Dainius Radzevičius

Prezidentė Dalia Grybauskaitė (Nuotrauka iš www.president.lt)

Šiandien Prezidentė Dalia Grybauskaitė Seime perskaitė pirmąjį metinį pranešimą. Tai svarbus ir įidomus įvykis. O dabar pažiūrėkime, apie ką turėjo kalbėti ir ką kalbėjo šalies vadovė. Ar visi išgirdome tai, kas padėtų spręsti mūsų problemas?

Kaip reikalauja Konstitucija, Prezidentė turėjo apžvelgti padėtį šalyje, valstybės vidaus ir užsienio politiką.

Kaip skelbiama pačios Prezidentūros pranešime,

“Prezidentė nevertino kiekvieno šalies ūkio sektoriaus būklės, o analizavo valstybės ir jos piliečių moralinę būseną, pamatinių vertybių krizės priežastis, aptarė žmogaus reikšmės ir vertės, kiekvieno piliečio atsakomybės svarbą stiprinant valstybę, kuriant ateities Lietuvą.”

Pasak Prezidentės, ne pinigų stygius pykdo žmones, o teisingumo ir solidarumo trūkumas.

Prezidentė ragino visuotinai įgyvendinti principą – sąžiningu būti apsimoka: sudaryti sąlygas smulkiajam verslui, individualiems meistrams, kūrėjams išeiti iš šešėlio ir pradėti dirbti legaliai, nesižeminant ir nesislapstant.

Lieka du klausimai:
1. Klausimas teisinei sistemai ir mums visiems – kaip likviduoti teisingumo ir solidarumo deficitą?
2. Klausimas Vyriausybei – kaip sudaryti sąlygas verslui ir kūrėjams būti sąžiningais ir išlįsti iš šešėlio?

P.S. Taip pat sutinku su kolegos, Vladimiro Laučiaus nuomone, kad “Premjero požiūris į žmogų yra labai panašus į tą, kurio prezidentė, sprendžiant iš jos pranešimo, reikalauja atsisakyti.”

Prezidentė D. Grybauskaitė Rukloje (nuotrauka iš www.president.lt, autorius nežinomas)

“Kovingoji“. Taip vienu žodžiu prezidentės retoriką vienoje diskusijoje apibūdino Vilniaus universiteto profesorė Regina Koženiauskienė. O man kilo klausimas, kodėl ir su kuo reikia kovoti Prezidentei?

Kolega Mindauggas Jackevičius Delfi.lt portale rašo apie Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Politinės komunikacijos klubo surengtą diskusiją, kurioje keletas komentatorių vertino Prezidentės retoriką. Man labiausiai įstrigo R. Koženiauskienės citata:

„Kovingoji retorika – visiškas prezidentės charakterio atitikmuo, tai galima matyti, jausti iš leksikos, iš gramatinių formų, iš gana įsakmių pirmojo asmens ir kitokių formų, kurios rodo, kad kitaip tos retorikos negalima apibūdinti.“

Įdomi detalė – kovingoji retorika, profesorės teigimu, atsispindi ne tik prezidentės kalboje, bet ir žurnalistų, politologų, politikos apžvalgininkų atsiliepimuose apie prezidentės kalbėseną. Galima su tuo sutikti ir netgi pastebėti, kad bent keletas iš minėtoje diskusijoje apie Prezidentės retoriką dalyvavusių asmenų iš tiesų savo komentaruose labai atvirai priešiškai ir kovingai yra nusiteikę Prezidentės atžvilgiu.

Todėl man ir kilo klausimas – kas ir kodėl parinko diskusijai tik šiuos pašnekovus? Ir kodėl būtent šiuos?

Nesinori labai ginčytis ir dėl Prezidentės retorikos. Manau, kad daug kas pastebi jos demonstruojamą kovingumą. Bet tai patinka ir visuomenei – geriausiai gyventojų interesams atstovaujančių visuomenės veikėjų poziciją vasarį išlaikė būtent prezidentė Dalia Grybauskaitė (taip teigia BNS).

