Dainius Radzevičius

Šį antradienį (sausio 19 d.) 10.10 val. Žinių radijo laidoje „Žiniasklaidos anatomija“ vyks diskusija apie viešoje erdvėje vykstančias rietenas dėl Lietuvos užsienio politikos, jos formuotojų ir vykdytojų.

Lietuva jau ne vienerius metus yra Europos Sąjungos ir NATO nare. Daugeliui lietuvių tai reiškė ir sąlyginai aiškius mūsų šalies prioritetus užsienio politikoje. Tai, visų pirma, bendradarbiavimas su minėtų struktūrų dalyvėmis bei gerų santykių išlaikymas su kaimyninėmis valstybėmis.

Tačiau pastaruoju metu stebint viešai matomas Seimo, Vyriausybės ir Prezidentūros atstovų diskusijas bei intrigas tie prioritetai iki šiol buvusią lyg ir aiškią užsienio raikalų politiką daro vis labiau miglotą. Ekonominiai ir kiti interesai neretai tarpusavyje kertasi. Tačiau kol kas viešoje erdvėje labiau matomos ne diskusijos ir aiškūs atsakymai apie šiandieninę užsienio reikalų politiką, o politikų tarpusavio kivirčai, apsižodžiavimai, intrigos ir grumtynės dėl postų ar įtakos.

Todėl „Žiniasklaidos anatomija“ klausia, ar viešai rodoma ir yra tikroji Lietuvos valdžios vykdoma užsienio reikalų politika?

Diskusijoje dalyvauja žurnalistai, politikai ir politologai.

Pokalbis apie tai laidoje „Žiniasklaidos anatomija“, kurią bendrai rengia Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Žinių radijas. Studijos tel. 8-5-2431431.

Lietuva, Latvija, Ukraina ir Gruzija. Tokiu nepriklausomybę ir laisvę mylinčių šalių maršrutu keliaudamas lapkričio 18 dieną turėjau sau pripažinti – visoms minėtoms šalims tebegrasinama. Jų priešai ieško bent menkiausios galimybės smogti šių šalių nepriklausomybei.

Ankstyvą rytą Vilniaus oro uoste tokių minčių ir nuotaikų tikrai nepuoselėjau. Netgi priešingai – skrisdamas į Rygą jaučiausi pakiliai. Lengvas ir trumpas skrydis, jokio didelio biurokratizmo oro uoste. Vyksti į draugišką kaimyninę ES šalį ir gali tik džiaugtis, jog būtent lapkričio 18 dieną savo nepriklausomybės dieną švenčiančioje Latvijoje galėsi visus sveikinti su švente. Galėsi visiems šypsotis ir sulaukti ne mažiau padėkų už tai, kad prisiminei kaimyninės tautos ir valstybės vieną svarbiausių švenčių – dieną, kai tauta kaip niekada turi būti ir yra vieninga, stipri ir pakilios nuotaikos.

Juk šią dieną ne tik daugeliui latvių nereikia dirbti, o visuomeninis transportas Rygoje nemokamai vežioja keleivius. Tai viena iš tų dienų, kuomet ir pats gali prisiminti trumpesnę ar ilgesnę savo šalies istoriją, jos sunkumus ir pergales, džiaugsmus ir vargus. Jos didvyrius ir išdavikus. Net gali trumpai pamiršti, kad pinigų trūkumas ir bedarbystė yra ne tokie baisūs kaip vergiška daugumos padėtis sovietmečiu. Tuomet nebuvo nei pagarbos žmogaus teisėms, nei žodžio laisvės, nei pinigų, nei už tuos pinigus perkamų daiktų. Trūko visko ir tas nuolatinis „visko“ nepriteklius po kelių dešimčių sunkių metų pagaliau baigėsi. Tokios praeities nebesinori net prisiminti. Bet reikia. Kad ji daugiau nesikartotų. Kad prisimintume, jog laisvė yra svarbiausias turtas ir tik ją turinti šalis gali siekti pagarbos žmogui, jo teisėms, ekonominės gerovės, kitų vertybių. Nes jas gali kurti visi kartu ir kiekvienas atskirai.

Ar gintume savo šalį nuo priešų?

Tokioms pakilioms mintims dar labiau mane įkvėpė spaudos kioske nusipirkto žurnalo „Valstybė“ lapkričio mėnesio numeris. Tiesa, jo tituliniame puslapyje anonsuojamos vien skaudžios ir net grėsmingos temos – „Politinė pedofilija“, „Ar išaus rytas investuotojams?“, „Milijoninė alga – beprotybė!“, „Kinai perka Lietuvą“.

Tačiau Arūno Sprauniaus publikacija „Ar Prezidentė Grybauskaitė, Lubys ir Zvonkus eitų į frontą?“ mane įkvepia susimąstyti apie šalies saugumą ir mūsų visų pasirengimą ginti savo šalį. Ne tik tikėtis NATO ar kažkieno kito pagalbos, bet patiems, su ginklu rankoje ar kitu būdu ginti savo šalį, jos laisvę ir nepriklausomybę nuo priešų. Net jei tuomet nebebūtų jokios šalies politinės valdžios ir didelės vilties. O sprendimą reikėtų priimti skubiai ir pačiam – gintis ar pasiduoti.

