Dainius Radzevičius

Paulius Normantas net po varginančių kelionių su gera nuotaika pasakoja apie jas

Paulius Normantas – garsus lietuvių keliautojas orientalistas, fotografas, poetas, kuris dalyvavo daugybėje ekspedicinio pobūdžio kelionių po Tibetą, Himalajus, Indiją, Tailandą, Mianmarą, Butaną ir kitas valstybes. Šiandien su juo kalbėjomės apie šiuolaikinę fotografiją, jos vietą spaudoje ir mene.

Paulius yra ilgametis Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Jis yra įvairių fotoalbumų, kalendorių autorius, rašantis haiku. Todėl su juo visada įdomu pakalbėti apie daugybę gyvenimo sričių. Šiandien Paulius užėjo kiek netikėtai – ryte kalbėjomės telefonu ir nebuvome planavę šią savaitę susitikti. Tačiau netikėtai užsukęs Paulius kaip visada pažėrė įvairių minčių apie mūsų gyvenimą. Pokalbis netikėtai pakrypo apie fotografiją. Papasakojau, kad šią savaitę organizuojame stovyklą jauniesiems fotografams Kupiškio rajone. Tuomet su Pauliumi padiskutavome apie šiuolaikines tendencijas fotografijoje. Negalėjau pokalbio palikti tik “tarp mūsų berniukų”.

Todėl interviu su Pauliumi Normantu apie fotografiją, jos santykį su skaitemine era, internetu, naujomis tendencijomis medijose dabar prieinamas ir kiekvienam internautui.

Viena įdomiausių Pauliaus minčių:

“Štai ką daro šetono imperija – internetas. <...> Šėtono imperija, atimanti iš žmogaus budrumą. <...> Šitame sraute yra žmogaus sielos ir dvasios praradimas.

Kitos P. Normanto mintys:

1. Digitalinę fotografiją vertinu kaip meninės fotografijos duobkasę
2. Jaunimas eina lengviausiau keliu – ką pamatei, tą fotografuok.
3. Reikia mažiau fotografuoti ir padaryti žymiai mažiau aukštesnės kokybės nuotraukų.
4. Žmonės nustemba, kad kartais nufotografuoja 100 fotografijų ir nė vienos vertos dėmesio.
5. Kol gyvas būsiu, liksiu prie analoginės kameros. Fotojuostą laikau teptuku ir kol gyvas – jo nemesiu.
6. Skaitmeninė era – jokios atsakomybės už savo kūrinį.
7. Siūlyčiau jaunimui daryti kuo mažiau socialinės fotografijos ir įsikalti į galvą fotografijos abėcėlę.
8. Einama nokautavimo metodu su skaitmenine kamera – kepama, kepama, o po to reikia parodą ar kažką kitą padaryti, o šita medžiaga yra nulinė.
9. Žmonija praranda atmintį, nes po 20 metų į tas (skaitmenines D.R.) fotografijas bus galima žiūriti tik kaip į beviltiškas.

Šiandien su dideliu įdomumu perskaičiau dienraštyje “Verslo žinios” kolegos Arūno Milašiaus (jis yra prestižinės Vinco Kudirkos premijos laureatas) straipsnį “Interneto lyderiai nebūtinai laimi pelno lenktynėse”.

Su įdomumu skaičiau todėl, nes šis straipsnis ir jo pagrindinės įžvalgos parodė, kaip sunku turi būti kolegai renkant medžiagą ir ją sudėliojant į straipsnį išlikti objektyviu.

Juk tema pradedama naujiena, kad Lietuvos interneto portalų lankokumo lyderiai pasikeitė. Na o visa kita – tai jau pasvarstymai apie tai, kas galėtų vykti artimiausiu metu interneto erdvėje. Ir čia jau neišvengiamai reikia pakalbinti skirtingas pozicijas turinčius žmones, taip pat ir UAB “Verslo žinios” vadovus. Šiame straipsnyje akivaizdžiai susikerta dvi vizijos. Tiksliau, viena vizija, kuri turi ir oponentų.

Štai UAB “Verslo žinios” generalinis direktorius Ugnius Jankauskas atvirai teigia, kad jis yra apmokestinamo turinio internete šalininkas. Na o delfi.lt, lrytas.lt ir dalis kitų portalų to nedaro ir kai kas iš jų atvirai teigia, kad ir neplanuoja. Todėl rašant straipsnį apie prognozes rinkoje ir turinti savo leidinio aiškią viziją, turi būti nelengva išvengti bent kiek atviresnio savos vizijos protegavimo. Atrodo, kad kolegai tai pavyko padaryti. Jis išklausė daug ir įvairių nuomonių. Ir jas visas pateikė.

