Dainius Radzevičius

Valstybių gerovės reitingas

Trakų pilis

Daugiau kaip 0,5 milijono žmonių emigravo iš Lietuvos per pastaruosius 20 metų. Didelė jų dalis ieško geresnio gyvenimo užsienyje. Jie turi tokią teisę ir sėkmės jiems. Tačiau visada sakiau emigruojantiems, kad Lietuvoje gyventi taip pat labai gera. Net jeigu kartais ir keikiame valdžią ar yra kitų bėdų. Vis tiek myliu savo šalį ir man čia gyventi gera.

O dabar visa tai patvirtina ir tyrimai. Lietuva užėmė 34-ąją vietą naujame geriausių gyventi valstybių reitinge. Mes aplenkėme Latviją, Rusiją ir net Jungtinius Arabų Emiratus. Tiesa, atsilikome nuo Estijos ir Lenkijos. O pirmauja reitinguose Suomija, Šveicarija, Švedija, Australija, Liuksemburgas ir Norvegija. Tai nustatė leidinys “Newsweek”. Galima būtų ir daugiau diskutuoti su leidinio tyrimu. Aš sakyčiau, kad mes pagal tuos kriterijus galėtume būti ir geresnėje pozicijoje.

Visgi man labai patiko paskaitinėti ir prie publikacijos apie pasaulio gerovės šalis parašytus internautų komentarus. Štai vienas suomis komentuoja taip:

Suomiai aktyviai komentuoja internete savo šalies gerovės receptus

“Taigi, kas įvyko Suomijos politiniame gyvenime per pastaruosius keletą metų. Tikri suomiai (Perussuomalaiset rp, http://www.perussuomalaiset.fi/) pateko į vietos tarybas ir Europos Parlamentą. Suomijoje mes sukūrėme daugiapartinę sistemą ir ji suteikia sprendimų priėmimui tam tikrą saugumą. Tikri suomiai įnešė reikalingo filtravimo Suomijoje politikoje.”

Paskaičius tokius komentarus imi netyčia lyginti Suomiją su lietuvą. Panašios. Daug partijų ir ten, ir pas mus. Tik tų tikrų ir nuoširdžių lietuvių, matyt, per mažai mūsų vietinėje valdžioje ir centrinėje taip pat. Bet kelias lyg ir teisingas. Tačiau kartais Lietuvoje pasigirsta iš didžiųjų partijų atstovų pasvarstymų, kad Lietuvai būtų naudingesnė dvipartinė sistema arba kad veiktų apskritai nedaug partijų. Aš nuo netikiu ir man labiau priimtina daugiapartinė sistema, kuri iš tiesų, pastarųjų metų įvykiai tai patvirtina, leidžia konkurencinėje politinje kovoje neprastumdinėti vien kuriai nors partijai ar jos rėmėjams reikalingų projektų.

Jungtinių Valstijų žurnalas “Newsweek” gerovės lygį valstybėse vertino pagal švietimo, sveikatos apsaugos būklę, gyvenimo kokybę, ekonominį konkurencingumą ir politinę aplinką.

Na o tiems, ką domina pagrindiniai mūsų šalies rodikliai (pvz., gyventojų skaičius, nedarbo lygis, atlyginimas bruto ir realusis, infliacija, BVP rodikliai), lengva juos nuolat stebėti Statistikos departamento duomenų bazėje.

Beje, man labai įdomus pasirodė straipsnis, kuris buvo rašytas dar iki ekeonominės krizės išplitimo pasaulyje ir Lietuvoje. Tai – 2008 metų vasario mėnesio komentaras “Kodėl Lietuvoje nepavyko sukurti visuotinės gerovės valstybės?”, kurio autorius – Gitanas Nausėda. Štai tik viena citata iš to komentaro:

“Privačios iniciatyvos laisvė buvo ir tebėra varomoji viso ūkio pažangos jėga. Tačiau artėjant prie dvidešimtojo Nepriklausomybės gimtadienio, vis labiau matome, kaip didžiojo verslo ir valdžios bendrabūvis įgyja iškreiptų formų. Prisipažinsiu, buvau šokiruotas, kai valstybei atstovaujantis aukštas pareigūnas vienoje viešoje diskusijoje ėmė atvirai ir aistringai advokatauti privataus kapitalo bendrovei, su kuria jis privalėjo vesti derybas gyvybiniais visai Lietuvai klausimais. Man atrodo, kad jis nuoširdžiai nebejuto, jog jau atsidūrė kitoje barikadų pusėje ir gina kieno nori, bet ne valstybės interesus.”

