Dainius Radzevičius

Dar karštai vasarai nepasibaigus, rugpjūčio 21 dieną, startavo naujas rudeninis televizijų sezonas. Jo startas priminė kalėdinį šurmulį, kuomet jau lapkričio mėnesį dalis prekybininkų pradeda kalbėti apie žiemą – sniego dar nematyti, bet jau kalėdiniai išpardavimai prasideda.

Pradėsiu nuo šokių. Kitaip ir neįmanoma. LRT šeštadienio priminė, kad dar 2006-2007 metais ji organizavo pirmuosius šokių konkursus Lietuvos televizijų eteryje. Tuomet atrastos ne tik šokių “žvaigždės”, bet ir iki tol mažai kam plačiosiose masėse žinomi “profesionalūs šokių komentatoriai” – Jurijus Smoriginas ir Vytenis Pauliukaitis.

LNK kviečia šokti

TV3 šoka

Atvirai pasakius, jei nekreiptum didelio dėmesio į ekrano kampe šmėžuojantį užrašą “Tiesioginis eteris”, žiūrėdamas šeštadienio vakarą LNK ir TV3 rodomus šokių konkursus pagalvotum, kad vaidenasi. Juk per per LRT kartoto 2006-2007 metų sezono šokėjai, jų šokių komentatoriai ir laidų vedėjai tuo pačiu metu lyg burtų lazdele pamojus persikraustė ir į LNK, ir į TV3.

Todėl stebėdamas “grandiozinius” naujus šokių projektus per komercines televizijas sau galėjau pasakyti tik viena – nieko naujo. Tačiau šokiai yra gražu. Todėl nors tai ir yra kelerių metų senumo projektai, galima juos kentėti. Ypač, kai kas nors gražiai šoka. Apie tai rytoj, keik supratau, kalbės ir kolega Vidm\ntas Valiušaitis Žinių radijo laidoje “Žiniasklaidos anatomija”:

““Žiniasklaidos anatomijos” anonsas

Televizijų savireklamos siužetuose naujieji sezonai pristatomi kaip didelė sensacija, nematyta pramogų šventė, o štai komentatoriams ir gyvenimo stebėtojams, kaip matyti iš atsiliepimų, šis televizininkų keliamas šurmulys geriausiu atveju kelia nuobodulį, blogesniu – ironiją ar net pašaipą. Kur link eina lietuviškos televizijos? Ko galima laukti iš naujojo sezono laidų?

Visgi naujojo televizijų sezono akcentas yra kitas. Panašu, kad Seimas rado būdą, kaip paremti ekonominio sunkmečio metu nustekentą žiniasklaidą. Nukraujavusi reklamos rinka bus kompensuota! Tiesa, ne tiesiogiai pinigais, bet seimūnų darbu. Gali pasirodyti, kad kai kurie jų už savo “nuodėmes” dabar atidirba viešaisiais darbais. Tiesa, darbo vieta visai ne tokia jau ir baisi – LNK ir TV3 televizijos.

Jau kurį laiką teko matyti, kaip LNK šokių projektą reklamavo Seimo narys Arūnas Valinskas. Prie jo prisijungė ir projekto vedėja tapusi žmona Inga Valinskienė. Laidoje dar dalyvauja Seimo narė Donalda Meiželytė, kurią laidos vėdėjas Rolandas Vilkončius pristatė kaip “veikėją”. Na ir kad nebūtų viena dominuojanti partija vienoje LNK laidoje, kompaniją atskiedžia šeimyninėmis ir kitomis dramomis bei skandaliukais pagarsėjęs, nuolatinis laidos “Kakadu” veidas ir herojus, Seimo narys Andrius Šedžius. Laikinai pasinėręs ne į įstatymų projektų rengimą, bet į šokių pamokas.

Tiesa, TV3 šokių laidoje dalyvauja dar vienas politikas – Žilvinas Šilgalis. Jam irgi sekasi neblogai.

Atvirai pasakysiu, mane nudžiugino visų šių Seimo narių dalyvavimas šou projektuose. Akivaizdu, kad čia jie jaučiasi lyg žuvys vandenyje. Gal kam ir pasirodys, kad mokesčių mokėtojų pinigais kol kas išlaikomi seimūnai nemokamai darbuojasi tik dviejų televizijų labui. Bet nereikia pavydėti. Tegul kitos televizijos susitaria su kitais valdžios žmonėmis, tautos išrinktais linksmintojais, ir visiems bus gerai. Bent jau mažiau kvailų įstatymų priiminės naktimis. Sėkmės jiems.

Na ir dar vienas senas-naujas dalykas – šio sezono vinis ir reakcija į aktualijas – TV3 eteryje pasirodysiantis serialas „Drąsos kaina”. Matyt, galima jau dabar prognozuoti sėkmę šiam projektui – bus reitingas, bus ir pinigėlių. Nieko tokio – tiesiog biznis. Kauno pedofilijos skandalas kaip koks mitologinis aitvaras toliau neša dividendus prodiuseriams.

