Dainius Radzevičius

2007 metų liepos 3 dieną „Žinių radijas“ ir Lietuvos žurnalistų sąjunga pradėjo naują laidos „Žiniasklaidos anatomija“ projektą. Iki pat rudens laidose dalyvavo leidinių ir kitų žiniasklaidos priemonių vyriausieji redaktoriai, kurie įstatymuose įvardinti kaip už turinį atsakingi asmenys. Pirmasis pokalbis buvo su dienraščio „Lietuvos žinios“ vyriausiuoju redaktoriumi Valdu Vasiliausku.

Tikrai maniau, kad tai labai vykusi idėja. O dabar esu netgi dar labiau tuo tikras. Juk būtent redaktoriai kasdien bando spręsti, kokia bus dienos tema, kas taps dienos herojumi ar žurnalistų kritikos taikiniu. Tai jų sprendimai lemia, kokiomis temomis žurnalistai turi ir gali domėtis, o kokios lieka tabu. Žinoma, turinio vadovams tenka derinti reklamos užsakovų ir savininkų interesus su objektyvia žurnalistika. Vyriausieji redaktoriai tiesiogiai bendrauja ir su aukščiausiais valdžios atstovais. Tik jie žino, kokį spaudimą reikia atlaikyti dėl laisvo žodžio ir laisvos minties.

Todėl pirmasis pokalbis buvo apie tai, kokios temos netelpa laikraščio puslapiuose ir kokia yra žiniasklaidos padėtis Lietuvoje. Kalbėjausi su dar visai neseniai buvusiu savaitraščių „Veidas“ ir „Ekstra“ vadovu, o tuo metu visai neseniai pradėjusiu dirbti dienraščio „Lietuvos žinios“ vyriausiuoju redaktoriumi V. Vasiliausku.

Paklausykite pokalbio. Man jis tada labai patiko ir tikrai daugelis dalykų tebėra aktualūs.

Šiandien neetišku pripažintas leidinys “Lietuvos žinios” tęsia “ciklą” straipsnių apie kūrybinių sąjungų verslo ypatumus.

Nesinori gilintis į Jurgos Tvaskienės ir Ievos Alšėnaitės vadinamojo tyrimo detales. Kadangi žurnalistikos tame straipsnyje nedaug o ir pačios žurnalistės nepriklauso Lietuvos žurnalistų sąjungai, man pasirodė dėmesio verta tik viena J. Tvaskienės mintis:

“LŽS ir LŽKA, kaip ir dauguma čia minimų pavardžių, turi minimalų poveikį Lietuvos žiniasklaidai, nacionaliniams dienraščiams ir televizijos kanalams. Kūrybinės sąjungos egzistuoja panašiai, tartum paraleliai literatūros, teatro, muzikos ir viso lietuviško meno proceso – savotiškas dingęs pasaulis. Tačiau šis dingęs pasaulis ir toliau ryja Lietuvos kultūrai ir menui skirtus pinigus. “

Štai su šiuo teiginiu tai tikrai nesutinku. LŽS veikla poveikį žiniasklaidai ir žurnalistikai turi. Ir didelį. Ir jei net toks dienraštis kaip “Lietuvos žinios” (šiemet Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimu pripažintas neetišku leidiniu) tam skiria tokį didelį dėmesį, man tai yra geriausias tinkamos veiklos įrodymas. O J. Tvaskienė, matyt, užsimiršo, kad dienraštis rašo (arba turi rašyti) tik apie svarbius dalykus. Kitaip kam gaišti brangų žurnalistų laiką ir leisti vėjais leidėjo pinigus, kai krizės metu ir taip sunku gyventi. Nebent yra kitų priežasčių, kurių J. Tvaskienė nenurodė?

P.S. Beje, o mano nuotrauka, daryta “Lietuvos žinių” redakcijoje, man visai patiko. Esu pavaizduotas toks atviras atviras Ir iš tiesų, nuo Jurgos nieko neslėpiau. Jai kažkodėl atrodė kitaip.

Fotomenininkas Liudas Verbliugevičius: Vieno foto paveikslo paroda (Kultūros nukryžiavimas)

Dienraščio “Lietuvos žinios” žurnalistės Ieva Alšėnaitė ir Jurga Tvaskienė šiandien pradeda ciklą (tikiuosi) straipsnių, kurių pavadinimas “Kūrybinių sąjungų verslo ypatumai”. Nesinorėjo komentuoti, bet…

Kolegės padarė vieną esminę klaidą – kūrybinės sąjungos nėra verslo subjektai, todėl negali turėti ir dalintis pelno. Tai ne UAB. Bet gal tai joms ir nebuvo įdomu. Juk straipsnio idėją pačios autorės pakomentuoja labai gražiai ir aiškiai. Jau straipsnio pavadinime ir atskirų jo dalių pavadinimuose galime surasti “įdomius” visų kūrybinių sąjungų apibūdinimas ir palyginimus. Net Stalinas primintas.