Ir kadangi Lietuvoje madinga dėl visų bėdų kaltinti tik valdžios žmones ir biurokratus, todėl niekaip negalėjau nepacituoti kitos G. Nausėdos minties apie mūsų gerovės kūrimo problemas:

“Žvelgiant iš šiandienos pozicijų, diskusija dėl gerovės valstybės sukūrimo Lietuvoje buvo intensyviausia Sąjūdžio laikais. <...> Tuo metu tokios idėjos leido žmonėms tvirčiau jausti vienas kito petį bei skatino ir taip stiprų Sąjūdžio pažadintą solidarumo jausmą. Vėliau diskusijas dėl visuomenės gerovės ir solidarumo užgniaužė visuotinis „pinigų kalimo“ vajus ir mūsų laisvosios rinkos ideologų primityviai suvoktos Adamo Smito teorijos interpretavimas. Visuomenė „atomizavosi“, įsigaliojo principas „kiekvienas už save“.

Gal čia ir slypi atsakymas, kodėl nesukūrėme visuotinės gerovės? Kiekvienas už save ir savo interesus? O kur dar viešoje erdvėje dominuojantis “liuososios” rinkos propagavimas? Kol kas dar neturime tam vaistų ir priešnuodžių – visuomeniniai judėjimai ir profesinės sąjungos tik bando reabiliuoti save ir atsikratyti jiems klijuojamų klišių bei stereotipų.

Beje, šių metų kovą Seime vyko konferencija „Laisvė ir atsakomybė: ekonomikos ir politikos pagrindai „Caritas in Veritate“ šviesoje“. Tuomet Seimo Pirmininkė Irena Degutienė pakvietė daugiau dėmesio skirti visuotinės gerovės ir tikrojo teisingumo įtvirtinimui Lietuvoje:

„Visų pirma – tai visuotinės gerovės troškulys. Lietuvai šiandien ypač reikia tokios bendrystės ir bendruomenės, kurios visos galios būtų skiriamos visuotinės gerovės įtvirtinimui. Gerovės – tai ne tik materialios ar ekonominės naudos, ne tik finansinio pasitenkinimo. Kalbu apie orų buvimą ir žmogišką sugyvenimą, pagarbą sau, pagarbą kitiems ir kiekvienam piliečiui. Apie siekį, kad šalia esantis žmogus jaustųsi oriai gyvendamas vienoje pilietinėje bendruomenėje.“

Todėl įsiklausant į šiuos žodžius, matyt, kol kas dar neišmokome ir nepripratome savo kieme visus reikalus spręsti patys ir su svao bendruomene. Pvz., kai Vilniaus meras V. Navickas praėjsuią sunkią žiemą pasiūlė daugiabučių gyventojams patiems apsivalyti kiemus, teko nemažai matyti ir piktų komentarų. O juk tai taip elementaru – paėmei kastuvą, pasikvietei kaimynus ir padirbėjęs bent pusvalandį kiemą turi jau beveik idealiai švarų. Ir sveikatai padeda ir bendruomenė sukurta. Ir gerovės jausmas apima.

Ar ugnis sušildys kaimynų santykius?

Rusija prašo Lietuvos pagalbos gesinti įsisiautėjusius gaisrus. Kaip praneša dienraštis “Verslo žinios”, sprendimas dėl pagalbos turėtų būti priimtas šiandien. O jei toks sprendimas būtų priimtas jau vakar?

Oficiali Rusijos nota dėl pagalbos gauta jau pirmadienį. Kaip žinia, gaisrai didelę europinės Rusijos dalį kamuoja ne viena savaitę. Todėl net tokia didelė ir sąlyginai galinga bei turtinga šalis kaip Rusija viena negali pažaboti gamtos stichijos. Prašydama mūsų, kaimynų, pagalbos (įvairių technologinių priemonių gaisrų gesinimui), Rusija nedemonstruoja jokios “pozos”, savo politinės galimybės ar arogancijos, kuo dažnai ši šalis kaltinama santykiuose su Lietuva. Priešingai. Ji atrodo pažeidžiama ir bejėgė.

