Dainius Radzevičius

H.D. kodas

Lietuvoje galioja įstatymai, kurie gina žmogaus privatų gyvenimą. Tai suprantama. Tačiau kartais žurnalistams ir jų kolegoms, kurie dirba atstovais spaudai teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijose, laikytis tokių įstatymo normų tenka labai keistomis aplinkybėmis.

Štai Lietuvos apeliacinis teismas šių metų liepos 2 dieną išplatina tokį pranešimą:

“2010 07 02
H. D. lieka suimtas
Lietuvos apeliacinis teismas atmetė H. D. (gim. 1957 m.) gynėjo skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 2 d. nutarties, kuria jam suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams.

<...> H. D. byla yra sudėtinga ir didelės apimties, ikiteisminis tyrimas atliekamas dėl kelių dešimčių nusikalstamų veikų, kurios buvo įvykdytos nuo 1993 metų, be to, įtariama, kad nusikalstamame susivienijime dalyvavo apie keliasdešimt įtariamųjų. Byloje yra daug nukentėjusiųjų, liudytojų, su kuriais atliekami nemažai laiko trunkantys procesiniai veiksmai, byloje yra vykdoma kitų nusikalstamo susivienijimo narių paieška, atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai kitose užsienio šalyse. Taigi, teismas daro išvadą, kad byla atitinka ypatingo sudėtingumo ir didelės apimties kriterijus, joje tyrimo vilkinimo nenustatyta, todėl įtariamajam kardomoji priemonė – suėmimas tęsiamas ilgiau kaip 6 mėnesius pagrįstai.

Iš bylos medžiagos (Bulgarija, nusikalstamas susivienijimas, dešimtys nusikalstamų veikų ir pan. ) matyti, kad H. D. buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, buvo ieškomas ir sulaikytas Bulgarijoje, kur gyveno apsimetęs kitu asmeniu.”

Pasakysiu paprastai: man tas veikėjas H.D. labai jau panašus į Henriką Daktarą. Tą, kuris Kauno nusikalstamo pasaulio “autoritetu” vadinamas. Gal aš ir klystu, bet tomis dienomis dalis žurnalistų šią žinią paskleidė be jokių H.D., o tiesiai šviesiai rašė apie Henriką Daktarą.

Todėl atidžiai skaitant visas prenešimo spaudai detales, gali džiaugtis, kad kolegoms žurnalistams buvo suteiktos pakankamai aiškios nuorodos apie asmenybę, kuriai buvo taikomas teismo sprendimas. Bet jei tų nuorodų tiek daug, tai ar apsaugomas privatumas? Panašu, kad ne. Tai gal tada nereikia vynioti visko į vatą ir versti teisėsaugos institucijas kalbėti abrakadabra, iksaisygrikais ir eidždi ar kitomis užuominomis?

Šįryt gavau elektroninį laišką su pranešimu spaudai-kvietimu. Vėliau man net paskambino laiško autorius su prašymu pasirūpinti, kad sudalyvautų žiniasklaida ir žurnalistai šiame renginyje.

Kadangi Lietuvos žurnalistų sąjunga nėdalyvauja politikoje ir nėra politinė organizacija, todėl mandagiai pasiūliau tiesiogiai bendrauti su redakcijomis ir žurnalistais siunčiant jiems informaciją apie renginį. Tai yra kiekvienos redakcijos apsisprendimo reikalas, kiek, kaip ir kas nušvies tą renginį.

Tačiau šiuo atveju man pasirodė įdomi pati akcija ir jos tikslas(ai). Aš asmeniškai aiškiai ir nesupratau, ko konkrečiai siekiama šia akcija ir ar tai nėra tik PR triukas, kuriuo bus bandoma paskleisti visuomenei kokią nors koduotą mintį? Pvz., kad visi teisininkai yra niekšai ir jie yra klanas. Man, atvirai, pasakius, ši akcija labai panaši būtent į tokią “antiteisininkų” viešo nukryžiavimo priemonę.

Tokios mintys kyla atidžiai perskaičius patį pranešimo tekstą:

Dėmesio, palaikymo akcija
2010-08-14

Š.m. rugpjūčio 16 d., pirmadienį 13 val. renkamės prie LR Seimo į akciją. Čia Asociacija Jungtinis demokratinis judėjimas kartu su “Drąsiaus kelio” ir kitomis NVO sieks atkreipti visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį į tai, kad teisėsaugininkų klanas pereina į atvirą puolimą prieš visuomenę ir ją atstovaujančius ir ginančius Seimo narius. Mat tą pačią dieną, 14 val. Seimo komisija, vadovaujama teisininko, socialdemokrato Juliaus Sabatausko svarstys Seimo narius: Saulių Stomą, Rytą Kupčinską, Gintarą Songailą, Aureliją Stancikienę ir Kazimierą Uoką už tai, kad, esą jie daro neteisėtą poveikį teisėsaugos organams.

Tuo tarpu mūsų, rinkėjų ir NVO atstovų nuomone, šie Seimo nariai atstovauja, gina visuomenės interesus ir išreiškia daugumos visuomenės valią ir nepasitikėjimą Lietuvos teisėsauga. Didžiausias neigiamas poveikis teisėsaugai daromas iš korumpuotų, nusikalstamų oligarchinių klanų pusės ir šito, deja, jokia Lietuvos valdžios institucija kol kas ‘”nemato” ir “negirdi”, o jeigu ir pakalba apie tai ir pakeičia prokuratūrų vadovus, bet ta pati nusikalstama teisėsaugos sistema, su sovietmečio tradicijomis ir to meto tardytojais išlieka.

Kviečiu prisijungti su savo atributika ir plakatais neabejingas mūsų visų likimui visuomenines organizacijas ir pavienius piliečius.