Todėl A. Spraunius labai taikliai pastebi, kad klausimas yra ne toks žaismingas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Juk Vidurio ir Rytų Europos gyventojai geriau nei daugelis žino, koks trapus per politines suirutes tampa saugumas ir kokia milžiniškai kai kada būna valstybingumo kaina. Įvairių žmonių nuomonės straipsnyje tik patvirtina, kad pasibaigęs Šaltasis karas nepabaigė didelių ir įtakingų šalių žaidimo ir kovos dėl įtakos pasaulyje. Pasikeitė tik formos ir priemonės. Bet mažosioms valstybėms vis dar tenka ir teks kovoti dėl savo vietos po saule. Net jei šiuo metu atrodytų, joks didelis pavojus joms negresia.

Mokintis reikia iš istorijos klaidų

Todėl labai taiklūs ir vaizdingi A. Sprauniaus priminti faktai iš Lietuvos istorijos. Mes prisimename Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų įspūdingas pergales mūšiuose, bet kartais pamirštame pralaimėtus karus. Mes žinome, kokie narsūs ir talentingi buvo kai kurie karvedžiai ir didikai. Bet dažnai pamirštame ilgalaikę sėkmę garantuojančių sisteminių ir strateginių dalykų trūkumą. Juk dėl to netikėta ir trumpa sėkmė virsdavo didelėmis netektimis ilgiems metams. Todėl didinga ir tuo pačiu skaudi istorija mus verčia mokytis iš klaidų ir tobulinti savo sugebėjimus.

Ir jei kartais mažos, varganos šalies žmones apima ekonominės krizės sukurta depresija, tuomet „Valstybėje“ paskaitęs Ričardo Čekučio ir Daliaus Žygelio straipsnį „Kariai“ apie pokario Lietuvos partizanus, jų materialinius ir kitus sunkumus bei įspūdingus ir beveik fantastinius siekius atkurti Nepriklausomą Lietuvą supranti – viskas įmanoma, jei to nuoširdžiai sieki ir tiki savo darbu. Galbūt net po tavo mirties. Ar ben po sunkmečio, kai net tu pats ar tavo artimieji abejoja šventais tikslais ir šimtus kartų laidoja viltį. Po tokios publikacijos supranti, kad du kartus sumažėjusi bedarbio pašalpa, alga ar net pensija yra menkniekis. Nes partizanavę žmonės labiau už mus džiaugėsi dvigubai erdvesniu keleto kvadratinių metrų dydžio bunkeriu lygindami jį su savo dydžiu dar mažesniu ir mirties duobę primenančiu kitu bunkeriu.

Valstybinės šventės – proga mums ir galimybė mūsų priešams

Patriotinės mintys paprastai kyla valstybinių švenčių išvakarėse. Matyt todėl jos kilo ir tomis mintimis su mumis dalinosi žurnalo „Valstybė“ autoriai būtent dabar. Juk lakpričio 23-iąją švenčiame Lietuvos kario dieną. Taip pat ir to kario, kuris net sunkiais pokario metais, paliktas ir išduotas, persekiojamas ir neturintis nė vieno šanso laimėti kovojo už laisvę.

Gal be reikalo aš taip pakiliai kalbu apie šiuos žmones, jų kovas ir pergales? Gal galima visa tai pamiršti ir prisiminti tik juodas istorijos dėmes? Juk galime sakyti, kad kova tuo metu buvo neperspektyvi, kad aukos beprasmės, o ir patys kovotojai ne šventieji. Kad apskritai Lietuvos valstybingumo istorija yra pagrąžinta, kad nutylimos blogybės ir vadų silpnybės.

Manau, kad taip galėtų kalbėti ir panieką valstybei sėti tik jos priešai. O jų yra. Kitaip nebūčiau apskritai rašęs šio komentaro.

Vos nuskridęs iš Vilniaus į Rygą ir pasveikinęs keletą oro uosto darbuotojų su jų švente į rankas paėmiau Latvijoje rusų kalba leidžiamą ir nemokamai kompanijos “Air Baltic“ lėktuve dalinamą laikraštį „Viesti“ (lapkričio 17 dienos numeris).

Bulvarinio laikraščio išvaizda valstybinės šventės išvakarėse manęs neatbaidė. Save visuomeniniu-politiniu Latvijos laikraščiu vadinantis leidinys man ne kartą yra patekęs į rankas ir jo nemeilę bei panieką Latvijai žinojau iš anksčiau.

Bet tikrai nesitikėjau, kad Latvijos valstybinės šventės išvakarėse šis leidinys taip akiplėšiškai, pamynęs žurnalistų ir leidėjų etikos normas ir, greičiausiai, Latvijos įstatymus mindys savo (?) šalį. Dergs ir niekins jos istoriją, kurstys tautinę nesantaiką, kontroversiškai vertinamų politikų komentarus spausdins kaip naujienas ir šlovins dabartinius Rusijos politikus bei ne mažiau „šaunią“ sovietmečio praeitį.

Visame leidinyje, mano nuomone, padoriausi dalykai – tai tituliniame puslapyje išspausdinta pusnuogės manekenės nuotrauka, banalus anekdotas apie alkoholio vartojimą ir dvi reklamos, iš kurių viena – apie pigias keliones iš Rygos į Sankt Peterburgą. Maža to, laikraštyje tyčiojamasi iš visų trijų Baltijos valstybių, aiškinama apie jų nevieningumą, net kvailumą siūlant į ES Prezidentus ne bendrą kandidatą.

