Dainius Radzevičius

Kazachstano sostinė Astana

Šiemet rugpjūčio 29 dieną pirmą kartą švenčiama ir minima Tarptautinė diena prieš branduolinius bandymus. Ši diena mažai kam žinoma Lietuvoje ir pasaulyje ne vien todėl, kad tik 2009 metais JTO Generalinė asamblėja šią dieną tokia pripažino. Apie tai kol kas mažai kalba visos šalys, kurios neturi skaudžios praeities ir patirties.

Panašu, kad apie ateitį daugelis šalių mažai tegalvoja. Tiksliau sakant, norinčių pasigaminti ir turėti branduolinį ginklą šalių po antojo Pasaulinio karo nuolat daugėjo. Ir daug kas gal net neprisimena, kad 1991 metais rugpjūčio pabaigoje, kuomet Maskvoje buvo tik ką nuverstas pučas, viena didžiausių pasaulio valstybių Kazachstanas savanoriškai atsisakė turimos galingos karinės jėgos – branduolinio ginklo. Tai įvyko rugpjūčio 29 dieną. Lygiai tą pačią dieną, tik 1949 metais, įvyko pirmasis sovietinės atominės bombos bandymas Kazachstano teritorijoje, Semipalatinsko poligone. Nuo tos dienos iki 1989 metų šioje teritorijoje buvo įvykdyta apie 500 branduolinių bandymų, kurių metų buvo atlikti net 616 branduolinių sprogdinimų.

Šiandien Kazachstanas dažnai minimas kaip įspūdingai ekonomiką vystanti valstybė Vidurio Azijoje. Tačiau dar 1991 metais ji savanoriškai atsisakė viso branduolinio arsenalo, kuris jai liko sugriuvus Sovietų Sąjungai. Toks sprendimas šiuo metu gali atrodyti kaip keistas ir (ne)suprantamas. Ypač žinant, kiek daug informacinių karų ir konfliktų vyksta dėl Irano ar Šiaurės Korėjos bandymų pasigaminti ar bandyti branduolinį ginklą. Kita vertus yra akivaizdus ir kitas faktas, kad 1991 metais Kazachstano vadovui Nursultanui Nazarbajevui buvo nedaug pasirinkimo – bandymas pasilikti branduolinį ginklą galėjo reikšti galbūt visai kitokią valstybės ir jo asmeninę perspektyvą.

Dabar gal ir galime klausti, kodėl tik ką nepriklausomybę paskelbęs Kazachstanas savo noru atsisakė galingiausios pasaulyje karinės ginkluotės, kuri galėtų padėti garantuoti maksimalų saugumą nuo bet kokios išorės agresijos. Tik rimtai mąstantys ir analizuojantys žmonės puikiai supranta, kad branduolinis ginklas – tai ne tik galingas ginklas nuo priešų. Tai didžiulė rizika ir pavojus – tiek vidinis, tiek ir išorinis. Žymiai didesnis, nei atominės elektrinės vienas ar du blokai savoje ar kaimyninėje valstybėje. Ir dar – tai labai brangus saugumas.

Todėl šiomis dienomis, kai pasaulį vis dar krečia ir ekonominė krizė, galima suprasti ne vien deklaratyviai atrodančius Kazachstano Prezidento Nursultano Nazarbajevo istorinį sprendimą, kuriuo savanoriškai atsisakyta ir ketvirto pagal dydį pasaulyje branduolinio ginklo arsenalo ir buvo uždarytas vienas didžiausių pasaulyje tokios ginkluotės bandymo poligonų.

Praėjus bemaž 18 metų po šio sprendimo JTO pripažino, kad tokia Kazachstano Prezidento iniciatyva verta didesnio pasaulio valstybių dėmesio, nei jo buvo sulaukta dar 1991 metais. Šiam įvykiui atminti ir įamžinti rugpjūčio 29 diena ne tik buvo paskelbta Tarptautine diena prieš branduolinius bandymus. Yra vilties, kad ši diena padės atkreipti dėmesį į potencialias problemas ir kitų branduolinių valstybių, kurios iki šiol laiko didžiausius branduolinio ginklo arsenalus. Kaip žinia, šio baisaus ginklo didžiausi arsenalai tebepriklauso JAV, Rusijai ir Kinijai, jo turi ir Didžioji Britanija, ir Prancūzija, Šiaurės Korėja, Izraelis. Tiesa, dalis valstybių oficialiai nepripažįsta turinčios ar gaminančios branduolinį ginklą, kitos skelbiasi apie tai.

Kasmet galime viena ausimi nugirsti tarptautinėje ar nacionalinėje žiniasklaidoje kalbas, kad galima ir reikėtų mažinti šios ginkluotės ir realiai sustabdyti bet kokius branduolinio ginklo bandymus. Tačiau procesas neturi ir, panašu, artimiausiu metu neturės didesnio proveržio.

Šiuo klausimu savo patirtimi su tarptautine bendruomene ir konkrečiomis valstybėmis noriai dalinasi būtent Kazachstanas. Tai šalis, kurios milžiniškoje teritorijoje sovietmečiu buvo ne tik „įsisavinami“ stepių plėšiniai. Beveik 40 metų Semipalatinsko regione buvo vykdomi branduoliniai bandymai. Nuo šių bandymų tiesiogiai iki šiol nukentėjo 1,3 milijono žmonių. Tačiau dėl to šimtmečiams o gal net ilgiau buvo užnuodyta ir žemė, kurioje nebus galima vykdyti jokios normalios veiklos. Nelabai gali guosti šiuos žmones net tai, kad šiuo metu ilgaamžiais garsėja Japonijos Hirosimos ir Nagasakio miestai, kuriuose pirmą kartą žmonijos istorijoje buvo išbandytas JAV atominis ginklas. Tokių rezultatų Japonijoje pasiekta visia kitomis ri labai sudėtingomis priemonėmis, kainavusiomis milijardines sumas ir dar iki šiol jaučiant žalingus atominių sprogimų padarinius.

