Dainius Radzevičius

Naujienų portalo Delfi.lt vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė publikuoja savo komentarą “Vargas su Bažnyčios įvaizdžiu: jie ir mes”.

Kolegės keliamas klausimas, mano galva, vertas rimtos diskusijos ne tik pačios bažnyčios hierarchų viduje, bet ir tikinčiųjų bendruomenėje. Esu nelabai uolus katalikas, bet visgi jaučiuosi turintis teisę pakartotino M. Garbačiauskaitės klausimą dar kartą:

“Nejau iš tiesų Lietuvos katalikų bažnyčia taip prarado saiko jausmą, kad jau nebeapsiriboja aktyviai dalyvaudama „prastumiant“ tokius diskriminacinius ir Lietuvą Europoje liūdnai pagarsinusius teisės aktus kaip Šeimos koncepciją ar Nepilnamečių apsaugos nuo žalingos informacijos įstatymą, bet su vienišomis motinomis augančius vaikus prilygina pedofilų išnaudotiesiems?”

Jaučiu, kad tas susiskirstymas “jie ir mes” buvo ne tik sovietmčius ar dar anksčiau. Jis buvo visada ir net dabar, kai formaliai sukūrėme atvirą ir demokratišką visuomenę, turime tą pačią bėdą. Kartais gali atrodyti, kad pas mus net dar labiau bandoma už(si)daryti getuose. O religinių bendruomenių lobizmas prastumiant įvairius įstatymus, tampa vis dažnesniu reiškiniu. Už nediskirminacines nuostatas kovojančius žmonės ir organizacijas vis labiau turi neraminti ir valstybės išlaikomi kapelionai, ir turto grąžinimo klausimai (tiek katalikų bažnyčios, tiek žydų), ir finansinė valstybės parama įvairioms religinėms bendruomenėms, ir katalikų bažnyčios dominavimas viešoje erdvėje (įskaitant nacionalinį transliuotoją). Aš labai vertinu nuoširdžiai vertybėmis tikinčius žmones. Ir jų dvasinius lyderius. Bet kai tie lyderiai atitolsta nuo savo bendruomenės… Tai yra atsitikę su politine valdžia. Vis labiau jaučiu, kad tokia pačia liga serga ir mūsų formalūs religijos lyderiai.

Viskas paaiškėjo labai greitai – naujienų portalas Delfi.lt jokių tūkstančių už interviu spausdinimą neima. Krepšinio lygos BBL vadovas Romualdas Brazauskas pirmadienį su sarkazmu duodamas interviu apie problemišką turnyro ketverto finalą kalbėjo, kad be kitų nuostolių dar papildomai kainavo ir interviu Delfi.lt portale – 7000 litų plius PVM.

Kolega Dainius Žygelis imdamas interviu pažymėjo, kad ta frazė buvo pasakyta su sarkazmu:

„Pagalvosime, ar latviams mokėti premiją, bet jūs patys žinote atsakymą… Na, o finansinis nuostolis tikrai yra nemažas. Reikėjo mokėti pinigus už arenos nuomą. Turėjome už šitą interviu sumokėti 7 tūkst. litų ir PVM“, – sarkazmo neslėpė BBL vadovas R. Brazauskas.

Man tai sukėlė dvejopą jausmą skaitant interviu, nes taip ir neaišku – sarkazmas reiškia tik pajuokavimą ar kažką daugiau? Na o šiandien po pokalbio su Delfi.lt vyriausiąja redaktore Monika Garbačiauskaite viską pavyko išsiaiškinti – buvo pasakyta dviprasmiška frazė (paminėtas ir sarkazmas), kurią kolega sąžiningai įdėjo į interviu. Tačiau tokia frazė galėjo ne tik man bet ir kitiems skaitytojams pasirodyti neaiški. Šiuo atveju sarkazmas turi būti suprantamas labai paprastai – R. Brazauskui daug nervų ir pinigų kainavo nesusipratimai su finalais. O interviu kainavo tik laiko ir nervų, nes reikėjo visiems aiškintis apie problemas. Pinigai buvo mokami tik už salę.

Todėl džiaugiuosi, kad mano nuostata pasitvirtinto – netikėjau iki šiol, kad Delfi.lt gali imti kokius nors pinigus už interviu. Įsitikinau – neima. Tai ir smagu. Kūrybinės sėkmės linkiu Delfi dirbantiems kolegoms.