Tačiau galime kelti ir kitą klausimą – dėl ko kovoja kovingoji Prezidentė ir jos veiklą kovingai komentuojantys asmenys? Ko siekia abi kariaujančios pusės? Gal tai daroma dėl geresnio Lietuvos gyvenimo? O gal dėl asmeninių ambicijų? Įdomu, kuo baigsis ta kova?

Bent jau naujienų portalas www.bernardinai.lt prognozuoja Prezidentei liūdną politinės karjeros pabaigą staipsnyje “D. Grybauskaitės retorika kasa jai politinę duobę”.

Visuomenės pasitikėjimą prokuratūrai gali sugrąžinti tik radikalios permainos. Tokią esminę mintį vakar išplatino Prezidentės Dalios Grybauskaitės spaudos tarnyba. Kokios reformos ir kodėl jos vadinamos radikaliomis?

Prezidentė teigia:

“Būtini greiti ir ryžtingi sprendimai tobulinant Prokuratūros veiklą ir ikiteisminių tyrimų tvarką. Visuomenės pasitikėjimą Prokuratūrai gali sugrąžinti tik radikalios permainos visoje teisėsaugos sistemoje. Atsakomybę už juos turi prisiimti ne tik visa Generalinės prokuratūros vadovybė, bet ir kitos, už teisėsaugos darbą atsakingos institucijos.”

Labai įdomu, ar kiti politikai (Seimas, Vyriausybės nariai) išgirs šiuos žodžius? Visų pirma apie tai, kad reikalingi greiti ir ryžtingi sprendimai. Kokie? Jei kalbame apie prokuratūros veiklą ir ikiteisminius tyrimus, tai, matyt, reikia keisti Baudžiamojo proceso kodeksą. Bet juk tas kodeksas įsigaliojo vos 2003 metais. Tuo metu dirbau Teisingumo ministerijoje ir gerai prisimenu, ką apie tą kodeksą dar iki jo priėmimo kalbėjo teisės praktikai ir teroretikai.

Galiu tik priminti oficialią tuometinės valdžios poziciją dėl naujojo kodekso, kai buvo ruošiama palanki dirva jo priėmimui. Dar 1998 metais tuometinė Prezidentūra sakė:

Suprasdamas Seimo narių siekį, jog bylų nagrinėjimas nebūtų vilkinamas, Prezidentas tikisi, kad Seimas skirs ypatingą dėmesį, kad kuo greičiau būtų priimtas naujas Baudžiamojo proceso kodeksas. Tai padėtų gerinti teismų veiklą, ginti Lietuvos piliečių teises ir įtivirtinti visuotinai pripažintas teisės normas mūsų valstybėje.

Taigi, 1998 metų gruodžio 18 dieną Respublikos Prezidentas V. Adamkus pasirašė Baudžiamojo proceso kodekso pataisas, kurios, anot tuometinės Prezidentūros, “padeda tobulinti baudžiamųjų bylų nagrinėjimo tvarką ir sumažina galimybę vilkinti bylas dėl buvusių šio įstatymo spragų”. Žinoma, šią standartinę frazę paėmė iš tų, kurie ir pateikė kodekso projektą bei viziją. Tikrai tai ne paties Prezidento sugalvoti žodžiai. Abejoju, ar jis apskritai skaitė visą tą kodeksą.

Visi suprantame, kad tuometinį Baudžiamojo proceso kodeksą rengė teisės teoretikai. Apie jį daug minčių išsakė ir praktikai. Tik niekas jų nenorėjau girdėti. Tiksliau, klausė jų nuomonės, bet neatsižvelgė. Gerai prisimenu vieną konferenciją, kuri vadinosi ,,Naujas Baudžiamojo proceso kodeksas: ikiteisminio tyrimo praktinio organizavimo aspektai ir įtaka teisinės sistemos reformai”. Būtų labai gerai, jei kas nors dabar pakeltų visą tos konferecijos medžiagą ir dar kartą panagrinėtų. Ir įvertintų kiekvieną tada pasakytą žodį.