Paskaitykime atidžiai ir pamatysime, kad vienai didelei verslo grupuotei (beje, taip pat gyvenančiai ir iš valstybės paramos kai kuriems savo projektams) priklausantis laikraštis bando akivaizdžiai sukompromituoti visas kūrybines organizacijas. Štai tie komentarai-pavadinimai:

Kūrybinių sąjungų verslo ypatumai
Primena monopolį
Išskirtinės sąlygos
Nuo Stalino laikų
Gyvena “iš oro”?
Turtuoliai vargšai
Dailininkai nesiskundžia
Uždara sistema

O dabar norisi užduoti kolegėms tik vieną klausimą. Jei jau bandyta objektyviai pažiūrėti į kūrybinių sąjungų “verslo” (aš sakyčiau, finansavimo) ypatumus, tai kodėl straipsnyje nebuvo nieko parašyta apie už tuos pinigus padaromus darbus? Kodėl pamiršta paminėti, kad net su tokiu menku finansavimu įvairių projektų, jie vis dėlto vyksta? Kodėl nepapasakota, apie tai, jog valstybė niekaip neišlaiko pačių sąjungų? Jos gauna tik šiek tiek pinigų iš dalies paremti projektus.

O tai, kad pačios sąjungos sugeba tvarkytis ūkiškai ir nešvaistydamos lėšų išlaikyti savo nedideles administracijas bei užtikrinti bendruomenių veiklą, deja, bet žurnalistėms buvo pats neįdomiausias dalykas. Jų teisė rinktis.

Bet juk ne man mokyti kolegas, kurių vadovas Valdas Vasiliauskas labai aiškiai yra pasakęs, ką galvoja apie mano vadovaujamą Lietuvos žurnalistų sąjungą ir mane. Galiu tai tik priminti.

P.S. Labai tikiuosi, kad artimiausiu metu “Lietuvos žinios” pradės ciklą straipsnių apie “Achemos grupės” verslo ypatumus. Ir panaudos tas pačias, mano nurodytas, išvadas-komentarus. Tik Stalinizmo nereikia priminti. Kūrybinės sėkmės

Jau kiek senstelėjo žinutė, kad kovo 22 d. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija dienraštį „Lietuvos žinios“, publikavusį 5 etiką pažeidusius straipsnius, pripažino neetišku leidiniu. Tačiau Lietuvos žurnalistų sąjungos interneto svetainėje kolegoms buvo (ir dabar dar yra) pateiktas klausimas, ką jie mano apie tokį sprendimą.

Iš viso į šį klausimą atsakė 70 žmonių. Gal ir nedaug, gal tai oficialiai nereprezentatyvu. Nors man atsakymų proporcijos labai jau priminė mano paties neformalius pokalbius su žurnalistų bendruomene. Todėl vien dėl šios priežasties nutariau pateikti oficialius skaičius apie tai:

Pritariu Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimui – 42.9% (30 balsų);
Sprendimas man kelia abejonių – 18.6% (13 balsų);
Manau, kad tai etiškas leidinys – 17.1% (12 balsų);
Gal etikos ribą dienraščio leidėjai kartais ir peržengia, bet pripažinti jį neetišku – per griežta – 18.6% (13 – balsų);
Neturiu nuomonės – 2.9% (2 balsai).

Iš visų dalykų man labiausiai įsiminė tai, kad tik 2 žmonės neturėjo nuomonės. Tai jau gerai ir labai svarbu.

Tačiau tai, jog daugiau nei trečdalis žmonių abejoja sprendimu arba nepritaria jam, verčia susimąstyti pačią Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, ar pakankamai aiškiai buvo suformuluotas sprendimas, ar jis suprantamas net žurnalistų bendruomenei. Juk neaiškus ar nepriimtinas sprendimas gali patį sprendimą paversti beveik niekiniu. Žinoma, kiek didesnis procentas pritariančių tokiam sprendimui verčia ir pačią “Lietuvos žinių” vadovybę susimąstyti apie savo darbo kokybę. Gal net verta sau užduoti klausimą, ar tikrai nedaroma klaidų ir visada elgiamasi etiškai?