Kam tarnauja rusiškas leidinys „Viesti“ Latvijoje? Tikrai ne latviams

Tačiau geriau kalbėti apie viską iš eilės. Pacituosiu tik keletą titulinio puslapio temų. Štai viena jų: „Kam tik nebuvo pas mus įteikinėjami Trijų Žvaigždžių ordinai – net Danijos karalienės kamerdineriams. Bet vos tik buvo pasiūlytas apdovanoti įžymus ledo ritulio žaidėjas ir treneris Olegas Znarka – kilo audra.“

Visa publikacija – apie tai, kad pasiūlymą minėtam sportininkui Olegui duoti ordiną kritikuojantys Latvijos Seimo deputatai yra piktavaliai, o jų protesto tikroji priežastis – neva egzistuojanti neapykanta latvių kalbos nemokančiam ir tik retkarčiais rusišku „matu“ besikeikiančiam įžymiam sportininkui. Tik kukliai pateikiamas faktas apie šio sportininko pasirinktą veiklai ne Latviją, o Vokietiją. Deja, visa publikacija orientuota ne į objektyvų situacijos vertinimą, o skirta ordino garbę ir išskirtinumą bandančių saugoti politikų kritikai. Žinoma, viską atskiedžiant rusų ir latvių tautų bei kalbų priešprieša.

Tačiau už vis baisiausia yra laikraščio publikacija „Su vokišku akcentu“. Temos anonsas kelia klausimą, „kas realiai 1918 metais kovojo už “nepriklausomą Latviją?“ Pabandykime atspėti, kas Latvijos Nepriklausomybės dienos išvakarėse tokia svarbia tema visuomeninime-politiniame laikraštyje pateikia savo nuomones ir komentarus, nagrinėja istorinius faktus, aplinkybes? Kas beveik 20 tūkstančių skaitytojų auditorijai kelia (o gal žudo?) patriotinius jausmus?

Net nebandykite spėti. Tai ne Latvijos istorikai, garbingi visuomenės veikėjai ar politikai. Su rubrika „Išvakarėse“ apie tai rašo ir komentuoja vienas vienintelis visos tiesos „žinovas“, toks ponas Igoris Gusevas. Matyt, tikras Latvijos patriotas. Jis – save vadinančio kultūrinio-publicistinio leidinio „Klio“ leidėjas.

Nesinori atpasakoti viso interviu. Bet visi klausimai ir atsakymai – tik pasityčiojimas iš 1918 ir 1919 metais Latvijos visuomenės tuometinio elito vykdomos veiklos. Jų nuopelnai ir iškovota Latvijos nepriklausomybė menkinami tyčiojantis iš kai kurių faktinių aplinkybių – kad ne visa tauta aktyviai kovojo už tokias vertybes, kad susirinkimuose dalyvavo negausios aktyvistų pajėgos, kad Latvija net normalios armijos neturėjo. Primenama, kad ir vokiečiai taip pat dalyvavo šiame procese (galima suprasti, kad tai vos ne tie patys, kurie vėliau taps fašistais).

Beje, lyg tarp kitko, greta „negausių“ latvių visuomenės veikėjų pastangų tas pats I. Gusevas išaukština Latvijoje gyvenusių rusų nuopelnus kovojant už tą pačią laisvę. Paskaitęs tokį komentarą gali suprasti, kad latviai yra neverti savo laisvės, o už ją dar turi ir dėkoti rusams.

Todėl man kilo keletas klausimų. O kas iš to, jei taip ir buvo? Tai negi dėl to Latvijos Nepriklausomybė ir laisvė dėl to yra mažiau vertingi? O jei LDK kunigaikštis Vytautas su vokiečių ordinu flirtavo, tai gal ir Lietuva neverta būti laisva?

Kodėl nepriklausomybė – blogai, o sovietmetis – gerai?

Tokį interviu perskaičiusiam ir savo šalies istorija nusivylusiam Latvijos piliečiui labai išgyventi nereikia. Ypač po to, kai prieš tai buvusiuose laikraščio „Viesti“ puslapiuose su rubrika „Naujienos“ spausdinama ir Latvijos Seimo nario Nikolajaus Kabanovo komentaras apie tai, kodėl jis balsavo prieš Vaivos Vykės Freibergos kandidatūrą į Europos Sąjungos prezidentes. „Nuostabus opusas“, kuris laikraštyje „Viesti“ kažkodėl laikomas naujiena, skelbia apie Baltijos šalių silpnumą ir susiskaldymą, Latvijos finansinę degradaciją ir V.V. Freibergos mažiau nei nuliu šansų vertinamas galimybes laimėti ES Prezidento rinkimuose.

Išeitis nusivylusiems Latvija piliečiams skelbiama tame pačiame puslapyje, kur spausdinamas ir mano anksčiau minėtas Igorio Meideno interviu su kitu Igoriu apie neikingą iškovotą Latvijos Nepriklausomybę XX amžiaus pradžioje. Šviesi ateitis laukia Rytuose. Tiksliau – Maskvoje. Tai ten susitiko ir laimingai laiką praleido „statybinių būrių vaikai“. Daugybei studentų irgi yra tekę tokiose būti sovietmečiu. Dirbi nedaug, gauni pinigų ir gerai leidi laiką niekieno neprižiūrimas.

