Dainius Radzevičius

Ne kartą yra tekę girdėti politikus kalbant gražius žodžius. Dažnai dar ir palydint štai tokiais gražiais apibūdinimais – “kaip žmogus”, “kaip pilietis”, “kaip visuomenės narys”. Suprask, tokiu atveju politikas tampa mums artimesnis, o jo žodžiai dėl to tampa nuoširdesni, be jokių politinių siekių ar kėslų – jokio noro užimti valdžią ar apskritai jos siekti. Tik ar galime tikėti tokiais dalykais? Manau, kad tikrai – ne. Bet kokia politiko komunikacija ir yra politinė komunikacija.

Štai naujienų portalas ru.delfi.lt paskelbė “nekaltą” pramoginę žinutę “Naujas Timošenko įvaizdis: be kasos ir su romėnų toga” apie garsią buvusią Ukrainos premjerę, įtakingą ir turtingą politikę Juliją Timošenko.

Kaip žinia, ši politikė garsėja ne tik savo kovingumu dėl įtakos ir valdžios Ukrainoje, bet ir savo ekstravagantiška (gal net greičiau, išskirtine) išvaizda. Man ne kartą yra tekę girdėti susižavėjusias moterų kalbas apie jos garderobą ir kitus gražius dalykėlius. Todėl nieko nuostabaus, kad visai “nekalta” žinutė apie pasikeitusią J. Timošenko išvaizdą pateko į naujienų portalo akiratį. Tikėtina, kad žinutė net sulauks didelio dėmesio. Beje, pati žinutė, viso labo vienas sakinys:

“Buvusi Ukrainos ministras pirmininkas Julija Timošenko asmeniniame bloge paskelbė nuotraukas iš savo vyro Aleksandro jubiliejaus.”

Tik tiek. Ir dar pridėta krūvelė nuotraukų. Gražios asmeninės nuotraukos. Tačiau jas pažiūrėjus iš karto tampa aišku, jog tai – dalis politinės komunikacijos. Tiesa, net ir žurnalistams lengvai galima užkibti ant jauko skelbiant tokias žinias iš asmeninio J. Timošenko blogo, kuris vadinasi “Julija Timošenko personalinis blogas… be politikos ”. Suprask, politikė nededa čia politikos, bet… pati prie šios frazės prideda ir “šypsenėlę”.

O gal ji taip šaiposi iš tų, kurie nesupranta, jog bet kokia politiko komunikacija viešoje erdvėje savaime yra politika? Gal ir taip. Bet juk J. Timošenko ne šiaip sau politikė. Ir jos blogas rašomas, matyt, ne šiaip sau. Jis rašomas ne tik potencialiems rinkėjams ukrainiečių kalba, bet ir rusiškai. Net anglų kalba galima rasti šį bei tą.

Bet kuriuo atveju belieka sveikinti tokią J. Timošenko politinę komunikaciją – be jokių žurnalistinių triukų ir kritiško jų požiūrio politikė tiesiog stulbinančiai sėkmingai ir lengvai pasiekia mases su savo svarbiausia politine žinia – ji moka ir gali keistis. O tada jau galima bus kalbėti, kad ji keičia ne tik išvaizdą, bet ir savo politiką. Tuomet ir naujų rėmėjų gali pritraukti.

Artėjant spaudos dienai vėl pagalvojau apie mūsų (turiu omenyje, žurnalistų) profesijos perspektyvas. Juk taip dažnai savęs klausiu, ką turėčiau dar tokio daryti, kad galėčiau aš ir mano kolegos judėti į priekį, o ne vien verkti prie suskilusios geldos?

Ir štai prisiminiau seną straipsnį “Kiekvienas laikraščio žurnalistas turėtų pradėti “bloginti”, kurį dar 2007 metų gegužės 22 dieną publikavo toks Scott Karp.

