Dainius Radzevičius

Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas draudžia žiniasklaidai suvedinėti tarpusavio sąskaitas savo leidinyje ar kitoje priemonėje. Deja, realiame gyvenime kartais esame mulkiai, kurie savo auditoriją verčiame stebėti tarpusavio rietenas ar vienas kito menkinimą.

Šį kartą kiek nustebino kolegos iš internetinio dienraščio “Atspindžiai” (Kaišiadorys). Sunku pasakyti, kokų tikslų vedama leidinio redaktorė Virginija Šimkūnienė nusprendė viešai aptarti konkurentų – leidinio “Kaišiadorių aidai”, žurnalistų ir vadovų kompetenciją. Tiksliau sakant, ne patiems aptarti, o šių metų rugpjūčio 3 dieną savo portale paskelbti mano internetinio dienoraščio įrašą “Yra žurnalistika ir yra fantastika. Yra ir fantastinė žurnalistika – “Kaišiadorių aidai”, kuris viešai buvo skelbtas dar šių metų sausio pabaigoje.

Šiame įraše kritiškai žiūrėjau į vienos “Kaišiadorių aidų” publikacijos autoriaus darbą, kuriame, mano nuomone, buvo neprofesionaliai pateiktas interviu. Beje, tokių interviu, straipsnių ar kitų žurnalistų darbų pasitaiko įvairioje žiniasklaidoje ir kasdien. Todėl kai kurias tendencijas ar konkrečius kolegų darbus laikas nuo laiko pakomentuoju savo dienoraštyje. Bet ne apie tai kalba.

Mane nuoširdžiai nustebino, kodėl beveik pusės metų senumo mano komentaras tik šiuo metu ir būtent tokiame kontekste skelbiamas “Atspindžiuose”? Šiaip jau geras tonas reikalauja kolegas konkuruoti savo darbais, o ne savigyra ar vienas kito menkinimu. Todėl nenoriu būti moralistu, bet tik noriu palinkėti kolegoms Kaišiadoryse – būkite kūrybingi savo darbuose, solidarūs spręsdami bendras žurnalistų problemas ir orūs bei garbingi vystydami savo leidinių verslą.

O geriems kolegiškiems santykiams palaikyti kaip tik tinka bendras žurnalistų sąskrydis – šiemet jis vyks Kupiškyje

2010 m. birželio mėn. “Alytaus dienraščio“ 88 (148) numeryje buvo išspausdintas mano komentaras iš šio dienoraščio “Žaidžiame demokratiją rajonuose? Lazdijų ir Alytaus atvejis“. Viskas būtų gal ir nieko, tačiau kažkaip keistai pasirodė, jog ši nuomonė buvo parašyta beveik prieš metus – dar 2009 m. gegužės mėnesį, o išspausdinta tik dabar.

Tuomet rašiau, kad apsilankius laikraščio “Dzūkų žinios” svetainėje internete www.dzukuzinios.lt iš ten esančios trumpos informacijos galima buvo sužinoti, jog laikraštį pamatysime nors ir greitai, bet ne šiandien. Tas pats buvo ir su laikraščiu “Dainavos žodis” (leidžiamas Alytuje). Nukeliauti į šių dviejų rajonų laikraščius mane tuomet paragino kukli informacija Kultūros ministerijos svetainėje internete. Ten rašyta, kad Lazdijų rajonos meras Artūras Margelis valdo beveik 62 procentu akcijų vienos bendrovės – UAB “Dzūkų žinios”. Būtent ši bendrovė ir leidžia mano minėtus du laikraščius.

www.dzukuzinios.lt per metus labai pasikeitė

Informacija buvo paskelbta, sulaukė ir šiek tiek skaitytojų komentarų. Tačiau kai kas naujo ir man paaiškėjo po to, kai prieš porą dienų gavau UAB “Dzūkų žinios” direktorės Ritos Liaukevičienės elektroninį laišką. Vėliau direktorė mano prašymu atsiuntė patikslinimą ir savo komentarą apie tai, kad kitas Dzūkijos leidinys tik po metų (každodėl nenurodydamas komentaro parengimo datos – D.R.) jį spausdina kaip aktualiją:

“Apmaudu ir pikta, jog „Dienraščio“ redaktorė Gytė Slavickienė nepatikrinus informacijos išspausdino šią nuomonę. Juk leidiniuose turi būti spausdinamos teisingos žinios. Noriu pabrėžti, kad laikraščio „Dzūkų žinios“ internetinė svetainė buvo sukurta 2009 m. liepos mėn. Joje informacija yra nuolat atnaujinama bei mielai skaitoma skaitytojų. Savaitraštis „Dainavos žodis“savo internetinės svetainės neturi.