Tačiau ši publikacija rašoma jau visai kitu stiliumi nei anksčiau minėtos. Čia keliamas klausimas, kas vienija Medvedevą, Vinokūrą, Ziuganovą, Putiną ir šimtus tūkstančių keturiasdešimtmečių ir vyresnio amžiaus žmonių visoje buvusioje Tarybų Sąjungoje? Pabandykite ir vėl atspėti? Gal ir pavyks. Štai Rygos biznierius Aleksandras Šiškinas ir jo draugai straipsnyje aiškiai pasako, kad visus šiuos žmones vienija minėtų „stovyklų“ praeitis. Pastebėjote žodžius „vienija“ ir „Tarybų Sąjungoje“? Latvijoje ir Baltijos šalyse dabar visi susiskaldę, lygiai taip pat nebuvo vienybės ir 1918 metais, o „tais tarybiniais laikais ir ten“ buvo vienybė. Ir dar mus vienija Putinas ir Medvedevas.

Nesinori pažodžiui versti viso straipsnio apie liaupsėmis apipintą buvusių „darbo“ stovyklų dalyvių kelionę į Maskvą. Galima tik paminėti uoliai giriamas Rusijoje vis dar tūkstančiais veikiančias tokias pačias stovyklas. Apie tokias, anot laikraščio korespondentės Maskvoje Marijos Kočnevos, Latvijos delegacijos dalyviai gali tik pasvajoti. O kad tokios stovyklos ir sovietmečio praeitis sugrįžtų į Latviją, delegacijos atstovų lūpomis perduodami palinkėjimai Latvijos Vyriausybei atkurti tokias „darbo“ stovyklas. Už tai studentai net bus dėkingi.

Kova už laisvę nesibaigia niekada

Na o mano komentarą užbaigti noriu gerosios „Viesti“ korespondentės Marijos iš Maskvos publikacijos išvadomis. Beje, ir vėl perteiktomis vieno iš sovietmečio pasiilgusių veikėjų lūpomis. „Mes baltu pavydu pavydime jauniesiems rusams, <...>. Duos Dievas, tai (stovyklų reiškinys ir geras laikmetis – D.R.) sugrįš ir pas mus. Tuomet mūsų vaikai nebevažiuos į visokias airijas, o dirbs gimtosios šalies labui“.

Man kilo tik vienas klausimas – kokios “gimtosios šalies labui”? Naujos-atkurtos TSRS ar Latvijos? Ir jei šlovinama sovietinės armijos ir okupacijos dešimtmečių praeitis, tai kaip vadinti tokius šlovintojus? Patriotais vadinti liežuvis neapsiverčia. O štai į tautos ir valstybės priešus, bent man, tokie veikėjai ir jų leidžiami leidiniai panašūs labai.

Atrodo, kad Baltijos šalių nepriklausomybės priešai niekur nedingo. O ir mažų šalių prie Baltijos jūros kova už laisvę nesibaigė. Latvijai už laisvę ir nepriklausomybę net valstybinės šventės išvakarėse ir jos metu tenka kovoti ir toliau. Su atvirai, ciniškai ir be skrupulų veikiančiais priešais. Beje, besinaudojančiais žodžio laisve, kurios kiek toliau į „draugiškus“ Rytus su žiburiu nerasi.

Galime tik nujausti, kad galbūt Baltijos šalių vienybė kaip niekada tampa svarbi ir aktuali ekonominio sunkmečio ir visuotinio pesimizmo metu. Gal net labiau nei kada nors anksčiau. Nes Latvijoje menkinami Nepriklausomybės skelbėjai. Lietuvos partizanų veikla ir jų atminimas mūsų šalyje taip pat tapęs taikiniu. Estijos įvaizdis tioliau menkinamas dėl perkelto tarybinio kario paminklo.

Seimas praėjusį ketvirtadienį (lapkričio 5 d.) po svarstymo vakarinio posėdžio metu nusprendė, kad Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko darbas pratęsiamas iki 2012 m. liepos 1 d.

Tiesa, tai turi būti padaryta suderinus su Europos Sąjungos institucijomis ir Europos Sąjungos valstybėmis narėmis.

Ką galvoti žmonėms, perskaičius tokią naujieną? Gal tai džiugi žinia? Nieko panašaus. Kai žiūri į Seimo interneto puslapį, savo akimis negali patikėti. Bet kai pamatai, kad balsavo už tai susirinkę iš esmės vien opozicinių partijų atstovai – viskas tampa aišku. Tai juk tokie politiniai žaidimai – kol valdančiųjų nėra salėje, tuomet priimami tokie įstatymai.

Bet esmė, matyt, labai paprasta. Netrukus pamatysime veikėjus, kurie girsis tautai, kad jie nubalsavo už Ignalinos AE darbo pratęsimą. Bet… Jiems nepakako balsų priimti galutinį sprendimą.

Bet eiliniam žmogui susigaudyti Seimo sprendimuose tikrai sunku. Ką ten besuprasi – tai uždarys tą elektrinę ar ne? Aišku, kad uždarys. Bet kad lyg ir nusprendė, jog neuždarys. Tai ką čia gali galvoti apie tą Seimą? Cirkas ir tiek. Ir galvoja žmonės.