Gal kam ir keistai gali atrodyti kalbos Lietuvoje rugpjūčio pabaigoje apie branduolinį nusiginklavimą. Juk kuo čia dėta Lietuva? Ir iš tiesų? Na nebent prisimintime toliąm tolimą praeitį. Lietuvos teritorijoje buvo formuojamas 79-asis „Plungės“ raketinis pulkas, kuris tapo tarp pirmų strateginės paskirties raketinių pulkų apginkluotų BVNR R-12 raketinėmis sistemomis. Jjau 1960 metų viduryje vienas iš pulko divizionų atliko karinį budėjimą, disponuodamas naujuoju raketų kompleksu. 1963 metų sausio 1 d. pirmą kartą Sovietų Sąjungos istorijoje „Plungės“ pulko pozicijose buvo pastatyti šachtinio paleidimo įrenginiai, į kuriuos likus metams iki oficialaus naudojimo gynybai pradžios buvo sumontuotos naujos BVNR R-12U sistemos. Taip pat Lietuvoje buvo suformuotas 344-asis „Priekulės“ raketinis pulkas, kurio divizionas vienas iš pirmųjų buvo apginkluotas BVNR R-14 ir 1962 m. sausio 1 d. perduotas kariniam budėjimui. 1963 metais kituose pulko divizionuose kariniam budėjimui buvo įrengtos pirmosios šachtinio tipo BVNR R-14U.

Lietuvoje buvusio raketinio ginklo antžeminiai divizionai šiuo metu dar yra kiek apleisti, tačiau ten veikia muziejus. Su įdomumu lankiausi Plokštinės šachtinismr divizione. Žemaitijos nacionalinio parko administracija organizuoja pažintines ekskursijas diviziono teritorijoje. Panašu, kad šachtinis kompleksas ateityje turi perspektyvą sulaukti vis didesnio susidomėjimo ir turistų. Tai priminimas apie „šaltąjį karą“, JAV ir Sovietų Sąjungos ginklavimosi varžybas, branduolinio ginklo evoliuciją.

Tačiau ar mes pakankamai rimtai svarstėme ir tebesvarstome branduolinės energetikos perspektyvas Lietuvoje? Iš principo apie tai kalbama daug. Tačiau strateginiai ekonomikos ir politikos tikslai iš esmės užgožia bet kokią rimtesnę diskusiją apie atominės elektrinės uždarymo ir statybos padarinius. Šiandien mums žymiai svarbesnis klausimas yra pigi energija, kurios gamybai dabar mums trūksta tik dviejų dalykų – finansų ir patikimų statytojų. Ekologija ir visa kita – nelabai svarbu.

Šįryt gavau elektroninį laišką su pranešimu spaudai-kvietimu. Vėliau man net paskambino laiško autorius su prašymu pasirūpinti, kad sudalyvautų žiniasklaida ir žurnalistai šiame renginyje.

Kadangi Lietuvos žurnalistų sąjunga nėdalyvauja politikoje ir nėra politinė organizacija, todėl mandagiai pasiūliau tiesiogiai bendrauti su redakcijomis ir žurnalistais siunčiant jiems informaciją apie renginį. Tai yra kiekvienos redakcijos apsisprendimo reikalas, kiek, kaip ir kas nušvies tą renginį.

Tačiau šiuo atveju man pasirodė įdomi pati akcija ir jos tikslas(ai). Aš asmeniškai aiškiai ir nesupratau, ko konkrečiai siekiama šia akcija ir ar tai nėra tik PR triukas, kuriuo bus bandoma paskleisti visuomenei kokią nors koduotą mintį? Pvz., kad visi teisininkai yra niekšai ir jie yra klanas. Man, atvirai, pasakius, ši akcija labai panaši būtent į tokią “antiteisininkų” viešo nukryžiavimo priemonę.

Tokios mintys kyla atidžiai perskaičius patį pranešimo tekstą:

Dėmesio, palaikymo akcija
2010-08-14

Š.m. rugpjūčio 16 d., pirmadienį 13 val. renkamės prie LR Seimo į akciją. Čia Asociacija Jungtinis demokratinis judėjimas kartu su “Drąsiaus kelio” ir kitomis NVO sieks atkreipti visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį į tai, kad teisėsaugininkų klanas pereina į atvirą puolimą prieš visuomenę ir ją atstovaujančius ir ginančius Seimo narius. Mat tą pačią dieną, 14 val. Seimo komisija, vadovaujama teisininko, socialdemokrato Juliaus Sabatausko svarstys Seimo narius: Saulių Stomą, Rytą Kupčinską, Gintarą Songailą, Aureliją Stancikienę ir Kazimierą Uoką už tai, kad, esą jie daro neteisėtą poveikį teisėsaugos organams.

Tuo tarpu mūsų, rinkėjų ir NVO atstovų nuomone, šie Seimo nariai atstovauja, gina visuomenės interesus ir išreiškia daugumos visuomenės valią ir nepasitikėjimą Lietuvos teisėsauga. Didžiausias neigiamas poveikis teisėsaugai daromas iš korumpuotų, nusikalstamų oligarchinių klanų pusės ir šito, deja, jokia Lietuvos valdžios institucija kol kas ‘”nemato” ir “negirdi”, o jeigu ir pakalba apie tai ir pakeičia prokuratūrų vadovus, bet ta pati nusikalstama teisėsaugos sistema, su sovietmečio tradicijomis ir to meto tardytojais išlieka.