Keista, kad net praėjus 3 metams Lietuvoje tokios autoriaus mintys dar netapo pretekstu daugumai žurnalistų kurti savarankiškus dienoraščius. Tiesa, dalis kolegų jau turi savo interneto dienraščius, kiti tai daro po redakcijos “sparneliu”. Bet man visgi įdomu, kodėl vis dar mažesnė dalis žurnalistų bando savarankiškai kurti? Arba bando imtis kokios kitos naujos iniciatyvos? Galima būtų galvoti, kad daugeliui trūksta pinigų ir laiko. Galima sutikti. Bet juk ir naudos, panašu, galima gauti iš be kurios “užklasinės” veiklos.

Štai minėto straipsnio autorius nurodo ir priežastis, kodėl kiekvienas spaudos žurnalistas turi “bloginti”:

■ tai yra nepriklausoma ir iš esmės asmeninė leidyba – dienoraščių programinė įranga leidžia tai lengvai daryti;
■ taip susikuriama žurnalistikos erdvė, kuri nepriklauso nuo jokios verslo grupės ir jos finansinio spaudimo;
■ naudojiesi galia ir gali pats prisiimti tiesiogiai leidėjo atsakomybę už naudojimąsi tokia galia;
■ nuolat gali mokytis, kaip naudotis technologijomis, kurios keičia pačią žiniasklaidą;
■ gali past daryti savarankišką karjerą ir nebūtinai save laikyti tik spaudos žurnalistu;
■ kurdamas intrenete tu gali pats įsitikinti, kad tu ir kuri naująją žiniasklaidą;
■ tampi sudedamąja interneto tinklo dalimi, nes ateities žurnalistika ir bus tame tinkle.

Tad ar 2010 metais daugelis Lietuvos žurnalistų jau pasinaudos patarimu tapti nors truputį daugiau “savarankiškais” kūrėjais nei buvo iki šiol?

Mano rajonas.lt redaktorius Darius Mikelionis

Tradiciškai Lietuvoje, kai kalbama apie rajonų žiniasklaidą, turima galvoje spauda. Tiksliau, spausdinti laikraščiai. Tačiau ar ateitis negali priklaustyti ir kasdien atsinaujinantiems bei iš tiesų kasdien bendruomenę telkiantiems naujienų portalams internete? Štai Šakių rajone praėjusiais metais pradėjo veikti naujas portalas manorajonas.lt. Jo redaktorius – mano buvęs studentas ir geras kolega Darius Mikelionis. Siūlau Jums pokalbį su juo apie demokratiją rajonuose, spaudos veiklos peripetijas ir prognozuojamą žurnalistikos ateitį rajonuose.

Kodėl nutarei imtis tokio portalo kūrimo savo rajone – tai verslas, šauni idėja ar…?

Kaip madinga sakyti,- viskas viename. Nors jei konkrečiau – pirmiausia aišku gimė idėja. Kuri turėjo ir savo priešistorę. Šakių rajonas nedidelis, terpė žiniasklaidos priemonėms jame pakankamai nedidelė ir itin konservatyvi. Iš prigimties būdamas „siekėju dar geriau“, tiek dirbdamas rajono laikraštyje „Valsčius“, tiek vėliau vadovaudamas laikraščio „Draugas“ redakcijai, nuolat gvildenau mintį: kaip išsaugoti turimas laikraščio pozicijas ir galbūt siekti dar didesnės, įvairiapusiškesnės, auditorijos dėmesio.

O 2003 metais dar prasidėjo mano kopimas į Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Komunikacijos ir informacijos bakalauro olimpą – po kiekvieno pasibuvimo Vilniuje, sesijoje ar šiaip su grupiokais, parsiveždavau į kaimą aibę minčių, idėjų, šiuolaikinio žiniasklaidos matymo pavyzdžių.

Deja, tačiau terpės joms įgyvendinti neradau minėtose redakcijose. O kuomet 2009-ųjų pavasarį aplinkybės lėmė, jog teko drastiškai nurėžti santykius su paskutiniosios darbovietės – Šakių rajono laikraščio „Draugas“- savininku ir vadovais, atsivėrė plačiausi vartai mano idėjų įgyvendinimui.