Šis klausimas mane nuolat kamavo, kai vyko diskusijos apie Lietuvos įvaizdžio kūrimą. Kai jau buvo paviešinti šalies įvaizdį kūrusių samdytų kompanijų darbai, mane nudžiugino pasiūlyta idėja pristatyti Lietuvą už jos ribų kaip DRĄSIĄ šalį. Nudžiugau, kad pagaliau būsime visi drąsūs. Kilo tik vienas klausimas – kaip tą drąsą ir kam rodyti?

Dabar jau visi žinome, kokį fiasko patyrė Lietuvos kaip drąsios šalies įvaizdžio kūrimo kampanija. Daugelis mūsų net intuityviai jaučiame kodėl. Tačiau atsakymus gali pasufleruoti ir visuomenės nuomonės tyrimai.

Štai šį rugsėjį visuomenės nuomonių tyrimus atliekanti kompanija Vilmorus paklausė žmonių, kaip jie gali apibūdinti Lietuvos vaidmenį Europos Sąjungoje? Žmonių atsakymus į šį klausimą kompanijos vadovas V. Gaidys pateikė metinėjė ES konferencijoje Klaipėdoje spalio 1 dieną. Atsakymai labai gerai atspindi, kokie drąsūs iš tiesų mes esame. Tiksliau sakant, kaip mes jaučiamės. Taigi beveik pusė apklaustųjų (46 proc.) pasakė, kad mes vis dar “savo vietos ieškanti valstybė”. O kas ketvirtas žmogus (26 proc.) iš viso mano, kad sunku pasakyti ką nors konkretaus apie Lietuvos vaidmenį. Beveik tiek pat Lietuvos žmonių (25 proc.) įsitikinę, kad mūsų šalis yra pasyvi ES valstybė.

Todėl galite patys paskaičiuoti, kiek procentų liko žmonių, kurie tiki Lietuvos, kaip drąsios, aktyvios ir lyderio savybių turinčios ES valstybės ateitimi. Nesivarginkite skaičiuodami. Tokių yra net/tik 3 proc.

Todėl galima būtų paklausti labai paprastai – kaip gali komunikuoti pasauliui 105 tūkstančiai mūsų gyventojų (tiek sudaro 3 procentai nuo 3,5 mln.) apie drąsią šalį, kai likusieji nelaiko savęs nei drąsiais, nei aktyuviais, nei lyderiais? Galima būtų neleisti niekur iš Lietuvos važiuoti tų likusiųjų milijonų. Galima būtų neleisti jiems internete ar kitoje viešoje vietoje pasakoti apie savo jausmus. Bet juk tai būtų absurdas ir galų gale net neįmanoma padaryti.

Ir man kilo labai kvaila mintis. O gal mums geriau save rodyti kitiems kaip vis dar ieškančius vietos po saule? Ne kaip klajoklius, bet kaip naujokus. Kaip tuos, kurie mokosi iš kitų, kurie renkasi, kurie ieško, kuriems įdomu viskas, kas vyksta kitur. Bet visų pirma turime savęs paklausti, kokie mes esame iš tikrųjų? O ne pradėti kalbėti kitimes, kad esame tokie, kokiais tik norėtume būti.

Europos Parlamentas turi du pastatus - Strasbūre ir Briuselyje. Gal užtenka ir vieno?

Spalio 1-2 dienomis dalyvausiu konferencijoje, kuri skirta aptarti komunikacijos iššūkius ir galimybes ekonominio sunkmečio laikotarpiu bei sustiprinti šalies institucijų ir organizacijų bendradarbiavimą informuojant piliečius Europos Sąjungos klausimais. Labai tikiuosi ne tik įdomių pranešimų, ir diskusijų. Labiausiai laukiu išvadų ir pasiūlymų.

O kol kas man atrodo, kad mums – žurnalistams – vienas didžiausių iššūkių, tai matyti ir žiūrėti kiek toliau nei tavo nosies galas. Pvz., šiomis dienomis beveik kasdien kalbama apie taupymą. Seimo nariai mažinasi atlyginimus, išlaidas, Vyriausybės galva daro tą patį. Visi spaudžiamės, kad tik taupiau gyventume. Ir žurnalistai skaičiuoja valdžios leidžiamus litus, centus.

O kiek žurnalistų per pastaruosius metus kalbėjo apie ES institucijų taupymą ir jų išlaidų mažinimąsi? Apie jų algų karpymus, reprezentacinių išlaidų mažinimą? O apie Europos Parlamento narių atlyginimus, jų kelionėms skirtų lėšų mažinimą? Kiek kartų bandė spausti ne tik Vilniaus Gedimino prospekto valdininkus ir politikus, bet Briuselio ir Strasbūro koridoriuose vaikštinėjančius jų kolegas? Kada drąsiai paklausime ir jų, kiek planuojate taupyti ir kada? Juk ir ten leidžiami mūsų pinigėliai? Aūūūū, kolegos.

Bet konferencija prasidės tik po pietų, todėl pamąstymus iš vietos surašysiu dar šiandien vakare.

