Dainius Radzevičius

Po vėtros yra ką veikti parkuose

“Detektyvas” dėl VRM siūlymo baudas pakeisti privalomais viešaisiais darbais tęsiasi.

Šiandien Vidaus reikalų ministerija pareiškė, kad jos parengtos Administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) pataisos, kuriomis siūloma piktybiškai baudų nemokantiems asmenims jas privalomai keisti viešaisiais darbais, neprieštarauja nei tarptautiniams teisės aktams, nei žmogaus teisėms.

Apie tokius galimus pažeidimus praėjusią savaitę viešai prabilo savo pranešime Seimo narys Vitas Matuzas.

Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis taip pat “įkando” kolegai politikui V. Matuzui:

“Mes gi siūlome spręsti reikalą iš esmės. Lengviausia tokias pastangas kritikuoti ir surasti argumentų, kodėl kažko negalima įgyvendinti. Manau, kad būtų daug naudingiau paieškoti argumentų ar formuluotės, kuri iš mirties taško išjudintų dabartinę piktybinių pažeidėjų nebaudžiamumo situaciją. Juolab kad ministerijos pasiūlytos pataisos susilaukė ir teigiamos visuomenės reakcijos – žmonės tiesiog nori teisingumo“.

Panašu, kad Vidaus reikalų ministerija yra rimtai nusiteikusi administracinės teisės pažeidėjus, kurie piktybiškai nemoka baudų, priversti bent jau atidirbti visuomenei už padarytą prasižengimą ir nesumokėtą baudą. Mat, VRM teisininkai surado ir papildomu argumentų, kodėl priverstinis darbas tokiems asmenims gali būti taikomas ir Lietuvoje. Cituojama Tarptautinės darbo organizacijos konvencija Nr. 29 dėl priverstinio ar privalomojo darbo, kuri nustato, kad priverstiniu ar privalomuoju darbu nėra laikomas koks nors darbas ar tarnyba, kuris būtų išreikalautas iš asmenų, kaip nuteisimo pasekmė, jeigu tas darbas ar tarnyba atliekami prižiūrint ir kontroliuojant valdžios institucijai.

Kaip ten bebūtų, bet yra vilties, jog milijonus litų baudų kasmet nesumokantys pažeidėjai-skolininkai turės pasiraitoti rankoves ir atidirbti už padarytą žalą visuomenei. O taip būtų buvę gerai, jei tokie prasižengėliai jau po šio savaitgalio audrų būtų nuvežti į Kauną ir kitus rajonus valyti nuo sulaužytų medžių ir šakų užtverstus kelius. Nereikėtų vien kariuomenės ir gyventojų, kurie nieko nėra blogo padarę, pagalba ir talkomis tenkintis.

Kita vertus, viešoje erdvėje ministro R. Palaičio ir seimūno V. Matuzo vykstanti viešųjų ryšių kova dėl šių pataisų yra labai įdomi ir PR specialistams. Kaip sakant, “kuris kurį”. Juk tai viena iš nedaugelio politikų kovų viešojoje erdvėje dėl teisės ir jos praktinio taikymo problemos bei jos sprendimo “iš esmės”.

Kaip šiandien skelbia dienraštis “Verslo žinios”, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos užsakymu Darbo ir socialinių tyrimų institutas atliko tyrimą, pagal kurį nustatyta, jog tik 39 procentai Lietuvos gyventojų moka mokesčius, o jų išlaikytiniais yra likusieji 61 procentų.

Sunku ką ir bepridurti, nes “Verslo žinių” publikacijos antraštė skelbia “Diagnozė: šioje šalyje nėra vietos dirbantiems”. Beje, tyrimas leidžia suprasti, kad geresnių tendencijų dar ilgai nenusimato. Įdomu, ką apie šį tyrimą ir jo išvadas galvoja politinė valdžia? Ką galime mes galvoti apie mūsų, dirbančiųjų, perspektyvas? O ką galvoja patys išlaikytiniai? Tiksliau, ta jų dalis, kuri realiai yra darbinga, bet nedirba?