Beje, jei kam nors vis dar atrodo, kad Seimo nariai turi dirbti Seime, o ne šokti ar dainuoti televizijose, noriu pasakyti aiškiai – Jūs neteisūs. Norite įsitikinti? Pažiūrėkite šį ketvirtadienį LNK laidą “Valanda su Rūta’ (tos pačios TV, kur šokių projekte dalyvauja seimūnai) ir Jums viską gražiai paaiškins – taip ir turi būti. O jei kas dar suabejos laidos nešališkumu ar profesionalumu, galite paskaityti laidos aprašymą internete:

“Profesionali žurnalistė Rūta Mikelkekvičūtė reabilitavo Lietuvoje pokalbių laidos žanrą ir sukūrė sėkmingą vadinamąjį talk show. Ji tapo populiariausia pokalbių laida, kurią kas savaitę žiūrėjo 874 tūkst. žiūrovų.

Plati temų skalė – nuo žvaigždžių gyvenimo iki skurdo problemų leido laidai pritraukti pačios įvairiausios auditorijos. Laidą apie skurdą ir Vyriausybės politiką žiūrėjo rekordinis skaičius – per 1 milijoną žiūrovų.

Komanda nuolat pasirengusi karštam darbui: tiesioginėms laidoms ekstremaliomis sąlygomis, balsavimams ir eksperimentams.”

P.S. Atsiprašau, kad kol kas nerašiau nė apie vieną žurnalistinį projektą. Tokių dar eteryje nemačiau. Dar tikiuosi, nors nieko gero kol kas nežada nė viena televizija.

H.D. kodas

Lietuvoje galioja įstatymai, kurie gina žmogaus privatų gyvenimą. Tai suprantama. Tačiau kartais žurnalistams ir jų kolegoms, kurie dirba atstovais spaudai teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijose, laikytis tokių įstatymo normų tenka labai keistomis aplinkybėmis.

Štai Lietuvos apeliacinis teismas šių metų liepos 2 dieną išplatina tokį pranešimą:

“2010 07 02
H. D. lieka suimtas
Lietuvos apeliacinis teismas atmetė H. D. (gim. 1957 m.) gynėjo skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 2 d. nutarties, kuria jam suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams.

<...> H. D. byla yra sudėtinga ir didelės apimties, ikiteisminis tyrimas atliekamas dėl kelių dešimčių nusikalstamų veikų, kurios buvo įvykdytos nuo 1993 metų, be to, įtariama, kad nusikalstamame susivienijime dalyvavo apie keliasdešimt įtariamųjų. Byloje yra daug nukentėjusiųjų, liudytojų, su kuriais atliekami nemažai laiko trunkantys procesiniai veiksmai, byloje yra vykdoma kitų nusikalstamo susivienijimo narių paieška, atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai kitose užsienio šalyse. Taigi, teismas daro išvadą, kad byla atitinka ypatingo sudėtingumo ir didelės apimties kriterijus, joje tyrimo vilkinimo nenustatyta, todėl įtariamajam kardomoji priemonė – suėmimas tęsiamas ilgiau kaip 6 mėnesius pagrįstai.

Iš bylos medžiagos (Bulgarija, nusikalstamas susivienijimas, dešimtys nusikalstamų veikų ir pan. ) matyti, kad H. D. buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, buvo ieškomas ir sulaikytas Bulgarijoje, kur gyveno apsimetęs kitu asmeniu.”

Pasakysiu paprastai: man tas veikėjas H.D. labai jau panašus į Henriką Daktarą. Tą, kuris Kauno nusikalstamo pasaulio “autoritetu” vadinamas. Gal aš ir klystu, bet tomis dienomis dalis žurnalistų šią žinią paskleidė be jokių H.D., o tiesiai šviesiai rašė apie Henriką Daktarą.

Todėl atidžiai skaitant visas prenešimo spaudai detales, gali džiaugtis, kad kolegoms žurnalistams buvo suteiktos pakankamai aiškios nuorodos apie asmenybę, kuriai buvo taikomas teismo sprendimas. Bet jei tų nuorodų tiek daug, tai ar apsaugomas privatumas? Panašu, kad ne. Tai gal tada nereikia vynioti visko į vatą ir versti teisėsaugos institucijas kalbėti abrakadabra, iksaisygrikais ir eidždi ar kitomis užuominomis?

Žurnalistai išbandė jėgas su kupiškėnais žaisdami lietuvišką ritinį

Savaitgalį Kupiškyje, gražioje marių saloje, vyko septintasis žurnalistų sąskrydis “Žurnalistai už taiką”. Atrodo, kad pusšimtis atvykusių kolegų gerai praleido laiką gražiame Kupiškio mieste ir jo prieigose.