Kviečiu prisijungti su savo atributika ir plakatais neabejingas mūsų visų likimui visuomenines organizacijas ir pavienius piliečius.

Pagarbiai,
Rūta Zabielienė, Kauno JDJ pirmininkė

Man kol kas sunku suprasti, kuo tokios akcijos virs vėliau ir ar dalis tokių judėjojimų ir “kelių” propaguotojų nebandys patekti į miestų tarybas ar Seimą? Gyvenimas parodys.

Bet kol kas vis tiek tokios akcijos labai panašios į politines rinkimines kampanijas, nes jau pareiškime vieni politikai išaukštinami, kiti smerkiami dėl veiklos, kuri jokių konkrečių rezultatų dar neparodė. Rezultato nėra, o vertinimas jau pateikiamas viešai.

Ar ugnis sušildys kaimynų santykius?

Rusija prašo Lietuvos pagalbos gesinti įsisiautėjusius gaisrus. Kaip praneša dienraštis “Verslo žinios”, sprendimas dėl pagalbos turėtų būti priimtas šiandien. O jei toks sprendimas būtų priimtas jau vakar?

Oficiali Rusijos nota dėl pagalbos gauta jau pirmadienį. Kaip žinia, gaisrai didelę europinės Rusijos dalį kamuoja ne viena savaitę. Todėl net tokia didelė ir sąlyginai galinga bei turtinga šalis kaip Rusija viena negali pažaboti gamtos stichijos. Prašydama mūsų, kaimynų, pagalbos (įvairių technologinių priemonių gaisrų gesinimui), Rusija nedemonstruoja jokios “pozos”, savo politinės galimybės ar arogancijos, kuo dažnai ši šalis kaltinama santykiuose su Lietuva. Priešingai. Ji atrodo pažeidžiama ir bejėgė.

Tačiau tokio prašymo atsiuntimas į Lietuvą gerokai gali bent jau viešojoje erdvėje pagerinti mūsų santykius su Rusija ir jos žmonėmis. Juk jei tokia maža kaimynė kaip Lietuva, kuri dažnai skundžiasi Rusijos spaudimu dėl naftos ar dujų kainų ir kitų ekonominių-politinių sprendimų, spjautų į visus šiuos nesantaikos žaidimus ir padėtų savo kaimynams, kaip tai paveiktų mūsų kaimyninius santykius? Manau, kad tai būtų vienas geriausių psrendimų. Ne tik dėl to, kad realiia padėtume kaimynams. Tai būtų ir puiki viešųjų ryšių akcija. Ir jei man bendraujant su kolegomis iš Rusijos bent vienas jų pasakytų “ačiū, Dainiau, už Jūsų valstybės pagalbą”, būčiau vienas laimingiausių savo šalies piliečių.

Ir jei tai nebūtų vien PR, tuomet Lietuva kaip gera kaimynė net nelaukdama Rusijos notos paisūlyti savo pagalbą gaisre. Jei matai, kad pas kaimyną gaisras ir jo namai dega, negi lauki kol jis paprašys pagalbos? ir negi lauki dvi dienas, kol aptarsi, nuspręsi ir pan. Per tiek dienų gaisras gali ir baigtis.

Šiandien bene aiškjaisuaii mūsų poziciją viešai išreiškė Prezidentė Dalia Grybauskaitė (skelbia BNS ir Delfi.lt). “Patys ką tik nukentėjome nuo gamtos stichijos, todėl suprantame, ką išgyvena Rusija ir jos žmonės”, – valstybės vadovės žodžius BNS perdavė prezidentės patarėja Daiva Ulbinaitė. Anot D.Grybauskaitės, “tokiais atvejais, tokiose situacijose svarbi net ir kukliausia pagalba”.

Kuklumas ir šiaip žmones puošia, o ištiesta ranka už viską svarbiausia.

Po vėtros yra ką veikti parkuose

“Detektyvas” dėl VRM siūlymo baudas pakeisti privalomais viešaisiais darbais tęsiasi.

Šiandien Vidaus reikalų ministerija pareiškė, kad jos parengtos Administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) pataisos, kuriomis siūloma piktybiškai baudų nemokantiems asmenims jas privalomai keisti viešaisiais darbais, neprieštarauja nei tarptautiniams teisės aktams, nei žmogaus teisėms.

Apie tokius galimus pažeidimus praėjusią savaitę viešai prabilo savo pranešime Seimo narys Vitas Matuzas.

Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis taip pat “įkando” kolegai politikui V. Matuzui:

“Mes gi siūlome spręsti reikalą iš esmės. Lengviausia tokias pastangas kritikuoti ir surasti argumentų, kodėl kažko negalima įgyvendinti. Manau, kad būtų daug naudingiau paieškoti argumentų ar formuluotės, kuri iš mirties taško išjudintų dabartinę piktybinių pažeidėjų nebaudžiamumo situaciją. Juolab kad ministerijos pasiūlytos pataisos susilaukė ir teigiamos visuomenės reakcijos – žmonės tiesiog nori teisingumo“.