LDB siūlo nedaug darbo vietų žurnalistams. Bet siūlo

Ar šiuo metu darbo netekusiam žurnalistui gali būti naudinga Lietuvos darbo birža (LDB)? Tokį klausimą sau užduodu nuolat ir panašiai manęs klausia kolegos, kurių redakcijos staiga nusprendžia atsisakyti dalies žurnalistų.

Seniai yra žinoma tiesa, kad geriau vieną kartą pabandyti, nei šimtą kartų išgirsti. Tikrai nelinkiu vieną kratą kam nors tapti bedarbiu. Tačiau siūlau pasižiūrėti į LDB duomenų bazę ir pačiam sau įvertinti “kas būtų, jeigu būtų”.

Visų pirma mane labai nustebino LDB duomenys rašytojų, žurnalistų ir kitų giminiškų profesijų žmonių registraciją LDB duomenų bazėje. Taip pat ir nustebino, jog ten tikrai yra ir darbdavių, ieškančių šių profesijų atstovų.

Štai ką rodo 10 metų duomenys apie minėtų profesijų pasiūlą ir paklausą – tik 2007 metais beveik nebuvo darbo biržoje žurnalistų ar giminiškų profesijų atstovų, kuriems nebūtų galėjusi LDB pasiūlyti darbo. Realiai skirtumas tarp pasiūlos ir paklausos buvo vos 9 vietos.

Įdomu ir tai, kad net ekonominiu sunkmečiu per beveik tris šių metų mėnesius buvo siūloma bent 10 darbo vietų žurnalistams per LDB. Taip pat siūlytos 9 darbo vietos redaktoriams. Kita įdomi tendencija – registruotų bedarbių redaktorių yra pakankamai daug. Juk vien šiemet užregidtruoti net 22 bedarbiai redaktoriai.

Galima būtų svarstyti, kokios tikrosios priežastys pavertė redaktorius bedarbiais. Taip pat labai įdomu būtų sužinoti, kiek šių redaktorių tuo pačiu metu buvo ir bendrovės vadovais, kurie rūpinosi verslo reikalais. Juk gali būti, kad labai sėkmingi redaktoriai bedarbiais tapo tik todėl, kad mokėdami kurti gerą turinį ir vadovauti kūrybiniam kolektyvui, jie nesugebėjo vystyti žiniasklaidos verslo.

Rašytojai, žurnalistai ir giminiškų profesijų specialistai darbo biržoje

Tačiau taip pat reikia pradėti labai rimtai kalbėti, ar tos LDB siūlomos darbo vietos yra tokios, kurios tenkina darbo ieškančius žmones? Kai kas gali pasakyti, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima arba kad krizės metu bet koks darbas yra savaime vertybė. Tačiau galime pastebėti, kad vis dažniau ieškoma žurnalistų, kuriems siūloma tapti ir vadybininkais. Paprastai kalbant, pats gali rašyti ir dar turi ieškoti reklamos užsakovų. Neretai tai reiškia, kad eidamas imti interviu pas tą patį žmogų iš jo įmonės turi prašyti dar ir reklamos užsakymų. Tai lyg ir panašu į prodiuserinę kompaniją, tik žymiai prastesnę.

Kita vertus, akivaizdu ir tai, jog LDB turimi duomenys apie bedarbius žurnalistus neatspinti realios padėties. Tikrai žinau, kad dalis kolegų nenori (kai kas dėl kai kurių mitų ir keistų įsitikinimų) registruotis bedarbiu ir nuolat bando kaip nors versti atsitiktiniais darbais ir už jais gautais honorarais. Dalis kolegų pararadę žurnalisto darbą griebėsi kitoskios veiklos – kartais artimos žurnalistikai arba bet kokios kitos.

Beje, atrkreipiau dėmesį, kad per LDB buvo ieškoma net 7 techninių tekstų autorių. Tačiau potencialių darbuotojų LDB neturėjo pasiūlyti. Tai lyg ir reiškia, kad tokių specialistų reikia ir trūksta. Kita vertus, ne kiekvienas be specialių žinių gali būti geru techninių tekstų autoriumi.

Bet kuriuo atveju verta prisiminti prognozes apie sitauciją žiniasklaidos rinkoje. Jei praėjusiais metais reklamos rinka mūsų šalyje smuko apie 40 procentų, tai šiais metais tas kritimas gali būti dar iki beveik 20 procentų. Reiškia, situacija neturėtų lengvėti.