Spauda jau garsiai paskelbė, kad rugsėjo 16 dieną Lietuvoje viešės kaimyninės Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka. Manau, kad tai bene svarbiausias šių metų politinis įvykis, susijęs su Lietuvos užsienio politika. Juolab, kad ne vienerius metus sakoma, jog “Baltarusija: probleminis ES kaimynas”. Tai reiškia, kad ta problema yra arčiausiai mūsų.

Šis vizitas jau dabar tampa didelių diskusijų objektu. Visų pirma, dėl paties fakto vertinimo. Visi žinome, kad Baltarusija reikalinga Lietuvos verslui. Žodžiu, galime uždirbti iš santykių su ja. Bet tuo pačiu šita šalis turi labai rimtų problemų su žmogaus teisėmis, paprastai kalbant, kitaminčiai šioje šalyje persekiojami, baudžiami, griaunami ir jau yra sugriauti daugybės žmonių likimai. Ar mes galime gerbti tokią politiką ir jos vykdytojus, net pačio aukščiausio rango šios šalies vadovus(ą)? Žinoma, kad – ne.

Todėl A. Lukašenkos vizitas – tai bandymas ant svarstyklių lėkštelių padėti pinigus ir žmogaus teises. Ir tuo pačiu pasakyti, kas yra didesnė vertybė mums. Jei reikėtų tik pasakyti, būtų maža problema. Visi galėtume pasakyti, kad už pinigus žmogaus teisės neparduodamos. Bet ar mes (lietuviai, jų politikai) galime taip kalbėti, jei laukiame kaimyninės valstybės vadovo? Matyt, kad taip elgtis būtų netaktiška. Ypač po to, kai dar šią vasarą Lietuvos URM paskelbė, kad “Lietuva pasisako už ES ir Baltarusijos dialogą dėl laisvesnio prekių, kapitalo ir žmonių judėjimo”.

Tačiau sverdami ant svarstyklių vertybes turime ir pagalvoti apie kitą dalyką. Jei mums atrodo nepriimtina kaimyninės valstybės oficiali politika žmogaus teisių klausimais, kaip mes galime padėti tiems žmonėms, kuriems yra sunku? Ar galime nuversti jų vadovus. Ne. Ar galime kitaip kištis į jų vidaus politiką? Irgi ne.

Beje, galima prisiminti, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas Baltarusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Martynovo kvietimu rugpjūčio 24-25 dienomis lankėsi Baltarusijos regionuose. Tada abu ministrai ir vietos valdžios atstovai aptarė dvišalių santykių aktyvinimo klausimus, bendradarbiavimą kultūros, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo išsaugojimo, bendrų akademinių projektų, turizmo, verslo ir žmonių ryšių srityse. Man ypač įstrigo LDK paveldo išsaugojimo sritis. Juk ir LDK istorija kol kas abiejų šalių suprantama nevienodai.

O ar apskritai bendrauti turime su jais, su baltarusiais? Su jų valdžia ir paprastais žmonėmis? Ar galime kviestis į svečius žmogų, kurio šeimoje (šalyje) yra problemų ir dėl kurių yra kaltas tas žmogus? Žinoma. Juk negalime dėl vieno ar kelių žmonių netinkamo elgesio bausti ir visus kitus. Juolab, kad gyvenimas keičiasi. Bent jau žmonės nėra amžinai gyvenantys. O valstybės gyvuoja ilgai. Todėl turime galvoti ne tik apie personalijas, bet ir apie valstybes.

Tiesa, iki šiol man (ir mums visiems) lieka neatsakytas vienas labai svarbus klausimas. Jį pateikė Lietuvos užsienio reikalų minsitras viešėdamas rugpjūtį Baltarusijoje. Jis kalbėdamas su Baltarusijos užsienio reikalų ministru S.Martynovu, pažymėjo, kad “ES yra pasirengusi žengti toliau plėtojant ES ir Baltarusijos dialogą, jei Baltarusija demonstruos tokio dialogo siekį – konkrečiais veiksmais įrodys kurianti pilietinę visuomenę ir gerbianti demokratinius principus”.

Įdomu, kada galima sulaukti “konkrečių” A. Lukašenkos veiksmų kuriant pilietinę visuomenę? Gal po apsilankymo Lietuvoje?

Vyrai ir moterys. Skirtingi ir lygūs?

Šiandien antra diena sėdžiu seminare, skirtame daugialypei diskriminacijai. Ir bandau įsikirsti į diskriminacijos (moterų ir vyrų) apraiškas, jų priežastis ir pasekmes.

Kol kas matau faktus – esame skirtingi. Mus skirtingai vertina net ir reklamos užsakovai (prekių gamintojai ir paslaugų teikėjai). Dauguma jų remiasi įvairiais tyrimais apie moterų ir vyrų skirtumus. Nagrinėjame net žmonijos istoriją. Jau suprantu žmonijos raidos etapus, kai moterys buvo vyrų dėmesio objektais, o pačios moterys neva niekada nebuvo subjektais.

Ir vis tiek nesuprantu daugelio vadinamų diskriminacijos elementų. Nes mūsų skirtumai niekada negali mūsų paversti vienodais. O apie lygias galimybes seniai kalbėti nėra ką labai daug. Kiekvienas turime jų daug ir mažai.

O dabar diskusijai noriu pateikti keletą teiginių. Juos radau šiandien ant savo stalo skaitydamas užrašus ant penkių atvirukų, kurie išleisti vykdant Europos Sąjungos remiamą projektą “Novatoriškas socialinių partnerių švietimo strategijos, siekiant įgyvendinti praktinį lygių galimybių principą”.