Be abejo, idėjų įgyvendinimo tikslą lydėjo ir noras nepamesti to, ką gavau studijuodamas Vilniaus universitete (bakalauro darbą apsigyniau 2008 metais). Ir, žinoma, siekis pradėti savo verslą, kaip galimybę ne tik save įprasminti, bet ir užsidirbti, gauti pajamų šeimos išlaikymui, pradėto verslo įprasminimui ir pan. Kišenėse buvo tuščia, o internetinį variantą sukurti didelių kaštų nereikėjo… Bet šis momentas tikrai nebuvo lemiantis.

Kas yra sunkiausia, kai norima Lietuvos rajone suteikti visuomenei naują platformą diskusijai?

Žiauriai įdomus ir geras klausimas. Jei rimtai, tai itin nelengva. Dėl sustabarėjusių požiūrių; dėl sustabarėjusių įpročių; nusistovėjusių vertinimų, dažnai visiškai nepagrįstų jokiu objektyvumu, o labiau pažintimis ar giminyste. Žinoma, žurnalistinės veiklos aš nelabai būčiau linkęs išskirti kaip kažkokios šventos misijos – ypač dabartinės, kuri vienu straipsniu ar TV laida žmogų nuteisia arba išteisina; kuri vien iš verslo ar net merkantiliškumo paskatų gali akimirksniu suformuoti bet kokius (teigiamus ar neigiamus) įpročius bet kokiam visuomenės sluoksniui. Realiai žiūrint, bet kokios idėjos (taip pat ir žurnalistinės veiklos) įprasminimas nori nenori veda prie verslo.

Todėl į bet kokią žiniasklaidos priemonę, kuri parodo bent menkiausius požymius, jog siekia ne tik rasti terpę visuomenėje ir suteikti jai galimybę reikštis, iškart žiūrima per atstumą. O gal net ir nepatikliai. O tai, manau, mažina ir susidomėjimą. Nesvarbu, kad siūlai (mano atžvilgiu) nemokamą galimybę ne tik gauti mano renkamą, redaguojamą ir kt. informaciją, bet ir suteiki tokią pat nemokamą galimybę reikštis patiems – tiek komentuojant, tiek siūlant, tiek netgi teisiant ar išteisinant. Mano įkurta svetainė (aš ją vadinu dienraščiu internete) www.manorajonas.lt į rajono žiniasklaidos rinką ėjo pirmiau nešdama idėją, mano paties norą neprarasti to, ką gavau studijuojamas VU ar besilankydamas įvairiuose seminaruose. Ir tik po to – tikslą iš savosios veiklos uždirbti, išlaikyti pradėtą reikalą.

Tačiau arba aš nesugebėjau vietinei visuomenei pateikti savosios idėjos taip, kaip aš ją įsivaizduoju, arba yra kitos priežastys, dėl ko net praėjus metams didžioji dalis rajono žmonių vis dar žiūri (čia aš taip manau) abejingai į jiems siūlomą nemokamą galimybę.

Ne tik mano atžvilgiu taip – rajone jau berods šešerius metus veikia visiškai visuomeniniais pagrindais sukurta ir palaikoma bendruomeninės ir pilietinės dvasios interneto svetainė www.sakieciai.lt. Kaip suprantu, ir ji negali pasigirti itin gausiu lankytojų skaičiumi ar tuo labiau tais, kurie nori, gali, sugeba reikšti savo mintis. Nežinau, gal čia kaltas itin „vešlus“ provincializmas. O gal nesugebame padaryti „piaro“. Kurio dėka, kaip rodo gyvenimas, kartais į aukštumas šauna niekalų niekalas.

Palygink rajono leidinius ir portalą. Kuo skiriatės?