Panašu, kad Vidaus reikalų ministerija yra rimtai nusiteikusi administracinės teisės pažeidėjus, kurie piktybiškai nemoka baudų, priversti bent jau atidirbti visuomenei už padarytą prasižengimą ir nesumokėtą baudą. Mat, VRM teisininkai surado ir papildomu argumentų, kodėl priverstinis darbas tokiems asmenims gali būti taikomas ir Lietuvoje. Cituojama Tarptautinės darbo organizacijos konvencija Nr. 29 dėl priverstinio ar privalomojo darbo, kuri nustato, kad priverstiniu ar privalomuoju darbu nėra laikomas koks nors darbas ar tarnyba, kuris būtų išreikalautas iš asmenų, kaip nuteisimo pasekmė, jeigu tas darbas ar tarnyba atliekami prižiūrint ir kontroliuojant valdžios institucijai.

Kaip ten bebūtų, bet yra vilties, jog milijonus litų baudų kasmet nesumokantys pažeidėjai-skolininkai turės pasiraitoti rankoves ir atidirbti už padarytą žalą visuomenei. O taip būtų buvę gerai, jei tokie prasižengėliai jau po šio savaitgalio audrų būtų nuvežti į Kauną ir kitus rajonus valyti nuo sulaužytų medžių ir šakų užtverstus kelius. Nereikėtų vien kariuomenės ir gyventojų, kurie nieko nėra blogo padarę, pagalba ir talkomis tenkintis.

Kita vertus, viešoje erdvėje ministro R. Palaičio ir seimūno V. Matuzo vykstanti viešųjų ryšių kova dėl šių pataisų yra labai įdomi ir PR specialistams. Kaip sakant, “kuris kurį”. Juk tai viena iš nedaugelio politikų kovų viešojoje erdvėje dėl teisės ir jos praktinio taikymo problemos bei jos sprendimo “iš esmės”.

Valdžios gali būti atviresnė visuomenei

Lietuvoje valdžia, o ypač Seimas ir Vyriausybė, dažnai kaltinama, kad ji nesitaria su žmonėmis priimadmas naujus įstatymus. Paprastai sakoma, kad valdžia tik primeta savo valią. Dar sakoma, kad valdžia negirdi arba nenori girdėti žmonių. Tokių kaltinimų nė viena valdančioji dauguma nemėgo ir vis bandė gintis, kad ji visada yra atvira pasiūlymams ir tautos balsui.

Šį kartą pabandžiau sąžiningai patyrinėti bent jau Seimo “atvirumą”. Štai internetinėje mūsų Parlamento svetainėje yra tokia rubrika “Projektai, paskelbti visuomenei svarstyti”. Su šia rubrika mes galime labai lengvai susipažinti paspaudę vos vieną kompiuterio klavišą.

Deja, panašu, kad vasarą atsotogaujantis Seimas nelabai apie ką nori kalbėtis su tauta. Net svarstymui nedaug ką paliko. Tik vieną vienintelį Socialinių reikalų ir darbo komiteto kvietimą išreikšti savo nuomonę dėl Nacionalinio susitarimo dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo.

Gražu, kad valdžia nori pasitarti apie palankios aplinkos kūrimą mūsų šeimoms. Net kai kurių idėjų ta tema turiu. Tačiau nei iš manęs, nei iš kitų pavienių Lietuvos gyventojų tokios idėjos, panašu, nebus priimamos. Ir nėra ką čia mums daug svarstyti. Mat, Seimo komitetas siūlo tik tris “tarimosi su visuomene” galimybes:

“Dėkojame VISIEMS, dalyvavusiems rengiant šį dokumentą ir KVIEČIAME iki š.m. spalio 1 d. išsakyti savo pritarimą Nacionaliniam susitarimui dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo:
PARLAMENTINES POLITINES PARTIJAS kviečiame pasirašyti (be išlygų ar su jomis) Nacionalinį susitarimą Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete (Seimo III r. 612 kab., daugiau informacijos tel. Nr. (85) 239 6780).
VISUOMENINES ORGANIZACIJAS kviečiame pasirašyti Nacionalinį susitarimą Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete (Seimo III r. 612 kab.), prieš tai užsiregistravus telefonu Nr. (85) 239 6780. Be to, savo nuomonę galite išreikšti interneto svetaininėje, paspaudę šią nuorodą.
PAVIENIUS ASMENIS savo pritarimą Nacionaliniam susitarimui kviečiame pareikšti internetu, paspaudus šią nuorodą.”

Žodžiu, pavieniai asmenys gali tik pritarti arba ne, visuomeninės organizacijos dar gali ir nuomonę pareikšti internete. O partijos (ir tik parlamentinės) gali pasirašyti susitarimą arba net išsiderėti išlygas.

Kita vertus, suprantama, kodėl sunku svarstyti ir visiems Lietuvoje pasirašyti bet kurį Nacionalinį susitarimą. O ypač tokį, kuris susijęs su šeimos reikalais. Šiuo atveju labai teisingai pasakė Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, dalyvavusi Nacionalinio susitarimo aptarime su visuomeninėmis organizacijomis. Ji pabrėžė, kad “valstybė negali kištis į normalų šeimos gyvenimą”. I. Degutienė taip pat pažymėjo, kad “politikai neturi moralizuoti ar bandyti nurodinėti žmonėms, kaip jie turi tvarkyti savo asmeninius santykius”.

Bet jei jau pradėjome visi kalbėtis apie aplinką šeimoms, tai dar teisesnis yra Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Jonas Dagys:

“Būdai ir priemonės stiprinti šeimą ir jos prestižą gali būti įvairūs ir gali kisti laike, bet svarbu išlaikyti bendrai sutartą kryptį, ko ir siekiama šiuo Nacionaliniu susitarimu.”