Tačiau tokio prašymo atsiuntimas į Lietuvą gerokai gali bent jau viešojoje erdvėje pagerinti mūsų santykius su Rusija ir jos žmonėmis. Juk jei tokia maža kaimynė kaip Lietuva, kuri dažnai skundžiasi Rusijos spaudimu dėl naftos ar dujų kainų ir kitų ekonominių-politinių sprendimų, spjautų į visus šiuos nesantaikos žaidimus ir padėtų savo kaimynams, kaip tai paveiktų mūsų kaimyninius santykius? Manau, kad tai būtų vienas geriausių psrendimų. Ne tik dėl to, kad realiia padėtume kaimynams. Tai būtų ir puiki viešųjų ryšių akcija. Ir jei man bendraujant su kolegomis iš Rusijos bent vienas jų pasakytų “ačiū, Dainiau, už Jūsų valstybės pagalbą”, būčiau vienas laimingiausių savo šalies piliečių.

Ir jei tai nebūtų vien PR, tuomet Lietuva kaip gera kaimynė net nelaukdama Rusijos notos paisūlyti savo pagalbą gaisre. Jei matai, kad pas kaimyną gaisras ir jo namai dega, negi lauki kol jis paprašys pagalbos? ir negi lauki dvi dienas, kol aptarsi, nuspręsi ir pan. Per tiek dienų gaisras gali ir baigtis.

Šiandien bene aiškjaisuaii mūsų poziciją viešai išreiškė Prezidentė Dalia Grybauskaitė (skelbia BNS ir Delfi.lt). “Patys ką tik nukentėjome nuo gamtos stichijos, todėl suprantame, ką išgyvena Rusija ir jos žmonės”, – valstybės vadovės žodžius BNS perdavė prezidentės patarėja Daiva Ulbinaitė. Anot D.Grybauskaitės, “tokiais atvejais, tokiose situacijose svarbi net ir kukliausia pagalba”.

Kuklumas ir šiaip žmones puošia, o ištiesta ranka už viską svarbiausia.

Lietuvoje spaudos laisvė užtikrinama

Praėjusią savaitę tarptautinės organizacijos “Freedom house” paskelbtas tyrimas “Spaudos laisvė 2010: pasaulio žiniasklaidos nepriklausomybės apžvalga” parodė, kad jau aštuonerius metus iš eilės spaudos laisvės pasaulyje mažėja ir tik vienas iš šešių žmonių pasaulyje gyvena šalyje su laisva spauda.

Man įdomiausia buvo skaityti apie Vidurio ir Rytų Europą (buvusios Sovietų Sąjungos įtakos teritoriją). Teigiama, kad 2009 metais šiame regione bendrai patirtas nedidelis nuosmukis, bet situacija iš esmės nesikeičia daugumoje šalių. Išskyrus Baltijos šalis, buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje žiniasklaidos laisvės yra griežtai ribojamos, o Rusija liko tarp pasaulyje represijomis garsėjančių šalių, kurioje yra viena pavojingiausių aplinkų veikti žiniasklaidai. Įdomu tai, kad Ukrainoje, Armėnijoje ir Moldovoje fiksuojamas nedidelis progresas.

Kadangi tarp 195 šalių Lietuva drauge su JAV ir Čekija užima 24-26 vietas (“Freedom House” ataskaitoje už praėjusius metus Lietuvai suteikta 18 punktų), galima sakyti, kad esame tikrai pakankamai laisvi. Juolab, kad už mūsų yra ir Kanada, ir Didžioji Britanija. Dar įdomiau tai, kad mus supa apskritai gana žemai pagal spaudos laisvės indeksą esančios kaimyninės valstybės – Latvija (43-48 vietos) ir Lenkija (49-52 vietos) bei ypač Baltarusija (188 vieta). O štai Estija papuola net tarp 14-17 vietas besidalijančių valstybių.

Galime pasidžiaugti. Bet ar to pakanka?