Pagarbiai,
Rūta Zabielienė, Kauno JDJ pirmininkė

Man kol kas sunku suprasti, kuo tokios akcijos virs vėliau ir ar dalis tokių judėjojimų ir “kelių” propaguotojų nebandys patekti į miestų tarybas ar Seimą? Gyvenimas parodys.

Bet kol kas vis tiek tokios akcijos labai panašios į politines rinkimines kampanijas, nes jau pareiškime vieni politikai išaukštinami, kiti smerkiami dėl veiklos, kuri jokių konkrečių rezultatų dar neparodė. Rezultato nėra, o vertinimas jau pateikiamas viešai.

Graži sentencija apie teisingumą

“Cogitationis poenam nemo patitur” lietuvių kalboje reiškia, kad “niekas neturi būti baudžiamas už savo mintis”. Deja, Lietuvoje jau atėjo laikas, kai teisme galima pasitelkus advokatą (ir dar kažką) nuteisti žurnalistą net už tai, jog jo mintis kas nors galėjo klaidingai suprasti.

Šią citatą specialiai paėmiau iš vienos labai geros internetinės svetainės, kuri vadinasi. www.teismai.lt.

Šių metų liepos 16 dieną Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjas Valerij Paškevič valstybės vardu paskelbė nuosprendį baudžiamojoje byloje, kurio kolega žurnalistas Gintaras Visockas buvo kaltinamas nusikalstamomis veikomis, numatytomis Baudžiamojo kodekso 154 str. 2 dalyje ir 155 str. 1 dalyje. Paprastai kalbant, kolegai buvęs politikas, kandidatas į šalies Prezidentus Česlovas Jezerskas iškėlė privataus kaltinimo ieškinį dėl šmeižto per visuomenės informavimo priemonę ir viešo įžeidimo.

Nenoriu komentuoti Lietuvos politikų įžeidumo. Tą problemą visi žurnalistai ir taip gerai žino.

Šį kartą mane labiau domino proceso ir bylos detalės. Kadangi sprendimas dar neįsiteisėjo ir kolega planuoja jį skųsti, todėl pateiksiu savo subjektyvią nuomonę ir mano subjektyvaus matymo subrandintą sprendimo esmę.

Istorijos pradžia – 2006 metai. Tuomet kolega G. Visockas išleido knygas “Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994-2006″ ir “Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994-2006 2″. 2009 metais keliuose tinklalapiuose buvo išlpatintas to paties kolegos straipsnis pavadinimu “Kuo įdomus Lietuvos Respublikos Prezidento posto siekiantis Česlovas Jezerskas”. Dar vėliau pasirodė publikacija “Prezidento posto siekiantis Česlovas Jezerskas. Kas jis?”.

Mano asmenine nuomone, visuomenė iš tiesų turi teisę žinoti beveik viską apie kiekvieną politiką, kuris siekia aukščiausio posto valstybėje. Apie viešo asmens veiklą ir jos viešumą teismų praktikoje yra suformuota ne viena nuostata, kuri pažymi ir patvirtina mano nuomonę.

tačiau šį kartą, pasirodo, kad aukščiausio valstybėje politinio posto siekiantį Č. Jezerską labai įžeidė keletas frazių. Man ypač įdomi pasirodė viena “įžeidžianti” frazė. Pacituosiu ją tiksliai:

“Č. Jezerskas – buvęs imtynininkas profesionalas. O sovietmečiu pačius gabiausius imtynininkus SSRS teritorijoje kontroliavo visagalė slaptoji tarnyba – KGB. Č. Jezerskas skynė pergalę po pergalės, ne sykį lipo ant čempiono pakylos”

Daug kartų skaičiau šią frazę. Iš naujo – vėl ir vėl. Bandžiau surasti tuos įžeidimus. Neradau. Bet gal aš kvailas. Gal nesu koks nors “statsitinis skaitytojas”? Matyt, taip ir yra. Man šioje citatoje akivaizdžiai į akis krito tik vienas įtartinas dalykas – KGB vykdoma kontrolė. Bet kuo čia dėtas ir kuo kaltinamas Č. Jezerskas? Lyg ir niekuo. Maža to, gali net įtarti, kad vargšai sportininkai buvo kontroliuojami galingosios KGB.

Tačiau teismas nustatė visai ką kita:

“<...> teiginys nėra žinia apie tai, kad būtent Č. Jezerskas buvo kontroliuojamas TSRS VSK, ir tuo labiau – jo bendradarbiavimo su šia specialiąja tarnyba konstatavimas: tokia žinia šiame teiginyje tiesiogiai nepateikiama. <...> Tačiau pirmas teiginys visų tiriamų publikacijų ir straipsnių knygose kontekste primeta, kaip pasakė specialsitė R. Miliūnaitė, statistiniam Lietuvos skaitytojui ir rinkėjui mintį apie tai, kad Č. Jezerskas galėjo bendradarbiauti su TSRS VSK (VSK – tai tas pts minėtas KGB – D.R.). Tai pažymėtina ir rašytiniame įrodyme, pavadintame lietuvių kalbos ekspertizės aktu.”

Taigi, teismas mano, kad tiesiogiai nieko blogo nebuvo pasakyta, bet panagrinėjus ir “kontekstą”… Jau negražiai buvo pasakyta. Nes teismui pasirodė labai reikšmingas nebe pats tekstas o mintis apie “statistinį Lietuvos skaitytoją”. Iš kur teismas tokį ištraukė? Kas nustatė ir suteikė kažkam statistinio skaitytojo etiketę? Kokie tokio statistinio skaitytojo požymiai?