Jau tuomet konferecijoje kalbėjęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas labai aiškiai sakė:

“Vienas sudėtingiausių klausimų, įgyvendinant naują Baudžiamojo proceso kodeksą, – policijos ir tardymo įstaigų struktūriniai pakeitimai.”

Ar jie buvo padaryti? Žinoma, kad ne. Ir kas labai įdomu, tuomet buvo ištarta taip pat labai įdomi frazė – beveik tokia pati, kaip ir dabar Prezidentės. A.Paulauskas sakė:

“Ypatingai keičiasi prokuroro vaidmuo, vieta ir veiklos formos atliekant ikiteisminį tyrimą.”

Tai kaip ir reiškė radikalias reformas. Bet ar tai įvyko?

Artūras Paulauskas taip pat pabrėžė Prokuratūros įstatymo pakeitimo svarbą ir akcentavo, kad šio įstatymo projektas turėtų būti greičiau parengtas, suderintas ir pateiktas Seimui svarstyti. Kažkas vyko, kažkas kalbėjo. O koks rezultatas? Kas prisiims dabar atsakomybę ne tik už Kauno pedofilijos ar žmogžudystės bylų tyrimą, o už tokių įstatymų priėmimą. Už įstatymų, pagal kuriuos bylos buvo ne tik kad ne trumpiau nagrinėjamos, o dar ir labiau vilkinamos?

Politikai, panašu, priėmė tą nelemtą Baudžiamojo proceso kodeksą ir pamiršo jį. O juk vertėtų priminti visus, kurie tuomet balsavo už šį kodeksą. Dar būtų gerai jiems priminti apie kodekso paskirtį:

“Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas”.

Beje, gerai prisimenu ir tai, kaip dar 2008 metais Gedimino Kirkilo vadovaujama Vyriausybė “tobulino” tą patį kodeksą. Tuomet Vyriausybė gyrėsi, kad “rengiamos Baudžiamojo proceso kodekso pataisos tyrėjų darbui tobulinti”. Tai kur tie tobulinimai ir tas tobulas kodeksas?

Todėl galima tik pritarti Prezidentei – reikia radikalių sistemos reformų. O kas ir kas jas padarys? Politikai. Kas jas įgyvendins? Žmonės. Todėl jei radikalios reformos apsiribotų tik įgyvendinančių žmonių keitimu – jokios reformos ir nevyktų.

P.S. Mano nuomone, teisinės sistemos radikalios reformos grąžintų pasitikėjimą ne tik prokuratūra, bet apskritai teisine valstybe. Apie tai ir derėtų kalbėti politikams.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasakė, kad nepasitiki užsienio reikalų ministru Vygaudu Ušacku. Pasiūlymas aiškus – ministras turi eiti lauk.

Ministras V. Ušackas klausia Prezidentės, kodėl juo nepasitiki, ką jis tokio blogo padarė? Prezidentė papildomai nesiaiškina, nes nemato reikalo.

Europos parlamento narys Vytautas Landsbergis pareiškia, kad Prezidentė ir neturi aiškinti ar pasakoti viešai, kodėl ji nepasitiki ministru.

Išvados:
1. Ministras eina lauk be viešai atskleistų aiškių ir suprantamų priežasčių.
2. Situacija yra praktiškai identiška anekdotui apie Mikę Pūkuotuką ir Knysliuką:

Mikė gauna dovanų balionėlį iš Knysliuko, bet nesidžiaugia. Todėl nutaria grąžinti balionėlį atgal.
Knysliukas klausia Mikės: “Kodėl tu nusidžiaugi, gal balionėlio spalva nepatinka?”
Mikė purto galva.
Knysliukas klausia: “Tai gal virvutė per ilga?”
Mikė vėl purto galvą.
Knysliukas vėl klausia: “Tai gal forma ar spalva nepatinka?”
Mikė ir vėl purto galvą.
Knysliukas klausia: “Tai kas tada negerai?”
Mikė atsako: “Nedžiugina”.

