Dainius Radzevičius

Saugokimės beraščių VIP'ų: politikų ir žiniasklaidos

Šiandien savo darbą pirmajame posėdyje pradeda Seimo Valdybos patvirtinta darbo grupė, kuriai pavesta iki gegužės 1 d. parengti Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektą.

Nors laiko labai nedaug, manau, kad verta labai rimtai diskutuoti (taip pat ir viešai), kas mūsų visų netenkina viešojoje erdvėje ir ką turime pakeisti įstatyme, jog bent jau didžiosios problemos būtų išspręstos.

Šiandien ypač daug kalbama apie paslėptą reklamą, užsakomuosius straipsnius, ne visada efektyvų žurnalistų ir leidėjų savireguliacijos mechanizmą. Vis dar kyla diskusijų apie tai, ar visi turi teisę valdyti žiniasklaidos priemones, ar prasmingi apribojimai bankams, politinėms partijoms, valdžios institucijoms.

Tad gal pradėkime diskutuoti? Siūlau pirmą klausimą diskusijai:

Ar kiekvienas asmuo, kuris užsimano rinkti ir skleisti informaciją, susitaria dėl tokio darbo su kokia nors televizija ar kita žiniasklaidos priemone gali vadintis žurnalistu? Kas apskirtai Lietuvoje turėtų teisę vadintis žurnalistu? Ar blogerius taip pat galime vadinti žurnalistais? Ar bulvarinėje žiniasklaidoje dirbantys ir tokias laidas kuriantys žmonės taip pat turi teisę vadintis žurnalistais?

Priminsiu, kad pagal dabar galiojantį Visuomenės informavimo įstatymą,

“žurnalistas – fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys”.

Geriausiai Seimą reprezentuoja Seimo narių darbas

Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis viešai pareiškė: „Politikai negali būti eliminuoti iš „viešųjų asmenų“ sąvokos“. Normalioje demokratinėje šalyje ministrams tokio elementoriaus nereikėtų nei sau, nei kitiems aiškinti ir priminti. Bet Lietuvoje reikia, nes…

Yra tokia Lietuvoje Kultūros ministerija. Kas nežino, tai ši institucija netgi yra Vyriausybės įgaliota institucija visuomenės informavimo srityje. Tai šiai ministerijai viešosios informacijos rengėjai kasmet siunčia duomenis apie tai, kas yra tikrieji žiniasklaidos priemonių savininkai. Tai ši ministerija teikia įstatymų ir kitus pasiūlymus dėl žiniasklaidos veiklos. Norėtųsi tikėti, kad tokius pasiūlymus teikia dėl veiklos tobulinimo. Deja, negaliu tuo tikėti.

Štai vakar Seimo pirmininkė Irena Degutienė bei du jos pavaduotojai Raimondas Šukys ir Česlovas Juršėnas, susikvietė daugybę žiniasklaidos organizacijų atstovų, Vyriausybės ir Kultūros ministerijos atstovus. Toks susitikimas buvo būtinas, nes jau tapo nebeaišku, kodėl Vyriausybė “stumia” naują Visuomenės informavimo įstatymo redakciją žaibo greičiu ir verčia Seimą priimti tokį įstatymą ypatingos skubos tvarka. Žmonių kalba tai reiškia, kad įstatymą norima priimti be jokių mažų ar didelių diskusijų, aptarimų, svarstymų ir pan. O ką čia svarstyti, jei minsiterijos atstovas, kuris dar ir vadovavo įstatymo rengimui sukurtai darbo grupei, nuoširdžiai (?) tiki ir kitus tikina, kad tai iš esmės geras įstatymas.

Ir net tada, kai specialistai rodo akivaizdžias įstatymo klaidas ir broką, kurie gali grėsti demokratinių principų sulaužymu, bandoma pirštu baksnoti į kažkokius raštus, neva pateisinančius brokuotą įstatymo projektą.

