Dainius Radzevičius

Dar karštai vasarai nepasibaigus, rugpjūčio 21 dieną, startavo naujas rudeninis televizijų sezonas. Jo startas priminė kalėdinį šurmulį, kuomet jau lapkričio mėnesį dalis prekybininkų pradeda kalbėti apie žiemą – sniego dar nematyti, bet jau kalėdiniai išpardavimai prasideda.

Pradėsiu nuo šokių. Kitaip ir neįmanoma. LRT šeštadienio priminė, kad dar 2006-2007 metais ji organizavo pirmuosius šokių konkursus Lietuvos televizijų eteryje. Tuomet atrastos ne tik šokių “žvaigždės”, bet ir iki tol mažai kam plačiosiose masėse žinomi “profesionalūs šokių komentatoriai” – Jurijus Smoriginas ir Vytenis Pauliukaitis.

LNK kviečia šokti

TV3 šoka

Atvirai pasakius, jei nekreiptum didelio dėmesio į ekrano kampe šmėžuojantį užrašą “Tiesioginis eteris”, žiūrėdamas šeštadienio vakarą LNK ir TV3 rodomus šokių konkursus pagalvotum, kad vaidenasi. Juk per per LRT kartoto 2006-2007 metų sezono šokėjai, jų šokių komentatoriai ir laidų vedėjai tuo pačiu metu lyg burtų lazdele pamojus persikraustė ir į LNK, ir į TV3.

Todėl stebėdamas “grandiozinius” naujus šokių projektus per komercines televizijas sau galėjau pasakyti tik viena – nieko naujo. Tačiau šokiai yra gražu. Todėl nors tai ir yra kelerių metų senumo projektai, galima juos kentėti. Ypač, kai kas nors gražiai šoka. Apie tai rytoj, keik supratau, kalbės ir kolega Vidm\ntas Valiušaitis Žinių radijo laidoje “Žiniasklaidos anatomija”:

““Žiniasklaidos anatomijos” anonsas

Televizijų savireklamos siužetuose naujieji sezonai pristatomi kaip didelė sensacija, nematyta pramogų šventė, o štai komentatoriams ir gyvenimo stebėtojams, kaip matyti iš atsiliepimų, šis televizininkų keliamas šurmulys geriausiu atveju kelia nuobodulį, blogesniu – ironiją ar net pašaipą. Kur link eina lietuviškos televizijos? Ko galima laukti iš naujojo sezono laidų?

Visgi naujojo televizijų sezono akcentas yra kitas. Panašu, kad Seimas rado būdą, kaip paremti ekonominio sunkmečio metu nustekentą žiniasklaidą. Nukraujavusi reklamos rinka bus kompensuota! Tiesa, ne tiesiogiai pinigais, bet seimūnų darbu. Gali pasirodyti, kad kai kurie jų už savo “nuodėmes” dabar atidirba viešaisiais darbais. Tiesa, darbo vieta visai ne tokia jau ir baisi – LNK ir TV3 televizijos.

Jau kurį laiką teko matyti, kaip LNK šokių projektą reklamavo Seimo narys Arūnas Valinskas. Prie jo prisijungė ir projekto vedėja tapusi žmona Inga Valinskienė. Laidoje dar dalyvauja Seimo narė Donalda Meiželytė, kurią laidos vėdėjas Rolandas Vilkončius pristatė kaip “veikėją”. Na ir kad nebūtų viena dominuojanti partija vienoje LNK laidoje, kompaniją atskiedžia šeimyninėmis ir kitomis dramomis bei skandaliukais pagarsėjęs, nuolatinis laidos “Kakadu” veidas ir herojus, Seimo narys Andrius Šedžius. Laikinai pasinėręs ne į įstatymų projektų rengimą, bet į šokių pamokas.

Tiesa, TV3 šokių laidoje dalyvauja dar vienas politikas – Žilvinas Šilgalis. Jam irgi sekasi neblogai.