Tai jau nebesvarbu, nes kolega Gintaras Visockas už šią ir dar keletą užgaulių frazių Č. Jezersko atžvilgiu buvo nuteistas. O bausmės dydis, man sunku tuo patikėti, už statistinio lietuvio klaidinimą buvo toks:

už 2006 metais išleistose knygose viešai užgauliai pažemintą Č. Jezerską skirta 6250 litų baudos bausmė. Dar tokią pačią sumą baudos teismas skyrė už keliuose straipsniuose interneto svetainėse užgaulioto Č. Jezersko išgyvenimus. Subendrinęs abi sumas teismas paliko “tik” 10400 litų bausmę. Č. Jezersko naudai teismas dar skyrė ir 5000 litų neturtinei žalai atlyginti. Dar 1000 litų proceso išlaidoms padengti bei 12000 litų advokato pagalbos išlaidoms padengti.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui. Tikiuosi, kolega jį apskųs. O aš bandysiu toliau aiškintis, kaip teismas sugebėjo surasti tą “statistinį” ir sužinoti, ką tas statistinis skaitytojas turėjo ar galėjo pagalvoti skaitydamas frazę, kuri nors ir pati nėra bloga, bet kelia blogas mintis.

P.S. Jei šį tekstą perskaitė statistinis Lietuvos skaitytojas, labai prašau nieko kito, išskyrus parašytą tekstą, nepagalvoti. O tai dar kas nors bus pažemintas ir užgautas. Ir tik dėl to, kad kažkam kažkas pasirodė, nors tekste to ir nebuvo.

Teisingumas – demokratinės valstybės pamatas. Tokią ir panašių citatų neretai galime išgirsti ar perskaityti įvairiuose teisininkų pranešimuose. Tokia deklaracija šiomis dienomis tapo esminiu diskusijos objektu tarp dviejų žinomų Lietuvos politikų – vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio ir Seimo nario Vito Matuzo. Iš esmės jie susiginčijo dėl vieno kablelio ir jo vietos teiginyje “bausti negalima pasigailėti”.

Gerai prisimenu praėjusių metų pavasarį, kuomet vyko trisdešimtosios (lyg ir jubiliejinės – D.R.) Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Studentų atstovybės (VU TF SA) organizuojamos Teisininkų dienos. Tuomet jos buvo pradėtos gražia teatralizuota studentų eisena nuo Katedros iki Lukiškių aikštės (kalėjimas nebuvo akcentuotas – D.R.). Eitynių metu jaunimas nešė deklaraciją „Už teisingumą – kaip tvirčiausią valstybės pamatą“. Vėliau ji buvo įteikta teisingumo ministrui Remigijui Šimašiui ir išvykusį Konstitucinio Teismo pirmininką pavaduojančiam Romualdui Kęstučiui Urbaičiui.

Man labai įstrigo viešai pareikšta renginio organizatorių – Vilniaus Universiteto teisės fakulteto studentų mintis:

„Šia eisena siekėme parodyti, kad mums, naujajai teisininkų kartai, ne vis tiek, kaip šiandien Lietuvoje vertinamas teisingumas. Todėl deklaracijoje užfiksuotas pasižadėjimas atstovauti ir ginti konstitucines vertybes, žmogų, šalį, atvirumą, pasitikėjimą, teisingumą – visa, kas turi būti užtikrinta kiekvienam demokratinės valstybės piliečiui.”

Praėjus kiek daugiau nei metams po šios eisenos ir deklaracijos įteikimo gal net vertėtų teisę studijuojančiam jaunimui dar kartą pateikti savo deklaracijos įvertinimą. Mat, šiomis dienomis viešai vykusi diskusija tarp vidaus reikalų ministro ir Seimo nario apie teisingumo vykdymo ypatumus Lietuvoje verčia perkratyti ir vertybes, ir protus apskritai.

Štai vidaus reikalų ministras R. Palaitis viešai pareiškė:

„Lietuvoje galioja ydinga praktika, kad viešaisiais darbais baudą galima pakeisti tik nusižengusiam asmeniui sutikus. Tai leidžia lengvai ir nuolat išsisukti nuo atsakomybės – asmuo nedirba, neturi turto, į kurį galėtų būti nukreiptas baudos išieškojimas, eiti šluoti gatvių jis nesutinka, o valstybei surištos rankos taikyti realias nuobaudas už pažeidimus.”

Sunku nesutikti su ministro argumentais. Tai logiškas pasiūlymas žinant praktinę problemą – teisingumą vykdant paskiriama nuobauda, bet ji realiai nesuveikia, nes jos kažkas nesumoka. Dar galime priminti seną kaip gyvenimas tiesą apie tai, kad ne bausmės griežtumas o jos neišvengiamumas lemia sėkmę teisingumo vykdymo procese. O jei reali jokia bausmė neįvykdoma, tuomet koks tai teisingumas? Butaforija ir iliuzija, o ne teisingumas.

Todėl ministro R. Palaičio iniciatyva parengtos ir šiuo metu su kitomis valstybės institucijomis jau derinamos Administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) pataisos, kurias priėmus pažeidėjai nebeturėtų galimybių išvengti administracinės nuobaudos atlikimo, yra reali galimybė (o gal net ir būtinybė? – D. R.) teisėsaugos darbą paversti prasminga veikla o ne kova su vėjo malūnais.

Kaip žinia, siūloma asmenims, iš kurių nėra galimybių išieškoti paskirtos baudos, ją keisti nemokamais viešaisiais darbais be atskiro nuobaudos gavėjo sutikimo. Ministerija nori kuo greičiau sutvarkyti visus formalumus, kad įstatymo pataisos būtų Seimui pateiktos dar rudens sesijai. Atsirado viltis, kad gal jau rudenį teisingumas bus pradėtas vykdyti realiai.

