Dainius Radzevičius

Džiugas Paršonis interneto dienoraštyje www.nezinau.lt per praėjusių metų kalėdines šventes rašė apie nemokamą internetą ir spaudos problemas:

Dabartinės spaudos bėdos rodo, kad „gerų laikų sugrįžimo“ laukimas visiškai tiesiogiai gali baigtis bankrotu ir bedarbio pašalpa. Blogiausia, kad apie tai Lietuvoje beveik nediskutuojama, nekalbant jau apie rimtus tyrimus ar investavimą į technologijas. Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius savo tinklaraštyje rašo apie daugelį kolegų problemų, bet ne apie jų ateitį.

Panašu, kad nuo to laiko prabėgo bemaž 4 mėnesiai. Teko kalbėtis su daugybe žmonių apie šią temą – su kolegomis žurnalistais, redaktoriais, politikais, verslininkais, mokslininkais. Lietuvoje ir užsienyje. Visi kėlė klausimus ir problemas. Bet daugelis tų žmonių sunkiai rado kokius nors receptus. Išskyrus vieną – būti kuo nuoširdesniu ir sąžiningesniu su savo vartotoju ir gal jis kaip nors atvers savo piniginę. Bet kokiu būdu ir kur jis ją atvers?

Štai dabartiniu metu yra pasiūlytas vadinamas “tuščios laikmenos” mokestis, kuris padėtų autoriams kompensuoti bent dalį jų nuostolių dėl to, jog jų kūriniais nemokamai naudojamasi internete ar kitaip kopijuojant tuos kūrinius. Žinoma, sprebdimui priešinasi technologijomis prekiaujantys verslininkai. jie mąsto tik apie save ir tai galima iš dalies suprasti. Tačiau turime ir galime kalbėti ne tik apie rašytojus, dailininkus, bet ir žurnalistus. Kiek ir kaip reikia skirti pinigų, kad pakaktų visiems profesionaliems žurnalistams kompensuoti už jų darbą? Panašu, kad planuojami surinkti 3-4 milijonai litų po dalybų su visiais kitais kūrybos žmonėmis bus tik lašas jūroje. O ir valstybė nelabai nori tieisogiai surasti bent kokią solidesnę dalį lėšų autoriams.

Dar mažai kalbama apie įvairių fondų galimybes finansuoti atskirus autorius ir jų veiklą. Net ir apie Spaudos, radijo ir televizijso rėmimo fondo pertvarką daugiau kalbama ir politikuojama, nei siūloma racionalių sprendimų. Kodėl? Bijoma, jog taip bus “sugadinti” patys autoriai? Jie ims stagnuoti? Kas atrinks tinkamus ir vertus dėmesio autorius? Vėl tik problemos. Ir beveik jokio judesio.

Tačiau kodėl mes taip dažnai stename ir verkiame? Kodėl realių sprendimų bei bandymų veikti yra taip mažai? Manau, kad bet kuri priemonė gera, jei ją bandoma nuoširdžiai įgyvendinti. Nieko nedarymas, mano galva, visada yra blogesnis kelias.

Tačiau bene vienintelis rimtas šansas spaudai ieškoti galimybių išgyventi – tai pačių leidėjų bendra rimta diskusija ir siūlomi sprendimai. Keista, tačiau šiandien viešai ir uždaruose pokalbiuose apie žurnalistikos ir spaudos išlikimą labiausiai galvoja ir šneka ne žurnalistų darbdaviai, bet patys žurnalistai. Suprantama, kad jiems patiems labiausiai ir rūpi jų darbo vieta. Bet juk strateginius sprendimus priima vadovai. Todėl artėjančios gegužės 7 dienos proga būtų labai vertinga prie bendro diskusijų stalo susėsti ir ieškoti bendrų sprendimų ir žurnalistams, ir jų darbdavimams.