Manau, „Alytaus dienraščio“ redaktorė pasielgė labai neetiškai, publikuodama šią nuomonę. Prašau sekančiame Alytaus „Dienraščio“ numeryje pateikti teisingą informaciją apie internetinę svetainę www.dzukuzinios.lt bei viešai atsiprašyti už tokį poelgį.”

Sutinku su direktore R. Liaukevičiene – www.dzukuzinios.lt tikrai pastaruoju metu veikia ir yra nuolat atsinaujinanti jų svetainė. Negaliu ginčytis ir dėl to, kaip mielai skaitoma ji yra. Tiesa, kol kas lankytojų joje nėra daug, bet skaityti mielai gali ir 10, ir 1000 žmonių.

Tačiau man žymiai daugiau klausimų kyla dėl kito Alytaus leidinio. Kas paskatino mano kritišką požiūrį, skelbtą prieš metus ir šiandien jau nebe tokį aktualų (didelė dalis komentaro, susijusi su priklausomybe politikui, man atrodo dar lyg ir aktuali) spausdinti laikraštyje neinformavus skaitytojų apie komentaro parengimo laiką? Ir kaip tai susiję su tuo, jog mano šaltinių teigimu, kai buvo paskelbta mano nuomonė 2009 metais, dabartinė “Alytaus dienraščio” darbuotoja Gytė Slavickienė tuomet dirbo to paties kritikuoto laikraščio “Dzūkų žinios” redaktore.

Kas čia vyksta? Gal tai leidėjų konkurencija? Ber ar taip garbinga? Man atrodo, kad nelabai. Juolab, kad dar pernai rugsėjo 14 dieną viešai buvo skelbiama, kad Alytaus VšĮ „Media servisas” išleido dar vieną laikraštį Alytaus regione. Skelbta, kad „Alytaus dienraštis” bus leidžiamas darbo dienomis, išskyrus pirmadienius. Nepaisant sunkmečio įmonė planuoja, kad laikraštis ne tik išsilaikys bei išliks rinkoje, bet ir taps populiariu Alytaus regiono leidiniu.

Pasak redaktorės Gytės Slavickienės, naujasis laikraštis Alytuje išeis darbo dienomis, išskyrus pirmadienius. Tuomet viešai buvo pažymima, kad „Alytaus dienraštis” nebus reklaminis ar skelbimų laikraštis. Jame skaitytojai ras ne tik krašto aktualijas, naujienas, bet ir temas netikėtu rakursu, specialiai parengtas rubrikas. Buvo akcentuojama, kad „Alytaus dienraštis” nepriklauso jokiai politinei partijai, yra nepriklausomas laikraštis.

Jei taip iš tiesų yra, tai gal yra dar vienas paaiškinimas, kodėl metų senumo žinia nepriklausomame dienraštyje skelbiama kaip aktualija – gal tai ir yra tas “netikėtas rakursas”? Labai jau netikėtas ir keistas. Gal apie tai parašys šio laikraščio korespondentas Danielius savo bloge www.danielius.net., kuriame dar pernai buvo rašoma:

“Tiesa, daug žmonių vis dar žiūri į mūsų leidinį su nepasitikėjimu, klausia kaip mums seksis. Tačiau „Alytaus dienraščio“ ateitis lieka nežinoma – viskas priklausys tik nuo mūsų komandos sugebėjimo dirbti ir nuo visuomenės poreikio informacijai, laikraščiui bei reakcijos į naują laikraštį, atsiradusį vadinamuoju ekonominiu sunkmečiu”.