Bet štai valdančiajai daugumai atstovaujantis Seimo narys Vitas Matuzas ministro iniciatyvą iš esmės jau pradėjo laidoti. Anot Seimo nario, siūlymas nuteistiesiems administracine tvarka baudas keisti privalomais viešaisiais darbais gali prieštarauti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai. Tokia mintis buvo pateikta viešai kaip “perspėjimas”.

Norisi paklausti, o ką ir dėl ko perspėja Seimo narys ir Europos teisės departamentas? Gal mus visus perspėja, kad teisingumo vykdymas ir efektyvi nuobaudų sistema prieštarauja kažkieno, t.y. mūsų pačių, teisėms? Ar tikrai? O ar tie pažeidėjai savo nusižengimais nepažeidžia kitų asmenų teisių? Ir jei jie nevykdo paskirtų nuobaudų ir iš esmės ignoruoja teisingumo sistemą bei spjauna likusiai visuomenės daliai (įskaitant politikus ir visą teisėsaugą) į veidą, tai kaip tai turime vadinti? O jei liepsime tokiems veikėjams truputį juodą darbą padirbti ir šiukšles bent jau parankioti, tai ką mes tuo pažeidžiame? Sakoma, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją.

Žinoma, nesinori labai peikti V. Matuzo, kuris kritikuoja ministro iniciatyvą tik todėl, jog, matyt, pajuto konkurenciją. Mat, Seimo narys V. Matuzas viešai kritikuodamas ministro idėjas visgi priminė ir savo buvusiąją iniciatyvą. Ir pasidžiaugė. Tik ne ministro R. Palaičio iniciatyva, o savimi ir savo dar anksčiau pateikta:

“Parlamentaras džiaugiasi, kad jo iniciatyva įteisinti administracinio arešto pakeitimą privalomaisiais viešaisiais darbais tampa vis aktualesnė ir žada savo parengtą ir patobulintą ATPK pataisų įstatymo projektą teikti Seimui svarstyti rudens plenarinėje sesijoje.”

Seimo narys primena, kad Konvencijoje numatytos išimtys, kada darbas nelaikomas priverčiamuoju ar privalomuoju darbu. Deja, viešųjų darbų skyrimas vietoje baudos ar arešto be pažeidėjo sutikimo į šias išimtis nepatenka.

Todėl norom nenorom prisiminiau vieną pažangiausių XVI amžiaus Lietuvos teisės dokumentą – 1529 metų Lietuvos statutą. Tikrai nesinori siūlyti grąžinti mirties bausmę ar kitus viduramžių teisinius reliktus. Bet kai kurie principai ir dabar galėtų galioti. Pvz., pagarba valstybės teisinei sistemai ir teisingumo vykdymui (sprendimų vykdymui). Štai kaip buvo rašoma statute:

23. Kas prieš valdovo sprendimą pasisakytų
Jeigu ką valdovas su ponais tarėjais nutartų ir savo valdoviškąją nutartį padarytų, o kas norėtų prieš tą valdoviškąjį sprendimą stoti, tai tas, kokios bebūtų padėties, tiek aukštesnės, tiek ir žemesnės, turi kalėjime sėdėti šešias savaites, ir į valdovo iždą, be to, turi mokėti dvylika grašių ilgųjų.

Tačiau mūsų šalyje, jei padarei visuomenei nusižengimą ir gavai piniginę baudą, bet ją ignoruoji ir nevykdai prendimo, pasirodo, net priversti atidirbti už tai negalima. Tai kaip visuomenei tikėti politikais ir jų dažnai minima teisine valstybe, kurioje seniai įžūliai spjaunama į sprendimus, priimtus valstybės vardu?

Ir net jei ministro iniciatyva bus palaidota Seime, esu įsitikinęs, kad teisės korifėjai turi ne tik rankas kilnoti priimdami konvencijas, bet ir sugalvoti realius teisingumo vykdymo mechanizmus. Jei baudos kai kuriems pažeidėjams neefektyvios, nes kažkas (ne)turi pinigų joms sumokėti, tuomet turi būti tokios priemonės, kurios ir visuomenei naudą duotų, ir pažeidėjui nebūtų labai malonios.

www.rtk.lt

Televizija BTV ir vėl “lepina” savo žiūrovus paslėpta reklama. Šį kartą jie buvo pagauti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos, nes laidoje „Kainos kodas“ (transliuota balandžio 11 d.) buvo rodomas reklaminio turinio siužetas apie įmonės „Samsonas“ gaminius. Jis pateiktas taip, kad žiūrovai galėjo nesuprasti, jog tai reklama, arba galėjo suklysti dėl pateiktos reklamos tikrojo tikslo.

Paskelbta reklaminio turinio informacija pagal savo turinį ir pateikimo formą pripažinta paslėpta reklama, kurią transliuoti draudžia Visuomenės informavimo ir Reklamos įstatymai. Transliuojant reklaminį siužetą nesilaikyta reklamos transliavimui keliamų reikalavimų – jis nebuvo pažymėtas žodžiu „Reklama“ ir nebuvo išskirtas iš kitų programos dalių garsinėmis ar optinėmis priemonėmis.

Už šiuos pažeidimus bei atsižvelgdama į tai, kad šiais metais už analogišką pažeidimą UAB „Baltijos TV“ vadovas jau buvo baustas, Lietuvos radijo ir televizijos komisija „Baltijos TV“vadovui nusprendė skirti 3000 Lt baudą.

Įdomi detalė – laidą “Kainos kodas” gamina gana mistiškas paramos fondas “Auksinis strazdas”. Įdomu, kaip tvarkosi fondas, kuris užsiima tokių laidų gamyba? Pats fondas, neva, yra “pelno nesiekianti organizacija, padedanti jauniems menininkams atskleisti savo talentą, esamoms talentingoms asmenybėms jį puoselėti, o senjorams – grįžti ir vėl pasijusti reikalingiems Lietuvai ir jos kultūrai.” dar vienas šio fondo produktas – pramoginiu ir pažintiniu TV žurnalu vadinama laida “Pagaminta.lt”.