Vaikai kuria Lietuvą

Šiuo metu sėdžiu Rygos oro uoste. Beveik savaitę nebuvau Lietuvoje. Pasiilgau visko – šeimos, kolegų ir draugų. Ir net mūsų mažos šalies mažų vidinių intrigėlių bei pletkų – kalbėjimo apie viską ir visur. Ir su visais. Kiek tik nori. Ir apie ką nori. Ir kaip tik nori. Draugiškai ar kritiškai. Objektyviai ar subjektyviai.

Toks keistas jausmas žodžio laisve apima tik tuomet, kai pabūni nors savaitę tokiose šalyse kaip Turkija ir Azerbaidžanas. Supranti, jog ten ir šilčiau, ir daug visko daugiau nei pas mus.

Bet kai ko ir jie neturi. O mes turime. ir galime džiaugtis savo šalimi. Ir didžiuotis. Apie tai vakar vakare ant Kaspijos jūros kranto iki vėlumos kalbėjomis su dar keliais lietuvaičiais. Panašu, kad visus mus vienijo panašūs jausmai.

Kaip skelbiama europarlamentaro Rolando Pakso tinklaraštyje, po balandžio 16 dieną vykusio susitikimo su Kinijos Zhejang provincijos vicegubernatoriumi Zheng Jiwei ir kitais provincijos valdžios atstovais partijos Tvarka ir teisingumas pirmininkas R. Paksas sakė:

„Kinija pasirinko kitą ekonominės krizės įveikimo kelią ir jis pasirodė gerokai sėkmingesnis”

Nesu ekonomistas. Tiesa, apie ekonominę krizę stengiuosi skaityti daug ir įvairių nuomonių. Bet iki šiol niekur neradau tokio keisto palyginimo – Lietuvos ir vienos Kinijos provincijos. Keisčiausia, kad R. Paksas yra Europos Parlamento specialiojo ekonomikos, finansų ir krizės komiteto narys, o lygina Kinijos provicnijoje “labai gerai išplėtotą tekstilės, chemijos, arbatos ir stiklo pramonę” su Lietuvos ekonomika.

Nesinori gilintis į kitas R. Pasko viešai pateikiamas negausias ir, mano nuomone, kiek padrikas mintis apie Lietuvos ir vienos Kinijos provincijos ekonomikų ar jos stimuliavimo priemonių palyginimus. Tik kažkaip nerealiai įdomi pasirodė dar viena R. Pakso įžvalga. Teigiama, kad po susitikimo su kinais R. Paksas pasakė štai ką:

„Atstumo ir laiko skirtumo mes tikrai negalime sutrumpinti, tačiau dėl vizų, manau, galime rasti abiems pusės priimtinus sprendimus”.

Man kilo tik keletas klausimų. Visų pirma, kokie tie “priimtini” sprendimai? Bevizis režimas? Supaprastintos procedūros? Kas dar?

Todėl norisi labai mandagiai paklausti europarlamentaro – ar su ES kompetetingomis institucijomis tai buvo aptarta, suderinta? O ką apie tai mano Lietuvos URM ar Seimo užsienio reikalų komitetas? Jei to nebuvo padaryta, tai tokios kalbos su Kinijos Zhejang provincijos valdininkais – tik gražus tarnybinio turizmo pateisinimas. Ir PR’as. Nelabai vykęs.

Šią savaitę išvyksiu į Europos žurnalistų federacijos kasmetinį kongresą, kuris šiemet vyks Turkijoje. Iš karto po šio renginio dalyvausiu seminare Azerbaidžano sostinėje Baku. Kaip ir visada, prieš tokias keliones kankina vienas klausimas – kaip reikės reprezentuoti Lietuvą ir kuo nustebinti kolegas.

Todėl savaitgalį dar kartą visaip pergalvojau įmanomus variantus ir nutariau, kad man labiausiai patinka mūsų šalį matyti kaip Baltijos širdį. Todėl pasirašiau už tai, kad pritariu, jog šis logotipas būtų naudojamas kaip prekės ženklas pristatant Lietuvą. nelabai man patinka žodis “prekės ženklas”, bet toks jau, matyt, yra teisinis terminas.