Nežinau, ar korektiška tai daryti. Bet pabandysiu. Pati forma leidinio – tai jau tikrai skiriamės. Kadangi dirbau abiejuose rajono laikraščiuose, pakankamai gerai žinau jų veiklos specifikas, tiražus, pagrindines kryptis ir kt. Tačiau tai tegul lieka kaip konfidencialūs dalykai. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti tik tiek: rajono laikraščiuose (ko gero ne tik Šakių) einama ne visai galbūt tinkama kryptimi – dažna publikacija rengiama į ją „įdedant“ vis daugiau subjektyvumo. Tiek iš paties publikaciją rengiančiojo žurnalisto, tiek iš ją redaguojančio redaktoriaus. Galbūt tai sąlygoja ne kasdienė laikraščio leidyba: abu Šakių rajono laikraščiai leidžiami porą kartų per savaitę. Rajonas mažas, bet koks įvykis ar žinia, kol ji patenka skaitytojui, jau būna gerokai atgyvenusi – iki tol viską stipriai „apdirba“ agentūra VBS (viena boba sakė). Mano idėjos pagrindas (taip buvo ir tuomet, kai dar dirbau laikraščio redakcijoje) buvo kiek kitoks: leisti elektroninį (priimtiniausias, pigiausias ir operatyviausias) žiniasklaidos priemonės variantą. Ir, kiek leidžia gebėjimai bei turimos pajėgos (o jos kol kas – aš pats vienas), duoti skaitytojui tai, kas yra čia ir dabar. Trumpai, be didelių nukrypimų į šalį, be didesnių analizių. Mano manymu, į vieną publikaciją niekas ir niekada nesugebės sutalpinti visų įvykio ar problemos pusių; visų argumentų; visų „už“ ir „prieš“. Interneto variantas skaitytojui pačiam suteikia galimybę „aplipdyti“ informaciją savomis žiniomis. Tačiau gaila, kad mano atveju yra tai, ką aprašiau atsakydamas į ankstesnį klausimą.

Yra ir dar viena skirtybė: kadangi laikraščio dydį ir publikacijų jame skaičių bei apimtis labai riboja pats fizinis formatas, interneto variantas čia turi super didelį pranašumą. Ypač – publikuojant informaciją apie sporto, kultūros, visuomeninius renginius. Kurie įprastam leidiniui nėra nei gardus kąsnelis, nei patrauklus akcentas galimam pelnui. O patikėkite, rajone vyksta tiek visokiausių veiklų, kad sudėtinga kartais net ir į internetinį laikraštį sutalpinti). Ir kartais labai nesmagu būna už „didžiąją“ žiniasklaidą, kuri mieliau rašo ar rado, kaip kur nors milijoną dolerių laimėjo kokie nors federeriai ar šumacheriai, bet nemato mažųjų Lietuvos perliukų, gyvenančių ir stebinančių provincijoje savo gabumais.

Lietuvoje tiek daug investuojama į interneto plėtrą. Kaip tai atrodo rajone?

Na, kokia ta investicija turima galvoje. Kad investuojama – sutinku: kloja šviesolaidinius kabelius; fondai baigia užgrūsti kompiuteriais kaimų bibliotekas; mokomi (kartais, žinoma, tik popieriuje) visų amžiaus grupių ir socialinių sluoksnių žmonės kompiuterinio raštingumo. Vadinasi, interneto plėtra vyksta, ir pakankamai sparčiai. Tačiau matau blogybę – šioje srityje, kaip ir bet kurioje kitoje, dažniausiai daroma viskas tik dėl to, kad ES skiria lėšas; kad jų labai nori projektus „pramušantys“ valdininkai ar verslininkai; galų gale – kad „taip reikia“ kažkieno paliepimu. Dar ir šiandien dalis Šakių rajono savivaldybės valdininkijos neturi kabinete kompiuterio, raštus rašo ranka ar naudojasi sekretorių paslaugomis.