Tačiau bene svarbiausia pateikiama įžvalga – didesnio reklamos rinkos atsigavimo bent jau artimiausiu metu neprognozuojama. Tai tik dar kartą pavirtina, kad vasaros karščiai gali tęstis ir rudenį, nes kova dėl reklamos gali būti vis aštresnė.

Respublika.lt skaitytojai abejingi straipsniams ir nenori jų komentuoti

Šiandien seminare Klaipėdoje toliau kalbame apie tradicinę žiniasklaidą, žurnalistiką ir žurnalistų sukuriamo turinio perspektyvas keičiantis technologijoms. Įdomiausia lektoriaus Džiugo Paršonio įžvalga – nuo progreso atsiliekantieji yra kaip pavėlavusieji į traukinį – gali pasilikti perone.

Pradžioje lyg ir nesinorėjo sutikti su kolega – juk Lietuvos interneto žiniasklaidos padangėje atsiradęs Delfi.lt dar tebeturi didžiausią auditoriją. Tačiau į šią rinką atėjęs lrytas.lt, bernardinai.lt, alfa.lt, balsas.lt, 15min.lt taip pat sparčiai susirinko nemažas auditorijas. Bet… Vienu didžiausių kartias dar tebevadinamas dienraštis “Respublika” ne tik labai vėlai atsirado internete, bet tam skiria tiek mažai laiko ir dėmesio, kad visai neseniai vienas kolega žurnalistas net nusistebėjo ir paklausė, “o ką, jie jau irgi yra internete?”

Todėl šiandien seminaro metu pabandžiau dar kartą pasitikrinti, kaip sekasi respublika.lt – ar juos skaito žmonės, ar skaitytojai vertina straipsnius, komentuoja, reaguoja ir pan. Ir nustebau. Nustebau, nes supratau, jog niekam arba beveik niekam nerūpi tai, ką rašo savo interneto svetainėje respublika.lt. Situacija yra gal net blogesnė – daugelis tinklaraščių turi žymiai daugiau auditorijos dėmesio ir bet koks įrašas juose dažniausiai sulaukia gerokai daugiau reakcijos ir komentarų nei respublika.lt skelbiamas straipsnis “Ar Lietuvai reikalinga kultūra?”. Šiandien jau 2 valandas skelbiamas straipsnis kol kas turi tik 1 komentarą. Bet ne ką geriau sekais ir vakar dienos “Respublikos” ir “Vakaro žinių” publikacijoms, kurios turi rubriką “Verta atversti”. Publikacija “Menas reikalauja biudžeto aukų” teturi 6 komentarus, o “V. Tutkus – nebe vadas, bet ir ne “pieška” sulaukė vos 4 komentarų.

Gal vis dėlto teisus kolega Džiugas – pavėlavai ir likai už borto?

Artėjant spaudos dienai vėl pagalvojau apie mūsų (turiu omenyje, žurnalistų) profesijos perspektyvas. Juk taip dažnai savęs klausiu, ką turėčiau dar tokio daryti, kad galėčiau aš ir mano kolegos judėti į priekį, o ne vien verkti prie suskilusios geldos?

Ir štai prisiminiau seną straipsnį “Kiekvienas laikraščio žurnalistas turėtų pradėti “bloginti”, kurį dar 2007 metų gegužės 22 dieną publikavo toks Scott Karp.

Keista, kad net praėjus 3 metams Lietuvoje tokios autoriaus mintys dar netapo pretekstu daugumai žurnalistų kurti savarankiškus dienoraščius. Tiesa, dalis kolegų jau turi savo interneto dienraščius, kiti tai daro po redakcijos “sparneliu”. Bet man visgi įdomu, kodėl vis dar mažesnė dalis žurnalistų bando savarankiškai kurti? Arba bando imtis kokios kitos naujos iniciatyvos? Galima būtų galvoti, kad daugeliui trūksta pinigų ir laiko. Galima sutikti. Bet juk ir naudos, panašu, galima gauti iš be kurios “užklasinės” veiklos.