O man šie skaičiai šiandien parūpo tik todėl, kad prieš valandą teko telefonu bendrauti su dienraštyje “Lietuvos žinios” dirbančia žurnaliste Jurga Tvaskiene. Maloniai pasišnekėjome. Kolegė domėjosi Lietuvos žurnalistų sąjungos veikla, kaip sekasi krizės metais išgyventi. Sakė, kad domisi ir kitomis kūrybinėmis organizacijomis. Minėjo, kad keli rašytojai (kuo jie dėti, taip ir nesupratau – D.R.) kažkuo nepatenkti Žurnalistų sąjunga ir jos veikla. Dar klausė, kiek pinigų kasmet gauna ir išleidžia organizacija. Domėjosi LŽS turimu nekilnojamu turtu, pirmininko atlyginimu, sąjungos veiklos rėmėjais. Dar domėtasi patalpomis, kurias jau dvejus metus LŽS nuomojasi iš LRT. Žodžiu, stengiausi parodyti, kad LŽS dirba skaidriai ir neturi ko slėpti. Netgi pažadėjau po rytoj Kaune vyksiančių LŽS Tarybos ir Valdybos posėdžių papildomai patikslinti, kiek lėšų šiais metais planuojama skirti veiklai. Kolegė pažadėjo pirmadienį paskambinti ir pasitikslinti – savaitgalį netrukdys.

Iš pokalbio tono galima buvo suprasti, kad kolegė nusiteikusi draugiškai ir tiesiog domisi LŽS veikla. Pagalvojau, gal net planuoja tapti LŽS nare. Ir tikrai noriu nuoširdžiai tikėti, kad jos domėjimosi LŽS veikla nepaskatino jos vadovo, leidinio direktoriaus ir vyriausiojo redaktoriaus Valdo Vasiliausko ne kartą viešai reikšta kritiška nuomonė apie mane ir LŽS. Štai trumpa citata iš kovo 25 dieną publikuoto V. Vasiliausko komentaro:

“… aš gerbiu ir branginu profesinę etiką, nors ši pagarba man netrukdo abejoti, ar vertėtų krašto žurnalistų etika rūpintis R.Paleckiui, kuris yra gyvas “neteisingumo palikimas”, parvežtas į Lietuvą iš Maskvos (ten jis gimė). Kaip negali žurnalistų etikos sustiprinti Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, nežinia kam atstovaujantis, nes nepažįstu nė vieno garsesnio žurnalisto, kuris dalyvautų šio veikėjo vadovaujamos sąjungos veikloje.”

Kiekvienas turime teisę reikšti nuomonę. Žinoma, dar geriau, kai savo nuomonę bandome pagrįsti faktais. Ir kai ją reiškiame etiškai. Nepykstu už tokį V. Vasiliausko komentarą apie mane ir kitą LŽS narį – R. Paleckį. Nes LŽS yra 1100 narių ir tarp jų, gaila, nėra paties V. Vasiliausko. Todėl jis gali ir nežinoti apie kitus kolegas. Bet tikrai yra garsių ir mažiau garsių žurnalistų: Artūras Račas, Gražina Sviderskytė, Aldona Žemaitytė, Edita Mildažytė, Audrius Lelkaitis, Jonas Staselis, Ginas Dabašinskas, Audrys Antanaitis, Nerijus Kesminas, Jolanta Butkevičienė, Virginjus Savukynas, Monika Garbačiauskaitė ir daugybė kitų. Visi jie yra mūsų bendruomenės nariais. Norėčiau, kad ir daugiau įsitrauktų. Bet nenorime skandalistų.

Bet kuriuo atveju labai nudžiugau, kad kolegos iš “Lietuvos žinių” labiau domisi LŽS veikla, žurnalistų etikos klausimais. Reiškia jiems tai ne Dzin. Ir dėl to mano nuotaika šį penktadienį yra arti pakylėtos

Šiandien, kovo 25 d., Žinių radijo laida “Dienos tema” kelią klausimą, kam Lietuvoje reikalinga žurnalistų etika?

kaip žinia, pirmadienį posėdžiavusi Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija dienraštį „Lietuvos žinios“ priskyrė etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai. Etikos nesilaikančiu dienraščiu „Lietuvos žinios“ bus laikomos metus.

Sprendimas priimtas dėl penkių nuo praėjusių metų liepos komisijos pripažintų Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų. Dienraščio vyriausiasis redaktorius Valdas Vasiliauskas, dalyvavęs komisijos posėdyje, tikino, kad sprendimą priėmę asmenys „visiškai atitrūkę nuo to, kas darosi Lietuvos ir žiniasklaidos gyvenime“.

Todėl “Žinių radijo” kolegos laidoje klausia, ar tikrai mūsų žiniasklaidoje žurnalistų etikos pažeidimai – greičiau norma, o ne išimtys? Jie taip pat aiškinsisi, ar etikos normos varžo žurnalisto darbą ir žodžio laisvę? Kur riba tarp drąsos ir neetiško žurnalisto elgesio?