Štai po šių žodžių supratau, kad kol valdžia tarsis apie palankią aplinką šeimai prabėgs daug laiko, o ir mūsų visų supratimas apie šeimą yra skirtingas, todėl belieka susitarti tik dėl krypties. Lyg ir aiški mintis. Bet… Kokios bendros krypties, jei visi mąstome apie šeimą skirtingai? Todėl gal iš tiesų verta tik politikams diskutuoti, o mums patiems kurtis palankią aplinką savo šeimai: vaikų darželius, žaidimo aikšteles ir pan.?

Olandijoje dviračiai - populiariausia susisiekimo priemonė

Man labai patinka prasmingos iniciatyvos. Štai rytoj Biržuose už patriotiškumą ir meilę gimtajai kalbai, kultūros tradicijų puoselėjimą, aktyvią kultūrinę veiklą jubiliejiniais Lietuvos tūkstantmečio metais, lietuviškų knygų garsinimą, indėlį į kokybiškesnės žiniasklaidos kūrimą 2009 metais Antano Macijausko vardo premija bus apdovanotas žurnalistas Juozas Šalkauskas.

Kolegos Juozo iniciatyvos – asmeninės, niekieno nestumiamos ir pernelyg “nepiarinamos”.

Tačiau pastaraisiais metais gausėja ir tokių iniciatyvų bei akcijų, kurių prasmė gal ir gera, tačiau efektyvumas, švelniai tariant, abejotinas. Viena iš tokių akcijų galėtų būti ir valdžios skatinimas į darbą vykti ne automobiliais, o dviračiais.

Dar kartą norisi patvirtinti, kad akcijos idėja yra tikrai graži. Bet…

Štai šiandien nutariau pasidomėti, kaip ši Susisiekimo ministerijos skatinama iniciatyva veikia rajonuose. Mano gimtojo Vilkaviškio rajono savivaldybė viešai interneto svetainėje pranešime spaudai “Į DARBĄ SKATINA VYKTI DVIRAČIAIS” praneša rajono gyventojams, kad rajono valdžia “iš Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerijos gavo raštą „Dėl darbuotojų skatinimo vykti į darbą dviračiu“.

Man kilo natūralus noras paskaityti visą pranešimą. Visų pirma, dėl to, kad jei jau rajono valdžia gavo tokį raštą apie gražią iniciatyvą ir nuo liepos 20 dienos iki šiandien tai yra pagrindinė rajono aktualija, tai, matyt, rajono valdžia kažkaip palaiko tą iniciatyvą. O gal net daugiau dviračio takų padarys. Gal dar ką nors gero pasiūlys rajono žmonėms.

Mano giliam liūdesiui Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos pranešime spaudai neradau nė menkiausios užuominos apie tai, kas realiai bus padaryta reaguojant į ministerijos pasiūlymą. Nei rajono mero koks pažadas ar paskatinimas, nei koks nors konkretus akcijos įgyvendinimo laikas. Net neparašyta, ar rajono valdžios žmonės kurią nors vasaros dieną į savo darbelį dviratukais važiuos. Nieko tokio nėra.

Tačiau yra beveik moksliškai (man atrodo, kad net idiotiškai) pateikta žinutė apie skatinimą vykti dviračiais į darbą ir pagrindines problemas, dėl kurių mažai kas tai daro. Toks tekstas man netgi labai panašus į viešą valdžios atsiprašymą ir pasiteisinimą, kodėl tais dviračiais beveik nevažinėjama:

“<...> viena iš pagrindinių problemų darbuotojams, norintiems į darbą vykti dviračiu, yra šios transporto priemonės laikymo infrastruktūros stoka darbovietėse. Svarbu, kad tokia infrastruktūra būtų saugi vagysčių ir nepalankių oro sąlygų atžvilgiu, kad būtų įrenginėjami dviračių takai, užtikrinamas saugumas ir pan.”

Pabandžiau šį tekstą išversti į žmonių kalbą. Jis turėtų skambėti maždaug taip:

“Dviračiais į darbą niekas nevažinėja, nes trūksta normalių dviračių takų, o darbovietėje nėra kaip ir kur tinkamai tų dviračių pasidėti. Maža to, lauke, kai lyga ar kepina saulė, palikti dviratį negerai. Be to, dviračius dar ir vagia. Todėl arba tai reikia kaip nors išspręsti, arba nieko su jokiomis akcijomis ir nebus.”

Na ir viršūne viso pranešimo spaudai apie skatinimą važinėti dviračiais galima laikyti paskutinį sakinį. Panašu, kad Vilkaviškio rajono savivaldybė jai skirtą Susisiekimo ministerijos rekomendaciją nutarė ne pati skaityti ir įgyvendinti, o parodyti rajono žmonėms:

“Ministerija informuoja, kad dviračių laikymo infrastruktūros rekomendacijas galima rasti Europos Komisijos „Pažangios energetikos Europai“ programos projekto PRESTO (Promoting Cycling for Everyone as a Daily Transport Mode) tinklalapyje: http://www.presto-cycling.eu/en/home.”

Rasti internete galima ir daugiau gerų rekomendacijų. Tik kilo paprastas klausimas – ką rajono valdžia darys su ta Susisiekimo ministerijos raštu primesta akcija?

P.S. Kad mano gimtojo rajono valdžia nėra vieninteliai taip paskelbę apie dviračių akciją, rodo ir kitų miestų praktika. Štai Šiaulių valdžia dar skurdžiau informuoja apie tą pačią akciją. O apie Palangos kurorto valdžios reakciją į ministerijos akciją “Palangos tilte” kolega Linas Jegelevičius rašo dar žiauriau: “apie sveiką gyvenseną ir ekologiško transporto propagavimą nevengiantis papostringauti Palangos meras Vytautas Stalmokas ant dviračio darbo metu sėdasi tik per dviračiams skirtas propaguoti akcijas.”