Štai minėto straipsnio autorius nurodo ir priežastis, kodėl kiekvienas spaudos žurnalistas turi “bloginti”:

■ tai yra nepriklausoma ir iš esmės asmeninė leidyba – dienoraščių programinė įranga leidžia tai lengvai daryti;
■ taip susikuriama žurnalistikos erdvė, kuri nepriklauso nuo jokios verslo grupės ir jos finansinio spaudimo;
■ naudojiesi galia ir gali pats prisiimti tiesiogiai leidėjo atsakomybę už naudojimąsi tokia galia;
■ nuolat gali mokytis, kaip naudotis technologijomis, kurios keičia pačią žiniasklaidą;
■ gali past daryti savarankišką karjerą ir nebūtinai save laikyti tik spaudos žurnalistu;
■ kurdamas intrenete tu gali pats įsitikinti, kad tu ir kuri naująją žiniasklaidą;
■ tampi sudedamąja interneto tinklo dalimi, nes ateities žurnalistika ir bus tame tinkle.

Tad ar 2010 metais daugelis Lietuvos žurnalistų jau pasinaudos patarimu tapti nors truputį daugiau “savarankiškais” kūrėjais nei buvo iki šiol?

Mano rajonas.lt redaktorius Darius Mikelionis

Tradiciškai Lietuvoje, kai kalbama apie rajonų žiniasklaidą, turima galvoje spauda. Tiksliau, spausdinti laikraščiai. Tačiau ar ateitis negali priklaustyti ir kasdien atsinaujinantiems bei iš tiesų kasdien bendruomenę telkiantiems naujienų portalams internete? Štai Šakių rajone praėjusiais metais pradėjo veikti naujas portalas manorajonas.lt. Jo redaktorius – mano buvęs studentas ir geras kolega Darius Mikelionis. Siūlau Jums pokalbį su juo apie demokratiją rajonuose, spaudos veiklos peripetijas ir prognozuojamą žurnalistikos ateitį rajonuose.

Kodėl nutarei imtis tokio portalo kūrimo savo rajone – tai verslas, šauni idėja ar…?

Kaip madinga sakyti,- viskas viename. Nors jei konkrečiau – pirmiausia aišku gimė idėja. Kuri turėjo ir savo priešistorę. Šakių rajonas nedidelis, terpė žiniasklaidos priemonėms jame pakankamai nedidelė ir itin konservatyvi. Iš prigimties būdamas „siekėju dar geriau“, tiek dirbdamas rajono laikraštyje „Valsčius“, tiek vėliau vadovaudamas laikraščio „Draugas“ redakcijai, nuolat gvildenau mintį: kaip išsaugoti turimas laikraščio pozicijas ir galbūt siekti dar didesnės, įvairiapusiškesnės, auditorijos dėmesio.

O 2003 metais dar prasidėjo mano kopimas į Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Komunikacijos ir informacijos bakalauro olimpą – po kiekvieno pasibuvimo Vilniuje, sesijoje ar šiaip su grupiokais, parsiveždavau į kaimą aibę minčių, idėjų, šiuolaikinio žiniasklaidos matymo pavyzdžių.

Deja, tačiau terpės joms įgyvendinti neradau minėtose redakcijose. O kuomet 2009-ųjų pavasarį aplinkybės lėmė, jog teko drastiškai nurėžti santykius su paskutiniosios darbovietės – Šakių rajono laikraščio „Draugas“- savininku ir vadovais, atsivėrė plačiausi vartai mano idėjų įgyvendinimui.

Be abejo, idėjų įgyvendinimo tikslą lydėjo ir noras nepamesti to, ką gavau studijuodamas Vilniaus universitete (bakalauro darbą apsigyniau 2008 metais). Ir, žinoma, siekis pradėti savo verslą, kaip galimybę ne tik save įprasminti, bet ir užsidirbti, gauti pajamų šeimos išlaikymui, pradėto verslo įprasminimui ir pan. Kišenėse buvo tuščia, o internetinį variantą sukurti didelių kaštų nereikėjo… Bet šis momentas tikrai nebuvo lemiantis.

Kas yra sunkiausia, kai norima Lietuvos rajone suteikti visuomenei naują platformą diskusijai?

Žiauriai įdomus ir geras klausimas. Jei rimtai, tai itin nelengva. Dėl sustabarėjusių požiūrių; dėl sustabarėjusių įpročių; nusistovėjusių vertinimų, dažnai visiškai nepagrįstų jokiu objektyvumu, o labiau pažintimis ar giminyste. Žinoma, žurnalistinės veiklos aš nelabai būčiau linkęs išskirti kaip kažkokios šventos misijos – ypač dabartinės, kuri vienu straipsniu ar TV laida žmogų nuteisia arba išteisina; kuri vien iš verslo ar net merkantiliškumo paskatų gali akimirksniu suformuoti bet kokius (teigiamus ar neigiamus) įpročius bet kokiam visuomenės sluoksniui. Realiai žiūrint, bet kokios idėjos (taip pat ir žurnalistinės veiklos) įprasminimas nori nenori veda prie verslo.