Nežinau kodėl, bet man ši diskuija atrodo galėtų pakrypti netgi kita kryptimi. Pvz., kodėl kai kam nereikalinga žurnalistų etika? Arba būtų galima kelti esminį klausimą apie žiniasklaidos priemonių leidėjų ir vadovų etiką. Todėl galima būtų klausti ir taip:

Kurie Lietuvos žiniasklaidos priemonių vadovai ir svaininkai dirba etiškai?

Įdomu, kiek ir kurių žiniasklaidos priemonių būtų įvardintos?

Pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje dienraštis, kurio pavadinime yra žodis Lietuva, buvo priskirtas nuolat etikos nesilaikančių leidinių kategorijai. Tai – dienraštis “Lietuvos žinios”.

Sunku ką nors ir pridėti – leidinys nuolat pažeidinėjo etiką. Teigiama, kad pastaruoju metu bent 5 kartus tai buvo nustatyta, o anksčiau minėto sprendimo priėmimo metu dar buvo konstatuotas ir 6 pažeidimas. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija vieneriems metams “Lietuvos žinias” priskyrė neetiškų leidinių grupei. Bet… Juk ir kiti pažeidinėja. Todėl ši tema verta didelės diskusijos apie žiniasklaidos kokybę. Ir svertus pažaboti neetišką žiniasklaidą. Dar labiau norisi kalbėti, kaip reikia skatinti garbingą žurnalistiką ir žiniasklaidą. Ne būtinai pinigais, žinoma. Gal bnet būtent ne pinigais. Galima kasmet kokias nors nominacijas už garbingą verslą žiniakslaidoje įteikti. Žurnalistai jau ya vertinami.

Labai tikėjausi, kad vyriausiasis “Lietuvos žinių” redaktorius viešai pasakys savo vertinimus dėl minėto etikos sargų sprendimo. Turėjau dvi versijas: arba viskas bus neigiama, ignoruojama gal net verčiama kaltė kam nors kitam, tik ne sau, arba bus pasakytas paprastas “atsiprašome, suklydome”. Delfi.lt perskaičiau V. Vasiliausko poziciją, kuri labiau primena pirmąją. Mane tai kiek nuliūdino. Tačiau nenustebino, nes beveik pataikė į mano prognozes.

Kita vertus, jaučiu, jog praėjus pirmiesiems įžeidumo ir karšto vertinimo įspūdžiams, dienraščio vadovas visgi supras, kad komisijos sprendimas nors ir griežtas, bet laikraštis tikrai nebuvo šventasis. Ir net tai, kad kiti konkuruojantys dienraščiai tik ateityje gali susilaukti tokių pačių ar panašių įvertinimų, o šiandien bent formaliai yra “geresni”, turėtų paskatinti iš tiesų imti visiems ir vertinti kiekvieną leidinį ir nuolatos, o ne bet kokia kaina bandyti savo nuodėmes dangstyti kitų blogybėmis.

Pats garsiai paklausiau ir pats nežinau atsakymo. Nuoširdžiai sakau, kad nežinau ir negaliu suprasti, kodėl Lietuvoje platinamas nedidelio tiražo dienraštis “Lietuvos žinios” nuolat ne šiaip rašo apie nacionalinį transliuotoją, bet sistemingai bando formuoti neigiamą visuomenės nuomonę apie visuomeninį transliuotoją.

Kol atsakymo apie laikraščio savininkų arba jo vadovų intencijas nežinau, pabandžiau paskaityti dar vieną šiandieninę “Lietuvos žinių” publikaciją apie LRT. Ir įsitikinau – nemyli ir gal net nekenčia šis leidinys LRT.

Pradėkime nuo žurnalistės Laurynos Vireliūnaitės publikacijos pavadinimo “LRT sunkmetis kankina ne visus”.

Atidžiai skaičiau straipsnį tris kartus. Juolab, kad tik šią savaitę vyko LRT Tarybos posėdis, kur buvo labai daug kalbama apie galimybes taupyti LRT lėšas.

Bandžiau surasti nors vieną faktą apie kokį nors asmenį, kuris nesikankintų ar būtų abejingas LRT sunkiai padėčiai, kurią iš esmės sukėlė nelogiški, neteisingi ir dažniausiai neprognozuojami valdžios sprendimai. Štai straipsnyje kolegė kalbina ir cituoja net tris LRT Tarybos narius – pirmininką Gediminą Ilgūną, Artūrą Račą ir mane. Visi trys iš esmės pasakėme beveik tą patį – reikia kalbėti ir kalbėsime apie galimybę dar labiau sumažinti LRT tarybos narių gaunamą atlyginimą. Beje, kolegė žurnalistė užmiršo paminėti, kad visame nacionaliniame transliuotojuje Tarybos nariai gauna mažiausią atlygį už savo darbą – mininmalų mėnesinį atlyginimą. O atsakomybė, bent jau formaliai, yra didžiausia. Bet ne apie tai kalba…