Pagalvokime, ar tuose užrašuose/pamokymuose, skirtuose vyrus ir moteris išmokyti kai kurių “naudingų” dalykų, nėra diskriminacijos?

Teiginiai ir mokymai vyrams:
Vyrai taip pat gali ir turi teisę bei pareigą prižiūrėti vaikus.
Vyrai gali ir taip pat turi atlikti buities darbus.
Vyrai gali ir turi pareigą kovoti su tarša.

Teiginiai ir patarimai moterims:
Moterų darbas turi būti įvertintas taip kaip ir vyrų.
Moterys taip pat turi konstitucinę teisę gyventi be prievartos ir smurto.

O dabar pabandysiu pateikti savo versiją lygių galimybių ir teisių bei pareigų:
Vyrai ir moterys turi teisę bei pareigą prižiūrėti vaikus.
Vyrai ir moterys gali ir taip pat turi atlikti buities darbus.
Vyrai ir moterys gali ir turi pareigą kovoti su tarša.
Moterų ir vyrų darbas turi būti įvertintas vienodai, jei dirba vienodai.
Moterys ir vyrai turi konstitucinę teisę gyventi be prievartos ir smurto.

Ką mes žinome apie pabėgėlius Rukloje? Prisiminkime per karą ir sovietmečio bėgusius į Vakarus lietuvius.

Šį antradienį (rugpjūčio 25 d.) 10.10 val. Žinių radijo laidoje „Žiniasklaidos anatomija“ diskutuosime apie į Lietuvą atvykstančius pabėgėlius ir jų gyvenimo bei veiklos mūsų šalyje atspindį žiniasklaidos priemonėse.

Viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje privalo vadovautis humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia nuomonių įvairovę, padeda plėtoti visuomenės atvirumą. Tačiau nepaisant šio įpareigojimo vis dažniau diskutuojama apie toleranciją ir jos ribas įvairioms mažumoms. Ypač kai kalbama apie tokių mažumų teisę viešai reikšti savo mintis.

Lietuvos žiniasklaidoje po šalies įstojimo į Europos Sąjungą ne kartą buvo minima, kad mūsų šalį gali užlūsti pabėgėliai ar ekonominiai migrantai iš trečiojo pasaulio šalių. Kol kas taip neatsitiko, tačiau mūsų šalyje gyvenantys ir pabėgėlio statusą turintys žmonės vistike savo gyvenimo būdu, problemomis neretai pakliūna š viešą ardvę. Įvairiuose komentaruose galima ratsi ir tokisu žmonės užjaučiančių ir juos smerkiančių komentarų. Vieni supranta jų šalies ir gyvenimo tragediją, kiti net smerkia pabėgėlius.

Tačiau ar mūsų visuomenę ir žiniasklaidą, kurios dažnai nekantriai reikalauja aiškių atsakymų ir rezultatų, gali tenkinti siūlymas būti toleraniškais? Juk žodis “tolerancija” kilęs iš lotyniško „tolerantia“, reiškiančio kantrybę. Koks yra pabėgėlių atspindys Lietuvos žiniasklaidoje? Ar informacija ir komentarai linkę skatinti toleranciją tokiems žmonėms ir kantriai su jais gyventi, ar labiau formuoti stereotipus ir klijuoti klišes?

Diskusijoje dalyvauja Tolerantiškojo jaunimo asociacijos valdybos pirmininkas Artūras Rudomanskis, žurnalistas Arkadijus Vinokuras, Lietuvos vartotojų instituto direktorė Zita Čeponytė.

Laidą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Lietuva svetinga verslui. Taip tegia www.lietuva.lt

“Verslas miršta” – tokia šiandien pagrindinė dienraščio “Verslo žinios” tema. Maža to, rašoma, kad Lietuvos verslo sąlygų jau yra prilygintos dešimtmečius karų niokotoms Azijos ir Afrikos valstybėms. Bent jau taip tvirtinama remiantis kreditų draudimo paslaugas teikiančios “Euler Hermes” lentele ir jos D reitingo grafa. Toje grafoje be Lietuvos yra ir Afganistanas, Islandija, Latvija.

Bet Jūs galite ir netikėti nei “Verslo žiniomis”, nei jokiais tarptautiniais reitingais. Geriau ATRASKITE VERSLĄ LIETUVOJE. Štai tokiu šūkiu mus pasitinka internetinėje svetainėje www.lietuva.lt esanti rubrika “Ekonomika”.

Ši rubrika pateikta su galybe savigyros elementų užsieniečiams, kurie gal susigundys atnešti savo pinigų kapšus į Lietuvą. Ir jie nesielgs taip, kaip su pinigų maišais iš Lietuvos bėgantys Skandinavijos bankai. Nes jie neskaito jokių reitingų.

Juk lietuva.lt aiškiai rašoma, kad mūsų šalyje yra stabili politinė ir makroekonominė aplinka. Negi kas abejoja?!

Dar rašoma, kad Lietuva yra ES ir NATO narė nuo 2004 m., narystė PPO, prisijungimas prie Šengeno erdvės 2008 metais.