Žurnalistas Rimas Bružas naujienų portale Delfi.lt skelbia komentarą “D.Kedžio istorija žiniasklaidoje – ar galėjo būti kitaip?” Klausimas iš tiesų yra esminis ir jis skirtas visiems žurnalistams, redaktoriams – ar galėjome dirbti kitaip ir nušviesti šią istoriją kitaip? Bent jau nespekuliuoti ja.

Atidžiai skaičiau Rimo komentarą. Visų pirma todėl, kad gerbiu jo darbą. Gerbiu jo žurnalistiką. Gerbiu jo požiūrį į mūsų profesiją. Rimas šiuo metu dirba komercinėje televizijoje, bet yra dirbęs ir LRT. Jis atvirai pasako, kas buvo padaryta ir ko galbūt nepadarėme informuodami visuomenę apie D. Kedžio istoriją:

Žiniasklaida neišlaikė egzamino arba gundymo reitingais. Galbūt vien LRT pozicija buvo maksimaliai artima tikrai žurnalistikai (komplimentas LTN avansu su linkėjimas išlaikyti „neutralitetą“). Komerciniai gi kanalai susimovė skaudžiai. Kriminalinės, tariamai publicistinės, laidos ir k.t. „tyrimai“ parodė žurnalistikoje žiojinčią etikos, nepagarbos ir profesionalumo stokos duobę.

Todėl mane visoje D. Kedžiaus istorijoje-tragedijoje nudžiugino tik tai, jog Rimas Bružas įvertino LRT veiklą lygiai taip pat kaip ir vertinau aš. Žinoma, Rimas iš karto apsidraudė, kad kol istorija nesibaigė komplimentai gali būti sakomi tik avansu, bet… “Neutralitetas” arba žurnalistikoje vadinamas objektyvumas – tai ir yra tikroji vertybė, kurią turėtų puoselėti visi žurnalistai ir visos redakcijos.

Todėl jei vertintume nacionaliniu mastu transliuojamas komercines televizijas LNK ir TV3, tai jų pozicija D. Kedžio istroijoje buvo ir tebėra mažų mažsiauiai “sudėtinga ir keista”. Apie etiką ir galimus įstatymų pažeidimus kol kas nekalbu. Rimas Bružas labai taikliai pataria kolegoms, kurie spekuliuoja šia tema:

“Darbas skerdykloje arba morge – gerokai oresnis už tokią žurnalistiką. <...> Ar žiniasklaida turėtų prisiimti atsakomybę už pusę metų Lietuvoje vykstančią isteriją? Taip ir nuo pat pradžių, kai D.Kedys dar gyvas būdamas siuntinėjo vaizdo įrašus ir nešiojo juos po redakcijas. Tačiau tuomet mažai kam buvo įdomu. Viskas pasikeitė, kai pakvipo krauju ir dar kai kuo. “

Tuo tarpu LRT, anot R. Bružo, atlieka misiją – informuoja. Mane, LRT Tarybos narį, tai džiugina. Sėkmės kolegoms.

www.lrytas.lt rašo apie pedofilija ir erotines paslaugas reklamuoja greta

Toliau tęsiamas serialas apie jau mirusio D. Kedžio šeimą, artimuosius, giminaičius ir šiaip susijusius asmenis. Jei šmtai žmonių naktimis budi prie namų ir “saugo” kažkokias vertybes, tuomet žiniasklaida tylėti apie tai, be abejo, negali. Tačiau…

Taip nesinori, kad ši istorija virstų tik paprastu bizneliu žiniasklaidai. Juolab, kad dalis kurį laiką jau ir spekuliuoja šia tema. Apie tai kalbėjau ir radijo laidoje “Žiniasklaidos anatomija”, ir rašiau šiame bloge.

Bet štai šiandien naujienų portale www.lrytas.lt radau ne tik publikaciją “Per naktį prie Venckų ir Kedžių namų budėjo apie 200 žmonių”, bet ir prie jos esančia reklamą. Keistą reklamą. Galima net dar daugiau pasakyti. Tai striptizo klubo reklama. Net su šūkiu “visada karštos naktys”. Ką ir bepridursi – visa vadinamoji D. Kedžio istorija susijusi su pedofilija, sekso reikalais, o štai prie publikacijos apie tai kaip tyčia ir reklama apie tokias, sakyčiau, keistas paslaugas. Gal taip orientuojamasi į auditoriją, kuri domisi šia istorija. Tai kyla klausimas, kas ta auditorija?