Dar pernai LRT Tarybos nariai susimažino tą minimąlų atlyginimą 15 procentų. Tikrai manau, kad galime dar labiau sumažinti. Pernai net klausiau finansininkų, ar gali LRT Tarybos narys dirbti ir formaliai negauti jokio atlygio. To klausiau ne todėl, kad būčiau kaip nors keistai ir priešiškai nusistatęs prieš Tarybos nariams mokamus atlyginimus. Atvirkščiai. Esu įsitikinęs, kad LRT Taryboje turėtų dirbti profesionalai, kurie galėtų ir turėtų gauti konkurencingą atlyginimą ir maksimaliai savo žiniomis padėtų vystytis nacionaliniam transliuotojui. O dabar mokamas atlyginimas, panašu, vis labiau tampa spekuliacijų objektų. Nes jei vadovautumėmės L. Vireliūnaitės keliamu klausimu apie bandymą solidarizuotis su kitais LRT darbuotojais ir būtinybe nuolat mažinti LRT Tarybos nario minimalų atlyginimą, tai pagal kokią logiką vadinti 300 ar 400 litų mėnesinį LRT Tarybos nario atlyginimą konkurencingu atlyginimu? Geriau jau visai jo nebūtų. Bet tada būtų neteisinga iš principo. Nes šventai tikiu, kad kiekvienam žmogui už jo darbą turi būti atlyginama pagal jo pastangas ir veiklos rezultatus.

O dabar apie tai, kodėl manau, jog “Lietuvos žinios” nemėsgta LRT. Atidžiai paskaitykime keleto pastraipų antraštes:

Kenčia darbuotojai
Pirmininkui moka dvigubai
Sutiktų pasispausti
LRT sudomino prokurorai

Su straipsnio tema tiesiogiai susiję pirmos trys pastraipos. Akcentai aiškūs – darbuotojai kenčia, pirmininkas gauna daugiausiai, kai kurie sutiktų pasispausti. Dar galėjo kolegė pridėti tokį paprastą klausimą – o kodėl iki šios dienos dar labiau nepasispaudė?

Tačiau niekaip nesuprantu, kuo susijęs paskutinės pastraipos pavadinimas su tema. Žinoma, kai atidžiai paskaitai, tai supranti, jog L. Vireliūnaitė pati ir pakomenutoja situaciją. Faktais ir informacija to negaliu vadinti. Štai citata:

Nors LRT nesulaikomai ritasi į finansinę bedugnę, A.Siaurusevičius, jo pavaduotojas Rimvydas Paleckis net tarybos nariams atsisakydavo atskleisti, kiek už reklamą ir kitą komercinę veiklą surenkama lėšų, kaip jos panaudojamos, kokios sumos mokamos laidų prodiuseriams, kokie autoriniai honorarai. Visa tai, prisidengusi komercine paslaptimi, daugiausia mokesčių mokėtojų pinigais finansuojama LRT įžūliai nuslėpė nuo visuomenės, nors vieša paslaptis, kad A.Siaurusevičius ypač dosnus savo bičiuliams.

Visų pirma noriu kolegei pažymėti, kad LRT Tarybos nariai tikrai žino, kiek už reklamą ir kitą komercinę veiklą surenkama pinigų. Apie tai duomenis gauna visi Tarybos nariai. Jie pagal tai tvirtina ir sąmatas, ir finansines ataskaitas. Maža to, apie tai paprastai paskelbiama ir viešai, šie duomenys prieinami kiekvienam. Na o konkretiems LRT darbuotojams mokami konkretūs atlyginimai yra privati tų asmenų informacija ir LRT neturi teisės be darbuotojų sutikimo viešinti šių skaičių. Beje, LRT Tarybos narių, LRT vadovų atlyginimai vieši, žinomi ir yra aiškūs visiems.

Tačiau mane labai sudomino tai, jog L. Vireliūnaitės turimais duomenimis A. Siaurusevičius yra ypač dosnus savo bičiuliams. Jei turima omenyje, kad viešos A. Siaurusevičiaus pareigos tapo neteisėto jo draugų pasipelnymo šaltiniu tik dėl bičiulystės – tai jau rimtas kaltinimas ir yra mažų mažiausiai galimas viešų ir privačių interesų supainiojimas. Būtų labai gerai, kad apie tuos faktus sužinotų Vyriausioji tarnybinės etikos komisija ir LRT taryba. Gautų faktus, o ne nuomonę.

Todėl jei paaiškės, kad pateikta L. Vireliūnaitės nuomonė atitinka tikrovę, tikrai esu įsitikinęs, kad LRT taryba nedelsdama reaguos ir priims principingus sprendimus.