Todėl į bet kokią žiniasklaidos priemonę, kuri parodo bent menkiausius požymius, jog siekia ne tik rasti terpę visuomenėje ir suteikti jai galimybę reikštis, iškart žiūrima per atstumą. O gal net ir nepatikliai. O tai, manau, mažina ir susidomėjimą. Nesvarbu, kad siūlai (mano atžvilgiu) nemokamą galimybę ne tik gauti mano renkamą, redaguojamą ir kt. informaciją, bet ir suteiki tokią pat nemokamą galimybę reikštis patiems – tiek komentuojant, tiek siūlant, tiek netgi teisiant ar išteisinant. Mano įkurta svetainė (aš ją vadinu dienraščiu internete) www.manorajonas.lt į rajono žiniasklaidos rinką ėjo pirmiau nešdama idėją, mano paties norą neprarasti to, ką gavau studijuojamas VU ar besilankydamas įvairiuose seminaruose. Ir tik po to – tikslą iš savosios veiklos uždirbti, išlaikyti pradėtą reikalą.

Tačiau arba aš nesugebėjau vietinei visuomenei pateikti savosios idėjos taip, kaip aš ją įsivaizduoju, arba yra kitos priežastys, dėl ko net praėjus metams didžioji dalis rajono žmonių vis dar žiūri (čia aš taip manau) abejingai į jiems siūlomą nemokamą galimybę.

Ne tik mano atžvilgiu taip – rajone jau berods šešerius metus veikia visiškai visuomeniniais pagrindais sukurta ir palaikoma bendruomeninės ir pilietinės dvasios interneto svetainė www.sakieciai.lt. Kaip suprantu, ir ji negali pasigirti itin gausiu lankytojų skaičiumi ar tuo labiau tais, kurie nori, gali, sugeba reikšti savo mintis. Nežinau, gal čia kaltas itin „vešlus“ provincializmas. O gal nesugebame padaryti „piaro“. Kurio dėka, kaip rodo gyvenimas, kartais į aukštumas šauna niekalų niekalas.

Palygink rajono leidinius ir portalą. Kuo skiriatės?

Nežinau, ar korektiška tai daryti. Bet pabandysiu. Pati forma leidinio – tai jau tikrai skiriamės. Kadangi dirbau abiejuose rajono laikraščiuose, pakankamai gerai žinau jų veiklos specifikas, tiražus, pagrindines kryptis ir kt. Tačiau tai tegul lieka kaip konfidencialūs dalykai. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti tik tiek: rajono laikraščiuose (ko gero ne tik Šakių) einama ne visai galbūt tinkama kryptimi – dažna publikacija rengiama į ją „įdedant“ vis daugiau subjektyvumo. Tiek iš paties publikaciją rengiančiojo žurnalisto, tiek iš ją redaguojančio redaktoriaus. Galbūt tai sąlygoja ne kasdienė laikraščio leidyba: abu Šakių rajono laikraščiai leidžiami porą kartų per savaitę. Rajonas mažas, bet koks įvykis ar žinia, kol ji patenka skaitytojui, jau būna gerokai atgyvenusi – iki tol viską stipriai „apdirba“ agentūra VBS (viena boba sakė). Mano idėjos pagrindas (taip buvo ir tuomet, kai dar dirbau laikraščio redakcijoje) buvo kiek kitoks: leisti elektroninį (priimtiniausias, pigiausias ir operatyviausias) žiniasklaidos priemonės variantą. Ir, kiek leidžia gebėjimai bei turimos pajėgos (o jos kol kas – aš pats vienas), duoti skaitytojui tai, kas yra čia ir dabar. Trumpai, be didelių nukrypimų į šalį, be didesnių analizių. Mano manymu, į vieną publikaciją niekas ir niekada nesugebės sutalpinti visų įvykio ar problemos pusių; visų argumentų; visų „už“ ir „prieš“. Interneto variantas skaitytojui pačiam suteikia galimybę „aplipdyti“ informaciją savomis žiniomis. Tačiau gaila, kad mano atveju yra tai, ką aprašiau atsakydamas į ankstesnį klausimą.