EŽF Prezidentas Arne Kionigas

Tik ką prasidėjo Europos žurnalistų federacijos (EŽF) kasmetinis kongresas. Krizė ne tik žiniasklaidos rinkoje. Į renginį Turkijoje dėl vulkano Ilsandijoje į orą išmestų dūmų neatvyko daugybė kolegų iš Skandinavijos šalių, Islandijos, Didžiosios Britanijos, Airijos ir kitų šalių.

EŽF Prezidentas Arne Kionigas šį sutapimą sveikinimo kalboje apibūdino labai paprastai:

“Tamsūs debesys uždengė Europą, uždengė ir Europos žurnalistus”.

Šiuos Arne žodžius patvritino mano kaimynystėje sėdintys kolegos iš Vokietijos ir Vengrijos. 2009 metais reklamso rinka šiose šalyse smuko dešimtimis procentų. Tiesa, ne taip stipriai kaip Lietuvoje. Štai Vengrijoje pernai tas nuosmukis buvo apie 30 procesntų (palyginus su 2008 metais). Tačiau ir šiais metais planuojamas nuosmukis – dar 15 procentų. O ir šiandieninė dešiniųjų jėgų valdžia spaudžia žiniaslaidą, tame tarpe ir pirmiausia jį – visuomeninį transliuotoją.

Vokietijoje žinios ne geresnės. Nuosmukis pernai, šiemet gerų žinių dar nėra. Visur mažinamos darbo vietos. Į klausimą, kiek uždirba pradedantys jauni žurnalistai, kolega Joachimas atsakė:

“Paprastai tai būna apie 2600 eurų per mėnesį, bet mano laikraštyje paskutiniuosius 10 metų nebuvo priimta nė vieno naujo ir jauno žmogaus. Keturiasdešimtmečiai ir yra mūsų jaunimas”.

Bet šiandien ir rytoj EŽF kongrese bus bandoma ieškoti išeičių iš susiklosčiusios situacijos. Ir galimybių tai padaryti labai daug. Juk tai, kad Europos žurnalistai pasirinko Stambulą (Turkija) EŽF Kongreso vieta, rodo vieną paprastą dalyką – patys žurnalistai gali būti ir solidarūs, ir padėti vieni kitiems spręsti pagrindines problemas. Šiandien ir visada pagrindinė žurnalistikos problema – galimybė laisvai skleisti žinias ir nuomones. Todėl, anot TŽF generalinio sekretoriaus Aidano Weito, “niekas neišspręs jokių žurnalistų ir žurnalistikos problemų, jei patys žurnalistai nebus solidarūs ir nevienys savo jėgų sąjungose”.

Beje, tik ką teko kalbėtis ir su Izraelio kolegomis Šaike Komornik ir Naftali Menaše. Abu dirba visuomeniniame radijuje ir telvizijoje. Čia taip pat bręsta sunkios reformos – iš beveik 2000 darbuotojų planuojama atleisti net 600. Maža to, tokie mažinimai nesusiję vien tik su pinigais. Tai vadinama “reforma”. Panašiai nuolat valdžia kalba ir Lietuvoje apie LRT reformas.

Laikinai nutilo Baltupių mokyklos radijas

Lietuvos radijo ir televizijos komisija kovo 31 d. patenkino Vilniaus Baltupių vidurinės mokyklos prašymą ir leido laikinai sustabdyti jų radijo programos „Baltupių radijas“ transliavimą.

Komisija praneša, kad programa nebus transliuojama nuo balandžio 1 d. iki birželio 30 d. dėl techninių kliūčių. Tačiau birželį mokyklos pradeda atsotogas. Todėl labai jau panašu, kad mokyklos radijas gali “atsotogauti” net iki rudens.

Beje, mokyklos direktorius V. Blinovas ne tik rūpinosi mokyklos radiju. Ši mokykla apskritai labai domisi žurnalistika ir kitais medijų produktais. Direktorius nori plėsti žiniasklaidos raštingumo kursus mokykloje vaikams, kad auganti karta labiau pažintų žiniasklaidos virtuvę ir mokėtų atpažinti svarbius dalykus medijų pasaulyje.