Keisčiausia, kad dėl tokio Kultūros ministerijos suburtų “specialistų” darbo gruopės broko turi teisintis ir aiškintis Vidaus reikalų ministerijos vadovai, Seimo vadovai. Premjero patarėjas Virgis Valentinavičius viešai net prakalba apie Vyriausybės tam tikrą atsiribojimą nuo įstatymo prjekto. Maža to, vidaus reikalų ministras ne tik aiškinasi, bet ir neigia kitos ministerijos atstovų teiginius. Štai ką rašo vidaus reikalų ministras:

“<...> spaudoje išplatinta žinia apie Kultūros ministerijos atstovo interpretacijas neva Vidaus reikalų ministerija pasiūlė iš viešųjų asmenų sąrašo išbraukti politikus, neatitinka tikrovės.”

Anot ministro R. Palaičio, Vidaus reikalų ministerija Kultūros ministerijai siūlė tik patikslinti „viešųjų asmenų“ apibrėžimą, o ne išbraukti iš jos politikus“. Ministerija tvirtina, kad patikslinti „viešųjų asmenų“ sąvoką reikalinga dėl to, kad viena iš šios sąvokos sudedamųjų dalių nurodoma „valstybės ar savivaldybės pareigūnas“, kuri nėra apibrėžta jokiuose kituose teisės aktuose. Todėl nepatikslinus pastarosios sąvokos, neaišku, kas sudaro „viešasis asmuo“ apibrėžimą.

Toks Vidaus reikalų ministerijos paaiškinimas atrodo visiškai logiškas ir teisingas. Bet kas trukdė Kultūros ministerijai taip ir padaryti? Šis klausimas kyla ne tik man. jis kilo ir ministrui R. Palaičiui:

“Kodėl darbo grupė nuėjo lengviausiu keliu – ne tikslino „viešojo asmens“ sąvoką, o iš jos apibrėžimo tiesiog išbraukė valstybės politikus – gali atsakyti tik patys įstatymo naujos redakcijos projekto rengėjai”.

Todėl dabar galime kelti viešai labai rimtą klausimą dėl Kultūros ministerijos darbuotojų kompetencijos. Tiksliau, ne tik dėl specialistų, bet ir dėl ministro. Juk tai jis pasirašė minėtą įstatymo projektą, nunešė jį į Vyriausybės posėdį, įtikino savo kolegas ministrus skubiai pritarti jo atneštam įstatymo projektui ir teikti jį Seimui. Už tokio lygio “klaidas” turi atsakyti ne tik eiliniai valstybės tarnautojai. Turime kelti ir politinės atskomybės klausimą. Nes jei tai nebus padaryta ir nebus pareikalauta jokios atsakomybės, galime ir turime teisę įtarti, jog nei ministrų kabinetas, nei Seimas nebuvo suklaidinti ar apgauti. Toks skubotas ir už uždarų durų gimęs siūlymas galėjo būti ir gudriai sugalvota akcija prieš visuomenę norint atimti iš jos teisę žinoti tiesą apie politikų veiklą.

Ir jei tikrai Vidaus reikalų ministerija valstybės politikų nelaikyti viešaisiais asmenimis nesiūlė ir neketina tokiam darbo grupės siūlymui pritarti (taip tvirtina ministras R. Palaitis), tai kaip pasiteisins ir ką visuomenei pasakys kultūros ministras? Ne tik ministrui R. Palaičiui apmaudu, kad įstatymo projekto rengėjai Vidaus reikalų ministerijos pastabas interpretuoja savaip, o kaltę už absurdišką rezultatą suverčia šiai ministerijai. Apmaudu turi būti visiems lietuviams, jei aukščiausioje valdžioje vis dar bijoma prisiimti atsakomybę už savo darbą. Tiksliau, už savo blogą darbą. Girtis valdžia už mokesčių mokėtojų pinigus jau seniai išmoko.