Tačiau aišku ir tai, jog norintys konkuruoti rinkoje leidiniai ar kitos žiniasklaidos priemonės neturi šansų išlikti ir tapti lyderiais, jei taupys vien kūrybinių žmonių sąskaita. Bet kokie techniniai sprendimai niekam nebus reikalingi, jei nebus ką transliuoti ar publikuoti. Tą patį neseniai kalbėjome ir LRT tarybos posėdyje. kuomet buvo sprendžiamas klausimas, kaip reikia subalansuoti biudžetą, kad ne tik buhalterinės eilutės gražiai atrodytų, bet ir vartotojas gautų tinkamą produkciją.

Galiu priminti ir dar vieną dalyką – dalis redakcijų darbuotojų ieško tiesiogiai arba per Lietuvos žurnalistų sąjungą. Todėl interneto svetainėje www.lzs.lt kartais taip pat publikuojami vieši darbo pasiūlymai. Pvz., šiuo metu “Žinių radijas” ieško verslo naujienų redaktoriaus, “Tauragės kurjeriui” reikia žurnalisto. kaune žurnalisto ieško VšĮ “Projektvita”.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija praneša, kad rengiantis statybų sezonui, susijusioms su šia veikla šalies įmonėms išsiųstas Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus laiškas, primenantis pagrindinius pavojus statybvietėse ir atitinkamus saugaus darbo reikalavimus.

Atrodo, tai visai graži iniciatyva. Tačiau jei per pirmuosius šių metų du mėnesius žūčių darbe šiame sektoriuje nebuvo, tai kodėl ministerijos ir inspekcijos klerkai bando prikarksėti nelaimes? Juk krizė, statybų mažai, tai gal kaip nors nebus tų nelaimių? Bet ministerija įspėja:

“Atšilus orams, nepaisant šalyje susiklosčiusios ekonominės padėties, tikėtina, kad, kaip ir kasmet, šalyje suintensyvės statybos darbai ir, tuo pačiu, padidės nelaimingų atsitikimų statybvietėse galimybė.”

O man atrodo, kad gerisu jau būtų ministerija pateikusi statidtiką – kas nutinka kasmet pavasarį, kai prasideda tas statybų sezonas – kiek kasmet žūsta žmonių būtent tokiu metu? O gal daugiau žūsta statybų sezono pabaigoje?

Beje, Soclalinės apsaugos ir darbo ministerija primena, kad Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, statybos sektorius yra pavojingiausias – jame kasmet įvyksta apie ketvirtadalį visų šalyje fiksuojamų mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe.

Lietuvos darbo biržos informacija neaiški

Vakar su džiaugsmu perskaičiau, kad Lietuvos darbo birža kovo 5 – 19 dienomis padėjo įsidarbinti 4607 asmenims. Būčiau nesidžiaugęs, bet pati darbo birža pasigyrė, kad “įdarbinimas išlieka labai aukštas, panašus kaip praėjusią savaitę”. Liaudiškai kalbant, dirba taip, kad net dulkės kyla. Bet ar tikrai…

Labiausiai birža giriasi, kad vidutiniškai per dieną minėtu laiku buvo įdarbinami 605 bedarbiai. Gal tai ir būtų jų nuopelnas, bet juk kovo 5 – 19 dienomis ne birža, o darbdaviai registravo 3088 laisvas darbo vietas – apie 350 per dieną.

Kita darbo biržos siunčiama žinia – lėtėja bedarbių registravimosi darbo biržose tempai – vidutiniškai per dieną buvo registruojama 112 bedarbių mažiau nei prieš savaitę. Net nesakoma, kad jų vis dar labai daug ir kol kas tikrai daugiau nei siūlomų darbo vietų.

Tačiau keisčiausiai atrodo Darbo biržos PR’as, kuomet skaičiai taip supainiojami, jog turi pasiimti kalkuliatorių ir pats paskaičiuoti – tai gerėja ta situacija su bedarbyste ar blogėja? Kad būtų aiškiau, pateikiu citatą:

“Bedarbių registravimosi darbo biržose tempai kovo 5 – 19 dienomis šiek tiek sumažėjo: jų registruota 11,7 tūkst. – vidutiniškai per dieną buvo registruojama apie 110 bedarbių mažiau nei prieš savaitę.”