Nežinau, kodėl, bet man atrodo neskanu ir negražu prekiauti tokiu reklaminiu plotu prie tokios publikacijos ir dar tokioms paslaugoms. Juolab, kad ta reklama kažkaip specialiai neišskirta, nėra jokių ribojimų. O juk internetą skaito ir nepilnamečiai. Kaip čia gaunasi su tuo neigiamu poveiku nepilnamečiams? Gal pasižiūrės kiek rimčiau į šį klausimą ir Žurnalistų etikos inspektorius?

Šiandien ryte gavau štai tokio turinio laiškelį:

<...> Įdomu, kaip žurnalistų sąjunga vertina tokį Klaipėdos laikraščio akibrokštą skaitytojams? Kalbama apie 2010 gegužės 13 dienos numerio titulinį puslapį, web versija www.kl.lt Kaip skaitytojas, esu šokiruotas vaizdais tituliniame laikraščio puslapyje. Priežastis labai paprasta: ikimokyklinio amžiaus dukra kieme prisirenka įvairių gestų, nelabai suprasdama jų prasmės. Ir kaip galiu jai paaiškinti, kad tai nederama? Nes kontraargumentas būtų, mačiau nuotrauką laikraštyje.

Su pagarba
X Y

Nedelsdamas persiunčiau informaciją Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai. Tikiuosi jie įvertins šio vaizdelio neigiamą poveikį nepilnamečiams. O aš asmeniškai tokį reiškinį vertinu neigiamai.

Balandžio 26 dieną Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija nusprendė priskirti dienraštį “Šiaulių naujienos” profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai.

Kaip praneša pati Etikos komisija, dar šių metų balandžio 12 dieną buvo iškeltas klausimas dėl dienraščio „Šiaulių naujienos“ priskyrimo etikos nesilaikančių visuomenės informavimo priemonių kategorijai. Tuomet komisija nusprendė, kad yra pagrindo svarstyti šį klausimą, nes per vienerius metus šiame leidinyje Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas buvo pažeistas 3 kartus. Pagal Komisijos Reglamentą, jeigu ta pati žiniasklaidos priemonė per vienerius metus yra pripažįstama pažeidusi Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą du kartus, Komisija gali pasinaudoti Etikos kodekso jai suteikta teise ir svarstyti klausimą dėl visuomenės informavimo priemonės priskyrimo profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai:

71 straipsnis
Tokia viešosios informacijos rengėjo veikla, kai pažeidinėja šio kodekso nuostatas, yra pagrindas:
1) Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai priskirti jį profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai;
2) suinteresuotiems asmenims ginti savo pažeistas teises;
3) taikyti kitas įstatymų nustatytas sankcijas.

Šį kartą į posėdį buvo pakvietstas ir dalyvavo dienraščio „Šiaulių naujienos“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Mykolas Deikus. Kiap galima suprasti iš sprendimo, leidinys neturėjo kuo apginti savo reputacijos.

Tačiau toks Etikos komisijos sprenddmas galios vienerius metus. Tai pakankamas laiko tarpas leidinio vadovams padaryti tinkamas išvadas ir imtis sąžiningos, garbingos ir etiškos žurnalistikos. To ir linkiu “Šiaulių naujienų” kolegoms. Juk nesmagu dirbti leiidnyje, kai esi profesinės etikos užribyje.

Beje, galima priminti, kad šiemet tai jau antras toks Etikos komisijos sprendimas. Už žurnalistikos etikos ribų dirbančiu leidiniu pripažintos ir “Lietuvos žinios”.

R. Brazausko teigimu, interviu kainavo 7000 litų plius PVM

Vakar naujienų portale Delfi.lt su rubrika “Krepšinis” skelbiamas interviu su buvusiu garsiu krepšinio teisėju ir dabartiniu BBL vadovu Romualdu Brazausku. Interviu autorius – Dainius Žygelis.