Visuomenė taip pat: bibliotekų kompiuteriai dažniausiai būna užgulti vaikų – žaidimams, „onėms“ ar „feisbukams“. Nesakau, reikia ir to, tačiau pasigendu šios srities plėtroje pagrindų pagrindo: įdiegti potencialiam interneto vartotojui suvokimą, kam iš tikrųjų reikia to interneto; kokios jo galimybės; koks žmogaus vaidmuo dalyvaujant šiame procese. O tik po to „kepti“ tuos pažymėjimus apie išklausytus kompiuterinio raštingumo kursus.

Ir gink Dieve, – šiomis mintimis tikrai nenoriu sureikšminti nei savosios interneto svetainės, nei apskritai interneto vaidmens visuomenės gyvenime. Atvirkščiai: meldžiu tą patį Dievą, kad liktų ir popierinė knyga, ir popierinis laikraštis ar žurnalas. Tačiau laikmetis yra laikmetis, niekur nedingsi.

Ne viename rajone politikai tiesiogiai ar per tarpininkus valdo vietinę spaudą. Koks likimas laukia išpopuliarėjusių naujienų portalų?

Neslėpsiu: praktiškai toks pats. Tiesa, valdymas gali būti dvejopas – tiesioginis ar netiesioginis. Pastarasis vėlgi gali skirstytis – į paramą leidiniui (ar jo valdymą) per tarpininkus, arba į tam tikrų sąlygų sudarymą – nesudarymą leidiniui gyvuoti – negyvuoti. Būkim biedni bet teisingi: Lietuva – „švogerių“ kraštas, čia vos ne kiekvienas susijęs giminystės ryšiais ar pažintimis. O provincija – viso labo mažytė samplaika žmonių, surištų giminystės, draugystės, pažinčių, darbo, priklausomybių ir kt. saitais. Pridėkim prie viso to dar sustabarėjusius stereotipus, asmenybių kultus, padlaižystes, naudos siekimus, provincišką konservatyvizmą,- ir gausime situaciją, apie kurią minėjau prieš keletą pastraipų.

Niekas nenuneigs: net ir labiausiai nepriklausomu save laikantis ir visuomenei pristatantis rajono laikraštis (netaikau tik Šakių rajono laikraščiams) vienaip ar kitaip yra su kažkuo susijęs. Turi savus teigiamus ir neigiamus herojus, savus taikinius, į kuriuos nuolat smaigstomos kritikos (ne visada, dedu ranką prie širdies, teisingos). Dažnai žiniasklaidos priemone naudojamasi kaip įrankiu – kažką „paspausti“, su kažkuo net susidoroti. Tai yra gyvenimas, sąlygojamas to, ką kalbėjau atsakydamas į pirmuosius klausimus.

Ar nelaukia tas pats ir portalų? Manau, laukia. Juk bet kokia žiniasklaidos priemonė – laisvos rinkos dalyvis. Ją gali kas nors nupirkti, įsteigti, veikla praktiškai visų pagrįsta ne tik siekiu išsilaikyti, bet ir iš to prasigyventi. Tokiame kontekste praktiškai nebelieka vietos vien laisvai, žmogaus vidinių vertybių sąlygojamai, minčių sklaidai. Bent jau įprastos žiniasklaidos priemonės forma. Juk iš esmės, žvelgiant filosofiškai, bet kokiam veiksmui galima priskirti subjektyvumą – net ir savosios minties ar idėjos įprasminimui mes renkamės savitus būdus ir priemones. Galbūt kartais netinkančius ne tik oponuojančio požiūrio žmonėms, bet ir tiems, kurie lyg ir palaiko mus.

Kad taip buvo, yra ir bus,- puikiausiai man įrodo pavyzdžiai iš mano praktikos. Dažnai būna, kad, „aptikęs“ rajone ką nors įdomaus, netikėto, kas, mano manymu, būtų įdomu ir visos Lietuvos skaitytojams, pasiūlau nemokamai didiesiems mūsų interneto žiniasklaidos portalams. Patikėkite, jei nėra kraujo, nėra plikų mergų ar kitų visuomenę „kabinančių“ dalykų, tokios informacijos nereikia. Paskutinis pavyzdys – foto reportažas apie Prezidento Valdo Adamkaus dalyvavimą ąžuolų sodinimo akcijoje Šakių rajono Šilininkų miške.