Ir visgi nesuprantu, kodėl Lauryna rašo, kad LRT sunkmetis kankina ne visus. Nebent “Lietuvos žinių” nekankina. Ir kaip čia neprisiminus televizijos laidos “Svetimo skausmo nebūna”…

P.S. Esu taip pat įsitikinęs, kad “Lietuvos žinios” kaip ir bet kas kitas Lietuvoje turi teisę į savo nuomonę, poziciją, galimybę tai reikšti viešai, kritikuoti viešus asmenis, kokiais ir yra LRT Tarybos nariai. Tik nuomonė turi būti aiškiai atskirta nuo informacijos, o pateikiami duomenys turi atitikti tikrovę.

Spauda kartais naudojasi privilegijomis.

Vakar ir šiandien telefonu kalbėjau su dienraščio “Lietuvos žinios” žurnaliste Jūrate Mičiuliene. Vakar daviau interviu ir suteikiau informacijos apie LRT, šiandien – dėkojau už jos objektyvumą ir pasiskundžiau jos redaktoriaus šališkumu.

Lyg ir nepriimta pasakoti apie visas žurnalistikos virtuvės smulkmenas viešai. Bet šį kartą – verta.

Kolegė Jūratė man pakambino ir paklausė, ką aš manau apie cenzūrą LTV eteryje, nes ten laidoje “Labas rytas” skaitant spaudos apžvalgas niekaip neminimi du nacionaliniai periodiniai leidiniai (“Lietuvos žinios” ir “Respublika”) bei jų publikacijos. Pasakiau tai, ką ji tiksliai šiandien ir pacitavo savo straipsnyje “LRT cenzūruoja spaudą” (su pavadinimu nesutinku, nes, mano žiniomis, spaudos LRT cenzūruoti niekaip negali – kiekvienas leidėjas laisvai leidžia savo laikraštį ir nederina iš anksto jo turinio su LRT – D.R.):

“Be jokios rimtos priežasties joks dienraštis neturėtų būti ignoruojamas. Jei jis prieinamas, įdomiausi straipsniai turėtų būti apžvelgiami. Tačiau aš nežinau konkrečių priežasčių.”

Tačiau kolegei Jūratei norėjosi išsiaiškinti, kodėl visgi nėra “Lietuvos žinių” straipsnių LTV eteryje. Pasakiau, kad ir man bus įdomu tai sužinoti, todėl turiu konkrečiai pasidomėti. Sutarėme, kad ji man paskambins už poros valandų.

Per tą laiką pavyko susisiekti su LTV direktoriumi Rimvydu Paleckiu. Jis man paaiškino (pažodžiui teksto, deja, negaliu atkurti), kad LRT teisininkams neva kelia abejonių “Lietuvos žinių” vadovybės atsiųstuose keliuose laiškuose išsakytos mintys. Viename laiške nurodytas draudimas kopijuoti ir publikuoti “Lietuvos žinių” straipsnius apskritai, kitame laiške lyg ir nurodoma, kad tai draudžiama daryti tik interneto svetainėje. Kadangi laida “Labas rytas” (su spaudos apžvalga) dedama į interneto svetainę, sprendžiama, kaip šiuo atveju elgtis su dienraščio rašiniais spaudos apžvalgoje.

Tokį direktoriaus paaiškinimą perdaviau kolegei. Ir pasakiau, kad tikiuosi, jog šitą klausimą turėtų ir galėtų išspręsti LRT ir dienraščio administracijos. Taip pat pažadėjau, kad apie šį reikalą pakalbėsiu artimiausiame LRT Tarybos posėdyje. Ir tai buvo viskas. Tai kolegė bemaž ir parašė.

Tačiau… Kaip rašoma tame pačiame dienraščio straipsnyje įdėtame redakcijos komentare (jei teisingai supratau, rašė pats vyriausiasis redaktorius), “garbinga žiniasklaida yra bejėgė prieš demagogiją ir cinizmą, būdingą buvusiai sovietinei žurnalistikai”. Nes tame pačiame komentare be tik ką mano cituotų žodžių dar pateikiama ir tokia to anoniminio redakcijos balso išvada:

“LRT vadovai uždraudė savo darbuotojams apžvelgti LŽ publikacijas, saugodami… LŽ autorių teises. Apgailėtina, kad šią LRT vadovų poziciją palaiko ir Žurnalistų sąjungos pirmininkas D.Radzevičius, kuris atvirą cenzūrą mėgina dangstyti teisine kazuistika.”