Skaitydamas atidžiai matau DB nuomonę, kad “tempai” bedarbių registravimosi mažėja. Paprastai kalbant, tai lyg ir gera žinia. Bet kai perskaitai, kad beveik trečdalis registruotų bedarbių (3,7 tūkst.) atleisti iš darbo per paskutiniuosius šešis mėnesius o iš viso per ketvirtį įregistruota 11,7 tūkstančių bedarbių, tuomet turi atlikti vieną elementarų veiksmą – pasakičiuoti pats. Ir pamatai, kad “tempams” mažėjant, kasdien bedarbių registruojasi vis tiek žymiai daugiau nei atsiranda darbo vietų.

Todėl gerai, kad yra žurnalistai, kurie tuos pačius skaičius ištaiso ir išverčia į žmonių kalbą – pasako esmę, o ne kažkokius abrakadabra. Štai Delfi.lt žurnalistė Inga Saukienė aiškiai rašo:

“Nors bedarbių skaičiaus augimo tempai pastaruoju metu pradėjo lėtėti, bendras jų skaičius ir toliau didėja. Darbo biržos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje darbo neturi 302,6 tūkst. žmonių, o ir įsidarbinusieji dažniau gauna terminuotas darbo sutartis.”

Todėl taip ir nesupratau, kodėl Lietuvos darbo birža savo interneto svetainėje taip painiai rašo pranešimus spaudai ir neleidžia žmonėms aiškiai sužinoti informaciją apie realią padėtį. Gal taip daro, nes nori atrodyti gražiau? Taip – tai vadinamasis PR’as. Kita vertus, gal kaip tik ta darbo birža ir nežino realios padėties – atitrūkusi nuo realybės ir dėliodama savo skaičiukus ploja katučių vos formaliai koks vienas ar kitas skaičiukas šokteli aukštyn. Juk reali padėtis, atmetus smulkmenas, yra tragiška – darbo neturi per 300 tūkstančių žmonių.

kol kas kalba ir Premjeras, ir Prezidentė. Metas vienam iš jų dirbti. (Nuotrauka iš www.president.lt)

Šiandien po susitikimo su premjeru Andriumi Kubiliumi ir kitais Vyriausybės nariais Prezidentė Dalia Grybauskaitė žurnalistams pareiškė, kad „man reikia Vyriausybės, kuri galvotų apie šalį, kuri darytų tai, ką privalo daryti šioje situacijoje Vyriausybė, ir atsakingai siektų rezultatų. Tai yra dirbtų ir mažiau šnekėtų. To prašau ir reikalauju iš šitos Vyriausybės“.

Prieš susitikimą su A. Kubiliumi ir ministrais Prezidentė sakė:

„Pasyvumui laiko nėra, žmonės laukia aktyvių Vyriausybės veiksmų ir realių permainų. Šalies gyventojai, sutikę dalytis sunkmečio naštą, turi aiškiai žinoti, kas šiemet bus daroma, kad Lietuvos ūkis išbristų iš duobės ir esama situacija pasikeistų”, – prieš susitikimą su Vyriausybe teigė Prezidentė.”

Paskaitęs šiuos abu Prezidentės pasisakymus, pagalvojau, jog Lietuvos gyventojai galėtų kokiame susitikime su šalies vadove pasakyti kažką panašaus ir pačiai Prezidentei. Tik reikėtų šiek tiek adaptuoti jos pačios žodžius:

“Mums reikia Prezidentės, kuri galvotų apie šalį, kuri darytų tai, ką privalo daryti šioje situacijoje Prezidentas, ir atsakingai siektų rezultatų. Tai yra dirbtų ir mažiau šnekėtų. To prašome ir reikalaujame iš šitos Prezidentės.”

O jei labai rimtai, tai panašu, kad Prezidentė nori labai aiškiai padalinti valdžios veiklos sritis: Vyriausybė turi dirbti, Prezidentė – kalbėti. O ką veiks Seimas ir teismai? Juk dirbančių ir kalbančių vietos jau užimtos.