Yra ir dar viena skirtybė: kadangi laikraščio dydį ir publikacijų jame skaičių bei apimtis labai riboja pats fizinis formatas, interneto variantas čia turi super didelį pranašumą. Ypač – publikuojant informaciją apie sporto, kultūros, visuomeninius renginius. Kurie įprastam leidiniui nėra nei gardus kąsnelis, nei patrauklus akcentas galimam pelnui. O patikėkite, rajone vyksta tiek visokiausių veiklų, kad sudėtinga kartais net ir į internetinį laikraštį sutalpinti). Ir kartais labai nesmagu būna už „didžiąją“ žiniasklaidą, kuri mieliau rašo ar rado, kaip kur nors milijoną dolerių laimėjo kokie nors federeriai ar šumacheriai, bet nemato mažųjų Lietuvos perliukų, gyvenančių ir stebinančių provincijoje savo gabumais.

Lietuvoje tiek daug investuojama į interneto plėtrą. Kaip tai atrodo rajone?

Na, kokia ta investicija turima galvoje. Kad investuojama – sutinku: kloja šviesolaidinius kabelius; fondai baigia užgrūsti kompiuteriais kaimų bibliotekas; mokomi (kartais, žinoma, tik popieriuje) visų amžiaus grupių ir socialinių sluoksnių žmonės kompiuterinio raštingumo. Vadinasi, interneto plėtra vyksta, ir pakankamai sparčiai. Tačiau matau blogybę – šioje srityje, kaip ir bet kurioje kitoje, dažniausiai daroma viskas tik dėl to, kad ES skiria lėšas; kad jų labai nori projektus „pramušantys“ valdininkai ar verslininkai; galų gale – kad „taip reikia“ kažkieno paliepimu. Dar ir šiandien dalis Šakių rajono savivaldybės valdininkijos neturi kabinete kompiuterio, raštus rašo ranka ar naudojasi sekretorių paslaugomis.

Visuomenė taip pat: bibliotekų kompiuteriai dažniausiai būna užgulti vaikų – žaidimams, „onėms“ ar „feisbukams“. Nesakau, reikia ir to, tačiau pasigendu šios srities plėtroje pagrindų pagrindo: įdiegti potencialiam interneto vartotojui suvokimą, kam iš tikrųjų reikia to interneto; kokios jo galimybės; koks žmogaus vaidmuo dalyvaujant šiame procese. O tik po to „kepti“ tuos pažymėjimus apie išklausytus kompiuterinio raštingumo kursus.

Ir gink Dieve, – šiomis mintimis tikrai nenoriu sureikšminti nei savosios interneto svetainės, nei apskritai interneto vaidmens visuomenės gyvenime. Atvirkščiai: meldžiu tą patį Dievą, kad liktų ir popierinė knyga, ir popierinis laikraštis ar žurnalas. Tačiau laikmetis yra laikmetis, niekur nedingsi.

Ne viename rajone politikai tiesiogiai ar per tarpininkus valdo vietinę spaudą. Koks likimas laukia išpopuliarėjusių naujienų portalų?

Neslėpsiu: praktiškai toks pats. Tiesa, valdymas gali būti dvejopas – tiesioginis ar netiesioginis. Pastarasis vėlgi gali skirstytis – į paramą leidiniui (ar jo valdymą) per tarpininkus, arba į tam tikrų sąlygų sudarymą – nesudarymą leidiniui gyvuoti – negyvuoti. Būkim biedni bet teisingi: Lietuva – „švogerių“ kraštas, čia vos ne kiekvienas susijęs giminystės ryšiais ar pažintimis. O provincija – viso labo mažytė samplaika žmonių, surištų giminystės, draugystės, pažinčių, darbo, priklausomybių ir kt. saitais. Pridėkim prie viso to dar sustabarėjusius stereotipus, asmenybių kultus, padlaižystes, naudos siekimus, provincišką konservatyvizmą,- ir gausime situaciją, apie kurią minėjau prieš keletą pastraipų.

Niekas nenuneigs: net ir labiausiai nepriklausomu save laikantis ir visuomenei pristatantis rajono laikraštis (netaikau tik Šakių rajono laikraščiams) vienaip ar kitaip yra su kažkuo susijęs. Turi savus teigiamus ir neigiamus herojus, savus taikinius, į kuriuos nuolat smaigstomos kritikos (ne visada, dedu ranką prie širdies, teisingos). Dažnai žiniasklaidos priemone naudojamasi kaip įrankiu – kažką „paspausti“, su kažkuo net susidoroti. Tai yra gyvenimas, sąlygojamas to, ką kalbėjau atsakydamas į pirmuosius klausimus.