Atvirai pasakysiu, mane nudžiugino visų šių Seimo narių dalyvavimas šou projektuose. Akivaizdu, kad čia jie jaučiasi lyg žuvys vandenyje. Gal kam ir pasirodys, kad mokesčių mokėtojų pinigais kol kas išlaikomi seimūnai nemokamai darbuojasi tik dviejų televizijų labui. Bet nereikia pavydėti. Tegul kitos televizijos susitaria su kitais valdžios žmonėmis, tautos išrinktais linksmintojais, ir visiems bus gerai. Bent jau mažiau kvailų įstatymų priiminės naktimis. Sėkmės jiems.

Na ir dar vienas senas-naujas dalykas – šio sezono vinis ir reakcija į aktualijas – TV3 eteryje pasirodysiantis serialas „Drąsos kaina”. Matyt, galima jau dabar prognozuoti sėkmę šiam projektui – bus reitingas, bus ir pinigėlių. Nieko tokio – tiesiog biznis. Kauno pedofilijos skandalas kaip koks mitologinis aitvaras toliau neša dividendus prodiuseriams.

Beje, jei kam nors vis dar atrodo, kad Seimo nariai turi dirbti Seime, o ne šokti ar dainuoti televizijose, noriu pasakyti aiškiai – Jūs neteisūs. Norite įsitikinti? Pažiūrėkite šį ketvirtadienį LNK laidą “Valanda su Rūta’ (tos pačios TV, kur šokių projekte dalyvauja seimūnai) ir Jums viską gražiai paaiškins – taip ir turi būti. O jei kas dar suabejos laidos nešališkumu ar profesionalumu, galite paskaityti laidos aprašymą internete:

“Profesionali žurnalistė Rūta Mikelkekvičūtė reabilitavo Lietuvoje pokalbių laidos žanrą ir sukūrė sėkmingą vadinamąjį talk show. Ji tapo populiariausia pokalbių laida, kurią kas savaitę žiūrėjo 874 tūkst. žiūrovų.

Plati temų skalė – nuo žvaigždžių gyvenimo iki skurdo problemų leido laidai pritraukti pačios įvairiausios auditorijos. Laidą apie skurdą ir Vyriausybės politiką žiūrėjo rekordinis skaičius – per 1 milijoną žiūrovų.

Komanda nuolat pasirengusi karštam darbui: tiesioginėms laidoms ekstremaliomis sąlygomis, balsavimams ir eksperimentams.”

P.S. Atsiprašau, kad kol kas nerašiau nė apie vieną žurnalistinį projektą. Tokių dar eteryje nemačiau. Dar tikiuosi, nors nieko gero kol kas nežada nė viena televizija.

Iš kur laukti signalo apie nelaimes?

Šiandien Lietuvos radijo eteryje teko atsakinėti žmonėms štai į tokį klausimą.

Sveiki,
Norėjau parašyti keletą pastabų dėl praėjusio uragano, sinoptikų pavadinto škvalu. Mes gyvenam Varėnos rajono X kaime, labiausiai nukentėjusiame nuo stichijos Varėnos rajone.
<...> Kodėl žmonės nebuvo informuoti per masines informacijos priemones, kaip kad buvo daroma prieš Anatolijų? Kodėl neveikė LRT nė viena programa ir nieko nepranešė nieko žmonėms, kai prasidėjo “škvalas”? Juk jis neplito per keletą minučių, galima buvo įjungti radijo transliaciją, kaip kad būdavo blokados laikais?
Gyventoja X Y

Ne kažin ką gali atsakyti žmogui, kurio klausimas teisingas, logiškas ir net atsakymas beveik žinomas. Juk LRT pagal įstatymą gaivalinių nelaimių, epidemijų, nepaprastosios ar karo padėties atveju privalo skelbti Respublikos Prezidento, Seimo, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Generalinės prokuratūros oficialius pranešimus.

Ar tokių pranešimų buvo stichinės nelaimės metu, ypač naktį? Ir jei net būtų buvę, LRT negalėjo radijo ar televizijos eteriu pranešti jų, nes dėl sumažinto biudžetinio finansavimo naktimis nėra įjungta net signalo.