Kuo man įstrigęs Baltupių radijas? Atrodo tosk mažas. Toks neįtakingas… Tačiau galiu priminti, kad maždaug prieš metus būtent Baltupių mokyklos trisdešimtmečio proga kilo idėja įprasminti šią sukaktį ir nuo 2009-2010 mokslo metų pradžios „Baltupių radijo“ laidose nuolat skambėjo nuotaikingi klipukai raginantys nesikeikti. „Baltupių radijas“ skelbė – „Nesikeik!”. Jis kvietė visus metus savo kalboje nevartoti keiksmažodžių.

Dar viena įdomi detalė – pirmasis aukso medaliu Baltupių mokyklą baigęs absolventas – buvęs Seimo pirmininkas, praeityje garsus šou verslo atstovas Arūnas Valinskas (baigė 1984 metais tuometinę Vilniaus 12 – ąją mokyklą).

2008 metų gruodį lankydamas Baltupių mokykloje tik kojas Seime apšilęs A. Valinskas mokiniams sakė:

„Bet kuri perskaityta knyga, net gi be pavadinimo, be kažkokios rekomendacijos, yra kur kas geriau negu didžioji dalis to, ką matote televizorių ekranuose. O jeigu atvirai, tai būtent knyga yra tas langas į pasaulį, kuriame jūs ir gyvensite jį suvokdami.”

„Baltupių radijas“ buvo transliuojamas 98,8 MHz dažniu Vilniuje. Tikiuosi, kad radijas dar atgims.

LDB siūlo nedaug darbo vietų žurnalistams. Bet siūlo

Ar šiuo metu darbo netekusiam žurnalistui gali būti naudinga Lietuvos darbo birža (LDB)? Tokį klausimą sau užduodu nuolat ir panašiai manęs klausia kolegos, kurių redakcijos staiga nusprendžia atsisakyti dalies žurnalistų.

Seniai yra žinoma tiesa, kad geriau vieną kartą pabandyti, nei šimtą kartų išgirsti. Tikrai nelinkiu vieną kratą kam nors tapti bedarbiu. Tačiau siūlau pasižiūrėti į LDB duomenų bazę ir pačiam sau įvertinti “kas būtų, jeigu būtų”.

Visų pirma mane labai nustebino LDB duomenys rašytojų, žurnalistų ir kitų giminiškų profesijų žmonių registraciją LDB duomenų bazėje. Taip pat ir nustebino, jog ten tikrai yra ir darbdavių, ieškančių šių profesijų atstovų.

Štai ką rodo 10 metų duomenys apie minėtų profesijų pasiūlą ir paklausą – tik 2007 metais beveik nebuvo darbo biržoje žurnalistų ar giminiškų profesijų atstovų, kuriems nebūtų galėjusi LDB pasiūlyti darbo. Realiai skirtumas tarp pasiūlos ir paklausos buvo vos 9 vietos.

Įdomu ir tai, kad net ekonominiu sunkmečiu per beveik tris šių metų mėnesius buvo siūloma bent 10 darbo vietų žurnalistams per LDB. Taip pat siūlytos 9 darbo vietos redaktoriams. Kita įdomi tendencija – registruotų bedarbių redaktorių yra pakankamai daug. Juk vien šiemet užregidtruoti net 22 bedarbiai redaktoriai.

Galima būtų svarstyti, kokios tikrosios priežastys pavertė redaktorius bedarbiais. Taip pat labai įdomu būtų sužinoti, kiek šių redaktorių tuo pačiu metu buvo ir bendrovės vadovais, kurie rūpinosi verslo reikalais. Juk gali būti, kad labai sėkmingi redaktoriai bedarbiais tapo tik todėl, kad mokėdami kurti gerą turinį ir vadovauti kūrybiniam kolektyvui, jie nesugebėjo vystyti žiniasklaidos verslo.