Vienam Švedijos žurnalistaui prieš keletą metų daviau interviu apie žurnalistų veiklą Lietuvoje, apie (ne)teisėtus jų pokalbių pasiklausymus, kuriuos galimai vykdo įvairių jėgos struktūrų pareigūnai.

Tada kolegai pajuokavau, kad nors ir nesinori, jog mano privačių pokalbių klausytųsi kokie nors pareigūnai, bet jei Lietuvos specialiosios tarnybos ir ypač saugumo pareigūnai nežinotų, kas vyksta Lietuvoje ir kuo užsiima Žurnalistų sąjungos pirmininkas, tai jausčiausi dar blogiau.

Šį pokalbį buvau jau primiršęs. Kažkaip retai tenka svarstyti, klausosi tavęs kas ar ne. Nes jei ir sužinotum, kad taip taip, tai kyla dar daugiau klausimų – kodėl ir kam tai įdomu? Negi sužinosi tokius atsakymus. O ką veiksi sužinojęs?

Žinoma, baisiausia, kad privatus gyvenimas nebūtų kaip nors “netyčia” paviešintas ar kitaip neteisėtai panaudotas – šantažui ir pan. Tuomet net ir jokio nusikaltimo nepadaręs žmogus gali būti viešai išrengtas prieš visuomenę ir apnuogintas, iš jo galima išsityčioti, galima pakenkti jo karjerai, šeimai ir t.t.

Didelių baimių dėl to lyg ir galėjome neturėti, nes pagal įstatymą, pabaigus operatyvinį tyrimą, jei operatyvinė informacija apie operatyvinės veiklos objektą nepasitvirtino, apie privatų asmens gyvenimą surinkta informacija per 3 mėnesius turėtų būti sunaikinama. Atrodo ir viskas. Tyliai ramiai tyrė. Tyliai ramiai sunaikino.

Tačiau šiomis dienomis beveik trijų dešimčių Seimo narių grupė užregistravo įstatymo pataisas. Pagal jas, pabaigus operatyvinį tyrimą, kurio metu buvo renkama informacija apie privatų asmens gyvenimą, jei tokia informacija apie operatyvinės veiklos objektą nepasitvirtino, per 1 mėnesį operatyvinės veiklos objektui pranešama apie atliktą jo atžvilgiu operatyvinį tyrimą. Toks asmuo ne tik sužinos, kad buvo tiriama jo veikla. Pareigūnai taip pat privalomai nurodytų, kad toks asmuo turi teisę per 1 mėnesį susipažinti su apie privatų gyvenimą surinkta informacija, o apie privatų asmens gyvenimą surinkta informacija per 3 mėnesius turi būti sunaikinama.

Man kilo įvairių minčių. Pvz., ką ir kaip su apie juos surinkta informacija darys tie žmonės, dėl kurių veiklos buvo vykdomas operatyvinis tyrimas? Man asmeniškai, jei būtų tokie tyrimai mano atžvilgiu, net ir nesinori žinoti, kas ir ko ten ieškojo.

Bet įsivaizduokime tokią situaciją: gaunama informacija apie kokio aukšto pareigūno ar kito veikėjo “neteisingą” veiklą. Atliekami operatyviniai veiksmai. Na nepavyksta surinkti jokių įrodymų. Tokiu atveju sunaikinama informacija ir tiek. Žinoma, gali būti įtarimų, kad kažkas gali būti nesunaikinima ir dedama “į kažkieno stalčius”. Bet kas pasikeis, jei toks asmuo gaus informaciją apie jo atžvilgiu atliktą tyrimą ir surinktą privačią informaciją? Negi jis sužinos kažką daugiau, negu žinojo pats apie save iki tol? Abejoju. Bet jei jis iš tiesų užsiima negerais dalykais, tik pareigūnams nepavyksta surinkti įrodymų, tai gavęs tokius duomenis gal ir gali (ne)žymiai pakoreguoti savo “privatų” gyvenimą? O ką tada galima sužinoti operatyvininkams?