Tačiau šį klausimą geriau galėtų pakomentuoti Seimo ir Vidaus reikalų ministerijos attsovai. Juk tai jie žino, kokios grėsmės mūsų saugumui gresia tokių nelaimių metu ir kam jie skirs milijonus, kad mes laiku gautume visą informaciją apie tokias nelaimes.

Štai Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) vadovas Arvydas Anušauskas pageidauja, kad būtų kuo sparčiau įgyvendintas efektyvaus gyventojų informavimo apie gresiančias gamtos stichijas projektas. Mane tai džiugina. Bet.. Koks tai projektas?

NSGK pirmininkas Arvydas Anušauskas pirmadienį susitiko su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) direktoriaus pavaduotoju vidaus tarnybos pulkininku Vytu Kaziliūnu ir gavo informaciją apie padėtį po savaitgalį per Lietuvą praūžusios vėtros. Susitikimo metu A. Anušauskas kalbėjo, kad “reikia kuo skubiau realizuoti gyventojų informavimo apie gresiančius pavojus trumposiomis žinutėmis (SMS) projektą, už kurio vykdymą atsakingas PAGD”.

Anot komiteto vadovo, pirmi žingsniai, siekiant įdiegti naują sistemą, padaryti, bet reikia kuo skubiau išspręsti kai kuriuos iškilusius teisinius ginčus. “Šiuo metu apie grėsmes įspėjančių sovietinių sirenų kaimų gyventojai tikrai niekada negirdėjo ir neišgirs”, – pastebėjo A.Anušauskas.

Po tokių komentarų man belieka pridurti ir savo neprofesionalią nuomonę.

Visų pirma, man keistai atrodo nora sinformuoti žmones apie stichines nelaimes tik SMS. ką galima pasakyti ir kaip pranešti žmogui vien tik SMS apie nelaimęs konkrečioje vietoje ir kaip reikai elgtis žmogui. Juk SMS ir yra trumpoji žinutė, o skirtingų nelaimių metu vien elgesioi intsurkcija gali būti netrumpa.

Kita vertus, juk ir kvailiui turi būti aišku, kad turi veikti visi įmanomi kanalai, kuriais galima žmonėms pranešti apie nelaimes. Todėl turi veikti ir SMS, ir sirenos, ir radijas, ir televizija. Tik tuomet galima tikėtis gero efekto.

Vienos priemones (sirenos) tik įspėja apie tokią nors nelaimę, kitos (SMS) gali trumpai pasakyti apie nelaimės pobūdį ir kur ieškoti detalesnės informacijos, o kitos gali nuolatos tinkamai informuoti apie būtinas apsaugos priemones (radijo ar TV transliacijos). Todėl šiandien yra akivaizdu, jog artimiausiu metu turi atsakingos institucijos tinkamai įvertinti visų (ne)veikiančių kanalų, kuriais galima pasiekti gyventojus, būklę ir technines sąlygas šioms priemonėms tinkamai veikti. O tada jau imtis priemonių, kad kuo greičiau bent kuri iš priemonių imtų tinkamai veikti. Nes dabar, panašu, SMS dar neveikia, sirenos daug kur negirdimos, o radijas ir televizija naktimis tyli. Tai nuo ko reikia pradėti?

Aš siūlyčiau atnaujinti bent radijo ir televizijos signalą naktimis. Tam nereikia jokių teisinių priemonių. Reikia tik finansuoti signalo transliaciją. Ir tai tikrai yra pigiau nei naujos SMS sistemos sukūrimas.

J. Šalkauskas LRT dirba jau 40 metų

Šiandien, rugpjūčio 3 dieną, sukanka lygiai 40 metų nuo tos dienos, kai kolega žurnalistas, fotomenininkas Juozas Šalkauskas dirba LRT. Nuoširdžiai jį sveikinu su šia gražia sukaktimi.