Ar gins lietuviai tėvynę? Tikiuosi...

Naujienų portalas Delfi.lt praneša, kad jeigu Lietuvai kiltų pavojus iš išorės, 61,3 proc. mūsų šalies piliečių nepaimtų arba greičiausiai nepaimtų ginklo į rankas ir savo valstybės negintų.

Tas pats portalas skelbia, kad gelbėti mūsų tėvynę eitų tik 29,8 proc. šalies gyventojų. Argi tai mažai? Manau, kad šis skaičius normalus. Juk negalime į mūsio lauką siųsti visų savo moterų, vaikų ir senelių. Tai gal juos atmetus ir gautųsi tie 30 proc. karių? Juk straipsnyje nesakoma, ar tyrimo metu buvo klausta, kodėl žmonės neitų būtent su ginklu ginti savo šalies. O gal vertėjo paklausti išsamiau?

Kita vertus, atidžiai pažiūrėję tyrimo pristatytmą galime įtarti, kad žymiai didesnė dalis Lietuvos žmonių visgi iš principo gintų tėvynę. Tik forma gynybos gali būti kitokia nei vien ginkluotas pasipriešinimas. Juk net kas ketvirtas (25,4 proc.) apklausos dalyvis svarstė, jog ginti Lietuvos ginklu greičiausiai nesiryžtų. Galime paklausti jų, kodėl ginklu negintų? Aš būčiau taip pat atsakęs, kad ginklu galime ginti, bet tai nebūtinai pats efektyviausias būdas. Gal galima kitaip padėti ginti savo šalį? Ypač šiais technologijų laikais. Todėl jei šiuos galbūt ginklo rankose nečiupinėjusius ir gal net su jais elgtis nemokančius žmones laikytume taip pat potencialiais gynėjais (nebūtinai su ginklu rankoje), kuriuos kovai kas nors įkvėptų ir kas nors jiems vadovautų, turėtume jau per 55 procentus aktyvių gynėjų. Mane toks skaičius įkvepia. Tai bemaž 1,5 milijono Lietuvos patriotų.

Žinoma net 35,9 proc. žmonių aiškiai pasakė, kad esant pavojui valstybės tikrai ginklu ar kaip kitaip negintų. Ir kas čia tokio? Juk tai tie, kam už savo šalį yra svarbesni kiti dalykai. Tai tie, kurie save galbūt laiko visos žemės ir planetos piliečiais. Tai gali būti ir tie, ką galime vadinti valstybės priešais. Yra ir tokių, kuriems apskritai nesvarbu, kokia santvarka ir kas jiems vadovojau – svarbu sočiai pavalgyti. Dar yra ir tokių, kurie, matyt, šiuo metu nenorėtų ginti šalies, nes jiems nepatinka šalies valdžia – dabartinė ir/ar buvusi. Ar iš principo nepatinka valdžia.

Bet juk prisiminkime, kad ir po sovietų armijos okupacijos XX amžiuje buvo ne kitaip? Į miškus išėjo dar mažiau karių, nei dabar eitų ginti šalies su ginklu rankoje. O sakėme ir tebesakome, kad vyko kova. O jei prisimintume iš Lietuvos pabėgusį tokį buvusį Prezidentą Antaną Smetoną? Dar liūdniau būtų. Ir šių dienų tyrimas gal net galėtų parodyti, kad tokių smetonų būtų ne vienas.

Todėl mane iš šio tyrimo labiausiai įkvėpė tai, kad net 65,8 proc. žmonių tvirtina, jog jie didžiuojasi būdami Lietuvos piliečiais. Tai labai daug. Juk nepamirškime, kad didesnė visuomenės dalis, tyrimai rodo, yra nusivylusi valdžia, netiki Seimu ir politikais ar kitais visuomenės lyderiais. Dar pridėkime ekonominį sunkmetį, moralinę krizę, sunkią kultūros ir švietimo padėtį. Dar pažiūrėkime į visokias kedžių istorijas. Tuomet šie rezultatai atrodys ne tik ne pesimistiniai, bet netgi labai optimistiniai.