Galima tik priminti, kad LRTK ir šių metų sausį paskyrė baudą UAB “Baltijos TV” vadovui už BTV laidoje “Geras laikas” padarytus Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų reklamai ir rėmimui pažeidimus. Mat, 2009 metų lapkričio 7 dieną transliuotos laidos “Geras laikas” reklaminiame siužete apie “Medea SPA centrą” Druskininkuose ir jo teikiamas paslaugas nebuvo, kaip to reikalauja Visuomenės informavimo įstatymas, išskirta reklama nuo kito laidos turinio. Tuomet įvertinusi padarytus pažeidimus LRTK “Baltijos TV” vadovui taip pat skyrė 3000 litų dydžio baudą.

Beje, šių metų kovą Radijo ir televizijos komisija nustatė, kad sausį televizijos programos „Lietuvos rytas.tv“ laidoje „Derliaus kraitė“ buvo transliuota paslėpta reklama bei padaryti rėmimo tvarkos pažeidimai. Laidos siužetas apie kompanijos „STIHL“ gaminius pripažintas paslėpta reklama, nes jis buvo pateiktas taip, kad žiūrovai galėjo nesuprasti, jog tai reklama, arba galėjo suklysti dėl pateiktos reklamos tikrojo tikslo. Už šiuos pažeidimus Lietuvos radijo ir televizijos komisija UAB „Lietuvos ryto“ televizijos vadovui skyrė 1000 litų baudą.

LRTK sausio 27 d. paskyrė baudą UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas” vadovei už LNK laidoje “Sveikatos ABC” rodytą reklaminio turinio siužetą. LRTK monitoringo skyrius pastebėjo, kad minėtoje laidoje apie vaistinę “Eurovaistinė” buvo nurodomas paslaugos teikėjas, jo pavadinimas, veikla, prekės ženklas, akcentuojamos ir pabrėžiamos išskirtinės produktų savybės, nurodomos konkrečiai prekei taikomos nuolaidos, konkrečių prekių kainos, skatinama įsigyti šiuos produktus. Ši informacija nebuvo atskirta nuo kito laidos turinio bei nebuvo pažymėta žodžiu “Reklama”. Todėl žiūrovas galėjo susidaryti įspūdį, kad pateikiama informacija yra sudėtinė laidos dalis, o ne reklama. Toks informacijos pateikimas atitinka Visuomenės informavimo įstatymo pateikiamą paslėptos reklamos sąvoką. Už padarytus pažeidimus LRTK paskyrė 1000 litų dydžio baudą.

Galbūt mano išvardinti pažeidimai ir neatrodo labai grėsmingi. Galbūt jie net beveik “nekalti”. Bet juk ir kvailam turėtų būti aišku, kad už turinį atsakingi žmonės televizijose nėra visiški kvailiai. Tokiu atveju lieka vienintelis klausimas – ar tokia vieno ar trijų tūkstančių litų dydžio bauda yra efektyvi? Žinoma, kad ne. Nes pažeidimų užfiksuojama vis naujų. O kiek dar jų gal ir neužfiksuojama?

Todėl belieka tikėtis, kad reklamos rinka ir žiniasklaidos kokybe besirūpinančios organizacijos pagaliau supras, kad tokia situacija anksčiau ar vėliau nebetenkins ir žiūrovų, kurie mokosi atpažinti reklamą ir nuo jos pabėgti. Kol kas auditorija revoliucijų nekelia, bet jei jau kada įsipyks, tuomet yra labai geri mygtukai ant TV pulto, kurie padeda nustumti kanalą kur nors toli toli.

Sekmadienio vakare kaip perkūnas iš giedro dangaus pasirodė žinia apie dar vieną nelaimės auką vadinamojoje Kauno pedofilijos istorijoje. Mirė pagrindinis kaltinamasis Andrius Ūsas.

Tai jau ketvirtoji auka – mirė ir pagrindinis A. Ūso kaltintojas Drąsius Kedys, o pirmieji šioje istorijoje aukomis tapo nušautieji teisėjas Jonas Furmanavičius ir Violeta Naruševičienė. Ši istorija tiesiogiai ar netiesiogiai jau pareikalavo daug mirčių ir kitokių aukų. Kuo gi baigsis ši istorija?

Teisine prasme jau viskas lyg ir aiškėja – pagrindinė dalis bylų tikrai nebus ištirtos iki galo ir nebus atiduotos į teismą, nes nėra gyvų įtariamųjų ir kaltinamųjų. Tai reiškia tik viena – teisiniai verdiktai ir tyrimai, kurie labiausiai domino visuomenę ir galėjo atsakyti bent į dalį klausimų, visuomenės tikrai nebepasieks. Tiesa, kalbų ir vertinimų bus dar labai daug. Žiniasklaida, politikai ir teisėsaugininkai galės kone dešimtmetį (žinoma, su petraukomis) kalbėti apie šią istoriją ir kelti įvairias versijas. Tą patį darys ir didelė dalis žiniasklaidos veikiamų žmonių. Ar mes ko nors pasimokysime iš šios istorijos? Sunku pasakyti. Bet jau dabar galime nujausti, kad artimiausiu metu gali kokia nors televizija sulaukti prodiuserių pasiūlymo sukurti panašaus turinio serialą.

Na o šiandien ryte Lietuvos radijui Vidaus reikalų ministras Remigijus Palaitis komentuodamas naujausias žinias dėl A. Ūso mirties ir visų tyrimų pasakė:

“Manau, kad reikia laikytis socialinės rimties ir laukti atsakymų. <...> Dabar mes klaidžiojame patamsėmis. <...> Kas iš to, kad mes čia dabar šnekame ir fantazuojame?”