Anekdoto esmė – po paskutinio ištarto žodžio visi turi pradėti juoktis. Ministro atleidimo iš pareigų atveju – taip pat.

Ar juokinga?

kol kas kalba ir Premjeras, ir Prezidentė. Metas vienam iš jų dirbti. (Nuotrauka iš www.president.lt)

Šiandien po susitikimo su premjeru Andriumi Kubiliumi ir kitais Vyriausybės nariais Prezidentė Dalia Grybauskaitė žurnalistams pareiškė, kad „man reikia Vyriausybės, kuri galvotų apie šalį, kuri darytų tai, ką privalo daryti šioje situacijoje Vyriausybė, ir atsakingai siektų rezultatų. Tai yra dirbtų ir mažiau šnekėtų. To prašau ir reikalauju iš šitos Vyriausybės“.

Prieš susitikimą su A. Kubiliumi ir ministrais Prezidentė sakė:

„Pasyvumui laiko nėra, žmonės laukia aktyvių Vyriausybės veiksmų ir realių permainų. Šalies gyventojai, sutikę dalytis sunkmečio naštą, turi aiškiai žinoti, kas šiemet bus daroma, kad Lietuvos ūkis išbristų iš duobės ir esama situacija pasikeistų”, – prieš susitikimą su Vyriausybe teigė Prezidentė.”

Paskaitęs šiuos abu Prezidentės pasisakymus, pagalvojau, jog Lietuvos gyventojai galėtų kokiame susitikime su šalies vadove pasakyti kažką panašaus ir pačiai Prezidentei. Tik reikėtų šiek tiek adaptuoti jos pačios žodžius:

“Mums reikia Prezidentės, kuri galvotų apie šalį, kuri darytų tai, ką privalo daryti šioje situacijoje Prezidentas, ir atsakingai siektų rezultatų. Tai yra dirbtų ir mažiau šnekėtų. To prašome ir reikalaujame iš šitos Prezidentės.”

O jei labai rimtai, tai panašu, kad Prezidentė nori labai aiškiai padalinti valdžios veiklos sritis: Vyriausybė turi dirbti, Prezidentė – kalbėti. O ką veiks Seimas ir teismai? Juk dirbančių ir kalbančių vietos jau užimtos.

Šiandien Lietuvos radijo laidoje “Ant svarstyklių” su kolega Gintaru Aleknoniu kalbėjo Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Kalbėjo apie sausiso 13-osios įvykius. Apie senas bylas ir prokuratūros darbą. Apie santykius su Baltarusija. Apie Prezidento galias.

Tačiau kai kalbame apie vertybes, kartais labai svarbu žinoti ne tik tai, ką tu labiausiai myli ir vertini. Ne mažiau svarbu žinoti ir tai, ko žmogus nemėgsta. Štai Prezidentė D. Grybauskaitė labai aiškiai pasakė, kad ji labiausiai nemėgsta meluojančių, vėluojančių ir vagiančių.

O kas juos mėgsta?

Vakar Lietuvos aukščiausiojo teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius susitiko su šalies vadove Dalia Grybauskaite. Naujasis teismo vadovas pasakė, kad teisėjai irgi yra žmonės, todėl gyvendami visuomenėje galėtų ir žmonių kalba paaiškinti žmonėms priimtus sprendimus.

Apie tai jau seniai kalbėjau teisėjams įvairių renginių, seminarų, konferencijų metu. Įdomu, ar šį kartą G. Kryževičiaus iniciatyvą palaikys jo kolegos? Nuoširdžiai noriu tuo tikėti.