Susitikimas prie nuostabios bažnyčios ir vienuolyno, bendri pietūs miesto stadione, lietuviško ritinio varžybos (rezultatas 2:2), pasivažinėjimas traukinuku-traktoriuku, maudynės ir smagus pasisėdėjimas ant marių kranto man pasirodė kaip niekada taikaus žurnalistų susibūrimo simboliai.

Paprastai į tokius renginius kviesdavome ir kolegas iš užsienio. Šį kartą taip sutapo, kad tie kolegos viešėjo Lietuvoje kiek anksčiau – LŽS Sporto klubo organizuotame tarptautiniame žurnalistų futbolo turnyre Druskininkuose. Todėl galėjome ramiai pasišnekučiuoti savi su savais apie savo gyvenimą. Nors po keletą kolegų atvyko iš Kauno, Klaipėdos, Šalčininkų, Vilniaus, Rokiškio. Kai kam pasirodė, kad kompanija negausi, bet man ji buvo labai jauki ir pagaliau galima buvo su visais nors kiek pabendrauti

Kadangi sąskrydyje ne vienas kolega turėjo ir fotoaparatą, todėl siūlau pasižiūrėti keletą nuotraukų ir akimirkų iš sąskrydžio.

Žurnalistų sąskrydis Kupiškyje 2010

P.S. Ačiū visiems, kurie atvažiavo, kurie buvo linksmi ir kantrūs, kurie iki vėlumos (o gal iki ankstaus ryto?) dalinosi su visais viskuo, ką patys turėjo atsivežę. Ypatingas ačiū rėmėjams.

Šiandien buivo išplatintas pranešimas “SIC Gallup Media/TNS: Aludariai produktų komunikacijai renkasi užsakomuosius straipsnius”, kurio esmė labai aiški – aludariams patrauklūs užsakomieji straipsniai, populiariai vadinami “zakazucha”.

Pasak pranešimo, didžiąją dalį alų gaminančių ir juo prekiaujančių įmonių produkcijos komunikacijos spausdintose žiniasklaidos priemonėse, t. y. apie 30 proc., sudaro užsakomieji straipsniai. Teigiama, kad visa alaus produktų reklama, įskaitant ir užsakomuosius straipsnius, sudaro 93,3 proc. visos aludarių komunikacijos ir tik 6,53 proc. tenka įprastiems žurnalistiniams straipsniams.

Tokie rezultatai, pasak pranešimo, gauti tyrimų kompanijai „SIC Gallup Media/TNS LT“ atlikus specialų tyrimą. Tyrimo metu buvo nuolat stebimi ir analizuojami šių metų antrojo ketvirčio komunikacijos bei reklamos monitoringo duomenys iš 40 skirtingų pavadinimų leidinių.

Man šiuo atveju įdomus dar keli klausimai:

1. Kas ir kodėl užsakė tyrimą apie aludrius ir kodėl nėra tyrime kalbos apie stipriojo alkoholio pramonės komunikaciją?
2. Kokia yra aludarių pozicija šiuo klausimu ir kodėl jie vis dar naudoja “zakazucha” vadinamą komunikacijos priemonę?
3. Ką mano vartotojų teises ginančios organizacijos apie tokios komunikacijos buvimą viešoje erdvėje?

20100816_TNS_Aludariu komunikacija

Kadangi viešoje erdvėje kol kas neradau atsakymų nė į vieną mano iškeltų klausimų, pamaniau, jog verta papildyti tekstą štai šiomis Lietuvos aludarių garbės kodekso nuostatomis:

“Komercinė komunikacija – reklama bei kita rinkodaros komunikacija, skirta vartotojams ir skleidžiama per žiniasklaidą, lauko reklamą, etiketes, pakuotes, internetą įskaitant pardavimo skatinimo akcijas prekybos vietoje bei renginių rėmimą.
Komercine komunikacija nelaikoma: nereklaminė informacija, bei veiksmai, pranešimai spaudai, valdžios institucijoms ar visuomenei, edukacinio pobūdžio žinios apie saikingo/atsakingo alaus vartojimo reikšmę ir panašiai”.

Paulius Normantas net po varginančių kelionių su gera nuotaika pasakoja apie jas

Paulius Normantas – garsus lietuvių keliautojas orientalistas, fotografas, poetas, kuris dalyvavo daugybėje ekspedicinio pobūdžio kelionių po Tibetą, Himalajus, Indiją, Tailandą, Mianmarą, Butaną ir kitas valstybes. Šiandien su juo kalbėjomės apie šiuolaikinę fotografiją, jos vietą spaudoje ir mene.