Ir tikrai, kas iš to, kad daugelis apie šią istoriją šneka ir fantazuoja, kol tyrimai nebaigti ir faktai neištirti?

O štai laikinasis generalinis prokuroras R. Petrauskas kalbėdamas apie A. Ūso mirtį ir atsakydamas į Lietuvos radijo žurnalistų klausimą, ko yra daugiau – klausimų ar atsakymų, pasakė, kad šiuo metu jis turi daugiau atsakymų nei klausimų. Bent tai džiugina.

O štai žiniasklaidoje jau “siautėja” komentatoriai. Štai naujienų portalo Delfi.lt svetainėje publikacija “Žuvo pedofilijos byloje minimas A.Ūsas (atnaujinta 01.52 val.)” 2010 birželio mėn. 13 d. (19:35) sulaukė 6649 komentarų, alfa.lt publikacija “Rastas Ūso lavonas” sulaukė 720 komentarų, šimtai komentarų ir lrytas.lt svetainėje. Gaila tik vieno – ar kas nors rimtai pagalvoja apie artimuosius tų žmonių, kurie ir toliau gyvena ir kasdien išgyvena labai sunkias akimirkas. Norisi tuos žmones nuoširdžiai užjausti ir paprašyti visų kitų suteikti jiems bent kiek ramybės.

Ar prokurorų veikla taps viešesnė?

Vakar net kelis kartus nuoširdžiai perskaičiau intriguojantį kolegos Sauliaus Chadasevičiaus straipsnį “Laikinasis generalinis prokuroras Petrauskas išeidamas nutarė trinktelėti durimis”, kuris publikuotas www.15min.lt.

Įdomu pasidarė, kaip ir dėl ko tas laikinasis prokurorų vadas trankosi durimis. Galvojau, kad tema intriguojanti, bet neverta didesnio dėmesio. Šiandien jau manau kitaip.

Visų pirma mane suintrigavo žinia, kad tik laikinai Generalinei prokuratūrai vadovaujantis žmogus imasi tokių drastiškų ir net radikalių veiksmų, nors jo misija tik laikina. Tad kyla pagrįstas klausimas, kodėl “Generalinės prokuratūros vadovas, likus mažiau nei porai savaičių iki pasitraukimo, ėmėsi vidinių pertvarkų, kurios pristatomos kaip mėginimas tobulinti įstaigos veiklą”?

Kolega Saulius Chadasevičius aiškiai įvardina, kad tai “gali priminti ir bandymą apnuodyti dirvą nuo birželio 15-osios dirbti ateinančiam naujajam generaliniam prokurorui”. Aš tokiom skambiom frazėm gal ir nesišvaistysiu, bet…

Ką reiškia kažkokios vidinės pertvarkos žmogaus, kuris ne tik nespėjo kojų apšilti vadovo kėdėje, bet dar nesušilęs tų kojų bus “mandagiai” nustumtas nuo akivaizdžiai jam per sudėtingų pareigų? Vietoje jo ateis rimtai nusiteikęs dirbti ir jau šalies svarbiausių institucijų palaiminimą gavęs nuolatinis generalinis prokuroras Darius Valys. Kuo galima paaiškinti tokias reformas? Gal tai kvailumas? Panašu. Nes kitu atveju gali įtarti piktybiškumą ar net sąmokslą prieš naująjį įpėdinį. Nesinori to įtarti, nes jei taip būtų, tai kiltų rimtos dvejonės dėl tokio prokuroro-reformatoriaus galimybės apskritai dirbti šioje sistemoje.

Bet ir tai būtų pusė velnio, jei nebūčiau įsigilinęs į tas vadinamas vidines reformas. O čia jau visiškas cirkas arba koks nors tikrai labai gudrus, užslaptintas ir intrigų pilnas žaidimas. Nes visa reformos esmė, pasirodo, susijusi tik su vienu nauju prokuratūros prioritetu (tai jau naujojo generalinio prokuroro žodžiai, o ne dabar laikinai šias pareigas užimančiojo) – atvirumas visuomenei. Akivaizdu, kad tokių prioritetų sudėliojimas yra susijęs ir su fundamentalių, baudžiamąjį procesą reglamentuojančių, teisės aktų pakeitimais ir pačių prokurorų veiklos pertvarkymu – baudžiamasis procesas ir ikiteisminiai tyrimai yra laikomi valstybės paslaptimi ir tik patys prokurorai pagal galiojančius įstatymus gali spręsti, kiek ir apie ką jie gali kalbėti nekendami tyrimams ir nepažeisdami kitų žmonių teisių. Galvojau, kad gal laikinasis prokurorų vadas pasiūlys įstatymų pakeitimus, bet… Jis pasiūlė panaikinti Generalinės prokuratūros Viešųjų ryšių skyrių.

Pamaniau, kad arba tas skyrius blogai dirba, arba gal žmogui su galva kas negerai darosi? Apie “blogą” prokuratūros specialistų darbą perskaičiau interviu su pačiu laikinuoju prokuratūros vadu. Jo citata:

“Nežinau, gal ir nepastebėjote, bet kurį laiką Viešųjų ryšių skyriaus darbą faktiškai dirbau pats (nes ankstesnės tradicijos ir praktika, kai buvo vengiama bendrauti su žmonėmis, man neatrodė priimtina).”