Reziumuojant – duok, Dieve, kad man taip nenutiktų. Tačiau net jei aš asmeniškai ir žinosiu, kad taip nėra, kiti gali „žinoti“ priešingai. Ir, dažnai girdžiu, „žino“: apie mano nesamus steigėjus, rėmėjus, slaptus „kozirius“ ir kt. Bet tai iš tikrųjų ir yra Demokratija. Kitas dalykas – bet kokia blogybe ar gėris taip pat turi dvi puses. Tuomet „įsijungia“ dar vienas faktorius: kiek protingas, išsilavinęs, žmogiškas pilietiškas ir kitaip išprusęs bus žiniasklaidos priemonės savininkas ar redaktorius (net ir pats žurnalistas), tokio dydžio kontrastas tarp tų „plius“ ir „minus“ bus. Kalbu ir apie interneto portalus.

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius savo bloge rašo, kad “kaip Lietuvos Respublikos pilietis, rinkėjas pastaruoju metu dėl įvykių Seime buvau šokiruotas du kartus”. Viešai norėčiau paklausti ministro, o kaip jis jaučiasi kaip teisingumo ministras ir kaip valdančiosios daugumos atstovas?

Pirmą kartą, anot ministro, jis buvo šokiruotas, kai Seimo narys balsavo už kolegą. Ministras primena, kad tokių balsuotojų netrūko ir anksčiau.

Teisingumo ministrui (kaip piliečiui ir kaip rinkėjui – D.R.) atrodo, kad “balsavimas už kolegas yra nei kiek ne mažesnis (o turbūt ir didesnis) nusižengimas nei parašo padirbinėjimas ant oficialių dokumentų (t.y., dokumentų klastojimas) ar sukčiavimas klastojant posėdžių protokolus”. Tik įsiklausykime – tai panašu į nusikaltimą!

Tačiau dar kartą R. Šimašius buvau šokiruotas tuomet, kai tas pats negeras Seimo nario poelgis buvo įvertintas švelniau nei posėdžių praleidinėjimas. Man suprantama kodėl ministrą nuošridžiai nustebino ir net šokiravo žiniasklaidoje paviešinta informacija, kad Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas praleidinėjantiems posėdžius siūlo apkaltą, o balsuojantiems už kolegas – dalies atlyginimo nubraukimą.

Lyg tarp kitko, ministras dar primena, jog ne Seimo nariams už jų veikloje daromus panašius pažeidimus numatyta netgi baudžiamoji atsakomybė. Pavyzdžiui, Baudžiamojo kodekso 198(1) straipsnis (Neteisėtas prisijungimas prie kompiuterio ar kompiuterinio tinklo) ar 300 straipsnis (Dokumento suklastojimas ar suklastoto dokumento panaudojimas ar realizavimas).

Galime ir pasvarstyti: jei jau teisingumo ministras šokiruotas tokiais valdžiažmogių darbeliais, tai ką mums ir besakyti? Ką galime patarti kitiems žmonėms, kurie gyvena toliau nuo Vilniaus Gedimino prospekto ir neturi ministro posto? Negi teisingumo sistema bejėgė? Kodėl niekas nesiūlo apkaltos ir nekelia seimūnams baudžiamosios bylos?

Mano nuomone, bet kokią bylą seimūnams dabar bijos kelti beveik visi Lietuvos prokurorai. Po to, kai sacharukų, stomų ir kitų teistų ar šiaip įstatymus pažeidinėjančių politikų sudaromos komisijos “ant kilimėlio” kviečiasi, vertina ir net bando iš posto versti generalinį prokurorą, daugeliui eilinių prokurorų norėsis per patrankos šūvį apeiti Seimo narius ir jų tvirtovę Gedimino prospekto gale.