Minėtus tyrimų rezultatus parodė DELFI užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta gyventojų apklausa šių metų sausio 8-18 dienomis. Kaip tik tuomet minėjome sausio 13-ąją. Gal ir negražiai pagalvojau, bet juk ir tada tą sausio 13-ąją Vilniuje prie televizijos bokšto ar dabartinio Seimo pastato nebuvo susirinkusi visa Lietuva. Buvo tik jos atstovai. Ir jų pakako. Pakako, kad apgintų šalį. Nes kiti taip pat gynė. Tik kitomis fomomis. Bet dauguma buvo vieningi ir solidarūs.

Todėl tyrimų skaičiais tikiu. Netikiu tik jų pesimistinėmis interpretacijomis.

Šiandien naujienų portalas Delfi.lt švenčia 10 metų Jubiliejų. Sveikinu kolegas ir linkiu jiems toliau kurti, ieškoti, o kasdieniniame darbe remtis sąžininga žurnalistika.

Tačiau kiekviena formali proga tampa ir geru pretekstu įvertinti nuveiktus darbus.

Pats naujienų portalas tegia, kad per 10 metų DELFI buvo išspausdinti 553 494 tekstai, parašyti 22 345 767 komentarai, įkelta apie 300 000 nuotraukų bei 15 335 vaizdo failai. Tvirtinama, kad per dieną DELFI skaitytojai parašo apie 11 000 komentarų. Man atrodo, kad tai yra daug.

Bet ne tai svarbiausia. Kiekybė visuomet gali padaryti didelį pirmąjį įspūdį. Tačiau visuomet reikia atkreipti dėmesį ir į kokybę. Ir negaliu nepritarti patiems Delfi.lt kolegoms, kad

“<...>yra dalykų, daug svarbesnių už šiuos įspūdingus skaičius: DELFI negrįžtamai pakeitė Lietuvos žiniasklaidos peizažą ir įrodė, kad Lietuvoje galimas švarus žiniasklaidos verslas. “

Kolegos tai sieja su tuo, jog DELFI kapitalas niekada nebuvo lietuviškas – portalas pakaitomis priklausė estams ir norvegams. Galbūt iš tiesų tai buvo viena iš prielaidų, leidusių jiems išlaikyti tiesų stuburą ir netarnauti jokiems politiniams ir verslo interesams.

Todėl šiandien, kai ekonominės krizės metu vis dažniau tenka girdėti kai kurių žurnalistų ar leidėjų mintis, jog “dabar svarbu apskritai išgyventi”, dažnai nujauti ir potekstę – etika ir sąžininga žurnalistika yra antraeilis dalykas.

Tikiu, kad tai ne tik ne antraeilis, bet tai – pagrindinis dalykas žiniasklaidos versle. Tai nėra lengva išlaikyti. Tai brangu. Kartais tai padaryti net labai sunku ar beveik neįmanoma. Priežasčių ir prielaidų sąžiningai žurnalistikai prapulti yra daugiau nei pirleiadų jai išlikti. Bet jei nėra tokios žurnalistikos leidinyje, naujienų portale, radijo ar televizijos stotyje, tai žinau, jog kitokios žurnalistikos ir nebūna.

Todėl galiu su džiaugsmu prisiminti, jog Delfi kolegos dar 2008 metų lapkričio 5 dieną prisijungė prie Europos žurnalistų federacijos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos organizauojamos akcijos “Pakilkime už žurnalistiką”. Tada kolegos pasirašė už garbingą žurnalistiką ir tą vaizdo įrašą gali kiekvienas peržiūrėti internete. Toks viešas pasirašymas – tai ne tik garbė. Tai ir didelis įsipareigojimas. Todėl nuoširdžiai dėkodamas kolegoms už paramą ginant žodžio ir spaudos laisvę linkiu jiems tuos įsipareigojimus ir toliau vykdyti garbingai.

Vakar buvo viešai paskelbta, kad vilniaus miesto savivaldybė nori LTV turėti “savo” užsakomąją laidą. Savo nuomonę dėl to jau išsakiau.

Bet vakar vakare dar kartą perverčiau seniai skaitytą Sigito Krivicko ir Eugenijaus Gentvilo pokalbį knygoje “Politiko duona”. Ir atradau mano žymą apie tai, kaip Eugenijus Gentvilas sakėsi suprantąs politiko santykį su rinkėjais.

“Man visada rūpėjo ne per kitus (žiniasklaidą, viešuosius ryšius), bet pačiam suprasti opiausias problemas, todėl mano credo: politikas turi nuolat bendrauti su žmonėmis, būti tarp jų. Šia prasme geras pavyzdys yra prityręs politikas Česlovas Juršėnas, nors mūsų pažiūros ir nesutampa. Matau, kad jis mėgsta ir nebijo eiti pas žmones”.