Tarp visų pritarusiųjų, kad šis logotipas būtų naudojamas kaip prekės ženklas pristatant Lietuvą jau yra 2266 žmonės. Tuo 2266 tapau aš. Mane įtikino Mariaus Jovaišos, autorių grupės vadovo ir viešosios įstaigos „Lietuva – Baltijos širdis“ direktoriaus argumentai ir faktai, kaip Lietuvą pristatyti pasauliui:

Nors esame maža valstybė, turime galimybę išnaudoti savo geopolitinę padėtį ir istorinį patyrimą. Atsispirkime nuo žodžio „Baltija“ – Baltijos jūros vardas pasaulyje daug žinomesnis nei Lietuvos. Esame didžiausia iš trijų Baltijos šalių, turime didingą praeitį, gausiausią kultūros ir architektūros paveldą. XIII a. Lietuva tapo nacionaline valstybe, mes buvome baltų (aisčių) genčių politinis ir dvasinis centras. Lietuva šioje Europos dalyje yra tiltas tarp Rytų ir Vakarų, Šiaurės ir Pietų. Lietuva – Baltijos širdis.

Vaikai kuria Lietuvą

Nuoširdžiai sveikinu visus su gražia švente – laisvės simboliu – kovo 11-ąja. Ši diena mums, lietuviams, yra suteikusi unikalią ir neįkainojamą formalią galimybę ne tik jaustis, bet ir būti laisvais. Ir naudotis ta laisve.

Mes, žurnalistai, kaip niekas kitas gerai žinome, kad laisva mintis ir laisvas žodis buvo pirmiau nei atgauta formali valstybės laisvė.

Tačiau žodžio laisvė, kaip ir visos kitos laisvės – labai trapi vertybė. Kasdienybė dažnai nematomai perkainuoja vertybes ir svarbiausi dalykai kartais trumpam užleidžia vietą žemiškesniems rūpesčiams. Taip ir žurnalistų bendruomenėje šiuo ekonominio sunkmečio metu gana dažnai girdisi pesimizmo – kam ta laisvė, jei nėra darbo, nėra už ką susimokėti būsto paskloą, kartais net sočiau pavalgyti. Tokius žodžius skaudu ir labai sunku girdėti. Juose daug ne tik daug nusivylimo, bet ir daug tiesos. Ir labai daug cinizmo. Jei laisvės mątas yra pinigai, tuomet tai jau nebe laisvė. Tai priklausomybė nuo pinigų.

Todėl rytojaus diena, kovo 11-oji, kaip jokia kita diena tinka dar kartą prisiminti tą laiką, kai laisvė tapo svarbiausiu ir bene vieninteliu iki šiol mus vienijančiu dalyku. Dėl pinigų, dėl reformų, dėl politinių ar religinių įsitikinimų mes visada galėsime ginčytis. Gal net kartais piktai. bet dėl laisvės nėra ką diskutuoti. Ji yra ir reikia ja džiaugtis.

Ta proga nuoširdžiai kviečiu visus prisijungti prie gražios iniciatyvos ir rytoj sudalyvauti bendrose etynėse Vilniuje. Susirinkimo vieta ir laikas – 10.30 val. Katedros aikštėje.

Vaikai kuria Lietuvą

Vakar vakare atidžiai peržiūrėjau vaikų darželio “Pilaitukas” auklėtinių parodėlę, sukurtą vasario 16-ąjai.

Kiekviena vaikų grupė lipdė, piešė, kūrė laisvos Lietuvos simbolius. Buvo visko – ir Vilniaus televizijos bokštas, ir trispalvės, ir Gedimino pilis.

Buvo gražu ir spalvota. Matėsi kūrybiškumas ir pastangos. Kiekvienas truputį skirtingai, bet visi kūrė viena tema.

Tokios ateities Lietuvos ir norisi palinkėti jiems ir sau. Mums visiems.

Fotomenininkas Liudas Verbliugevičius: Vieno foto paveikslo paroda (Kultūros nukryžiavimas)

Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke atidaryta paroda “Gyvybės medis. Lietuvos kryždirbystė ir simbolika”, skirta Vasario 16-ajai – Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti. Džiaugiuosi tokiais renginiais, kurie rodo tikrąjį mūsų paveldą o ne vien sintetinius šiuolaikinius sub/kultūros produktus.