Klausausi per Lietuvos radiją tiesiogiai transliuojamos Prezidentės Dalios Grybauskaitės spaudos konferencijos, skirtos šalies vadovės šimtadieniui šiame poste. Temos įvairios, klausimai įdomūs.

Tačiau bene labiausiai džiugina galimybė tiesiogiai klausytis šio interviu. Tai gali daryti ir visi kiti Lietuvos gyventojai.

Įdomu tik tai, ką rytoj parašys atsirinkusi informaciją Lietuvos spauda. Dar bandysiu pažiūrėti televizijų vakaro žinias, ką pasirinks televizijos žurnalistai. Bet radijo vaidmuo informacijos pateikimo objektyvumui – unikalus. Viskas tiesiogiai per visuomeninį radiją, visi klausimai ir atsakymai čia ir dabar. Taip, kaip ir turi dirbti.

Šiandien Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lietuvos banko vadovu Reinoldijumi Šarkinu. Svarbiausia mintis – reputacija turi rūpėti net ir bankams.

„Tokie atvejai, kaip lengvatinės paskolos, algų dydis banko darbuotojams ir panašiai, prezidentės nuomone, turėtų būti išspręsti aiškiai, skaidriai ir laikantis viešumo principo, kad nebūtų situacija banke politizuojama ir kad būtų garantuojamas ramus ir stabilus banko darbas ir nebūtų sudaromos sąlygos įvairioms, tame tarpe politinėms, interpretacijoms“, – D. Grybauskaitės poziciją perdavė L. Balsys.

Beje, apie tas pačias problemas rašiau ir aš.

Tačiau keista, kad pats R. Šarkinas mano, kad Prezidentės iškeltą reputacijos rizikos problemą reikia spręsti keičiant įstatymą. Ar tikrai?

Šiuo metu Prezidentė Dalia Grybauskaitė priima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką Vytautą Greičių. Apie ką kalbės?

Atrodo, kad abu herojai tęsia tragikomediją – ar liks V. Greičius teisme dar metus kitus? Liks kaip (ne)pirmininkas. Liks kaip Robinzonas Kruzas. Vienišas negyvenamoje saloje. Ir išsikapstyti iš jos gali tik jis pats – pabandyti tą salą palikti. Bet nenori.

O jei kaip V. Greičius būtų daręs ir kariuomenės vadas ponas V. Tutkus? Jo kadencija baigiasi, o jis neatleidžiamas? Ir jis nenori išeiti. O jis toliau sau komanduoja kareiviam. Nesąmonė? Žinoma, kad nesąmonė. Bet mūsų politikai dažnai dar ne tokių pridaro. Tokia nesąmonė yra atsitikusi su Lietuvos teismų sistema.

Todėl ir tampo tą vargšą V. Greičių kaip Buratiną pirmyn atgal. O jis, vargšas žmogus, leidžiasi tampomas. Būtų išdidus, seniai būtų pasakęs “užteks ir sudie”. Bet kažkas jį ten, atme teisme, laiko. Nematomi siūlai. O kas juos tampo? Politikai. Štai jie ir yra tikrieji realybės šou kūrėjai. Keista, tačiau net Sseimo pirmininkas Arūnas Valisnkas jau keik kartų bandė užbaigti šį nevykusio serialo užsitęsusį sezoną. Deja… Kol kas nei jam, nei naujai Prezidentei dar nepavyko.

O gyvename, rodos, teisinėje valstybėje. Bent jau taip patys teisininkai teigia. Todėl puikiai suprantu vieno pažįstamo apylinkės teismo teisėjo trumpą šios situacijos komentarą, jog “Greičiaus istorija – tai visos Lietuvos teismų sistemos gėda, o net teisėjai nedrįsta viešai apie tai kalbėti”. O gal pagaliau išdrįs?