O prisiminkime, kaip praėjusiųjų metų pradžioje ir 2008 metų pabaigoje naujoji valdančioji dauguma ir jos atstovai kalbėjo apie moralę, Dievo įsakymus ir pan.? Ačiū teisingumo ministrui už pilietiškumą ir atvirumą. Tokio seniai nebuvo. Bet žmonėms norisi ir pokyčių.

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius prieš savaitę savo interneto dienoraštyje labai tiksliai ir paprastai pristatė pirmųjų ministravimo metų ataskaitą. ir pateikė labai trumpas išvadas:

“Po metų sau pasidariau porą svarbiausių išvadų ir ketinu į jas atsižvelgti ateityje: aktyviau ginti savo poziciją mokesčių ir kitais bendrais klausimais (ką ir pradėjau daryti), taip pat aktyviau ir tam tikra prasme „įkyriau” pristatinėti savo projektus. Tuomet viliuosi, kad mano ministravimo patirtis bus paženklinta tuo, kad ji leido palengvinti dalią padoriam, atsakingam, dirbančiam, kuriančiam Lietuvos žmogui.”

Būčiau nieko necitavęs, bet šiomis dienomis vėl prisiminiau kai kurių ministrų savireklamą už mokesčių mokėtojų pinigus. Jie tai daro ir išleisdami tūkstančius ministerijos ir savo asmeninei veiklai pristatyti žiniasklaidoje. Argi to reikia? Juk jei jau Lietuvoje kas antras namų ūkis turi internetą, tai gal besidomintieji ir patys gali paskaityti. ir net padiskutuoti su ministrais?

Premejras A. Kubilius užsivertęs darbais (nuotrauka iš A.Kubiliaus blogo)

Štai tokia skambia fraze į mus (o gal į savo komandą?) kreipiasi Premjeras Andrius Kubilius Vyriausybės internetinėje svetainėje. Bet manęs toks pa(si)drąsinimas niekaip neįtikina.

Neįtikina, visų pirma dėl to, kad Vyriausybės vadovas vis dar įstrigęs žiemos liudesį. Ir darbai tokie pat tęsiasi. Daug chaotiškos įstatymų leidybos pavyzdžių. Ir dėl to kaltas ne vien Seimas. Juk daugelį teisės aktų rengia arba bent jau peržiūri ir ministerijos, Vyriausybės aparatas.

Prisimenu, kaip dar šių metų gegužę rašiau apie tai, jog “Premjero gyvenimas užstrigo žiemą”. Kodėl dabar vėl prisiminiau tą įrašą? Ogi praėjusį savaitgalį buvo įsimintina data – praėjo lygiai pusė metų nuo tos dienos, kai Premjeras prisėdo prie savo dienoraščio ir surašė savo nuotaikas, išgyvenimus, darbus. Po to jis labai daug ir intensyviai dirbo. Nebuvo kada jam prisėsti. Ne tik parašyti, bet ir paskaityti, ką jam rašo žmonės. Ir atsakyti nors kąžką tiems rašantiems. O žmonės Premjerui rašo komentarus. Ir šį mėnesį rašė.

Mauras rašė…
Finansinio tvarumo įstatymo (projektas XIP-640) svarstymas Seime įvyko. Verta pasiskaityti 07.07 plenarinio posėdžio diskusijos stenogramą .
<...>
Pabaigai belieka pacituoti šemetos Aiškinamąjį raštą prie FTĮ, kuriame yra politikų ir valdininkų nuolat kartojama magiška frazė:
“3. Galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir priemonės, kurių reikėtų imtis joms išvengti.
Priėmus įstatymo projektą, neigiamų pasekmių nenumatoma ”
Leo LT ir bankų gelbėjimas pribaigs šią valstybę ir tikėjimo teisingumu likučius. Būtų gaila.
Sekmadienis, 2009, Liepos 12 23.33

Bet svarbiausia, kad Vyriausybė jau ne kartą gyrėsi, kaip ji nori bendrauti su visuomene. Žodžiu, atsiverti. Net į socialinius tinklus patraukė. Deja, ten ir liko beasmenė Vyriausybė.