Paulius yra ilgametis Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Jis yra įvairių fotoalbumų, kalendorių autorius, rašantis haiku. Todėl su juo visada įdomu pakalbėti apie daugybę gyvenimo sričių. Šiandien Paulius užėjo kiek netikėtai – ryte kalbėjomės telefonu ir nebuvome planavę šią savaitę susitikti. Tačiau netikėtai užsukęs Paulius kaip visada pažėrė įvairių minčių apie mūsų gyvenimą. Pokalbis netikėtai pakrypo apie fotografiją. Papasakojau, kad šią savaitę organizuojame stovyklą jauniesiems fotografams Kupiškio rajone. Tuomet su Pauliumi padiskutavome apie šiuolaikines tendencijas fotografijoje. Negalėjau pokalbio palikti tik “tarp mūsų berniukų”.

Todėl interviu su Pauliumi Normantu apie fotografiją, jos santykį su skaitemine era, internetu, naujomis tendencijomis medijose dabar prieinamas ir kiekvienam internautui.

Viena įdomiausių Pauliaus minčių:

“Štai ką daro šetono imperija – internetas. <...> Šėtono imperija, atimanti iš žmogaus budrumą. <...> Šitame sraute yra žmogaus sielos ir dvasios praradimas.

Kitos P. Normanto mintys:

1. Digitalinę fotografiją vertinu kaip meninės fotografijos duobkasę
2. Jaunimas eina lengviausiau keliu – ką pamatei, tą fotografuok.
3. Reikia mažiau fotografuoti ir padaryti žymiai mažiau aukštesnės kokybės nuotraukų.
4. Žmonės nustemba, kad kartais nufotografuoja 100 fotografijų ir nė vienos vertos dėmesio.
5. Kol gyvas būsiu, liksiu prie analoginės kameros. Fotojuostą laikau teptuku ir kol gyvas – jo nemesiu.
6. Skaitmeninė era – jokios atsakomybės už savo kūrinį.
7. Siūlyčiau jaunimui daryti kuo mažiau socialinės fotografijos ir įsikalti į galvą fotografijos abėcėlę.
8. Einama nokautavimo metodu su skaitmenine kamera – kepama, kepama, o po to reikia parodą ar kažką kitą padaryti, o šita medžiaga yra nulinė.
9. Žmonija praranda atmintį, nes po 20 metų į tas (skaitmenines D.R.) fotografijas bus galima žiūriti tik kaip į beviltiškas.

Iš kur laukti signalo apie nelaimes?

Šiandien Lietuvos radijo eteryje teko atsakinėti žmonėms štai į tokį klausimą.

Sveiki,
Norėjau parašyti keletą pastabų dėl praėjusio uragano, sinoptikų pavadinto škvalu. Mes gyvenam Varėnos rajono X kaime, labiausiai nukentėjusiame nuo stichijos Varėnos rajone.
<...> Kodėl žmonės nebuvo informuoti per masines informacijos priemones, kaip kad buvo daroma prieš Anatolijų? Kodėl neveikė LRT nė viena programa ir nieko nepranešė nieko žmonėms, kai prasidėjo “škvalas”? Juk jis neplito per keletą minučių, galima buvo įjungti radijo transliaciją, kaip kad būdavo blokados laikais?
Gyventoja X Y

Ne kažin ką gali atsakyti žmogui, kurio klausimas teisingas, logiškas ir net atsakymas beveik žinomas. Juk LRT pagal įstatymą gaivalinių nelaimių, epidemijų, nepaprastosios ar karo padėties atveju privalo skelbti Respublikos Prezidento, Seimo, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Generalinės prokuratūros oficialius pranešimus.

Ar tokių pranešimų buvo stichinės nelaimės metu, ypač naktį? Ir jei net būtų buvę, LRT negalėjo radijo ar televizijos eteriu pranešti jų, nes dėl sumažinto biudžetinio finansavimo naktimis nėra įjungta net signalo.

Tačiau šį klausimą geriau galėtų pakomentuoti Seimo ir Vidaus reikalų ministerijos attsovai. Juk tai jie žino, kokios grėsmės mūsų saugumui gresia tokių nelaimių metu ir kam jie skirs milijonus, kad mes laiku gautume visą informaciją apie tokias nelaimes.

Štai Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) vadovas Arvydas Anušauskas pageidauja, kad būtų kuo sparčiau įgyvendintas efektyvaus gyventojų informavimo apie gresiančias gamtos stichijas projektas. Mane tai džiugina. Bet.. Koks tai projektas?

NSGK pirmininkas Arvydas Anušauskas pirmadienį susitiko su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) direktoriaus pavaduotoju vidaus tarnybos pulkininku Vytu Kaziliūnu ir gavo informaciją apie padėtį po savaitgalį per Lietuvą praūžusios vėtros. Susitikimo metu A. Anušauskas kalbėjo, kad “reikia kuo skubiau realizuoti gyventojų informavimo apie gresiančius pavojus trumposiomis žinutėmis (SMS) projektą, už kurio vykdymą atsakingas PAGD”.