Jei dar kam nors maža dozė argumentų ir nori lyginti su kitoms ES šalimis, tai ir čia mes esame geriausi – ES vidaus rinkos direktyvos geriausiai perkeliamos į nacionalinę teisę tarp visų ES valstybių narių. Jau nekalbant apie tai, kad euro įsivesti mums beveik nereikia – Lietuvos valiuta susieta su euru ir padengta užsienio valiutos rezervu.

Na o dabar laikykitės. “Verslo žinios” ir šiandien, ir jau kurį laiką vis pažymi, kad daug kas “maldauja nedelsiant įsikišti Vyriausybę”. Čia kalbama apie paramą verslui. Bet ko tie žurnalistai taip bjauriai rašinėja? Jei jie paskaitytų lietuva.lt, tai sužinotų, jog mūsų šalyje yra “verslą remianti vyriausybė, kurios darbotvarkėje – fizinių asmenų pajamų ir socialinio draudimo mokesčių reformos”.

Gaila, kad nepatikslinta, kokios numatytos reformos – didinti ar mažinti mokesčius.

Taigi, jei turite laisvų pinigėlių ar jų turi Jūsų pažįstami užsieniečiai, tuomet atraskite verslą Lietuvoje!

Lietuva ES: mažas žvirblis taip pat gali būti išgirstas

Liepos 14 dieną, antradienį europarlamentarai rinks EP vadovausiantį pirmininką ir jo pavaduotojus. Nors kandidatus dar galima kelti iki šios dienos vakaro, bet jau dabar aišku, kad dėl vadovo posto varžysis šiuo metu tokį norą jau pareiškę du kandidatai.

Įdomiausia intriga yra dėl to, kad didžiausia EP Europos liaudies partijos frakcija į EP pirmininko postą siūlo buvusį Lenkijos ministrą pirmininką Jerzy Buzek. Gera tai ar bloga žinia Lietuvai? Paklauskime, kokie Lietuvos politikų santykiai su šiuo politiku?

Štai dar 1998 metais su J. Buzek susitikęs Prezidentas Valdas Adamkus kalbėjo apie ES reikalus, sienų apsaugos aktualijas. Tuo pačiu nepamirštas ir beveik “amžinas” klausimas – tautinių mažumų reikalai. tai reiškia, lietuvių lenkijoje ir lenkų Lietuvoje. tada oficialiai skelbta, kad “V.Adamkus atkreipė dėmesį į tai, jog abiejų valstybių paregūnai, įgalioti spręsti tautinių mažumų klausimus, turi aktyviau konsultuotis su tautinių mažumų atstovais prieš priimdami atitinkamus sprendimus”. Kaip manote, ar pakankamai konsultuojamasi?

Dar svarbesnis p. J. Buzek elgesys dėl bendro Rusijos ir Vokietijos biznio tiekiant dujas Baltijos jūros dugnu. Štai dar 2006 metais buvęs Lenkijos ministras pirmininkas Ježis Buzekas (Jerzy Buzek) atvirame laiške, išspausdintame laikraštyje “Financial Times”, kritikavo Rusijos ir Vokietijos dujotiekio projektą. Šį laišką bendrai pasirašė ir Buvęs Estijos ministras pirmininkas Martas Laras (Mart Laar) ir trys Europos Parlamento nariai – buvęs Lietuvos Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, buvęs Latvijos premjeras Guntaras Krastas ir buvęs Lenkijos ministras pirmininkas Ježis Buzekas (Jerzy Buzek).

Balotiruojasi į Parlamento pirmininko postą ir Europos vieningųjų kairiųjų/ Šiaurės šalių žaliųjų kairiųjų atstovė Eva Britt-Svensson. (Švedija). Apie jos iniciatyvas galima taip pat priminti.

Ar pamenate, kaip pernai birželį šimtas europarlamentarų atsiuntė laišką Lietuvos Seimo pirmininkui Česlovui Juršėnui ir premjerui Gediminui Kirkilui, kuriame teigta, jog Europos teisė leidžia drausti abortus ir tokia iniciatyva yra skatintina. Tai štai, dar iki šio laiško 2008 metų kovą Lietuvos Seimas gavo kitų 110 EP narių laišką, kuriuo parlamentas raginamas atmesti Lietuvos parlamentarų pasiūlytą įstatymo projektą, kuris, išskyrus kelias išimtis, uždraustų abortus bet kokioje nėštumo stadijoje.

Minėto kreipimosi iniciatorės EP Moterų komiteto vicepirmininkės, Europos vieningos kairės ir Šiaurės žaliųjų kairės parlamentinės frakcijos narės Evos-Britt Svensson ir kitų 110 pasirašiusiųjų teigimu, siūlomas abortų draudimo įstatymas pažeidžia moterų teises laisvai disponuoti savo kūnu bei spręsti, kiek ir kada jos nori turėti vaikų.

Kodėl abiems kandidatams apibūdinti pasirinkau tik šiuos du pavyzdžius? Todėl, kad abi situacijos labai glaudžiai susiję su Lietuvos ekonomikai ir vertybėms svarbiais sprendimais. Dėl jų daug iečių laužyta ir dar bus laužoma. Jei EP ateityje turės daugiau galių nei iki šiol, tuomet vadovų vertybiniai dalykai gali labai stipriai lemti ir sprendimus. Arba sprendimų priėmimo procesus.