Esu įsitikinęs, kad paprasti žmonės ir dalis specialistų teisingai pastebi, jog Vyriausybės komunikacija vyksta, bet ji – nenuoširdi. Juk Vyriausybės interneto svetainėje į mus žvelgia premjeras su savo dienoraščiu, kuris seniai yra pusmetinis leidinys. Ir vos tik pabandau pasižiūrėti giliau – staiga atsimušu į Premjero įspūdingą frazę.

Premjeras A. Kubilius:
“Gamta paniurusi, bet nuotaika rami”.

Gal tai iš tiesų simptomiška? Valdžia labiau drąsina ir įtikinėja save o ne visuomenę. Ir gamtos paniurimas primena visuomenės nuotaikas. Tik štai valdžios, kaip rašo ir Vyriausybės galva, “nuotaika rami”.

Todėl norisi Premjerui dar kartą palinkėti būti iš tiesų veiklima, aktyviam ir pradėti pildyti savo dienoraštį. Gal tuomet ir pačiam bus lengviau kopti iš žiemos. Gal ir nuotaikos pasikeis. Nes užstrigti laike gali būti ir labai pavojinga. Ypač jei tas laikmetis yra žiema.

Gal ir keistai atrodys šis mano pasiūlymas. Bet jis iš tiesų yra labai realus. Ir net nereikia kelti kojos iš namų. Su ministru galima pabendrauti neiškėlus kojos iš namų. Bent jau su vienu jų – teisingumo ministru Remigijum Šimašium.

Tai ir padariau šiandien. Su ministru buvo labai įdomu padiskutuoti apie vaikų lytinį auklėjimą. Tema gal ir keista, bet pats ministras ją pasiūlė. Todėl nutariau, kodėl gi nepakalbėjus. Jei kas turi norą taip pat pabendrauti su ministru šią lietingą dieną, užeikite į jo Remigijaus Šimašiaus blogą.

Čia pamatysite, kad ministras netgi siūlo padiskutuoti ir teismų tema. Jis kelia paprastą klausimą – ką daryti su teismais? Ne mažiau įdomi tema ąpie šviesią teisėkūros ateitį. Nors man tai kelia labai pesimistines nuotaikas. Ypač žiūrint į tai, kaip pastaruosius keletą mėnesių Seime priiminėjami įstatymai. Ten vis labiau įsigali buldozeriniai ir naktiniai sprendimai.

Bet apie visai tai ir kitais Jums rūpimais klausimais pakalbėkite su ministru. Man toks būdas ministrui išsakyti savo nuomonę ir pasidalinti savo mintimis bei padiskutuoti su visuomene atrodo žymiai priimtinesnis nei vis dar neseniai buvusi Kazimieros Danutės Prunskienės praktika. Pamenate, kaip ji nuolat spaudoje už pinigus gyrėsi savo darbais?

Beje, jei kas nori sužinoti, kodėl ministars pradėjo bendrauti su visuomene, tai jis pats ir paaiškina.

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius

Pradėti rašyti blogą (arba, gal tiksliau būtų, sugrįžti prie rašymo) būnant ministro pareigose paskatino paprastas motyvas. Esu vienoje valtyje (Vyriausybėje) ne tik su mane delagavusios partijos – LRLS kolegomis, bet ir su dar trijų partijų atstovais. Neretai taip atsitinka, kad mano įsitikinimu šį laivelį reiktų vairuoti vienaip, o kitiems atrodo, kad kitaip.

O ministrui norisi palinkėti ir toliau taip betarpiškai bendrauti su žmonėmis.