Rašytojai, žurnalistai ir giminiškų profesijų specialistai darbo biržoje

Tačiau taip pat reikia pradėti labai rimtai kalbėti, ar tos LDB siūlomos darbo vietos yra tokios, kurios tenkina darbo ieškančius žmones? Kai kas gali pasakyti, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima arba kad krizės metu bet koks darbas yra savaime vertybė. Tačiau galime pastebėti, kad vis dažniau ieškoma žurnalistų, kuriems siūloma tapti ir vadybininkais. Paprastai kalbant, pats gali rašyti ir dar turi ieškoti reklamos užsakovų. Neretai tai reiškia, kad eidamas imti interviu pas tą patį žmogų iš jo įmonės turi prašyti dar ir reklamos užsakymų. Tai lyg ir panašu į prodiuserinę kompaniją, tik žymiai prastesnę.

Kita vertus, akivaizdu ir tai, jog LDB turimi duomenys apie bedarbius žurnalistus neatspinti realios padėties. Tikrai žinau, kad dalis kolegų nenori (kai kas dėl kai kurių mitų ir keistų įsitikinimų) registruotis bedarbiu ir nuolat bando kaip nors versti atsitiktiniais darbais ir už jais gautais honorarais. Dalis kolegų pararadę žurnalisto darbą griebėsi kitoskios veiklos – kartais artimos žurnalistikai arba bet kokios kitos.

Beje, atrkreipiau dėmesį, kad per LDB buvo ieškoma net 7 techninių tekstų autorių. Tačiau potencialių darbuotojų LDB neturėjo pasiūlyti. Tai lyg ir reiškia, kad tokių specialistų reikia ir trūksta. Kita vertus, ne kiekvienas be specialių žinių gali būti geru techninių tekstų autoriumi.

Bet kuriuo atveju verta prisiminti prognozes apie sitauciją žiniasklaidos rinkoje. Jei praėjusiais metais reklamos rinka mūsų šalyje smuko apie 40 procentų, tai šiais metais tas kritimas gali būti dar iki beveik 20 procentų. Reiškia, situacija neturėtų lengvėti.

Tačiau aišku ir tai, jog norintys konkuruoti rinkoje leidiniai ar kitos žiniasklaidos priemonės neturi šansų išlikti ir tapti lyderiais, jei taupys vien kūrybinių žmonių sąskaita. Bet kokie techniniai sprendimai niekam nebus reikalingi, jei nebus ką transliuoti ar publikuoti. Tą patį neseniai kalbėjome ir LRT tarybos posėdyje. kuomet buvo sprendžiamas klausimas, kaip reikia subalansuoti biudžetą, kad ne tik buhalterinės eilutės gražiai atrodytų, bet ir vartotojas gautų tinkamą produkciją.

Galiu priminti ir dar vieną dalyką – dalis redakcijų darbuotojų ieško tiesiogiai arba per Lietuvos žurnalistų sąjungą. Todėl interneto svetainėje www.lzs.lt kartais taip pat publikuojami vieši darbo pasiūlymai. Pvz., šiuo metu “Žinių radijas” ieško verslo naujienų redaktoriaus, “Tauragės kurjeriui” reikia žurnalisto. kaune žurnalisto ieško VšĮ “Projektvita”.

Kaip skelbia naujienų portalas delfi.lt (apie tai pranešė ir daugelsi kitų žiniakslaidos priemonių), viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „TNS LT“ duomenimis, 2009 m. šalyje reklamos rinka žiniasklaidos priemonėse krito 39,2 proc. Tai reiškia viena – krizė žiniasklaidai smogė labai stipriai.

Anot „TNS LT“, pernai per praėjusius metus reklamai žiniasklaidoje išleista 329,6 mln. Lt (įskaičiuojant žiniasklaidos kanalų apimties ir kitas nuolaidas). Šie skaičiai ne tik dar kartą primena kolegoms žurnalistams ir kitiems žiniasklaidos priemonių darbuotojams sunkius 2009 metus, bet verčia nerimastingai žiūrėti ir į 2010 metus.

