su visais nors kiek pabendrauti

Kadangi sąskrydyje ne vienas kolega turėjo ir fotoaparatą, todėl siūlau pasižiūrėti keletą nuotraukų ir akimirkų iš sąskrydžio.

Žurnalistų sąskrydis Kupiškyje 2010

P.S. Ačiū visiems, kurie atvažiavo, kurie buvo linksmi ir kantrūs, kurie iki vėlumos (o gal iki ankstaus ryto?) dalinosi su visais viskuo, ką patys turėjo atsivežę. Ypatingas ačiū rėmėjams.

Šiandien buivo išplatintas pranešimas “SIC Gallup Media/TNS: Aludariai produktų komunikacijai renkasi užsakomuosius straipsnius”, kurio esmė labai aiški – aludariams patrauklūs užsakomieji straipsniai, populiariai vadinami “zakazucha”.

Pasak pranešimo, didžiąją dalį alų gaminančių ir juo prekiaujančių įmonių produkcijos komunikacijos spausdintose žiniasklaidos priemonėse, t. y. apie 30 proc., sudaro užsakomieji straipsniai. Teigiama, kad visa alaus produktų reklama, įskaitant ir užsakomuosius straipsnius, sudaro 93,3 proc. visos aludarių komunikacijos ir tik 6,53 proc. tenka įprastiems žurnalistiniams straipsniams.

Tokie rezultatai, pasak pranešimo, gauti tyrimų kompanijai „SIC Gallup Media/TNS LT“ atlikus specialų tyrimą. Tyrimo metu buvo nuolat stebimi ir analizuojami šių metų antrojo ketvirčio komunikacijos bei reklamos monitoringo duomenys iš 40 skirtingų pavadinimų leidinių.

Man šiuo atveju įdomus dar keli klausimai:

1. Kas ir kodėl užsakė tyrimą apie aludrius ir kodėl nėra tyrime kalbos apie stipriojo alkoholio pramonės komunikaciją?
2. Kokia yra aludarių pozicija šiuo klausimu ir kodėl jie vis dar naudoja “zakazucha” vadinamą komunikacijos priemonę?
3. Ką mano vartotojų teises ginančios organizacijos apie tokios komunikacijos buvimą viešoje erdvėje?

20100816_TNS_Aludariu komunikacija

Kadangi viešoje erdvėje kol kas neradau atsakymų nė į vieną mano iškeltų klausimų, pamaniau, jog verta papildyti tekstą štai šiomis Lietuvos aludarių garbės kodekso nuostatomis:

“Komercinė komunikacija – reklama bei kita rinkodaros komunikacija, skirta vartotojams ir skleidžiama per žiniasklaidą, lauko reklamą, etiketes, pakuotes, internetą įskaitant pardavimo skatinimo akcijas prekybos vietoje bei renginių rėmimą.
Komercine komunikacija nelaikoma: nereklaminė informacija, bei veiksmai, pranešimai spaudai, valdžios institucijoms ar visuomenei, edukacinio pobūdžio žinios apie saikingo/atsakingo alaus vartojimo reikšmę ir panašiai”.

Paulius Normantas net po varginančių kelionių su gera nuotaika pasakoja apie jas

Paulius Normantas – garsus lietuvių keliautojas orientalistas, fotografas, poetas, kuris dalyvavo daugybėje ekspedicinio pobūdžio kelionių po Tibetą, Himalajus, Indiją, Tailandą, Mianmarą, Butaną ir kitas valstybes. Šiandien su juo kalbėjomės apie šiuolaikinę fotografiją, jos vietą spaudoje ir mene.

Paulius yra ilgametis Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Jis yra įvairių fotoalbumų, kalendorių autorius, rašantis haiku. Todėl su juo visada įdomu pakalbėti apie daugybę gyvenimo sričių. Šiandien Paulius užėjo kiek netikėtai – ryte kalbėjomės telefonu ir nebuvome planavę šią savaitę susitikti. Tačiau netikėtai užsukęs Paulius kaip visada pažėrė įvairių minčių apie mūsų gyvenimą. Pokalbis netikėtai pakrypo apie fotografiją. Papasakojau, kad šią savaitę organizuojame stovyklą jauniesiems fotografams Kupiškio rajone. Tuomet su Pauliumi padiskutavome apie šiuolaikines tendencijas fotografijoje. Negalėjau pokalbio palikti tik “tarp mūsų berniukų”.

Todėl interviu su Pauliumi Normantu apie fotografiją, jos santykį su skaitemine era, internetu, naujomis tendencijomis medijose dabar prieinamas ir kiekvienam internautui.

Viena įdomiausių Pauliaus minčių:

“Štai ką daro šetono imperija – internetas. <...> Šėtono imperija, atimanti iš žmogaus budrumą. <...> Šitame sraute yra žmogaus sielos ir dvasios praradimas.

Kitos P. Normanto mintys:

1. Digitalinę fotografiją vertinu kaip meninės fotografijos duobkasę
2. Jaunimas eina lengviausiau keliu – ką pamatei, tą fotografuok.
3. Reikia mažiau fotografuoti ir padaryti žymiai mažiau aukštesnės kokybės nuotraukų.
4. Žmonės nustemba, kad kartais nufotografuoja 100 fotografijų ir nė vienos vertos dėmesio.
5. Kol gyvas būsiu, liksiu prie analoginės kameros. Fotojuostą laikau teptuku ir kol gyvas – jo nemesiu.
6. Skaitmeninė era – jokios atsakomybės už savo kūrinį.
7. Siūlyčiau jaunimui daryti kuo mažiau socialinės fotografijos ir įsikalti į galvą fotografijos abėcėlę.
8. Einama nokautavimo metodu su skaitmenine kamera – kepama, kepama, o po to reikia parodą ar kažką kitą padaryti, o šita medžiaga yra nulinė.
9. Žmonija praranda atmintį, nes po 20 metų į tas (skaitmenines D.R.) fotografijas bus galima žiūriti tik kaip į beviltiškas.