Ar nelaukia tas pats ir portalų? Manau, laukia. Juk bet kokia žiniasklaidos priemonė – laisvos rinkos dalyvis. Ją gali kas nors nupirkti, įsteigti, veikla praktiškai visų pagrįsta ne tik siekiu išsilaikyti, bet ir iš to prasigyventi. Tokiame kontekste praktiškai nebelieka vietos vien laisvai, žmogaus vidinių vertybių sąlygojamai, minčių sklaidai. Bent jau įprastos žiniasklaidos priemonės forma. Juk iš esmės, žvelgiant filosofiškai, bet kokiam veiksmui galima priskirti subjektyvumą – net ir savosios minties ar idėjos įprasminimui mes renkamės savitus būdus ir priemones. Galbūt kartais netinkančius ne tik oponuojančio požiūrio žmonėms, bet ir tiems, kurie lyg ir palaiko mus.

Kad taip buvo, yra ir bus,- puikiausiai man įrodo pavyzdžiai iš mano praktikos. Dažnai būna, kad, „aptikęs“ rajone ką nors įdomaus, netikėto, kas, mano manymu, būtų įdomu ir visos Lietuvos skaitytojams, pasiūlau nemokamai didiesiems mūsų interneto žiniasklaidos portalams. Patikėkite, jei nėra kraujo, nėra plikų mergų ar kitų visuomenę „kabinančių“ dalykų, tokios informacijos nereikia. Paskutinis pavyzdys – foto reportažas apie Prezidento Valdo Adamkaus dalyvavimą ąžuolų sodinimo akcijoje Šakių rajono Šilininkų miške.

Reziumuojant – duok, Dieve, kad man taip nenutiktų. Tačiau net jei aš asmeniškai ir žinosiu, kad taip nėra, kiti gali „žinoti“ priešingai. Ir, dažnai girdžiu, „žino“: apie mano nesamus steigėjus, rėmėjus, slaptus „kozirius“ ir kt. Bet tai iš tikrųjų ir yra Demokratija. Kitas dalykas – bet kokia blogybe ar gėris taip pat turi dvi puses. Tuomet „įsijungia“ dar vienas faktorius: kiek protingas, išsilavinęs, žmogiškas pilietiškas ir kitaip išprusęs bus žiniasklaidos priemonės savininkas ar redaktorius (net ir pats žurnalistas), tokio dydžio kontrastas tarp tų „plius“ ir „minus“ bus. Kalbu ir apie interneto portalus.

Džiugas Paršonis interneto dienoraštyje www.nezinau.lt per praėjusių metų kalėdines šventes rašė apie nemokamą internetą ir spaudos problemas:

Dabartinės spaudos bėdos rodo, kad „gerų laikų sugrįžimo“ laukimas visiškai tiesiogiai gali baigtis bankrotu ir bedarbio pašalpa. Blogiausia, kad apie tai Lietuvoje beveik nediskutuojama, nekalbant jau apie rimtus tyrimus ar investavimą į technologijas. Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius savo tinklaraštyje rašo apie daugelį kolegų problemų, bet ne apie jų ateitį.

Panašu, kad nuo to laiko prabėgo bemaž 4 mėnesiai. Teko kalbėtis su daugybe žmonių apie šią temą – su kolegomis žurnalistais, redaktoriais, politikais, verslininkais, mokslininkais. Lietuvoje ir užsienyje. Visi kėlė klausimus ir problemas. Bet daugelis tų žmonių sunkiai rado kokius nors receptus. Išskyrus vieną – būti kuo nuoširdesniu ir sąžiningesniu su savo vartotoju ir gal jis kaip nors atvers savo piniginę. Bet kokiu būdu ir kur jis ją atvers?

Štai dabartiniu metu yra pasiūlytas vadinamas “tuščios laikmenos” mokestis, kuris padėtų autoriams kompensuoti bent dalį jų nuostolių dėl to, jog jų kūriniais nemokamai naudojamasi internete ar kitaip kopijuojant tuos kūrinius. Žinoma, sprebdimui priešinasi technologijomis prekiaujantys verslininkai. jie mąsto tik apie save ir tai galima iš dalies suprasti. Tačiau turime ir galime kalbėti ne tik apie rašytojus, dailininkus, bet ir žurnalistus. Kiek ir kaip reikia skirti pinigų, kad pakaktų visiems profesionaliems žurnalistams kompensuoti už jų darbą? Panašu, kad planuojami surinkti 3-4 milijonai litų po dalybų su visiais kitais kūrybos žmonėmis bus tik lašas jūroje. O ir valstybė nelabai nori tieisogiai surasti bent kokią solidesnę dalį lėšų autoriams.