Juk šių metų vasario-kovo mėnesiais to paties „TNS LT“ atlikta žiniasklaidos ekspertų apklausaparodė, kad 2010 metais Lietuvos reklamos rinka gali mažėti dar 14 proc. Tokie vidutiniai skaičiai gali tik kiek mažiau pasimizmo suteikti televizijos radijo darbuotojams (reklamos rinka gali kristi atitinkamai 10 proc. ir 13 proc.). Kiek liūdniau spaudos darbuotojams – laikraščiuose reklamos gali mažėti dar maždaug 18 proc., o žurnaluose – 16 proc.

Tačiau šie skaičiai ne tik turi gąsdinti kolegas, bet ir priversti visus susimąstyti apie tai, o ką gi reikia daryti? Juolab, kad ne visi krizės metu bankrutuoja. Yra ir tokių žiniasklaidos priemonių, kurios ir krizės metais dirbo sėkmingai bei pelningai. Žinoma, visiems reikia ieškoti naujų idėjų, naujų sprendimų. Dalis jų atneša sėkmę, kitiems tokie bandymai tampa tiesiog gera pamoka.

Todėl šiemet kaip niekada tampa prasmingi kasmetiniai žiniasklaidos apdovanojimai “Nmedia 2009”, kuriuose bus išrinkti novatoriškiausi Lietuvos žurnalistai ir žiniasklaidos priemonės. Kūrybinį konkursą organizuoja Lietuvos žurnalistų sąjunga kartu su kompanija NOKIA.

Konkursu “Nmedia” siekiama įvertinti novatoriškiausius Lietuvos žiniasklaidos atstovus 2009 metais ir skatinti naujų kūrybinių ir technologinių sprendimų, novatoriškų ir efektyvių žiniasklaidos priemonių valdymo metodų kūrimą ir taikymą.

“Nmedia 2009” dalyviai bus apdovanoti “Už temas apie inovacijas”, “Už naujų tendencijų sukūrimą žiniasklaidoje”, “Už interaktyvumo didinimą ir skatinimą žiniasklaidoje”, “Už naują informacijos sklaidos programos idėją (atsiradusi ir įgyvendinta Lietuvoje)”, “Už didžiausią žurnalistikos pažangą regioninėje žiniasklaidoje”, “Už geriausią žurnalistinę naują idėją specializuotoje žiniasklaidoje”, “Už kūrybiškumo skatinimą (apdovanojamas redaktorius)”, “Už naujų idėjų įgyvendinimą žiniasklaidoje (kūrybinių arba technologinių)”, “Už novatorišką vaizdo, garso, teksto ir kitų išraiškos formų sintezę žiniasklaidoje”. Man ypač smagu, kad vėl bus renkamas “Novatoriškiausias 2009 metų žurnalistas”.

“Nmedia 2009” darbų vertinimo komisijoje dirbs Komunikacijos ir informacijos tyrinėtoja, VDU PMDI viešosios komunikacijos katedros docentė dr. Auksė Balčytienė, režisierius, prodiuseris Audrius Lelkaitis, kino režisierius ir prodiuseris Arūnas Matelis, VU Žurnalistikos instituto lektorius, „Nežinau.lt“ autorius Džiugas Paršonistinklaraštininkas, tinklaraščio “Žudyk reklamą” įkūrėjas ir autorius Arnoldas Rogoznyj, Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas, Spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis, „Nokia Lietuva“ rinkodaros vadovė Raivara Šemetulskytė ir medijų analitikas, fotografijos, televizijos, kino kritikas, VU Žurnalistikos instituto dėstytojas Skirmantas Valiulis. Joje būsiu ir aš.

Konkurso rėmėjai: Lietuvos Autorių teisių gynimo asociacijos agentūra (LATGA-A) bei Lietuvos Radijo ir televizijos komisija.

Šiemet vyksiantys apdovanojimai bus surengti jau trečiąjį kartą.

Naujienų agentūra BNS pranešė, kad “Lietuvos ryto” pajamos vien iš dienraščio leidybos pernai buvo 42,494 mln. litų – 37,2 proc. mažiau nei 2008 metais (67,655 mln. litų). Bendros pardavimo pajamos – 50,523 mln. litų.

