Tik šiandien užklydau į teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus blogą ir perskaičiau jo komentarą „Lukašenkizmas mūsų galvose”. Nors blogeris ministras pripažįsta, kad „duomenų apie A. Beliackį perdavimas jau daug išnarstytas ir dar narstomas”, tačiau jis ryžosi dar kartą pateikti savo nuomonę viešai. Tai – gerai. Per daug nebūna.
Šį kartą mane dar kartą net ne suintrigavo, o tiesiog suglumino ministro pateiktas vienas faktas
„Manipuliuoti faktais, kaip rodo ir šios istorijos interpretavimas, taipogi mokame. Štai jau minėtos žiniasklaidos grupės didysis laikraštis sudėlioja savo žinią taip, kad vos ne pareigūnai, dėl kurių veiksmų kyla abejonės, vertina patys save. Ar kam berūpi, kad tai netiesa?.. Ar kas beatsirenka, kad pareigūnų atsakomybę vertinančioje grupėje nei kvapo nėra tų asmenų, kurių veiksmai yra vertinami?..”
Todėl, kai ministras savo komentare pakartoja, kad „laikausi nuostatos būti principingu vertinant kitų atsakomybę, o kartu neieškoti atpirkimo ožių tik todėl, kad kažkas to labai nori”, visiškai suprantama ir jo nusivylimas:
„Žiniasklaidoje, deja, tokia pozicija, panašu nepopuliari. Arba viskas išverčiama taip, kad aš ieškau ant ko suversti kaltę, arba visus dangstau.
Užtat sąmokslo teorijos visada populiarios. Kartais ir teisingos. Tačiau kai bet kuri klaida yra priskiriama KGB rankos veikimui, sąmoningam bendradarbiavimui su nedemokratiniais režimais, ar verslo interesų ir viešų interesų painiojimui, darosi koktu. Panašu, kad ką jau ką, bet išsižadėti savo artimo dėl to, kad gal būt jis padarė klaidelę, ar tiesiog netinkamu laiku atsidūrė netinkamoje vietoje, o išsižadėjus dar ir apjuodinti – tai mes mokame.”
Su ministru galėčiau sutarti vienu klausimus – kai kas tai moka. Bet jau šį kartą tikrai nereikėtų tai nurašyti „mums” ir visai Lietuvai. Juk taip daro ne visi ir ne visada. O jei yra požymių, kad dalis žiniakslaidos tampa purvasklaida, tai žymiai naudingiau būtų, jei atvirai visada pasakytume, kas, kad ir ką apjuodino, sumelavo ir pan. Tada būtų aiškiau ir lnegviau supratsi „kas yra kas”.
O manipuliacijų išvengti nepavyks – tokia, deja, jau ta žiniasklaida. Subjektyvizmas, kaip ir lukašenkizmas – kai kada neišvengiamas ir tūno mūsų galvose 🙂 Geriau jau subjektyvizmas, nei lukašenkizmas.