Anot komiteto vadovo, pirmi žingsniai, siekiant įdiegti naują sistemą, padaryti, bet reikia kuo skubiau išspręsti kai kuriuos iškilusius teisinius ginčus. “Šiuo metu apie grėsmes įspėjančių sovietinių sirenų kaimų gyventojai tikrai niekada negirdėjo ir neišgirs”, – pastebėjo A.Anušauskas.

Po tokių komentarų man belieka pridurti ir savo neprofesionalią nuomonę.

Visų pirma, man keistai atrodo nora sinformuoti žmones apie stichines nelaimes tik SMS. ką galima pasakyti ir kaip pranešti žmogui vien tik SMS apie nelaimęs konkrečioje vietoje ir kaip reikai elgtis žmogui. Juk SMS ir yra trumpoji žinutė, o skirtingų nelaimių metu vien elgesioi intsurkcija gali būti netrumpa.

Kita vertus, juk ir kvailiui turi būti aišku, kad turi veikti visi įmanomi kanalai, kuriais galima žmonėms pranešti apie nelaimes. Todėl turi veikti ir SMS, ir sirenos, ir radijas, ir televizija. Tik tuomet galima tikėtis gero efekto.

Vienos priemones (sirenos) tik įspėja apie tokią nors nelaimę, kitos (SMS) gali trumpai pasakyti apie nelaimės pobūdį ir kur ieškoti detalesnės informacijos, o kitos gali nuolatos tinkamai informuoti apie būtinas apsaugos priemones (radijo ar TV transliacijos). Todėl šiandien yra akivaizdu, jog artimiausiu metu turi atsakingos institucijos tinkamai įvertinti visų (ne)veikiančių kanalų, kuriais galima pasiekti gyventojus, būklę ir technines sąlygas šioms priemonėms tinkamai veikti. O tada jau imtis priemonių, kad kuo greičiau bent kuri iš priemonių imtų tinkamai veikti. Nes dabar, panašu, SMS dar neveikia, sirenos daug kur negirdimos, o radijas ir televizija naktimis tyli. Tai nuo ko reikia pradėti?

Aš siūlyčiau atnaujinti bent radijo ir televizijos signalą naktimis. Tam nereikia jokių teisinių priemonių. Reikia tik finansuoti signalo transliaciją. Ir tai tikrai yra pigiau nei naujos SMS sistemos sukūrimas.

Graži sentencija apie teisingumą

“Cogitationis poenam nemo patitur” lietuvių kalboje reiškia, kad “niekas neturi būti baudžiamas už savo mintis”. Deja, Lietuvoje jau atėjo laikas, kai teisme galima pasitelkus advokatą (ir dar kažką) nuteisti žurnalistą net už tai, jog jo mintis kas nors galėjo klaidingai suprasti.

Šią citatą specialiai paėmiau iš vienos labai geros internetinės svetainės, kuri vadinasi. www.teismai.lt.

Šių metų liepos 16 dieną Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjas Valerij Paškevič valstybės vardu paskelbė nuosprendį baudžiamojoje byloje, kurio kolega žurnalistas Gintaras Visockas buvo kaltinamas nusikalstamomis veikomis, numatytomis Baudžiamojo kodekso 154 str. 2 dalyje ir 155 str. 1 dalyje. Paprastai kalbant, kolegai buvęs politikas, kandidatas į šalies Prezidentus Česlovas Jezerskas iškėlė privataus kaltinimo ieškinį dėl šmeižto per visuomenės informavimo priemonę ir viešo įžeidimo.

Nenoriu komentuoti Lietuvos politikų įžeidumo. Tą problemą visi žurnalistai ir taip gerai žino.

Šį kartą mane labiau domino proceso ir bylos detalės. Kadangi sprendimas dar neįsiteisėjo ir kolega planuoja jį skųsti, todėl pateiksiu savo subjektyvią nuomonę ir mano subjektyvaus matymo subrandintą sprendimo esmę.

Istorijos pradžia – 2006 metai. Tuomet kolega G. Visockas išleido knygas “Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994-2006″ ir “Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994-2006 2″. 2009 metais keliuose tinklalapiuose buvo išlpatintas to paties kolegos straipsnis pavadinimu “Kuo įdomus Lietuvos Respublikos Prezidento posto siekiantis Česlovas Jezerskas”. Dar vėliau pasirodė publikacija “Prezidento posto siekiantis Česlovas Jezerskas. Kas jis?”.