Todėl neduoda man ramybės vienas klausimas – ką išloš ir ko neteks visuomenė priėmus tokias pataisas?

Kaip skelbia naujienų agentūra BNS ir juos cituojantis naujienų portalas Alfa.lt, pataisų iniciatoriai jų būtinumą argumentuoja tuo, jog asmuo neturi galimybės patikrinti slaptų procesinių prievartos priemonių taikymo pagrįstumo, teisėtumo ir apimties, o jeigu jomis ir buvo padaryta žala ar pažeistos teisės, neturi galimybės kreiptis teisminės gynybos vien todėl, kad neturi teisės susipažinti su slapta surinkta informacija apie jo privatų gyvenimą. Argumentas logiškas. Ir žinome juk ne vieną atvejį, kai konkretūs žmonės jautėsi nukentėję, nes apie juos buvo surinkta “kažkokia operatyvinė informacija” (liaudiškai, kompromatas), kuri neleisdavo jiems siekti kokių nors tikslų. Tai lyg ir stiprus arguumentas. Bet ar tikrai tai susiję su sisteminėmis problemomis, o ne su galimais piktnaudžiavimais konkrečioje situacijoje? Galų gale, ar net ir žinodomas apie save surinktą informaciją-kompromatą tas asmuo galėtų išsklaidyti abejones dėl savo privačios veiklos (ne)švarumo?

Norisi tikėtis dar tvirtesnių ir rimtų argumentų bei diskusijų dėl tokių pakeitimų būtinumo. Tikrai nesu šalininkas, kad būtų nuolat, nežinia kokių tikslų vedini ir kieno iniciatyva sekami žurnalistai ar kiti asmenys. Bet pataisų būtinumas manęs kol kas neįtikina.

Ne vienerius metus trunkanti muilo opera dėl žydams Lietuvoje priklausiusio turto grąžinimo arba kompensacijų už jį sumokėjimo vis tebesisuka apie keletą klausimų – kiek duos, kam duos ir kada. Bet ar tai vieninteliai svarbiausi klausimai? Man atrodo, kad yra ir svarbesnių.

Kaip žinia, šią savaitę Vyriausybė pritarė ir teikia Seimui įstatymo projektą, kuriame numatyta, kad per dešimt metų Lietuvos valstybė sumokės 113 milijonų litų kompensacijos už negrąžintą žydų nekilnojamąjį turtą. Pagal projektą piniginė kompensacija pradedama mokėti nuo 2012 m. sausio 1 d. ir baigiama mokėti 2022 m. kovo 1 d. Taip pat numatyta, kad gali būti ne tik išmokėta piniginė kompensacija už prarastą nekilnojamąjį turtą, bet ir grąžinta keletas bendruomenių pastatų natūra. Tokiu atveju natūra grąžintas turtas būtų išskaičiuojamas iš 113 mln. litų sumos.

Atrodo, visiškai logiškas sprendimas. Ir tikrai pagrįstas. Juolab, kad labai aiškiai buvo pasakyta ir dar viena informacija – išmokėta piniginė kompensacija ir perduotas nekilnojamasis turtas turi būti naudojami tik Lietuvos žydų religiniams, kultūros, švietimo, mokslo ir labdaros tikslams Lietuvoje bei antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje gyvenusiems ir nuo okupacinių totalitarinių režimų šiuo laikotarpiu nukentėjusiems žydų tautybės asmenims paremti. Tačiau tokių logiškų ir geranoriškų sprendimų nepakanka… Bent jau vienam tokiam nuolat į Lietuva atvykstančiam veikėjui – Tarptautinių žydų reikalų departamento direktoriui Andrew Bakeriui. Atrodo, kad jam net labiau nei Lietuvos žydams rūpi tie milijonai. Kodėl?