Todėl galite mantyti, kad šis nemokamas E. Gentvilo patarimas gali būti puiki pamoka Vilniaus miesto valdžiai, kad su žmonėmis geriau bendrauti ne vien televizijos eteryje ir dar už tai susimokėti tų pačių žmonių pinigais. Nebus nei sąžininga, nei efektyvu, nei objektyvu. Liūdnas to pavyzdys gali būti anksčiau per regioninę Vilniaus televiziją rodytos laidos apie Vilniaus savivaldybę. Jas žiūrint apimdavo neviltis ir dėl tokios žurnalistikos, ir dėl tokio PR’o. Ir ypač dėl tokio politikų požiūrio į žiniasklaidą bei visuomenę.

Delfi.lt žurnalistė Inga Saukienė rašo, kad

“Pastaruoju metu televizijoje įsitvirtinę muzikiniai konkursai, humoro laidos bei smurtiniai filmai gali būti dėsningo TV saulėlydžio pradžia. “

Visa publikacija ir specialistų komentarai verti didesnio dėmesio. Ypač dėl nepilnamečių reikalų. Štai tik vienas aspektas: Keletu tyrimų taip pat bandyta išsiaiškinti, kaip paauglius veikia seksualinio ar erotinio pobūdžio laidos. Tyrėjai nustatė, kad dešimtadalis aktyviausiai žiūrėjusiųjų seksualaus turinio laidas dvigubai labiau rizikavo pradėti kūdikį, negu tas dešimtadalis, kurie mažiausiai laiko skyrė tokioms programoms.

P.S. O visos olialia mergaitės ir jų vedamos laidos ką skatina?

“Paprasti žmonės nesupranta politiko ir galvoja, kad jam reikia tik pinigų. Bet jam reikia ir kai kurių kilnesnių dalykų. Pavyzdžiui, reikia dėmesio, garbės, apdovanojimų ir pan. Reikia, kad žmonės jį pažintų, kad sveikintų, kad jį rodytų per TV, kad laikrasčiai rašytų ir gerą nuotrauką įdėtų ir t. t. Politikui, linkusiam į narcisizmą, šitie dalykai organiškai svarbūs. Be jų jis dūsta kaip artistas be scenos.”

Delfi.lt

Šiandien naujienų agentūra BNS ir Delfi.lt pranešė, jog opozicinės Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius po susitikimo su Seimo pirmininku Arūnu Valinsku sako išgirdęs, kad jis trauktis iš posto pats neketina.

Akivaizdu, kad politinėje arenoje vyksta tikra “realybės šou” drama. Ir nors rezultatai daugelio jau seniai prognozuojami, tačiau spektaklis tęsiasi. Žinoma, pagrindiniam aktoriui A. Valinskui nėra ir nebus lengva. Bet jei jau tokį vaidmenį pasirenki, tai galima vaidinti ir iki pat uždangos nuleidimo. Bet ar būtina? Ko siekia A. Valinskas? Ar tai jo asmeninė tvirta pozicija siekiant kokio nors bendro gėrio visai Lietuvai? Ar tai tėra tiesiog kvailos ambicijos? O gal tai kažkieno surežisuotas spektaklis? Gal taip norima nukreipti dėmesį nuo kitų svarbių temų? Bet kuriuo atveju netrukus bus aiškesnis vaizdas. Tada ir įvertinsime.

Lygiai taip pat naujų temų ir detalių svarstymui pateikė kitas buvęs Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas, su kuriuo pokalbį visuomenei praėjusį šeštadienį pateikė dienraštis “Lietuvos rytas” (2009 m. rugsėjo 5 d., autorė Laima Lavaste, straipsnis “V.Muntianas: jaučiuosi lyg su peiliu nugaroje”). Žurnalistei su kraujo vėžiu kovojantis buvęs Kėdainių meras ir buvęs Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas teigė, kad “jei galėčiau, išbraukčiau tuos metus, kai buvau politikoje“. Įdomu, ką ir po kiek laiko kalbės bei brauks iš svao gyvenimo A. Vallinskas?

Žurnalsitika ar politika? Galima rinktis.