Mano asmenine nuomone, visuomenė iš tiesų turi teisę žinoti beveik viską apie kiekvieną politiką, kuris siekia aukščiausio posto valstybėje. Apie viešo asmens veiklą ir jos viešumą teismų praktikoje yra suformuota ne viena nuostata, kuri pažymi ir patvirtina mano nuomonę.

tačiau šį kartą, pasirodo, kad aukščiausio valstybėje politinio posto siekiantį Č. Jezerską labai įžeidė keletas frazių. Man ypač įdomi pasirodė viena “įžeidžianti” frazė. Pacituosiu ją tiksliai:

“Č. Jezerskas – buvęs imtynininkas profesionalas. O sovietmečiu pačius gabiausius imtynininkus SSRS teritorijoje kontroliavo visagalė slaptoji tarnyba – KGB. Č. Jezerskas skynė pergalę po pergalės, ne sykį lipo ant čempiono pakylos”

Daug kartų skaičiau šią frazę. Iš naujo – vėl ir vėl. Bandžiau surasti tuos įžeidimus. Neradau. Bet gal aš kvailas. Gal nesu koks nors “statsitinis skaitytojas”? Matyt, taip ir yra. Man šioje citatoje akivaizdžiai į akis krito tik vienas įtartinas dalykas – KGB vykdoma kontrolė. Bet kuo čia dėtas ir kuo kaltinamas Č. Jezerskas? Lyg ir niekuo. Maža to, gali net įtarti, kad vargšai sportininkai buvo kontroliuojami galingosios KGB.

Tačiau teismas nustatė visai ką kita:

“<...> teiginys nėra žinia apie tai, kad būtent Č. Jezerskas buvo kontroliuojamas TSRS VSK, ir tuo labiau – jo bendradarbiavimo su šia specialiąja tarnyba konstatavimas: tokia žinia šiame teiginyje tiesiogiai nepateikiama. <...> Tačiau pirmas teiginys visų tiriamų publikacijų ir straipsnių knygose kontekste primeta, kaip pasakė specialsitė R. Miliūnaitė, statistiniam Lietuvos skaitytojui ir rinkėjui mintį apie tai, kad Č. Jezerskas galėjo bendradarbiauti su TSRS VSK (VSK – tai tas pts minėtas KGB – D.R.). Tai pažymėtina ir rašytiniame įrodyme, pavadintame lietuvių kalbos ekspertizės aktu.”

Taigi, teismas mano, kad tiesiogiai nieko blogo nebuvo pasakyta, bet panagrinėjus ir “kontekstą”… Jau negražiai buvo pasakyta. Nes teismui pasirodė labai reikšmingas nebe pats tekstas o mintis apie “statistinį Lietuvos skaitytoją”. Iš kur teismas tokį ištraukė? Kas nustatė ir suteikė kažkam statistinio skaitytojo etiketę? Kokie tokio statistinio skaitytojo požymiai?

Tai jau nebesvarbu, nes kolega Gintaras Visockas už šią ir dar keletą užgaulių frazių Č. Jezersko atžvilgiu buvo nuteistas. O bausmės dydis, man sunku tuo patikėti, už statistinio lietuvio klaidinimą buvo toks:

už 2006 metais išleistose knygose viešai užgauliai pažemintą Č. Jezerską skirta 6250 litų baudos bausmė. Dar tokią pačią sumą baudos teismas skyrė už keliuose straipsniuose interneto svetainėse užgaulioto Č. Jezersko išgyvenimus. Subendrinęs abi sumas teismas paliko “tik” 10400 litų bausmę. Č. Jezersko naudai teismas dar skyrė ir 5000 litų neturtinei žalai atlyginti. Dar 1000 litų proceso išlaidoms padengti bei 12000 litų advokato pagalbos išlaidoms padengti.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui. Tikiuosi, kolega jį apskųs. O aš bandysiu toliau aiškintis, kaip teismas sugebėjo surasti tą “statistinį” ir sužinoti, ką tas statistinis skaitytojas turėjo ar galėjo pagalvoti skaitydamas frazę, kuri nors ir pati nėra bloga, bet kelia blogas mintis.

P.S. Jei šį tekstą perskaitė statistinis Lietuvos skaitytojas, labai prašau nieko kito, išskyrus parašytą tekstą, nepagalvoti. O tai dar kas nors bus pažemintas ir užgautas. Ir tik dėl to, kad kažkam kažkas pasirodė, nors tekste to ir nebuvo.

Žurnalistų sąskrydis - galimybė susibėgti žurnalistams iš visos Lietuvos

Rugpjūčio 14-15 dienomis Lietuvos žurnalistų sąjunga rengia jau septintąjį žurnalistų sąskrydį „Žurnalistai už taiką“. Šį kartą kolegos kviečiami apsilankyti svetingame Kupiškio rajone.