Dar mažai kalbama apie įvairių fondų galimybes finansuoti atskirus autorius ir jų veiklą. Net ir apie Spaudos, radijo ir televizijso rėmimo fondo pertvarką daugiau kalbama ir politikuojama, nei siūloma racionalių sprendimų. Kodėl? Bijoma, jog taip bus “sugadinti” patys autoriai? Jie ims stagnuoti? Kas atrinks tinkamus ir vertus dėmesio autorius? Vėl tik problemos. Ir beveik jokio judesio.

Tačiau kodėl mes taip dažnai stename ir verkiame? Kodėl realių sprendimų bei bandymų veikti yra taip mažai? Manau, kad bet kuri priemonė gera, jei ją bandoma nuoširdžiai įgyvendinti. Nieko nedarymas, mano galva, visada yra blogesnis kelias.

Tačiau bene vienintelis rimtas šansas spaudai ieškoti galimybių išgyventi – tai pačių leidėjų bendra rimta diskusija ir siūlomi sprendimai. Keista, tačiau šiandien viešai ir uždaruose pokalbiuose apie žurnalistikos ir spaudos išlikimą labiausiai galvoja ir šneka ne žurnalistų darbdaviai, bet patys žurnalistai. Suprantama, kad jiems patiems labiausiai ir rūpi jų darbo vieta. Bet juk strateginius sprendimus priima vadovai. Todėl artėjančios gegužės 7 dienos proga būtų labai vertinga prie bendro diskusijų stalo susėsti ir ieškoti bendrų sprendimų ir žurnalistams, ir jų darbdavimams.

Jau beveik metai praėjo nuo tos dienos, kuomet interneto dienoraštyje pradėjau su kitais dalintis savo subjektyviu požiūriu apie tai, kas vyksta. Smagu, kad bendraujančių ratas plačiasi ir kol kas mums pavyksta viešoje erdvėje bendrauti, sakyčiau, kultūringai.

Per beveik vienerius metus buvo maždaug 31 tūkstantis unikalių lankytojų ir 64 tūkstančiai puslapių parodymų. Beje, per aštuonis praėjusiųjų metų mėnesius buvo apie 15 tūkstančių lankytojų, o šiemet tiek pat lankytojų buvo jau per tris su puse mėnesio.

Tai tikrai nedaug, jei būtų svarbūs reitingai kokiai nors reklamai. Tačiau man tai yra pakankamai daug žmonių, su kuriais smagu pabendrauti ne tik diskutuojant įvairiomis temomis, bet ir bendraujant realiame gyvenime. Deja, bet kartais man pritrūksta laiko su visais pabendrauti taip, kaip norėtųsi.

Todėl tokie skaičiai mane įtikina, kad internete esantis dienoraštis – ir smagus, ir patogus bendravimas.

Bendraukime ir toliau

Gal naiviai ir net kvailokai elgiuosi bandydamas ieškoti informacijos apie valdžios įstaigų veiklą ne iš tiesioginių šaltinių, o vien pasikliaudamas žiniasklaida. Juk žinau, kad žiniasklaidoje yra daug spekuliacijų, netikslumų, interesų. Bet juk alternatyvos nėra…

Štai jau kiek laiko viešoje erdvėje ir kai kuriose rezonansinėse bylose vis minimas Valstybės saugumo departamentas (VSD). Visi supranta ir žino, kad šios įstaigos darbo efektyvumas, visų pirma, matuojamas jos nepastebimumu viešoje erdvėje.

Tačiau kai nori nors kažką apie jų veiklą sužinoti, gali apsilankyti šios įstaigos interneto svetainėje ir realiai nieko gero nesužinoti. Ten vis dar didžiausia naujiena – tai buvusio generalinio direktoriaus Povilo Malakausko atleidimas iš pareigų. Žinoma, negalima jokiu būdu galvoti, kad VSD nieko neveikia.

Viena vertus, ką jau čia ir parašysi apie tokią slaptą įstaigą kai ji net nuolatinio vadovo neturi. Bet kita vertus, jei jau per visus 2009 metus buvo tik 4 oficialios naujienos, o 2008 metais – tik viena, kaip galima tikėtis ir pasitikėti įstaiga ir galvoti, kad ji dirba efektyviai? Juk dar 2006 ir 2007 metais tokių naujienų buvo beveik po vieną kas mėnesį. O daugiausia informacijos apie VSD veiklą jų pačių interneto svetainėje pavyko rasti 2002 metais. Juk pati įstaiga net rubriką pavadino “Naujienos, informaciniai pranešimai, komentarai, pareiškimai”. taip norėtųsi kokių išsamensių komentarų. Kas nutiko? Įstaiga tapo slaptesnė ar veiklos mažiau?