Oficialiai paroda atidara penktadienį, vasario 12 dieną. Ji skirta Jungtinių tautų valstybių narių diplomatams, JT sekretoriato darbuotojams ir lietuvių bendruomenei. Čia pristatoma UNESCO Nematerialiuoju žmonijos kultūros paveldu pripažinta Lietuvos kryždirbystė ir kryžių simbolika.

Šią parodą Jungtinių Tautų būstinėje bendromis pastangomis surengė Lietuvos nuolatinė misija JT, Lietuvos generalinis konsulatas Niujorke, Lietuvos nacionalinis muziejus, JAV lietuvių bendruomenės Kultūros taryba ir Lietuvos Nacionalinė UNESCO komisija. Žinoma, parodą remia Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

Kodėl apie šią parodą rašau, nors pats ir negalėsiu į ją nuvykti? Priežasčių, matyt, yra bent keletas. Ir tikrai ne vien dėl to, kad pats jau ne vienerius metus esu nacionalinės UNESCO komisijos narys. Tikrai ne. Tai darau, visų pirma, dėl to, kad labai džiaugiuosi, jog didelės valstybinės šventės išvakarėse geram darbui susivienijo daugybė žmonių ir ne viena lietuių organizacija. Todėl dar kartą galiu įsitikinti ir norėčiau pabandyti įtikinti kitus, kad skelbti tyrimai apie neva lietuvių mažėjantį pasididžiavimą savo šalimi ir neva blėstantis noras kovoti už svao šalį – tai tik blefas. Ir tikrai nebūtina vien ginklu kovoti už savo šalį.

Šiuolaikiniame pasaulyje turime kovoti kasdien už mūsų mažos šalies vertybių išsaugojimą, puoselėjimą ir populiarinimą visoje planetoje. Taip, kol kas mes negalime pasigirti, kad mūsų cepelinai būtų tokei populiarūs, kaip rytų šalių virtuvė ir ypač kinų gaminamas maistas. Taip, Holivudo filmai net Lietuvoje vis dar labiau žiūrimi nei vietos autorių sukurti išskirtiniai ir negausūs filmai. Taip, mes kalbame tokia kalba, kurią visame pasaulyje supranta tik kiek daugiau nei 4 milijonai žmonių.

Bet… Lietuva turi dvi pasaulinės reikšmės nematerialiojo kultūros paveldo vertybes. Dar 2001 metais UNESCO sudarytai tarptautinei komisijai pirmąkart paskelbus aštuoniolika Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų, vienu iš jų pripažinta Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje. O štai jau 2003 metais šis garbingas įvertinimas skirtas Dainų ir šokių švenčių tradicijai Estijoje, Latvijoje bei Lietuvoje. Nuo 2008 metų lapkričio pasaulinė Kryždirbystės ir kryžių simbolikos Lietuvoje bei Dainų ir šokių švenčių tradicijos Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje reikšmė žymima nauju vardu – abu reiškiniai įrašyti į Nematerialiojo žmonijos kultūros paveldo reprezentatyvųjį sąrašą. Ką tai reiškia? Paskaitykite plačiau UNESCO svetainėje.

Ir nos mano minėta paroda Niujorke veiks tik iki vasario 28 dienos, nuoširdžiai tikiuosi, kad tokios ir panašios parodos Lietuvos vardą pasaulyje garsins žymiai labiau nei valdžios koridoriuose PR’ščikų ar valdžiažmogių sugalvotos pseudokampanijos apie drąsią šalį Lietuvą.

Ar gins lietuviai tėvynę? Tikiuosi...

Naujienų portalas Delfi.lt praneša, kad jeigu Lietuvai kiltų pavojus iš išorės, 61,3 proc. mūsų šalies piliečių nepaimtų arba greičiausiai nepaimtų ginklo į rankas ir savo valstybės negintų.

Tas pats portalas skelbia, kad gelbėti mūsų tėvynę eitų tik 29,8 proc. šalies gyventojų. Argi tai mažai? Manau, kad šis skaičius normalus. Juk negalime į mūsio lauką siųsti visų savo moterų, vaikų ir senelių. Tai gal juos atmetus ir gautųsi tie 30 proc. karių? Juk straipsnyje nesakoma, ar tyrimo metu buvo klausta, kodėl žmonės neitų būtent su ginklu ginti savo šalies. O gal vertėjo paklausti išsamiau?