Žinote, tikrai pastebėjau, kad laikinasis generalinis prokuroras Raimondas Petrauskas jau kurį laiką pats užsiiminėjo viešaisiais ryšiais ryšiais. Akivaizdu, kad jis tai darė pats arba kažkieno blogai konsultuojamas. Mat, tai jis darė taip intensyviai ir taip neprofesionaliai, kad galima nesunkiai nujausti, kodėl Prezidentė Dalia Grybauskaitė šio prokuroro neskyrė nuolatiniu generaliniu prokuroru. Vien ko verti R. Petrausko pasisakymai apie gėjų eitynes Vilniuje. Nekalbu apie jo gražbyliavimus žurnalistams iš kai kurių žiniasklaidos priemonių. Akivaizdus populizmas, o ne viešieji ryšiai. Negi taip nukonsultavo dabar veikiantis Viešųjų ryšių skyrius? Jei taip, tai tada reikia surengti visiems neeilinę atestaciją ir atleisti. Nes mano išvada apie tokį PR labai paprasta: neprofesionalu ir net žalinga visai prokuratūros sistemai. Bet jei pats laikinasis generalinis prokuroras taip elgėsi (jai tikėtume jo žodžiais, tai taip ir buvo), tuomet jam tikrai ne vieta tokiame atsakingame poste.

Todėl iš tiesų labai ikslus ir labai prasmingas, gaila, kad tik retorinis, kolegos Sauliaus Chadasevičiaus klausimas laikinajam generaliniam prokurorui:

“Ar tai efektyvus valstybės lėšų naudojimas, kai turėdama visą trijų darbuotojų Viešųjų ryšių skyrių Generalinė prokuratūra samdosi ketvirtą tos pačios srities specialistą?”

Kadangi laikinasis generalinis prokuroras dirbs tik iki birželio 15 dienos, todėl gal ir suprantamas retorinis Sauliaus klausimas – kam klausti žmogaus, kuris iš esmės jau po kelių dienų nieko negalės spręsti. Bet šį klausimą kolega galėtų užduoti naujajam generaliniam prokurorui.

Nesinori įtarti nieko blogo, bet ar tik nebus tokia vadinama reforma įvykdyta tam, kad būtų pateisintas dveijų naujų etatų prokuratūroje sukūrimui. Tiksliau, dveijų naujų ir, matyt, asmeninį pasitikėjimą turinčių žmonių priėmimui. Bet juk ar logiška laikinajam vadovui priiminėti jo pasiitkėjimą turinčius žmones ir palikti šį “palikimą” naujajam vadovui. Kol kas galiu tik užjausti naująjį generalinį prokurorą už tokias jam paliktas “reformas”. Bet protingas žmogus visada randa geriausią išeitį.

Tikiu, kad jau greitai pamatysime, kaip tas deklaruojamas prokuratūros sistemos viešumas ir atvirumas visuomenei bus realizuojamas praktikoje. Ir bus labai įdomu pastebėti, kaip tai bus susiję su laikinojo vadovo durų trankymais ir jo pradėtomis vidinėmis prokuratūros reformomis.

Lietuvos radijas ir televizija

Naujienų portalas Delfi.lt tęsia temą “Politikai sprendžia: reikia keisti A.Siaurusevičių ar ne”. Tema tokia svarbi, kad net nuolat atnaujinama. Primena detektyvą. Poltitinį detektyvinį serialą. Pigų, bet populiarų.

Gerai, kad kolegos pakalbino ne tik prieštaringus įstatymus priimančius politikus ar oficialiai neturinčius jokių įgaliojimų aiškinti teisės aktus teisininkus. Tokius susipainiojusius žmones kalbinant galima ir malkų priskaldyti.

Juolab, kad Rimvydas Valatka pateikia tokį scenarijų, kurio greičiausia nenorėčiau nei aš, nei mano šeima, bet… Maža kas gali atsitikti šiais laikais:

„Tokios diskusijos pavėluotos bent septyneriais metais. Tokias diskusijas gali pradėti tik nesveiko proto žmogus arba tas, kuriam Dievas protą atėmė. Šiuo atveju turime situaciją, kai LRT tarybos pirmininkas mirė. Norima pavaizduoti, kad LRT tarybos pirmininkas – kaip karalius – anksčiau mirus karaliui keisdavo ir pirmąjį ministrą “, – DELFI situaciją komentavo 10 metų LRT taryboje dirbantis žurnalistas R. Valatka.

R.Valatka klausia, kas būtų, jei, neduok Dieve, mirtų D. Radzevičius. „Ar po mėnesio vėl keistume generalinį direktorių? Logikos nėra jokios“, – kalbėjo žurnalistas.

Panašu, kad jei dar kurį laiką pasiliksiu šiame pasaulyje, tai galėsime tikrai nemažai kartu su visa LRT Taryba nuveikti. Nors ne vien nuo mūsų priklauso sėkmė. Politikai tai turėtų žinoti ir žino, bet kažkodėl niekaip neišsprendžia LRT bent kiek padoresnio, gal net ir tinkamo finansavimo klausimo. Tuo jie vis labiau stumia LRT į vis sunkesnę padėtį.

Bet jei mane ištiktų negeras likimas, apie kurį kalbą R. Valatka, manau, kad tie patys politinių intrigų ir su tuo susijusių permainų LRT vadovybėje siekiantys žmonės dar garsiau klyktų – “naują direktorių, naują direktorių”. O kada bus sprendžiami LRT esminiai klausimai?

Žurnalistas Rimas Bružas naujienų portale Delfi.lt skelbia komentarą “D.Kedžio istorija žiniasklaidoje – ar galėjo būti kitaip?” Klausimas iš tiesų yra esminis ir jis skirtas visiems žurnalistams, redaktoriams – ar galėjome dirbti kitaip ir nušviesti šią istoriją kitaip? Bent jau nespekuliuoti ja.