Renginyje tradiciškai kviečiami dalyvauti visi kolegos žurnalistai, kurie priklauso bet kuriai žurnalistų organizacijai arba yra laisvi ir nepriklausomi.

Šį kartą sąskrydis prasidės kultūrine-pažintine programa – numatytas apsilankymas Palėvenės dominikonų vienuolyne ir bažnyčioje (čia pakrikštytas architektas L. Stuoka-Gucevičius, vienintelis Aukštaitijoje vėlyvojo baroko pavyzdys). Vėliau numatyti bendri pietūs gamtoje.

Po pietų numatytos ripkos varžybos, lauko tenisas, kvadratas. Norintieji galės pasivažinėti traukinuku.

Pirmajame LŽS sąskrydyje 2004 metais žurnalistai surengė išbandymą purvu tuometiniams ministrams J. Olekui ir A. Kundrotui

Vakarop visi žurnalistai įkurs savo stovyklą Kupiškio marių saloje (gyvenimas palapinėse). Bus galima pasiplaukioti vikingų laivu. Na o bendra vakarienė turėtų sujungti visus kolegas bendram stalui – sąskrydžio dalyvių laukia tradicinė medžiotojų sriuba „bliauka“ ir tradicinis lietuviškas alus.

Vakare bus galima pasiklausyti autentiško vietos kolektyvo „Kupkėmis“. Po to muzikinę estafetę perims grupė „Netiekto“, o kantriausi ir aktyviausi galės linksmintis ir šokti iki paryčių diskotekoje su DJ.

Rytas žurnalistus pasitiks ne tik gražiu saulėtekiu bet ir bendrais pusryčiais – kopūstų sriuba su bandelėmis. O tuomet jau visos galimybės pakeliauti po Kupiškio rajono gražiausias vietas ir pasigėrėti gamta. Arba toliau bendrauti nuostabioje Kupiškio marių saloje.

Tie, kas susidomėjo ir nori dalyvauti sąskrydyje, visą informaciją ras www.lzs.lt .

PR ir žurnalistikos sąsajos kovoje dėl pinigų

Šiandien Lietuvos radijo ir televizijos asociacija (LRTA) viešai išreiškė susirūpinimą dėl to, kad “Lietuvos ryto” grupės žiniasklaidos priemonių veiksmai gali išbalansuoti Lietuvos televizijų rinką bei sukelti nepagrįstų visuomenės abejonių televizijos auditorijos matavimo sistema.

Liepos 31 dieną dienraštyje “Lietuvos rytas” teko ir man skaityti žurnalistinį tyrimą apie televizijos auditorijos tyrimų matavimo sistemą (TV metrus) mūsų šalyje. Be šio straipsnio man ypač įstrigęs yra dar pernai “Lietuvos ryte” skelbto straipsnio pavadimas ir paantraštė:

“Šimtamilijoninis televizijų reklamos pyragas – mulkintojų rankose
DVIVEIDIŠKUMAS. Lietuvos televizijų auditorijos tyrėjai nuolat giriasi objektyvumu, bet, pasirodo, skleidžia melą“

Galima priminti, kad jau anksčiau buvo net viešai bandoma paneigti “Lietuvos ryto”abejones dėl TV metrų:

“Atliktas auditas vienareikšmiškai atsako į visus šios žiniasklaidos grupės jau ne pirmą kartą keliamus klausimus. Apmaudu, kad tokie veiksmai gali nepagrįstai griauti pasitikėjimą TV metrų tyrimais apskritai ir destabilizuoti situaciją TV rinkoje“, – teigia „SIC Gallup Media“/TNS direktorius Gytis Juodpusis.”

Pasak LRTA, “Lietuvos ryto” veiksmai tik sukėlė rimtų klausimų dėl žurnalistų objektyvumo ir tendencingo informacijos pateikimo dienraštyje „Lietuvos rytas“, juolab, kad tai pačiai žiniasklaidos grupei priklauso ir nuostolingai dirbanti „Lietuvos ryto“ televizija.

Su tokiais įtarimais žurnalistams ir galimu jų interesų konfliktu galima sutikti. Tačiau tema iš tiesų labai įdomi ir rimta. Kiek supratau, esminiai faktai apie pačius TV metrus ir matavimo sistemą nebuvo paneigti. LRTA tik bando apginti jau esančią sistemą. Tai suprantamas noras, nes bent jau kol kas tokia sistema turi tenkinti didžiuosius reklamos transliuotojus (pvz., LNK ir TV3 televizijas). Dar labiau suprantamas ir asociaciojos, ir jos kriitkuojamos “Lietuvos ryto” grupės nerimas dėl sumaišties rinkoje. Sumaištis ir taip didelė, nes krizė dešimtimis procentų sumažino televizijų pajamas iš reklamos. Tai visiems labai skausmingas procesas ir jis skatina žiaurią ir negailestingą kovą dėl kiekvieno reklamos lito.