Vien tai, kad vos išpaltinusi pranešimą apie savo sprendimą bandyti surasti tuos nelemtus 113 milijonų Lietuvos mokesčių mokėtojų litų, Vyriausybė buvo priversta vos po valandos platinti dar vieną pranešimą. Apie susitikimo su tuo pačiu A.Bakeriu detales. tiksliau sakant, premeras Andrius Kubilius dar kartą turi teisintis, kad Lietuvos žmonių siūlomos milijoninės sumos yra teisingumo atkūrimas. Negi kam nors neaišku? Man aišku. Bet ponui A.Bakeriui – nelabai.

Štai net premjero aiškinimai ir teisinimaisi, kad jo vadovaujama Vyriausybė bendrus klausimus sprendžia nuolatos konsultuodamasi su Lietuvos žydų bendruomenėmis ir tarptautinėmis žydų organizacijomis, nelabi suminkštino greižtjo dėdės A.Bakerio širdies. Premjeras A.Kubilius priminė svečiui prieš mėnesį įvykusį susitarimą dėl buvusių Šnipiškių žydų kapinių ribų, kurį pavyko pasiekti po Lietuvos Vyriausybės atstovų konsultacijų su Europos žydų kapinių išsaugojimo organizacijos delegacija. Beje, man vis dar nesuprantama, kuo čia dėtos tos kapinės ir milijoninės kompensacijos? Na bet tiek to.

A.Bakeris vis tiek perdavė savo atstovaujamos organizacijos narių nusivylimą dėl to, kad Lietuvoje šis klausimas yra sprendžiamas taip ilgai, ir išreiškė savo asmeninę viltį, kad A.Kubiliaus vadovaujamai Vyriausybei pavyks jį galų gale išspręsti. Viskas atrodytų gražu. Tačiau pats premjeras pridūrė, kad mes bandome kompensuoti žydams už jį turta dėl savo noro atkurti teisingumą. O ne “dėl tarptautinių žydų organizacijų spaudimo, ne dėl svarbių Lietuvos užsienio partnerių siunčiamų signalų”. Štai šitie dalykai ir verčia mus nerimauti. Ir nelabai tikėti pono A.Bakerio nuoširdumu.

Jau seniai visa visuomenė ir ypač politikai jaučia ir spaudimą, ir tuos “signalus”. Daug kas vengia viešai apie tai kalbėti. Ir apie tų signalų siuntėjus. O juk visuomenė turi teisę žinoti kokie ir kieno siunčiami tie signalai. Ir kokie tai signalai? Tai šantažas ar grąsinimai? O gal tik įspėjimai? Dėl ko jie?

Bet kuriuo atveju pono A.Bakerio tonas yra nepagarbus Lietuvos žmonėms. Jis net sako, kad visas šitas milojonų gražinimas Lietuvoje jį “erzina”. Štai www.alfa.lt rašo, kad pasak A.Bakerio, “tai, ką dabar siūlo Lietuvos vyriausybė, taip pat netinkamas sprendimas. Amerikos žydų komiteto tarptautinių reikalų direktoriui kliūna ne tik suma, kurią Lietuva ketina sugrąžinti, bet ir nustatytas terminas”. O man kyla klausimas – o iš kur paimti tuos pinigus Lietuvos žmonėms dabar, kai sunkmetis?

Todėl pritardamas idėjai, kad nukentėjusiems žydams turi būti ieškoma būdų kaip greičiau ir teisingai kompensuoti patirtą žąlą, manau, jog tokie pono A.Bakerio pareiškimai ir nuolatiniai važinėjimai Lietuvoje su pinigų reikalavimais, deja, gal ir padeda greičiau “išsimušti” pinigus, bet skatina tautinę nesantaiką ir kursto mūsų visuomenės susipriešinimą. Pažiūrėkite į komentrus internete prie publikacijų apie tuos nelemtus 113 milijonų litų.