Vakar nuo 13 val. bemaž 5 valandas vyko LRT Tarybos posėdis. Buvo sprendžiamos nacionalinio transliuotojo finansinės problemos, programų radijuje ir gal net televizijoje ateitis, galimos reformos administracijoje.

Tačiau šiandien perskaitęs Artūro Račo bloge jo komentarą apie posėdį, Rimanto Varanausko komentarą “Lietuvos žiniose” ar naujienų portalus www.alfa.lt ir www.delfi.lt, supratau, kad būtų žymiai geriau posėdžius tiesiogiai transliuoti internete. Kaip Seimo. Būtų žymiai objektyviau. Juolab, kad mano mėgstamame www.bernardinai.lt apskritai radau pasenusią ir dar netikslią infomaciją apie neva vakar posėdyje jau iš darbo atleidžiamą kolegą Tomą Dapkų. Šiuos gandus ir klausimus man uždavinėjo kai kurie kolegos jau pirmadienį, bet gandus nekomentavau, o sprendimo tokio tikrai nebuvo.

Visgi apmaudžiausia, kad pačios LRT darbuotojai niekaip nenušvietė šio posėdžio – nei radijuje, nei televizijoje, net www.lrt.lt nebuvo jokios normalios informacijos neradau. O juk LRT įstatymas numato, kad “Tarybos nutarimai LRT įstatų nustatyta tvarka skelbiami LRT radijo ir (ar) televizijos laidose.” Bet juk galima ir be tvarkų, tiesiog po kiekvieno posėdžio pasakyti, kas ir kaip buvo svarstoma.

Taip pat tikėjausi, kad skirtingų žiniasklaidos priemonių kolegos pateiks bent teisingus faktus ir tikslią informaciją apie LRT problemas ir posėdį. Gal dar savo ar kitų specialistų, tačiau atspindinčių skirtingas nuomones, komentarus pateiks. Deja… Vieninteliai, kurie gali pretenduoti į objektyvumą, tai www.delfi.lt ir kolega Artūras Račas. Delfi – už tai, kad pateikė faktus, Artūras – už tai, kad faktus iliustravo savo komentarais.

Papildyta pastraipa. Alfa.lt taip pat ne tik spausdino “Lietuvos žinių” komentarą, bet ir kitas publikacijas – tiek apie Toma Dapkų, tiek apie grėsmes uždaryti kai kuriuos kanalus. Ačiū ir jiems už bandymus pateikti skirtingas nuomones.

“Lietuvos žiniose” tituliniame puslapyje esanti A. Siaurusevičiaus nuotrauka ir vėlėsnis straipsnis/komentaras (jį publikuoja ir Alfa.lt) skirtas išimtinai generaliniam direktoriui ir jo asmenybei bei praeities istorijoms, bet ne aktualijoms. Todėl net neturiu ką ir komentuoti. Nebent tik tik tiek, kad minėtas dienraštis nuolat visą LRT tapatina vien su generaliniu direktoriumi.

Tačiau rimčiausi klausimai, kurie buvo paliesti ir Artūro Račo, kol kas neišspręsti. Pvz., mažėjantis LRT finansavimas ir jo paties reformos siekiant taupyti mažėjančias lėšas. Kanalų uždarymas – ne išeitis. Tai gali būti kaip šiaudas. O reikia kuo skubiau atsisakyti nebūdingų LRT funkcijų (chorų ir pan.), išspręsti komercinių lėšų problemas (jomis finansuojama dalis misijos laidų, bet nuo jų mokamas ir nesusigrąžinamas PVM, net pelno mokestis mokamas, nors LRT dirba nuostolingai). Ką jau bekalbėti apie LRT gaunamus milijonus litų, kurių pati LRT net nemato. Milijonai skirti kitai valstybės įmonei už transliacijas. Žinoma, lešų panaudojimo efektyvumui kontroliuoti reikės ir aktyvesnio tik šiemet sukurtos Administracinės komisijos darbo ir Tarybos narių aktyvumo.

Taip pat keista, kad vakar net teko priminti LRT administracijai, kad žurnalistas (o ypač LRT) negali būti objektyvus, jei jis vienu metu užima ir politinį postą. Net Etikos komisijai tai aišku. O kai kas net iš kolegų mano, jog nieko čia blogo. Tačiau nuo šiol LRT savo darbutoojus įspės apie interesų konlfiktą ir būtinybę pasirinkti – arba politika, arba žurnalistika.