Interneto naršyklėje suvedę adresą komjaunimotiesa.lt iš karto visi yra nukreipiami į naujienų portalą Lrytas.lt, kuris susijęs su dienraščiu “Lietuvos rytas”.

To dalyko nežinojau iki vakar, kol dienraščio “15 minučių” žurnalistas man paskambino ir paklausė komentaro ir nuomonės apie tai.

Ką ir bepasakysi. Gal tai linksmas arba piktas pajuokavimas, o gal reklaminis triukas? Gal tai šmėkla persekioja dienraštį “Lietuvos rytas” ir tai mistika? Bet internetas yra technologija, o ne mistika.

Todėl prisiminus, jog lietuviai labai mėgsta maisto produktus su užrašu “tarybinis”, galima tik įtarti, kad ta pati publika mielai skaitytų ir “Komjaunimo tiesą”. Tad gal “Lietuvos rytui” vertėtų pagalvoti apie naują reklaminę kampaniją?

Lietuva svetinga verslui. Taip teigia www.lietuva.lt

Spalio 7 d. Vyriausybė patvirtino Lietuvos vardo vartojimo interneto domenų (adresų) varduose taisykles.

Jei kas dar nesupratote, kam tokios taisyklės reikalingos, tai galiu pacituoti Vyriausybės pranešimą: jos “užtikrins teisingą Lietuvos vardo vartojimą ir tinkamą šalies reprezentavimą internete”.

Taigi, pagaliau Lietuva virtualioje erdvėje nebus valkiojama kur papuolė ir kieno papuolė. Galime tikėtis, kad Lietuvos vardas nebus teršiamas, juo spekuliuojama. Žodžiu, bus teisingai naudojamas.

Vyriausybė nustatė, kad asmenys galės vartoti Lietuvos vardą prieš aukščiausiojo lygio domeną „.lt“ tik turėdami Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT) išduotą leidimą. Tiesa, yra numatyta keltas išimčių. Teigiama, kad leidimai bus išduodami neribotam laikui, o pati išdavimo procedūra nebus sudėtinga.

Tačiau ar nekyla mums keletas kalusimų? jei procedūra tokia paprasta, tai kam ji apskritai reikalinga. O jei tikslas iškeltas toks ambicingas (užtikrinti teisingą Lietuvos vardo vartojimą ir tinkamą šalies reprezentavimą internete), tai ar jį gali užtikrinti Ryšių reguliavimo tarnyba? Kokia jos kompetencija vertinant “teisingą” Lietuvos vardo vartojimą? pabandžiau giliau pasidomėti, kokia gi RRT veikla.

Pati RRT nurodo, kad jos misija – užtikrinti kiekvienam Lietuvos gyventojui technologiškai pažangių, kokybiškų, saugių ir įperkamų informacijos ir ryšių technologijų (IRT) bei pašto paslaugų (produktų) pasirinkimo įvairovę, sudaryti galimybes IRT bei pašto verslo plėtrai, taip spartinant informacinės ir žinių visuomenės plėtrą. Tai gal reikai tą misiją pratęsti ir papildyti? Pvz., įrašyti, kad jie turi padėti kurti teisingą Lietuvą, kalbėti apie Lietuvą bus galima tik teisingai ir teisinga Lietuva apskritai tampa RRT tikslu. Bet jei jau tokia įstaiga yra įvardinama kaip nepriklausoma nacionalinė Lietuvos ryšių sektorių reguliuojanti institucija, tai gal iš tiesų galime ja pasitikėti/ Žinoma, jei pasitikime tais, kurie tos tarnybos vadovus paskiria.

RRT vadovauja direktorius, kurį paskyrė Prezidentas savo dekretu. RRT taryba yra kolegialus valdymo organas, kurio narius 5 metams skiria taip pat Prezidentas, tačiau Ministro Pirmininko teikimu. Lyg ir belieka tikėtis, kad Lietuvos vardo naudojimą internete “teisingai” prižiūrės Premjero ir Prezidento paskirti žmonės.

Todėl jiems siūlyčiau pagal naujas taisykles visų prima pažiūrėti ar http://lietuva.lt/lt/ yra tinkamai pristatoma ir reprezentuojama Lietuva? Apie tai jau esu rašęs ir anskčiau.

P.S. Beje, Lietuvos vardas – oficialusis ilgasis ar trumpasis Lietuvos valstybės pavadinimas – „Lietuvos Respublika“ ar „Lietuva“ – visomis oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis ir visomis šių kalbų gramatinėmis formomis (pvz., manolietuva.lt, lietuvosrespublika.lt).