Teksto pabaigoje štai tokia citata:

„Pagalvosime, ar latviams mokėti premiją, bet jūs patys žinote atsakymą… Na, o finansinis nuostolis tikrai yra nemažas. Reikėjo mokėti pinigus už arenos nuomą. Turėjome už šitą interviu sumokėti 7 tūkst. litų ir PVM“, – sarkazmo neslėpė BBL vadovas R. Brazauskas.

Kaip sakoma, iš dainos žodžių neišmesi. Sporto mėgėjai žino, kad praėjusį penktadienį Vilniuje prasidėjęs Baltijos krepšinio lygos (BBL) finalo ketverto turnyras vietoje numatytų dviejų dienų netikėtai prasitęsė iki sekmadienio – šeštadienio rungtynių dėl trečiosios vietos tarp Šiaulių „Šiaulių“ klubo ir Ventspilio „Ventspils“ ekipos iš Latvijos rezultatas buvo anuliuotas. Vėlesnės peripetijos pasaktino įvairias nuomones, taip pat ir kritines apie finalo ketverto turnyro organizavimą.

Įdomu tai, kad buvęs teisėjas R. Brazauskas taip atvirai (ir su sarkazmu) teigia, kad šis interviu kainavo net 7000 litų ir dar plius PVM. Nenoriu tuo tikėti, bet jei jau pats Delfi.lt apie tai rašo… Gal kaip nors galės tai paaiškinti.

Šiuo klausimu nuolat diskutuoju su kolegomis. Visgi turiu daugybę argumentų, kad situacija gerėja. Visų pirma, dėl to, kad apie etiką ir jos problemas kalbame ir diskutuojame nuolat ir vis daugiau. Ir tai darome ne tik uždaruose rateliuose, bet ir viešai.

Po to, kai Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija pirmą kartą ryžosi dienraštį “Vakaro žinios” priskirti etikos nesilaikančių leidinių kategorijai, sekė dar keletas svarstymų dėl tokio pačio statuso suteikimo dienraščiams “LT” ir “Lietuvos žinios”. O šiandien ta pati komisija svarstys klausimą dėl dienraščio „Šiaulių naujienos“ priskyrimo profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai.

Iš esmės gal jau net nelabai svarbus tampa klausimas, ar bus priskirtas leidinys tokiai kategorijai ar ne. Pats svarstymas ir yra didžioji savireguliacijos vertybė ir stiprybė. Kai nebijai svarstyti ir priimti sprendimą dėl pačių nemaloniausių dalykų – tada tampi daugiau ar mažiau laisvas bent jau savo sprendimuose. O tai ypač svarbu kalbant apie etiką.

Dar balandžio 12 dieną Etikos komisijos posėdžio metu jos dabartinis pirmininkas Linas Slušnys iškėlė klausimą dėl dienraščio „Šiaulių naujienos“ priskyrimo etikos nesilaikančių visuomenės informavimo priemonių kategorijai. Tada komisija nusprendė, kad yra pagrindo svarstyti šį klausimą. Per vienerius metus šiame leiidnyje Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas buvo pažeistas 3 kartus. Tiklsiau, per keik mažiau nei pusmėtį. Mat, tokie npažeiidmai užfiksuoti praėjusių metų rugsėjo 28 ir gruodžio 28 dienomis. dar vienas pažeidimas šių metų sausio 25 dieną. Pagal Komisijos reglamentą, jeigu ta pati žiniasklaidos priemonė per vienerius metus yra pripažįstama pažeidusi Etikos kodeksą du kartus, Komisija gali pasinaudoti Etikos kodekso 71 str. jai suteikta teise ir svarstyti klausimą dėl visuomenės informavimo priemonės priskyrimo profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai.