Juk atrodo, kad poklabyje su kolege Jūrate ir jos straipsnyje jokios kažkieno pozicijos dveijų redakcijų ginče nepalaikiau. Nieko nedangsčiau. Pasakiau tai, ką žinojau ir galvojau. Ir še tau…

Todėl man taip pat labai gaila. Bet gaila tik dėl to, kad tokie redakcijos komentarai ir keisti pavadinimai dedami prie daugmaž objektyvaus kolegės straipsnio. Gaila, bet tikiu, kad garbinga žiniasklaida nėra bejėgė prieš demagogiją ir cinizmą. Bent jau aš bejėgis nesijaučiu.

Manau, kad būtent tokios ciniškos demagogijos skleidėjai ir yra bejėgiai. Todėl taip ir elgiasi. Bet anksčiau ar vėliau tai apsisuks prieš juos pačius. Tai tik laiko klausimas.

Dienraštis “Lietuvos žinios” ir jam vadovaujantis Valdas Vasiliauskas daužo bet kokią viltį, kad šis dienraštis dar turi už turinį atsakingą asmenį. Pats V. Vasiliauskas, matyt, nebenori būti redaktoriumi, nes jam pačiam jau sunku jausti atsakomybę net už savo žodžius.

Tik vakar perskaičiau V. Vasiliausko “komentarą” (jei tai dar galima vadinti komentaru) vasario 9 dienos dienraštyje “Lietuvos žinios”

Nesinorėtų tokio komentaro sureikšminti. Bet visgi atkreipiau dėmesį tik į paties V. Vasiliausko žodžius, kurie labai gerai atspindi jo vidinę būseną. Štai tik viena citata:

“Negalima tyčiotis iš žmogaus išvaizdos, ne visi mes gimstame gražuoliai. Kiek daug pavyzdžių, kai luošame kūne įkalinta tauri siela. Tačiau šiuo atveju apšepusio pagiringo stribo išvaizda visiškai atitiko to pagrindinio laidos herojaus vidų ir laibu, šiek tiek moterišku balseliu skelbiamas mintis. Tulžingas, alsuojančias neapykanta “vienam laikraščiui”. Tam laikraščiui ir jo redaktoriui būtų nei šilta, nei šalta dėl besikėtrojančio, paroksizmo ištikto diskusijos solisto.”

Jei žmogus sako, kad negalima tyčiotis iš kito žmogaus išvaizdos ir čia pat tai daro, ką tai reiškia?

Man tai primena labai paprastą situaciją, kai gatvės prostitutė moralizuoja vienuolei už šios nuodėmingas mintis apie kokį nors gražų jaunuolį. Gaila, bet būtent taip dažniausiai gyvenime ir vyksta.

Pažiūrėkime ne tik į spaudą, bet ir į dabartinį Seimą. Kuri partija garsiausiai kalbėjo apie Dievo įsakymus? Tautos prisikėlimo partija. Be Arūno Valinsko dar ir Seimo narys Saulius Stoma buvo prie jos vairo. Partiją, kurią jis pats kartu su kitais ir vedė į Seimą, labai greitai pats ir pradėjo kritikuoti. Ir ne bet kaip. Su labai skambiais ir gražiais žodžiais apie atsakomybę:

“Manau, atėjo tinkamiausias laikas visiems su TPP vėliava ėjusiems veikėjams (ir man asmeniškai) prisiimti atsakomybę ir didesnę ar mažesnę kaltę dėl to kas įvyko. Tai mes sukūrėme šią nenormalią situaciją, kai dvi valdančios frakcijos iš esmės yra politiniai fantomai, neturintys jokios atramos visuomenėje, taigi – ir tikro politinio legitimumo.”

Po tokių žodžių norisi paklausti S. Stomos, kokiu būdu jis planuoja prisiimti atsakomybę? Kiek supratau, ta atsakomybė buvo tokia, kad paliko tą partiją ir prisiglaudė prie kitų valdančiųjų. Bet gal vertėjo palikti ne tik partiją, bet ir Seimą? Jei jau apgavo žmones, rinkusius į Seimą?

Kodėl pradėjau kalbėti apie V. Vasiliausko komentarą ir staiga prisiminiau S. Stomos komentarą? Todėl, kad labai jau panašus stilius – pats žmogus kalba apie vienas vertybes, o daro priešingai. Juolab, kad V. Vasiliausko komentare minimas ir ginamas Saulius Stoma. Tačiau būtent dėl to gynimo ir nutariau dienraščio redaktoriui priminti vieną žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatą:

Perteikdamas įvairias nuomones, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas negali skleisti nuomonių, kurios pažeistų teisę bei etiką.

Ar tai buvo įvertinta prieš rašant ir ypač skelbiant tokį komentarą?