Atidžiai skaičiau Rimo komentarą. Visų pirma todėl, kad gerbiu jo darbą. Gerbiu jo žurnalistiką. Gerbiu jo požiūrį į mūsų profesiją. Rimas šiuo metu dirba komercinėje televizijoje, bet yra dirbęs ir LRT. Jis atvirai pasako, kas buvo padaryta ir ko galbūt nepadarėme informuodami visuomenę apie D. Kedžio istoriją:

Žiniasklaida neišlaikė egzamino arba gundymo reitingais. Galbūt vien LRT pozicija buvo maksimaliai artima tikrai žurnalistikai (komplimentas LTN avansu su linkėjimas išlaikyti „neutralitetą“). Komerciniai gi kanalai susimovė skaudžiai. Kriminalinės, tariamai publicistinės, laidos ir k.t. „tyrimai“ parodė žurnalistikoje žiojinčią etikos, nepagarbos ir profesionalumo stokos duobę.

Todėl mane visoje D. Kedžiaus istorijoje-tragedijoje nudžiugino tik tai, jog Rimas Bružas įvertino LRT veiklą lygiai taip pat kaip ir vertinau aš. Žinoma, Rimas iš karto apsidraudė, kad kol istorija nesibaigė komplimentai gali būti sakomi tik avansu, bet… “Neutralitetas” arba žurnalistikoje vadinamas objektyvumas – tai ir yra tikroji vertybė, kurią turėtų puoselėti visi žurnalistai ir visos redakcijos.

Todėl jei vertintume nacionaliniu mastu transliuojamas komercines televizijas LNK ir TV3, tai jų pozicija D. Kedžio istroijoje buvo ir tebėra mažų mažsiauiai “sudėtinga ir keista”. Apie etiką ir galimus įstatymų pažeidimus kol kas nekalbu. Rimas Bružas labai taikliai pataria kolegoms, kurie spekuliuoja šia tema:

“Darbas skerdykloje arba morge – gerokai oresnis už tokią žurnalistiką. <...> Ar žiniasklaida turėtų prisiimti atsakomybę už pusę metų Lietuvoje vykstančią isteriją? Taip ir nuo pat pradžių, kai D.Kedys dar gyvas būdamas siuntinėjo vaizdo įrašus ir nešiojo juos po redakcijas. Tačiau tuomet mažai kam buvo įdomu. Viskas pasikeitė, kai pakvipo krauju ir dar kai kuo. “

Tuo tarpu LRT, anot R. Bružo, atlieka misiją – informuoja. Mane, LRT Tarybos narį, tai džiugina. Sėkmės kolegoms.

Ke(pe)dofilija jau tapo politika blogąją ta žodžio prasme. Neatsakingi atsakingų politikų, nedidelės dalies teisėsaugos ir didelės dalies žiniasklaidos biznierių (prodiuserių) veiksmai leido subujoti naujam judėjimui. Tokiam, kurį kai ju dabar skambiai vadina Drąsiaus Kedžio keliu ir kuriam greitu metu gal net kai kas rinks pinigus. Gal iš kontrabandos, gal iš naivių lietuvaičių, kurie neš savo paskutines santaupas. Pamenate EBSW? Istorija, panašu, kartojasi.

Tas judėjimas, kuris veda į demokratinės ir teisinės valstybė sunaikinimą, remiasi labai paprastu principu – tas, kas rėkia garsiausiai ir sugeba panaudoti jėgą, ir yra teisus. Tai yra tokia jėga, kuri su valstybe ir teise nieko bendro neturi. Tai, kas vyksta nuo praėjusio penktadienio Kauno rajone, man primena gūdžius 1992-1993 metus. Prisiminkime Vito Lingio istorijas. Tas, apie kurias jo dėka sužinojo “Respublikos” skaitytojai ir visa Lietuva. Jau tada buvo tokie, kurie valdė Vilnių. Dabar yra kiti, kurie valdo ir Kauną, ir Vilniaus valdžios protus. Tai tie “teisuoliai”, kurie kaip šunį veja lauk teismo sprendimą turintį antstolį ir policijos pareigūnus. Jie veja lauk ne pareigūnus. Jie varo lauku mus visus ir mūsų visų valstybę. Nes jie – jaučiasi jėga. Jų bijo ir teisėsauga, ir kai kurie politikai. Juos garbina dalis žiniasklaidos atstovų. O štai toks Seimo narys Saulius Stoma dar dalyvauja ir jų mitinguose, kuriuose neatsakingai keikiama visuomenės išrinkta tautos atstovybė ir iš esmės visa valstybė.

Ir jei dabar skubiai neatsitokės mūsų samdoma ir rinkta valdžia (įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir ypač teisėsauga), tuomet procesai taps pavojingi jau ne vien konkretiem žmonėm, bet ir apskritai demokratijai, ir Lietuvos teisinei sistemai. Jei dabar nesugebės valstybė apsiginti nuo valstybę griaunančios minios (man labiau norisi pasakyti, gaujos), tuomet mes tikrai pasieksime kai kurių populistų politikų deklaruotą “esminę teisinės sistemos reformą”. Pagaliau turėsime net ne prisiekusiųjų, o pamišusiųjų linčo teismus. O jiems galės vadovauti save teisininkais vadinantys Venckai, kurie, mano giliu įsitikinimu, nors ir žmogiškai patiriantys didelį stresą, tačiau profesiškai jau nebeturinys jokios galimybės turėtį profesinį teisininko vardą. Vargu, ar jie apskritai dar gali dirbti kokį nors teisinį darbą – tiek advokatūroje, tiek teisme. Nes metodika, kurią jie naudoja, niekaip nesuderinama su profesine etika.

P.S. Šis komentaras neturi nieko bendro su kokia nors asmenine pozicija dėl galimos pedofilijos. Jei tokia buvo, kalti asmenys teismo sprendimu turi atsakyti pagal įstatymą. Nei daugiau, nei mažiau. Bet tai turi vykti tik pagal įstatymą, o ne pagal minios reikalavimus “kraujo, kraujo”.