Nesu šalininkas, kad kiekvienas etikos pažeidimas būtų įvertintas griežčiausiomis bausmėmis. Tačiau kai kalbame apie etiką ir jos pažeidimus, lemiama aplinkybė, mano galva, turi būti ne pats pažeidimas, o tokio veiksmo priežastys, motyvai. Ir reakcija po pažeidimo. Visada maniau, kad lengvinančiomis aplinkybėmis turi būti žurnalistų ar leidėjų netyčinis elgesys, kuomet atsiranda etikos pažeidimas. Jei po tokio nutikimo ištaisomos klaidos, atsiprašoma už jas – nėra jau taip blogai su etika. Vadinais žmonės supranta problemą, nesiekia bet kokia kaina ką nors padaryti bloga, o neklysta tik nedirbantys.

Kita vertus, kai nepaisant pažeidimo pripažinimo tęsiama tokia pati veikla, menkinama ir žurnalisto etika, ir etikos sargų institucija, tuomet toks elgesys liudija tik viena – supratimo apie etiką tiesiog nerasta.

Todėl kad ir koks bebūtų šiandieninis komisijos sprendimas, man bus įdomiausias dienraščio “Šiaulių naujienos” elgesys svarstant šį klausimą komisijoje ir iš karto po sprendimo priėmimo. Tikiuosi, kad kolegos savo klaidas jau seniai yra pripažinę ir neturi jokio specialaus noro dirbti neetiškai. Priešingu atveju būtų labai gaila.

Šiandien neetišku pripažintas leidinys “Lietuvos žinios” tęsia “ciklą” straipsnių apie kūrybinių sąjungų verslo ypatumus.

Nesinori gilintis į Jurgos Tvaskienės ir Ievos Alšėnaitės vadinamojo tyrimo detales. Kadangi žurnalistikos tame straipsnyje nedaug o ir pačios žurnalistės nepriklauso Lietuvos žurnalistų sąjungai, man pasirodė dėmesio verta tik viena J. Tvaskienės mintis:

“LŽS ir LŽKA, kaip ir dauguma čia minimų pavardžių, turi minimalų poveikį Lietuvos žiniasklaidai, nacionaliniams dienraščiams ir televizijos kanalams. Kūrybinės sąjungos egzistuoja panašiai, tartum paraleliai literatūros, teatro, muzikos ir viso lietuviško meno proceso – savotiškas dingęs pasaulis. Tačiau šis dingęs pasaulis ir toliau ryja Lietuvos kultūrai ir menui skirtus pinigus. “

Štai su šiuo teiginiu tai tikrai nesutinku. LŽS veikla poveikį žiniasklaidai ir žurnalistikai turi. Ir didelį. Ir jei net toks dienraštis kaip “Lietuvos žinios” (šiemet Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimu pripažintas neetišku leidiniu) tam skiria tokį didelį dėmesį, man tai yra geriausias tinkamos veiklos įrodymas. O J. Tvaskienė, matyt, užsimiršo, kad dienraštis rašo (arba turi rašyti) tik apie svarbius dalykus. Kitaip kam gaišti brangų žurnalistų laiką ir leisti vėjais leidėjo pinigus, kai krizės metu ir taip sunku gyventi. Nebent yra kitų priežasčių, kurių J. Tvaskienė nenurodė?

P.S. Beje, o mano nuotrauka, daryta “Lietuvos žinių” redakcijoje, man visai patiko. Esu pavaizduotas toks atviras atviras Ir iš tiesų, nuo Jurgos nieko neslėpiau. Jai kažkodėl atrodė kitaip.

Daugelyje leidinių, o ypač televizijų, nepamatysi jokių klaidų. Nes nėra atsiprašymų. O iš šono žiūrint, tokių klaidų matosi. Todėl dažnai kyla paprastas klausimas – kodėl mums taip sunku pasakyti tokį gražų žodį “atsiprašau”? Ir tiems, kas pastebėjo klaidas, pasakyti dar gražesnį “ačiū”?

O štai studentai, kurie leidžia mėnrašti “Studentų era” sugeba tai padaryti. Net atsiprašyti už tai, kad komentaro nepažymėjo kaip komentaro ir skaitytojas galėjo pamanyti, kad tai informacinis pranešimas. Todėl yra vilties, kad kai jie taps profesionaliais žurnalistais, situacija keisis. Juk neklystančių nebūna?