Su tuo susijęs ir bendrovės “Lietuvos rytas” jau vasarį vykdomas kelių dešimčių darbuotojų atleidimas. Atleidžiami žurnalistai, techniniai bei kiti darbuotojai. Daugiausia jų darbo netenka Vilniuje.

Ką ir bepridursi – sunkmetis. Tačiau mano nuomone, tai ne tik neišspręs senokai brendusių bendrovės ir dienraščio problemų, bet jas toliau gilins. Mažiau kūrybinių žmonių, mažesni stlyginimai – tai dar prastesnė kokybė. O tai reiškia tik viena – skaitytojų dar mažės. Nesinori būti liūdnu pranašu, bet pranašu, jog buvusiems dienraščių lyderiams artėja dar sunkesni laikai.

Beje, taip jau sutapo, kad šiandien dienraštyje “Lietuvos rytas” spausdinamas labai jau simbolinis Juozo Erlicko “Apreiškimas”, kurį norisi pacituoti:

Reformos kryptys
Bene sveikam sveikata rūpi!..
Užtat ir sakau: pirma aplamdykim jiems šonus, išsukinėkim kojas, išmuškim dantis…
O jei net ir tada reforma nepavyks?
Vis tiek jausimės geriau.

Tad norisi linkėti, kad po tokių reformų leidinyje bent kas nors jaustųsi geriau.

Vakar su kolega klaipėdiečiu žurnalistu nuvykome į Litexpo parodų centre vykstančią Vilniaus knygų mugę. Mano kolega buvo šokiruotas – jau parodų centro prieigose pamatęs automobilių spūstį jis tesugebėjo paklausti: “Ar čia visi į tą knygų mugę?”. Palikę automobilį gerokai toliau nuo parodų centro pėsčiomis nukulniavome į… naują grūstį prie kasų ir įėjimo į centrą.

Knygų mugėje šiemet teko aplankyti daugybę stendų, nors trumpai pabendrauti su kolegomis ir daugybe pažįstamų – Frederiku Jansonu, Edmundu Ganusausku, Algimantu Čekuoliu, Domu Kaunu, Sauliumi Pilinkumi, Filomena Taunyte, Antanu Kibicku, Mindaugu Nastaravičiumi ir daugybe kitų. Dauguma jų su knygomis maišeliuose ar dar tik skubėjo įsigyti. Grūstys prie daugybės stendų, kai kurių autorių knygos tirpo akyse ir jau buvo pardavinėjami paskutiniai į parodą atvežti egzemplioriai. Gal ir neturėtų tai stebinti, nes renginio organizatoriai dar atidarymo metu skaičiavo, kad šiemet mugėje vien kultūrinių renginių bus daugiau kaip 300, juose dalyvaus apie 500 dalyvių.

Džiugu ir gera buvo girdėti kai kurių leidėjų pasidžiaugimus, kad mugė sėkminga, o ir patys pardavimai džiugina. Kurgi nepirks lietuviai, jei kai kurios knygos perpus pigesnės nei knygynuose! O kur dar akcijos ir specialios kainos (pvz., vos 5 ar 10 litų už knygą) taikoms leidiniams, kuriuos norėtum įsigyti, bet įpratsu metu jos tieisog per brangios.

Labai smagu buvo pamatyti ne vieną naujieną. Ypač džiugino kai kurios knygos vaikams. Vakar vakare sūnus su malonumu klausėsi ir spoksojo į nuostabias iliustracijas vartant knygą “Pilėnai” (leidykla “Kronta”).

Nors vakar jau teko pasiklausyti kai kurių knygų autorių įdomių kalbų ir pasisakymų, nutariau dar ir šiandien skirti bent keletą valandų Vilniaus knygų mugei. Labai jau įkvėpė vakar vakare paliekant parodų centro kompleksą prie bilietų kasų nusidriekusi milžiniška mugės lankytojų eilė. Tokių eilių, prisipažinsiu, nuo sovietmečio visuotinio deficito laikų neatsimenu. Juk jei ekonominiu sunkmečiu, penktadienio vakarą ir dar pobjauriu oru tiek daug žmonių po atviru dangumi su vaikais laukia savo eilės pamatyti ir įsigyti knygų, imi ir pradedi svajoti – gal ta krizė (ne ekonominė) jau baigiasi?