Www.lzs.lt remdamasi naujienų agentūra BNS skelbia, kad Vilniaus apygardos teismas šiandien paskelbė, jog atleista TV3 Žinių tarnybos vadovė Jolanta Butkevičienė turi būti gražinta į darbą.

Teismo teigimu, TV3 atstovai nepateikė įrodymų, jog J.Butkevičienė į darbą negali būti grąžinta dėl buvusioje jos darbovietėje atliktos reorganizacijos.

Taip teismas patenkino J.Butkevičienės apeliacinį skundą dėl gegužę priimtos Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismo nutarties, kurioje buvo teigiama, kad žurnalistė iš darbo buvo atleista neteisėtai, tačiau į šias pareigas grįžti negali. Tokią žinią išplatino BNS.

Na o man atrodo, kad tai labai svarbi žinia kolegoms žurnalistams: kiekvienas ne tik turi teises ir gali jas ginti, bet ir apginti. Jolantos principingumas – tai dar vienas svarus įrodymas kolegoms, kad teisingumas yra. Visa kita priklauso tik nuo mūsų pačių.

Taip draugiškai socialiniai partneriai bendravo pernai Molėtuose. Laikai pasikeitė - dabar kiekvienas už save

Seimas šiandien nusprendė, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu pasirašytinai įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius (nustačius kolektyvinėje sutartyje – ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį).

Tai reiškia, kad darbdavys galės nutraukti darbo sutartį su darbuotoju įspėjęs jį ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį. Iki šiol įspėjimas apie atleidimą iš darbo darbuotojui turėjo būti įteikiamas prieš du mėnesius. Ir nors minėtas terminas turės būti numatytas kolektyvinėje sutartyje, galiam jau dabar prognozuoti, kad tai ir bus skubiai daroma įmonėse.

Už Tokias Darbo kodekso pataisas balsavo 58 Seimo nariai, prieš – 13, o susilaikė 37 parlamentarai.

Galima buvo girdėti viešai sakomus ir politikų, ir darbdavių argumentus, kad neva tokios pataisos padės verslui. O aš klausiu, kaip padės? Išmesti žmogų paprasčiau – tai ne parama. Tam, kas jau ir taip bankrutuoja – tai nepaguoda. O nauda akivaizdi bus tik tiems, kas dar turi verslą. Ir kuriems kartais norisi atsikratyti nepalankaus ar neįtikusio žmogumi.

Dienraštis “Verslo žinios” ir karjeros portalas www.cv.lt surikiavo bendroves, kuriose žmonių manymu, dirbti yra geriausiai. 2009 metų reitinge nugalėjo SEB bankas. Antroje vietoje Omnitel, trečioje Bitė Lietuva. Toliau rikiuojasi kiti bankai, telekomunikacijos bendrovės, aludariai, maisto produktų atstovai. Net Seimas papuolė į 14 vietą.

Tačiau į TOP 20 geidžiamiausių darboviečių nepapuolė nė viena žiniasklaidos priemonė – nė vienas dienraštis ar radijo stotis, net ir televizijos nepapuolė. Kodėl? Niekas nenori būti žvaigždėmis? Niekas nenori būti žurnalistu?

Norėčiau labai surengti apklausą, kiek žiniasklaidoje dirbančių žurnalistų patenkinti savo darbo vieta? Kurioje žiniasklaidos priemonėje dirti geriausia? Diskutuokime.

Ir švęsti, ir dirbti reikia įkvėpimo...

Gegužės 1-ąją Lietuvos profesinė sąjunga “Solidarumas” mini Darbo dienos šventę Vilniuje. Vilniaus gatvėmis nuo 10.30 val. iki 13.30 val. važiuos bestogis – ekskursinis autobusas, sustojimų metu profesinės sąjungos nariai kalbins praeivius ir dalins reklaminius lankstukus. Balandžio 30 d. Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje buvo aukojamos Šv.Mišios už “Solidarumo” narius ir visus dirbančiuosius.