Šiandien dienraštis “Verslo žinios” spausdina labai aktualų žurnalistams kolegės Agnės Gintautaitės straipsnį “Šalies žiniasklaida bandys pakilti po 2009 m. nokdauno”. Kai kurios straipsnio detalės labai gerai atskleidžia žiniasklaidos verslo moralę.

Publikacijos esmė – nuo šių metų sausio pradžios kūrybinimas darbuotojams taip pat ir žurnalistams 8 procentais padidėję mokesčiai nuo autorinio kūrinio sutarties nustatyto atlyginimo. Paprastai kalbant, šiemet socialinio draudimo mokesčiai pas darbdavį dar ir autorinę sutartį turinčiam žurnalistui siekia 25 procentus nuo autorinio atlyginimo. Dar 15 procentų – pajamų mokestis. Kur problema? Problema – sunki ekonominė situacija ir smarkiai sumažėję žiniasklaidos verslo pajamos. Tai reiškia ne tik mažesnes algas žurnalistams. Tai reiškia, kad kiekvienas leidėjas bando ieškoti būdų ir sutaupyti.

Kaip žinia, didelė dalis žiniaxklaidos priemonių dar iki ekonominės krizės dirbdami net ir pelningai žurnalistams mokėjo tik nedidelę dalį atlyginimo pagal darbo sutartį. Norėdami sutaupyti jie naudojosi įstatymo spraga – dalį atlyginimo už žurnalisto darbą mokėjo kaip autorinį honorarą. Tai buvo lyg ir įteisinti “vokeliai”. Taip buvo sutaupoma labai daug, nes nuo honoraro nereikėjo mokėti jokių mokesčių socialiniam draudimui. Darbdaviui tai buvo labai naudinga. O žmonės kentėjo – nuo autorinių honorarų nebuvo skaičiuojamos jokios socialinės išmokos – nei pensijos, nei motinystės išmokos, nei vadinamieji “biuleteniai”. Žodžiu, taupoma buvo žmogaus sąskaita.

Tačiau kai valdžia pagaliau (gaila, kad tik krizės metu) nusprendė panaikinti šią skriaudą pagal autorines sutartis dirbantiems kūrybiniams žmonėms ir numatyti, kad jie taip pat bus socialiai draudžiami, nutiko kitas baisus dalykas. Dalis darbdavių nutarė gudrauti. Tas noras suprantamas – ir šiaip mokesčių mokėti nesinori, o kai dar ekonominė krizė ateina ir į kai į akis žiūri bankrotas… Juolab dabar didžiausi socialinio draudimo mokesčiai nustatyti tik tiems darbdaviams ir dirbantiesiems pagal autorines sutartis, kurie dar turi ir darbo sutartis. Teoriškai tai reiškia, kad jei įmonėje dirbantis žmogus turi darbo sutartį, tai gudrauti darbdaviui labai sunku. Mat, mokesčiai nuo autorinio honoraro gana dideli ir privalomi sumokėti, o Sodra lengvai tai gali kontroliuoti.

Tačiau… Jei kūrybinis žmogus turi darbo sutartį vienoje įmonėje, o honorarą jo darbdaviai moka iš kitos įmonės – tuomet mokesčiai nuo autorinio honoraro yra gerokai mažesni. Todėl tokiam moedliui tereikia vieno dalyko – greta įmonės turėti ar įkurti dar vieną juridinį asmenį, per kurį būtų mokamas autorinis atlyginimas. Žinoma, tai labai primena fiktyvius sandorius, kuriuos sudarė kai kurios motinos su savo darbdaviais tam, kad gautų didesnes išmokas iš Sodros. Dabar už tai prokurorai jas persekioja pagal Baudžiamąjį kodeksą.

Bet ar taip nutiks ir nesąžiningiems leidėjams? Štai mano minėtoje publikacijoje dienraštį “Lietuvos žinios” leidžiančios bendrovės generalinis direktorius Valdas Vasiliauskas atvirai prisipažino:

“Rinkai tai yra dar vienas smūgis. tačiau mes turime atskirą viešąją įstaigą, per kurią mokame algas autoriams. Todėl smarkaii sąnaudos nedidės. Mokesčiai darbuotojams ūgtels 1 %.”

Sutinku, kad dideli mokesčiai labai skaudžai smogė žurnalistams ir žiniasklaidai. Žinau, kad valdžia juos įvedė labai blogu laiku. Bet… Jei jau dienraštis taip dažnai moko sąžiningai dirbti Seimo ir Vyriausybės narius, prokurorus, net Prezidentę, o pats, švelniai tariant, “gudrauja”, tai ko norėti iš visų kitų?

Moralizuojanti žiniasklaida naudojasi įstatymų spragomis ir dirba ant ribos su Baudžiamuoju kodeksu, o kitus moko moralės. Tais vienas Lietuvos parodoksų, bet taip jau yra.