Teisingumas – demokratinės valstybės pamatas. Tokią ir panašių citatų neretai galime išgirsti ar perskaityti įvairiuose teisininkų pranešimuose. Tokia deklaracija šiomis dienomis tapo esminiu diskusijos objektu tarp dviejų žinomų Lietuvos politikų – vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio ir Seimo nario Vito Matuzo. Iš esmės jie susiginčijo dėl vieno kablelio ir jo vietos teiginyje “bausti negalima pasigailėti”.

Gerai prisimenu praėjusių metų pavasarį, kuomet vyko trisdešimtosios (lyg ir jubiliejinės – D.R.) Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Studentų atstovybės (VU TF SA) organizuojamos Teisininkų dienos. Tuomet jos buvo pradėtos gražia teatralizuota studentų eisena nuo Katedros iki Lukiškių aikštės (kalėjimas nebuvo akcentuotas – D.R.). Eitynių metu jaunimas nešė deklaraciją „Už teisingumą – kaip tvirčiausią valstybės pamatą“. Vėliau ji buvo įteikta teisingumo ministrui Remigijui Šimašiui ir išvykusį Konstitucinio Teismo pirmininką pavaduojančiam Romualdui Kęstučiui Urbaičiui.

Man labai įstrigo viešai pareikšta renginio organizatorių – Vilniaus Universiteto teisės fakulteto studentų mintis:

„Šia eisena siekėme parodyti, kad mums, naujajai teisininkų kartai, ne vis tiek, kaip šiandien Lietuvoje vertinamas teisingumas. Todėl deklaracijoje užfiksuotas pasižadėjimas atstovauti ir ginti konstitucines vertybes, žmogų, šalį, atvirumą, pasitikėjimą, teisingumą – visa, kas turi būti užtikrinta kiekvienam demokratinės valstybės piliečiui.”

Praėjus kiek daugiau nei metams po šios eisenos ir deklaracijos įteikimo gal net vertėtų teisę studijuojančiam jaunimui dar kartą pateikti savo deklaracijos įvertinimą. Mat, šiomis dienomis viešai vykusi diskusija tarp vidaus reikalų ministro ir Seimo nario apie teisingumo vykdymo ypatumus Lietuvoje verčia perkratyti ir vertybes, ir protus apskritai.

Štai vidaus reikalų ministras R. Palaitis viešai pareiškė:

„Lietuvoje galioja ydinga praktika, kad viešaisiais darbais baudą galima pakeisti tik nusižengusiam asmeniui sutikus. Tai leidžia lengvai ir nuolat išsisukti nuo atsakomybės – asmuo nedirba, neturi turto, į kurį galėtų būti nukreiptas baudos išieškojimas, eiti šluoti gatvių jis nesutinka, o valstybei surištos rankos taikyti realias nuobaudas už pažeidimus.”

Sunku nesutikti su ministro argumentais. Tai logiškas pasiūlymas žinant praktinę problemą – teisingumą vykdant paskiriama nuobauda, bet ji realiai nesuveikia, nes jos kažkas nesumoka. Dar galime priminti seną kaip gyvenimas tiesą apie tai, kad ne bausmės griežtumas o jos neišvengiamumas lemia sėkmę teisingumo vykdymo procese. O jei reali jokia bausmė neįvykdoma, tuomet koks tai teisingumas? Butaforija ir iliuzija, o ne teisingumas.

Todėl ministro R. Palaičio iniciatyva parengtos ir šiuo metu su kitomis valstybės institucijomis jau derinamos Administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) pataisos, kurias priėmus pažeidėjai nebeturėtų galimybių išvengti administracinės nuobaudos atlikimo, yra reali galimybė (o gal net ir būtinybė? – D. R.) teisėsaugos darbą paversti prasminga veikla o ne kova su vėjo malūnais.

Kaip žinia, siūloma asmenims, iš kurių nėra galimybių išieškoti paskirtos baudos, ją keisti nemokamais viešaisiais darbais be atskiro nuobaudos gavėjo sutikimo. Ministerija nori kuo greičiau sutvarkyti visus formalumus, kad įstatymo pataisos būtų Seimui pateiktos dar rudens sesijai. Atsirado viltis, kad gal jau rudenį teisingumas bus pradėtas vykdyti realiai.

Bet štai valdančiajai daugumai atstovaujantis Seimo narys Vitas Matuzas ministro iniciatyvą iš esmės jau pradėjo laidoti. Anot Seimo nario, siūlymas nuteistiesiems administracine tvarka baudas keisti privalomais viešaisiais darbais gali prieštarauti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai. Tokia mintis buvo pateikta viešai kaip “perspėjimas”.

Norisi paklausti, o ką ir dėl ko perspėja Seimo narys ir Europos teisės departamentas? Gal mus visus perspėja, kad teisingumo vykdymas ir efektyvi nuobaudų sistema prieštarauja kažkieno, t.y. mūsų pačių, teisėms? Ar tikrai? O ar tie pažeidėjai savo nusižengimais nepažeidžia kitų asmenų teisių? Ir jei jie nevykdo paskirtų nuobaudų ir iš esmės ignoruoja teisingumo sistemą bei spjauna likusiai visuomenės daliai (įskaitant politikus ir visą teisėsaugą) į veidą, tai kaip tai turime vadinti? O jei liepsime tokiems veikėjams truputį juodą darbą padirbti ir šiukšles bent jau parankioti, tai ką mes tuo pažeidžiame? Sakoma, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją.