http://www.alfa.lt/komentarai/straipsnis/?id=10278928
gringas 2009-06-26 09:19
Kaimynas zydelis, tai matau kaip zmogus babkes uzkala. Turi masina, bet nei jis nei zmona niekad nevazineja. Miesto autobusais irgi. I miesta pesti arba dviraciu mina. Kur tik randa zemes lopineli palei kelia, tuoj kazka pasisodina. Simet prisijuokiau, pasisodino bulviu, aisku ne savo zemej, o ten kanalizacija ir miesto vandentieki tiese, tai viska isrause. Kai uzlygino, ziuriu jis vel su plugeliu kazka sodina. Pats gyvena mazoje virtuveleje, o visa nama isnuomoja automobiliu prekeiviam. Viska pats uzsidirba juodu darbu, o ne praso kazka grazint ar kompensuot. Nors jis sake kad pas juos ten tipo obsciaga yra. Kazkiek pinigu bendrom reikmem aukoja, o kam ju reikia, suselpia. Taip kad zydas zydui zydas;)

http://www.alfa.lt/komentarai/straipsnis/?id=10278928
Vilmis 2009-06-26 09:06
,,Juk katalikų bažnyčiai nebuvo grąžinta tik trečdalis bažnyčių“, – piktinosi E. Bakeris.,, Tai bliamba jiems tada tik sinagogas ir grazinkit jei tokie paliginimai Ir geriau jiems tas kompensacijas sumoket nes privaziuos cianais ir bus Lietuva antras Gazos ruozas Visi matet per zinias ka dievo tauta ten daro Be to lietuva ne Vokietija kokia kad turetu toki dideli biudzeta ir galinga ekonomika Seip jei taip nori savo Verslui tu pastatu Vilniaus senamiestije reikia pasiulyt galimybe nusipirkt o nedalint, cia juk ne Labdaros organizacija

O gaila.

Antradienį Seime po svarstymo pritarta Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo pakeitimo įstatymo projektui.

Galbūt žurnalixtai kol kas tyliai ir be emocijų vertina tokio projekto svarstymą, nes laukią, kol ateis paskutinė projekto priėmimo stadija. Bet kalbėti turi pirmieji jau dabar visi. Net ne žurnalistai. Turi kalbėti žmogaus teisių gynėjai, įvairios asociacijos ir kitos NVO. Kodėl?

Mane labiausiai domina intencijos, dėl kurių ir užvirė Seime tokio įstatymo svarstymo peripetijos. Kaip teigiama aiškinamajame rašte, įstatymo projektą rengti paskatino tai, kad pastaruoju laikotarpiu Lietuvos laikraščiuose, žurnaluose, internete bei Lietuvos transliuotojų visuomenei pateikiamose programose PASITAIKO informacijos apie pornografijos sklaidą, seksualinę ir fizinę prievartą bei smurtą prieš vaikus. Čia pat kukliai priduriama, kad įstatymo projekte IŠSAMIAU reglamentuojamas ribojimas skleisti neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančią informaciją.

Taigi pažiūrėkime, ką ir kaip siūlo Seimas saugoti nuo vaikų ausų ir akių. Jis įvardina blogą informaciją, kuri kenkia vaikams. Ir jei tai pasirodys žiniasklaidoje, gresia sankcijos. Bet trūksta kito elemento. O kur nurodoma, kas yra gera ir tinkama informacija? Kuri daro teigiamą poveikį. Nes kai nežinai su kuo lygini, tai keistai gaunasi. Kas blogai – žinoma, o kas gerai? Tai gal ir tokį statymą seimas priims. ir net skatins Vyriausybę remti tokius projektus? o gal ir toliau darysime, kaip liepė kultūros ministars – skaitysime senas knygas, nes naujoms nėra pinigų.

Beje, o gal galima pasiūlyti Seimui, kad už sankcijas dėl neigiamo turinio skleidimo surinkti pinigai keliautų Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamoms jaunimo programoms finansuoti? O gal dar būtų gerai, jo ten keliautų ir už fizus bei mixus surinktų mokesčių dalis?