Gražu. Ir smagu. Žmonės švenčia, o ne protestuoja. Yra dėl ko ir protestuoti. Bet švęsti proga žymiai didesnė. Juk jau keletą mėnesių gyvename sunkmečio (kitaip tariant, krizės) sąlygomis ir vis dar dauguma iš mūsų turime darbus. Daugiau nei 9 iš 10 darbingų žmonių vis dar turi darbus! Argi ne proga švęsti? Žinoma, daugeliui atlyginimai sumažėjo, o ir tie vėluoja. Nežinai, ar rytoj tą darbą vis dar tebeturėsi. O ir patikimų žinių apie gražesnę rytdieną negirdėti. Bet juk nė vienas nežinome ir taip, kas bus rytoj. Kas gims, o kam teks palikti šį pasaulį. Todėl švęsti turime kiekvieną dieną – kol gyvi, kol sveiki, kol rankas ir kojas turime, kol dar galime KĄ NORS nuveikti.

Tačiau šios šventės metu labiausiai norisi, kad gegužės 1-oji būtų ne vien dirbančiųjų Darbo diena. Tai turi būti šventė ir tų, kurie laikinai darbo neturi, bet vertina darbą ne mažiau už turinčiuosius. Tai turi būti ir solidarumo diena. Juk dirbantieji moka mokesčius ir valstybė iš tų įmokų remia praradusius darbą, negalinčius apskritai dirbti. Tai reiškia, kad visus mus vienija būtent darbas.

Tačiau viena nerami mintis man kirba galvoje. O kiek valdžios žmonių švenčia šią dieną kartu su profesinių sąjungų nariais? Ir kiek darbdavių švenčia? Ne namie švenčia ir ne savo viloje. O kartu su tais, kurie gatvėse rengia eitynes, kurie meldžiasi už savo mirusius kolegas. Nes jei bendrose eitynėse nėra valdžios ir darbdavių atstovų, tuomet nenoromis prisimeni Vienos ir Ubagų balius. Abu jie Baliai. Tik skirtingi. ir skirtingiems žmonėms. Vieni elitui. Kiti ubagams. Ir nesmagu kažkaip švęsti. Ir prasideda tuomet dalinimas žmonių į tuos, kurie gali daug, ir tuos, kurie negali beveik nieko. Ir Darbo diena gali tapti tokia pat. Gali. Jei vieni šią šventę švęs – jiems darbas yra vertybė. Tie, kurie nešvęs, gali sukelti švenčiantiems dvejonių, ar valdžios žmonės ir darbdaviai apskritai supranta, kas yra darbas. Ir jei nebus bendro šventimo, bendro supratimo, nebus ir bendro darbo. Bendro darbo dėl Lietuvos ateities. O juk dabar valdžia taip garsiai kone kasdien kalba apie solidarumą, apie būtinybę dirbti ir stengtis bendrai įveikti sunkumus. Todėl kviečiu ir raginu visus dirbančius valdžioje ar versle, nevyriausybinėje įstaigoje ar net įkalinimo įstaigoje – dirbkime kartu ir švęskime kartu!!! Vardan tos Lietuvos

P.S. Jau parašęs šį komentarą radau informaciją apie tai, kad premjeras ir TS-LKD partijos pirmininkas Andrius Kubilius su bičiuliais ir bendražygiais šį penktadienį pradeda dviračių sezoną. Premjeras su žmona Rasa ir draugais bei bendradarbiais su šeimomis išvyksta dviejų dienų žygio sostinės apylinkėmis, kurio metu įveiks 170 kilometrų. Žygeiviai startavo nuo Seimo rūmų penktadienį 9.30 val. ir grįš į Vilnių šeštadienio pavakarę. „Dviračių žygis man ne tik proga pasportuoti, bet ir geriausias būdas pailsėti,“ – prisipažįsta Premjeras A.Kubilius, kviesdamas visus, ypač miestiečius, dar neatradusius fizinio aktyvumo džiaugsmo ir naudos, „užsikrėsti“ sau tinkančiomis aktyvaus poilsio formomis.

Sportas, poilsis, šventė. Kiekvienas savaip švenčią gegužės 1-ąją. Svarbu, kad švenčia. Belieka Premjerui palinkėti gero poilsio – tuomet ir darbas sėkmingiau klostysis. O kokybiško valdžios darbo dabar labiausiai visiems ir reikia.