Žinoma, nesinori labai peikti V. Matuzo, kuris kritikuoja ministro iniciatyvą tik todėl, jog, matyt, pajuto konkurenciją. Mat, Seimo narys V. Matuzas viešai kritikuodamas ministro idėjas visgi priminė ir savo buvusiąją iniciatyvą. Ir pasidžiaugė. Tik ne ministro R. Palaičio iniciatyva, o savimi ir savo dar anksčiau pateikta:

“Parlamentaras džiaugiasi, kad jo iniciatyva įteisinti administracinio arešto pakeitimą privalomaisiais viešaisiais darbais tampa vis aktualesnė ir žada savo parengtą ir patobulintą ATPK pataisų įstatymo projektą teikti Seimui svarstyti rudens plenarinėje sesijoje.”

Seimo narys primena, kad Konvencijoje numatytos išimtys, kada darbas nelaikomas priverčiamuoju ar privalomuoju darbu. Deja, viešųjų darbų skyrimas vietoje baudos ar arešto be pažeidėjo sutikimo į šias išimtis nepatenka.

Todėl norom nenorom prisiminiau vieną pažangiausių XVI amžiaus Lietuvos teisės dokumentą – 1529 metų Lietuvos statutą. Tikrai nesinori siūlyti grąžinti mirties bausmę ar kitus viduramžių teisinius reliktus. Bet kai kurie principai ir dabar galėtų galioti. Pvz., pagarba valstybės teisinei sistemai ir teisingumo vykdymui (sprendimų vykdymui). Štai kaip buvo rašoma statute:

23. Kas prieš valdovo sprendimą pasisakytų
Jeigu ką valdovas su ponais tarėjais nutartų ir savo valdoviškąją nutartį padarytų, o kas norėtų prieš tą valdoviškąjį sprendimą stoti, tai tas, kokios bebūtų padėties, tiek aukštesnės, tiek ir žemesnės, turi kalėjime sėdėti šešias savaites, ir į valdovo iždą, be to, turi mokėti dvylika grašių ilgųjų.

Tačiau mūsų šalyje, jei padarei visuomenei nusižengimą ir gavai piniginę baudą, bet ją ignoruoji ir nevykdai prendimo, pasirodo, net priversti atidirbti už tai negalima. Tai kaip visuomenei tikėti politikais ir jų dažnai minima teisine valstybe, kurioje seniai įžūliai spjaunama į sprendimus, priimtus valstybės vardu?

Ir net jei ministro iniciatyva bus palaidota Seime, esu įsitikinęs, kad teisės korifėjai turi ne tik rankas kilnoti priimdami konvencijas, bet ir sugalvoti realius teisingumo vykdymo mechanizmus. Jei baudos kai kuriems pažeidėjams neefektyvios, nes kažkas (ne)turi pinigų joms sumokėti, tuomet turi būti tokios priemonės, kurios ir visuomenei naudą duotų, ir pažeidėjui nebūtų labai malonios.

Ne kartą yra tekę girdėti politikus kalbant gražius žodžius. Dažnai dar ir palydint štai tokiais gražiais apibūdinimais – “kaip žmogus”, “kaip pilietis”, “kaip visuomenės narys”. Suprask, tokiu atveju politikas tampa mums artimesnis, o jo žodžiai dėl to tampa nuoširdesni, be jokių politinių siekių ar kėslų – jokio noro užimti valdžią ar apskritai jos siekti. Tik ar galime tikėti tokiais dalykais? Manau, kad tikrai – ne. Bet kokia politiko komunikacija ir yra politinė komunikacija.

Štai naujienų portalas ru.delfi.lt paskelbė “nekaltą” pramoginę žinutę “Naujas Timošenko įvaizdis: be kasos ir su romėnų toga” apie garsią buvusią Ukrainos premjerę, įtakingą ir turtingą politikę Juliją Timošenko.

Kaip žinia, ši politikė garsėja ne tik savo kovingumu dėl įtakos ir valdžios Ukrainoje, bet ir savo ekstravagantiška (gal net greičiau, išskirtine) išvaizda. Man ne kartą yra tekę girdėti susižavėjusias moterų kalbas apie jos garderobą ir kitus gražius dalykėlius. Todėl nieko nuostabaus, kad visai “nekalta” žinutė apie pasikeitusią J. Timošenko išvaizdą pateko į naujienų portalo akiratį. Tikėtina, kad žinutė net sulauks didelio dėmesio. Beje, pati žinutė, viso labo vienas sakinys:

“Buvusi Ukrainos ministras pirmininkas Julija Timošenko asmeniniame bloge paskelbė nuotraukas iš savo vyro Aleksandro jubiliejaus.”

Tik tiek. Ir dar pridėta krūvelė nuotraukų. Gražios asmeninės nuotraukos. Tačiau jas pažiūrėjus iš karto tampa aišku, jog tai – dalis politinės komunikacijos. Tiesa, net ir žurnalistams lengvai galima užkibti ant jauko skelbiant tokias žinias iš asmeninio J. Timošenko blogo, kuris vadinasi “Julija Timošenko personalinis blogas… be politikos ”. Suprask, politikė nededa čia politikos, bet… pati prie šios frazės prideda ir “šypsenėlę”.

O gal ji taip šaiposi iš tų, kurie nesupranta, jog bet kokia politiko komunikacija viešoje erdvėje savaime yra politika? Gal ir taip. Bet juk J. Timošenko ne šiaip sau politikė. Ir jos blogas rašomas, matyt, ne šiaip sau. Jis rašomas ne tik potencialiems rinkėjams ukrainiečių kalba, bet ir rusiškai. Net anglų kalba galima rasti šį bei tą.