Dar vienas pretekstas šiandien apsilankyti parodoje – nuo 15 val. vyks žurnalų „Miesto IQ“ ir „Intelligent Life“ redaktorių, autorių diskusija „Žurnalas – miesto kultūros židinys“. Turėtų dalyvauti europarlamentaras, įvairių knygų autorius Leonidas Donskis, profesorius Egidijus Aleksandravičius. Taip pat diskusijoje turėtų dalyvauti ir G. Grajauskas, R. Baločkaitė, K. Navakas, B. Garbaravičienė, O. Lukošius, I.Žurkuvienė. Bandysiu prisijungti prie šios diskusijos. Ne smanau, kad būtų labai gerai, jei žurnalas taptų ne tik miesto kultūros židiniu.

Pavojus žiniasklaidai - pavojus demokratijai.

Šių metų pirmasis žurnalo “Valstybė” numeris išspsausdino bendrapavardės Aušros Radzevičiūtės straipsnį “Pavojus nacionaliniam saugumui: Baltijos šalių žiniasklaidos kaina – 1 mlrd. eurų?”.

Šiame straipsnyje spaudinama daugybė jau senokai žinomų dalykų apie žiniasklaidą Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Žiniasklaidos verslo situacijos ekonominio sunkmečio metu ir iki jo vertinimas profesionalų lūpomis – tai didžiausia straipsnio vertybė.

Štai buvusi ilgametė Latvijos laikraščio “Diena” redaktorė Sarmitė Elertė išsakė esmines pastabas apie tai, kodėl grėsminga padėtis žiniasklaidoje kelia pavojų demokratijai apskritai:

“Aš visiškai tikra, kad valstybė ir visuomenė turi ne tik teisę, bet ir pareigą pasirūpinti tuo, kad egzistuotų laisva erdvė demokratinei diskusijai. Jeigu žiniasklaida Baltijos šalyse taps politikos ar verslo grupių interesų gynimo įrankiu, tai bus milžiniškas smūgis valstybių vystymuisi.”

Žinoma, jau ir dabar šie procseai gerokai pasistūmėję ir Lietuvoje, ir kitose Baltijos šalyse. Galime net lengvai suskaičiuoti, kokios verslo grupės ir kiek įtakoja žiniasklaidą. Su politika viskas paprasčiau ir tuo pačiu sudėtingiau. Mat, dalis politikų, toks įspūdis, yra patys kontroliuojami verslo interesų.

Visgi man didžiausią įspūdį straipsnyje paliko dienraščio “Verslo žinios” vyriausiojo redaktoriaus ir generalinio direktoriaus viename asmenyje Rolando Baryso pozicija:

“Esame paaukoję labai daug komercinių projektų ir sprendimų dėl savo reputacijos. Mes tikime, kad mūsų valiuta yra reputacija. Bet kai kažkas atsiduria ant bedugnės krašto, kai į akis žiūri bedarbio dalia ir staiga ateina kažkas ir sako: “Mes tau duosime pinigų, bet reikia paslaugėlės”, ne visi atsispiria. Ši erozija jau prasidėjo, nes niekas nenori bankrutuoti. Tačiau jeigu manęs paklaustumėte, ką aš daryčiau, atsakau – pasirinkčiau bankrotą.”

Nesinori kaip nors dar labiau moralizuoti po tokio R. Baryso pasisakymo. Bet ši pozicija mums primena tik viena – visada yra bent du pasirinkimo variantai. Vienas labiau naudingas finansiškai, kitas – padeda išlaikyti tikrąsias vertybes. Todėl krizė ar ne krizė, bet pasirinkimas visada yra.