Kita vertus, atidžiai pažiūrėję tyrimo pristatytmą galime įtarti, kad žymiai didesnė dalis Lietuvos žmonių visgi iš principo gintų tėvynę. Tik forma gynybos gali būti kitokia nei vien ginkluotas pasipriešinimas. Juk net kas ketvirtas (25,4 proc.) apklausos dalyvis svarstė, jog ginti Lietuvos ginklu greičiausiai nesiryžtų. Galime paklausti jų, kodėl ginklu negintų? Aš būčiau taip pat atsakęs, kad ginklu galime ginti, bet tai nebūtinai pats efektyviausias būdas. Gal galima kitaip padėti ginti savo šalį? Ypač šiais technologijų laikais. Todėl jei šiuos galbūt ginklo rankose nečiupinėjusius ir gal net su jais elgtis nemokančius žmones laikytume taip pat potencialiais gynėjais (nebūtinai su ginklu rankoje), kuriuos kovai kas nors įkvėptų ir kas nors jiems vadovautų, turėtume jau per 55 procentus aktyvių gynėjų. Mane toks skaičius įkvepia. Tai bemaž 1,5 milijono Lietuvos patriotų.

Žinoma net 35,9 proc. žmonių aiškiai pasakė, kad esant pavojui valstybės tikrai ginklu ar kaip kitaip negintų. Ir kas čia tokio? Juk tai tie, kam už savo šalį yra svarbesni kiti dalykai. Tai tie, kurie save galbūt laiko visos žemės ir planetos piliečiais. Tai gali būti ir tie, ką galime vadinti valstybės priešais. Yra ir tokių, kuriems apskritai nesvarbu, kokia santvarka ir kas jiems vadovojau – svarbu sočiai pavalgyti. Dar yra ir tokių, kurie, matyt, šiuo metu nenorėtų ginti šalies, nes jiems nepatinka šalies valdžia – dabartinė ir/ar buvusi. Ar iš principo nepatinka valdžia.

Bet juk prisiminkime, kad ir po sovietų armijos okupacijos XX amžiuje buvo ne kitaip? Į miškus išėjo dar mažiau karių, nei dabar eitų ginti šalies su ginklu rankoje. O sakėme ir tebesakome, kad vyko kova. O jei prisimintume iš Lietuvos pabėgusį tokį buvusį Prezidentą Antaną Smetoną? Dar liūdniau būtų. Ir šių dienų tyrimas gal net galėtų parodyti, kad tokių smetonų būtų ne vienas.

Todėl mane iš šio tyrimo labiausiai įkvėpė tai, kad net 65,8 proc. žmonių tvirtina, jog jie didžiuojasi būdami Lietuvos piliečiais. Tai labai daug. Juk nepamirškime, kad didesnė visuomenės dalis, tyrimai rodo, yra nusivylusi valdžia, netiki Seimu ir politikais ar kitais visuomenės lyderiais. Dar pridėkime ekonominį sunkmetį, moralinę krizę, sunkią kultūros ir švietimo padėtį. Dar pažiūrėkime į visokias kedžių istorijas. Tuomet šie rezultatai atrodys ne tik ne pesimistiniai, bet netgi labai optimistiniai.

Minėtus tyrimų rezultatus parodė DELFI užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta gyventojų apklausa šių metų sausio 8-18 dienomis. Kaip tik tuomet minėjome sausio 13-ąją. Gal ir negražiai pagalvojau, bet juk ir tada tą sausio 13-ąją Vilniuje prie televizijos bokšto ar dabartinio Seimo pastato nebuvo susirinkusi visa Lietuva. Buvo tik jos atstovai. Ir jų pakako. Pakako, kad apgintų šalį. Nes kiti taip pat gynė. Tik kitomis fomomis. Bet dauguma buvo vieningi ir solidarūs.

Todėl tyrimų skaičiais tikiu. Netikiu tik jų pesimistinėmis interpretacijomis.