Beje, be kitų problemų aš pats matau dar bent keletą spręstinų ir jau sprendžiamų klausimų:
1. LRT Taryboje turi būti daugiau visuomenės atstovų (dabar 8 narius deleguoja valdžia ir tik 4 nevyriausybinės organizacijos).
2. LRT žurnalistų socialinis statusas turi būti kaip visų kitų siekiamas idealus profesijos standartas (visi dirbantys žurnalistai turi gauti normalius ir konkurencingus atlyginimus be jokių “honorarų” , turi turėti visas socialines garantijas, tačiau tuo pačiu turi prisiimti maksimalius profesinius įsipareigojimus).
3. LRT transliuojamų radijo ir televizijos programų priėmimo zona turi aprėpti visą Lietuvos teritoriją (to reikalauja ir LRT įstatymas).
4. Atsisakyti LRT komercinės reklamos ir užtikrinti normalų finansavimą iš šalies biudžeto ir/ar su abonentiniu mokesčiu.

P.S. O labiausiai visuomeniniam transliuotojui šiuo metu trūksta visos visuomenės geranoriškumo ir susitelkimo stiprinant LRT. Tyčia ar ne, bet aplink LRT ir jo viduje kuriami tikri ir dirbtiniai sąmokslai ir skandalai, poliitnės intrigos, ignoruojamos problemos, stabdomi sprendimai. Bet yra vilties.

Bronislovas Lubys perspėja, kad “bus blogai, jei savo žiniasklaidą imsime pardavinėti tiems, kuriuos du dešimtmečius kritikavome. Tai ne tik „Lietuvos ryto“ akcijų klausimas: problema yra daug didesnio mąsto. Šiandien yra ir daugiau pasiūlymų parduoti žiniasklaidos priemones, sklindančių iš tos pusės. Mane tai šiek tiek jaudina.”

Visi suprantame kad B. Lubys perspėja apie pinigų, susijusių su Rusija, atkeliavimą iki Lietuvos žiniasklaidos. Kažkada daug kam nerimą kėlė ir Jurijaus Borisovo pinigai, kuriais buvo remiamas Rolandas Paksas. Žinome, kuo tas nerimas baigėsi R. Paksui. Vėliau daug kam nerimą kėlė ir tai, kad Rusijos pinigais dalis žiniasklaidos netiesiogiai finansuojami. O kodėl tos temos nesibaigė jokiais tyrimais ir rezultatais?

Panašu, kad dideli pinigai tyliai gali atkeliauti ir į mūsų šalį. Ir kuo didesni, tuo tyliau. Juolab, kad pat B. Lubys sako, jog “finansinė padėtis – sunki, žiniasklaida yra verslas, ir aš tikrai nieko nesmerkiu”. Gerai, kad vienas garsiausių ir įtakingiausių Lietuvos verslininkų vis dar tikti, kad “žiniasklaida nėra vien verslas: ji taip pat yra tautos saviraiškos, nuomonių formavimo priemonė”.

Bet labiausiai neramina B. Lubio atviras pri(si)pažinimas, kad savininkai daro įtaką jos (žiniasklaidos – D.R.) turiniui, o derybų, kurios gali baigtis savininkų pasikeitimu, šiandien yra daugiau nei jo minėtas „Lietuvos ryto“ atvejis.

Kolegos Vladimiro Laučiaus klausimą, ar tą tendenciją galima apibūdinti kaip Rusijos pinigų masinį veržimąsi į mūsų žiniasklaidą, B. Lubys įvertino labai paprastai. Jis nesako, kad tie pinigai mėgina ateiti masiškai, bet gali patvirtinti, kad noro tikrai esama.

B.Lubys apie siūlymus iš Rusijos kilusiais pinigais pirkti Lietuvos žiniasklaidą
Aš asmeniškai sulaukiau pasiūlymo iš potencialių pirkėjų.

O dabar pabandykime pafilosofuoti, kas bus po šio pareiškimo? Kas kels šį klausimą? Kokiso žiniakslaidos priemonės “pasigaus” šią temą?Gal bus net susirūpinta nacionaliniu saugumu? O gal vien dėl to pastaruoju metu ir bandome Seime labiau griežtinti žiniasklaidos turinio priežiūrą? Tik tokiu būdu ir tikimasi pažaboti “negerą” žiniasklaidą? O kaip bus su demokratija.