P.S. Minėtame straipsnyje dar buvo viena įdomi detalė. Manau, kad ji labai svarbi Lietuvos valdžiai. Prie vienos nuotraukos buvo pridėtas štai toks užrašas: “Bandančiam susigrąžinti savo įtaką Kremliui turėtų būti maloni žinia, kad visa Baltijos nacionalinė žiniasklaida atpigo iki 1 milijardo eurų. Ši suma sudaro apie 3 proc. metinio “Gazprom” pelno”.

Lietuvos radijo ir televizijos komisija blogas žinias apie elektroninės žiniasklaidos blogus finansus skelbia penktadienį, lapkričio 13 dieną. Simboliška ir tuo pačiu graudu, bet realybė žiauri – televizijos gyvena sunkiai, o radijas apskritai vos kvėpuoja.

Pažiūrėkime tik į keletą skaičių. Televzijios 2008 metais per tris ketvirčus iš reklamos gavo maždaug 141,4 milijonus litų pajamų. Šiemet per tą patį laiką – tik 96 mln. litų. Maždaug 45 milijonai litų mažiau – tai yra lygiai tiek, jog suprastume, kad dabartinė televizijų programų kokybė dar nėra tokia beviltiškai tragiška kaip tų pačių televizijų finansinė padėtis.

O štai radijui atėjo iš tiesų liūdnos dienos. Dar pernai per devynis mėnesius radijos stotys gavo beveik 25,5 mln. litų pajamų iš reklamos. Šiemet per tą patį laiką – vos 17,8 mln. Taiau liūdniausia yra tendencija. Štai trečias šių metų ketvirtis akivaizdžiai buvo skurdesnis nei pernykštis. Ir tendencija liūdna – pajamos krenta.

Todėl šiuos skaičius norisi parodyti visiems, kurie nuolat kaltina žiniasklaidą ir ypač žurnalistus dėl jų produkcijos kokybės. Jei tendencijos bus tokios pačios – situacija dar blogės. Deja, valdžia kol kas gelbsti statybų verslą, kitą smulkų ir vidutinį taip pat remia. Tačiau vieša erdvė yra akivaizdžiai pamiršta. Žurnalistai vis dažnaiu tampa bedarbiais ir greitu metu galėsime džiaugtis, kad televizijose ir radijo stotyse dar liks tokie laidų vedėjai kaip asilėlis Antanėlis. O politikams teks vykti diskutuoti apie rimtus valstybės dalykus į laidas “TV Antis”, “Kakadu” ir “Supertortas”. Nesinorėtų, kad LTV laida “Paskutinis klausimas” būtų ekonominio nuosmukio simbolis, kuris 2010 metais vadinsis “Paskutinis žurnalistas”.

P.S. Tikrai nemanau, kad žurnalistų darbo kokybė priklauso tik nuo pinigų. Tačiau bandydami išgyventi profesionalūs žurnalistai dirbs kitą darbą.

Sėkminga žvejyba - garantuotas poilsis ir skani žuvienė

Šiandien konferencijoje viena kolegė priminė, kad kai kalbant apie ekonominę padėtį atsibodo nuolat kartoti žodį “krizė”, valdžia jį pakeitė žodžiu “sunkmetis”. Deja, nuo to nepalengvėjo. Gal net pasunkėjo, nes krizė siejosi su krizenimu, o sunkmetis – su sunkiu metu. Tačiau turime žiūrėti į realijas. Pinigų iš tiesų nėra ir jų trūksta. Todėl reikia mažiau dirbti, privalome mažiau vartoti. Privalome pagaliau atsipūsti nuo nuolatinio skubėjimo dirbti, dirbti, dirbti ir pirkti, pirkti, pirkti.

Ir siūloma dabartinį ekonominį laikotrarpį vadinti “ekonominiu atsipūtimu”. Tiems, kas visvien galvos tik apie karjerą, pinigus ir vartojimą – tai nepadės. Bet jei nors trumpmam atsipūsime nuo pinigų ir visko kito – atsiras viltis pergalvoti savo gyvenimą ir pradėti kurti kąžką naujo.