Nors ir nesu didelis tokios TV metrų matavimo sistemos ekspertas, tačiau kai kurie faktai verčia nerimauti ir gal net įtarti, jog sistema visgi turi priekaištų ir ją galima būtų tobulinti.

Daugeliui gali kelti nepasitikėjimą mažas TV metrų skaičius ir tai, kaip jie veikia Lietuvos sąlygomis. Kiek suprantu, imtis tikrai nėra labai didelė, o jei būtų bandoma šią sistemą panaudoti išsamesniems auditorijos tyrimams (pvz., sužinoti, ką žiūri teisininkai arba statybininkai), tuomet patikimumas dar labiau sumažėja.

Jau kurį laiką pastebėjau, kad žiniasklaidos grupė “Lietuvos rytas” naudoja ne minėtą sistemą, o naudojasi beveik 60 tūkstančių žiūrovų turinčios GALA televizijos duomenimis. Ar jie tikslesni? Galima ginčytis. Tačiau jei žiūrėsime tik į statistiką, tuomet šis skaičius žymiai įspūdingensis už TV metrų skaičių, kuris nesiekia ir 1000.

Kaip ten bebūtų, sumaišties reklamos rinkoje daug kas nenori. Štai reklamos agentūrų asociacija KOMAA praėjusią savaitę jau išplatino savo pareiškimą, raginantį nekonfliktuoti abi puses:

“Lietuvos komunikacijos agentūrų asociacijos (KOMAA) nariai išreiškia susirūpinimą dėl vis didėjančių „Lietuvos ryto“ ir rinkos tyrimų bendrovės „SIC Gallup Media“/TNS“ nesutarimų. Asociacijos nariai primygtinai prašo abiejų pusių ginčytinus klausimus spręsti derybų keliu. Asociacijos nariai primygtinai prašo abiejų pusių ginčytinus klausimus spręsti derybų keliu.”

Todėl po šio “apsikeitimo” nerimais, raginimais ir tyrimais kol kas galima prognozuoti tik vieną dalyką – rinkoje sumaištis gali didėti, nes žiniasklaidos priemonės ir jų asocijuotos struktūros ginklų sudėti nežada. Kova dėl reklamos pinigų tęsiasi. Lauksime tęsinio.

P.S. Būtų labai gerai, jei galutinis konflikto rezultatas būtų toks, jog išloštų tik auditorija ir reklamos skirstymas būtų žymiai skaidresnis.

Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas draudžia žiniasklaidai suvedinėti tarpusavio sąskaitas savo leidinyje ar kitoje priemonėje. Deja, realiame gyvenime kartais esame mulkiai, kurie savo auditoriją verčiame stebėti tarpusavio rietenas ar vienas kito menkinimą.

Šį kartą kiek nustebino kolegos iš internetinio dienraščio “Atspindžiai” (Kaišiadorys). Sunku pasakyti, kokų tikslų vedama leidinio redaktorė Virginija Šimkūnienė nusprendė viešai aptarti konkurentų – leidinio “Kaišiadorių aidai”, žurnalistų ir vadovų kompetenciją. Tiksliau sakant, ne patiems aptarti, o šių metų rugpjūčio 3 dieną savo portale paskelbti mano internetinio dienoraščio įrašą “Yra žurnalistika ir yra fantastika. Yra ir fantastinė žurnalistika – “Kaišiadorių aidai”, kuris viešai buvo skelbtas dar šių metų sausio pabaigoje.

Šiame įraše kritiškai žiūrėjau į vienos “Kaišiadorių aidų” publikacijos autoriaus darbą, kuriame, mano nuomone, buvo neprofesionaliai pateiktas interviu. Beje, tokių interviu, straipsnių ar kitų žurnalistų darbų pasitaiko įvairioje žiniasklaidoje ir kasdien. Todėl kai kurias tendencijas ar konkrečius kolegų darbus laikas nuo laiko pakomentuoju savo dienoraštyje. Bet ne apie tai kalba.

Mane nuoširdžiai nustebino, kodėl beveik pusės metų senumo mano komentaras tik šiuo metu ir būtent tokiame kontekste skelbiamas “Atspindžiuose”? Šiaip jau geras tonas reikalauja kolegas konkuruoti savo darbais, o ne savigyra ar vienas kito menkinimu. Todėl nenoriu būti moralistu, bet tik noriu palinkėti kolegoms Kaišiadoryse – būkite kūrybingi savo darbuose, solidarūs spręsdami bendras žurnalistų problemas ir orūs bei garbingi vystydami savo leidinių verslą.

O geriems kolegiškiems santykiams palaikyti kaip tik tinka bendras žurnalistų sąskrydis – šiemet jis vyks Kupiškyje