Bet kuriuo atveju belieka sveikinti tokią J. Timošenko politinę komunikaciją – be jokių žurnalistinių triukų ir kritiško jų požiūrio politikė tiesiog stulbinančiai sėkmingai ir lengvai pasiekia mases su savo svarbiausia politine žinia – ji moka ir gali keistis. O tada jau galima bus kalbėti, kad ji keičia ne tik išvaizdą, bet ir savo politiką. Tuomet ir naujų rėmėjų gali pritraukti.

Naujienų portalo Delfi.lt žurnalistas Mindaugas Jackevičius – drąsus žurnalistas. Šiandien jis skelbia savo komentarą, kuriame tiesiai šviesiai rašo Lietuvos politikams – “politikai, šalin rankas nuo LRT!”

Tačiau ne “tiesiai šviesiai” rašymas kolegą daro drąsų. Juk šiandien jau tampa drąsu kalbėti kitaip, nei elgiasi valdžia ar keletas žiniasklaidos priemonių, kurios skelbia tik blogas arba tik labai blogas žinias ir nuomones apie LRT.

Drąsu, nes kartais tiems politikams ar toms žiniasklaidos priemonėms ir jų nuomonei prieštaraujantis žmogus pats gali tapti kryptingos kritikos taikiniu.

Bet jei jau kolega yra drąsus ir stiprus, tuomet mane tai džiugina. Ėjimas prieš srovę visada buvo ir bus žurnalistikos variklis. O štai ir drąsaus kolegos drąsi citata:

“Atrodo, kad konservatoriams, bene labiausiai kritikuojantiems sovietmetį, tie laikai nebuvo tokie jau svetimi – tada egzistavo valstybinis radijas ir televizija. Laikams pasikeitus ir valstybiniam transliuotojui tapus visuomeniniu, Tėvynės sąjunga prisistatanti partija pamiršta, kad „Panorama“ prieš eterį jau neturi būti aprobuota Centro Komitete (CK), o laidos vedėjo atlyginimas neturi būti patvirtintas partijos prezidiume.”

Gegužę teko laimė apsilankyti Tadžikijoje, kur susitikau su dviem kolegomis žurnalistais iš Turkmėnistano. Jų dėka pavyko susipažinti ir su vienu įdomiu leidiniu – laikraščiu “Neutralusis Turkmėnistanas”.

Apie jo neutralumą galima spręsti vos užmetus akį į titulinį puslapį. Čia cituojamas prezidentas, rodomas jis su laimingais vaikais. Tokia graži graži ataskaita apie šaunų šalies vadovą. Jis net cituojamas taip, kaip kalbėjo sovietmečio politiniai ir ideologiniai veikėjai. Šiuo atveju cituoju Turkmėnistano prezidentą:

“Šiandien mes galime užtikrintai kalbėti apie tai, kad Turkmėnistanas yra laimingos vaikystės šalis, kurioje išsipildo patys trokštamiausi norai ir svajonės”

Kaip žinia, 1991 m. Turkmėnija tapo nepriklausoma valstybe. Tuometinis vadovas Saparmuratas Nijazovas liko vadovauti valstybei ir 1991 m. jis buvo išrinktas pirmuoju prezidentu, o 1999 m. pasiskelbė prezidentu visam gyvenimui. Tačiau 2006 m. jam netikėtai mirus šį postą užėmė premjero ministro pavaduotojas Gurbangulis Berdymuchamedovas. Jis iki šiol ir vadovauja šaliai. Nesinori daug pasakoti apie politinį režimą šioje šalyhje, bet jis tikrai nė kiek ne laisvesnis nei Baltarusijos. Greičiau atvirkščiai. Bet…

Jei palyginsime Turkmėnistano valstybinio, Prezidento įsteigto, laikraščio titulinį puslapį su kai kuriais lietuviškais leidiniais, galime atrasti daug panašumų. Bent jau pagal tai, kad liaupsinti valdžią neretai madinga ir Lietuvoje.

Štai yra toks laikraštis “Savivaldybių žinios”. Viename jo numeryje radau labai įdomų kolegos žurnalisto Vytauto Bagdono, kuris šiuo metu dirba Anykščių savivaldybėje specialistu ryšiams su visuomene, straipsnį apie jo “bosą” – Anykščių merą Sigutį Obelevičių. Viskas būtų kaip ir nieko, jei ne tai, kad savivaldybėms priklausančiame leidinyje, savivaldybės tarnautojas rašo apie savivaldybės merą. Panašiai, kaip Turkmėnistane. Vien ko verta straipsnio antraštė “Mero ataskaitoje – apie reikšmingiausius pokyčius”. O pats straipsnis prasideda dar gražiau:

“Kai Anykščių rajono tarybos posėdyje buvo svarstoma mero Sigučio Obelevičiaus 2009 m. veiklos ataskaita, klausimų beveik nekilo. Netgi opozicija, dažnai iš tribūnos lengvai nepaleidžianti pranešėjų, šiuo atveju neturėjo prie ko prikibti. Su tarybos posėdyje patvirtinta mero ataskaita turės progą susipažinti ir visuomenė, nes paskelbta savivaldybės interneto svetainėje, taip pat bus paviešinta ir rajono spaudoje. Praėjusių metų veiklos ataskaitą meras pradėjo įvadine dalimi – prisiminė susitikimus su rajono gyventojais, lankymusis atokiausiose vietovėse.”

Nesinori būti blogu pranašu. Bet kai paskaitai tokius straipsnius ir suvoki, jog kai kam yra “normalu” tokios publikacijos, tokiuose leidiniuose, tuomet nejučiomis imi susimąstyti – kuria kryptimi judame – Rytų ar Vakarų? Man labiau panašu į Rytus. Gal net Vidurio Aziją.