Tačiau tokią gražą progą apkartino viešas paaiškinimas, kodėl J. Šalkauskas dingo iš Lietuvos televizijos eterio. Citata iš inetrviu su J. Šalkausku dienraštyje “Kauno diena”:

Jaučiate nuoskaudą, kad Lietuvos televizijai tapote nereikalingas?
– Taip, nes iki šiol nežinau, kodėl buvau išmestas, niekas to nepaaiškino. “Labame ryte” dirbau aštuonerius su puse metų ir manau, kad neblogai dirbau. Tiesiog susirinko trijulė – LRT generalinis direktorius, LTV direktorius ir Lietuvos televizijos naujienų vadas ir pasakė, kad viskas baigta. Lyg bandė pagrįsti, esą dėl to, kad dirbu ir radijuje, ir televizijoje. Bet tokių žmonių pilna ir jie darbuojasi toliau.

Žinau, kad šiuo metu Juozas poilsiauja.

Gero jam poilsio ir lauksiu jo sugrįžtant su naujomis iniciatyvomis ir kūrybiniais darbais.

Pasveikink laisvą žurnalistiką. Bet ne atsisveikink!

Šiandien, rugpjūčio 2 d., 11.03 val. Lietuvos radijo eteryje (ir Lietuvos televizijos taip pat) laidoje “Tarp Rytų ir Vakarų” vyks diskusija apie tai, ar įsitvirtinant internetui išgyvens popierinė žiniasklaida? Diskusijoje dalyvaus Džiugas Paršonis, „Nežinau.lt“ tinklaraščio autorius, Aurelijus Katkevičius, žurnalų „Verslo klasė“ ir „Iliustruotasis mokslas“ vyriausiasis redaktorius bei šio internetinio dienoraščio autorius Dainius Radzevičius.

Rimgaudo Geleževičiaus moderuojama diskusija turi bent keletą svarbių aspektų. Jei kas galvoja, kad pokalbis vyks tik apie techninius dalykus, tai greičiausiai toks žmogus labai klysta. Nes spausdintas žodis internete ir ant popieriaus skiriasi daugybe aspektų. Visų pirma, žmogus yra socialinė būtybė, kuri turi bent keletą skirtingų jutimo organų. O tai reiškia, kad ne vien tekstas, bet ir jo pateikimo būdas sukelia tam tikras emocijas, reiškia, perduoda informaciją. Iš esmės tai reiškia, kad žmogui yra SVARBU, kokiu būdu jis gaus informaciją.

Ir nors pastaruoju metu vis daugiau pesimistų kalba apie liūdną spausdinto žodžio ateitį, radau vieną nepataisomą optimistą. Jis ne tik tiki šviesia spaudos ateitimi, bet ir ragina jaunus žmones rinktis profesiją, susijusią su spausdinimu.

Štai Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) yra tokia specialybė – spaudos inžinerija. Štai kaip pristatoma ši profesija:

“Norint kuo mažiau lietuvių kalboje naudoti tarptautinių žodžių ir siekiant aiškumo, buvo pakeistas šis pavadinimas. Ši studijų programa yra informacinių technologijų dalis, kurioje sukoncentruoti aukščiausi pasiekimai mechanikoje, medžiagų moksle, lazerių technologijoje, naudojamos aukščiausio lygio kompiuterinės programos.”

Kiap žinia, spaudos produkcija – nuo informacinės (laikraščiai, žurnalai, knygos), reklaminės (katalogai, skrajutės, tentai), buitinės (pakuotės, etiketės, lipdukai) iki saugiosios (vertybiniai popieriai, diplomų blankai, pinigai).

Todėl universtiteto interneto svetainėje teigiama, kad “studentai išmokomi procesų nuo maketų sudarymo iki gatavos produkcijos išleidimo”. Akcentuojama. kad dirbama su moderniausia vakarietiška spaudos technika.

Pabrėžiama, kad “gaminami milžiniški spaudinių kiekiai, Lietuvoje daug šios srities įmonių ir darbo vietų”. Sovietiniais metais spaudos specialistai, turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą, Lietuvoje nebuvo ruošiami, tad palyginti jauna VGTU spaudos inžinerijos studijų programa (nuo 1993 m.) sėkmingai pildo šios srities specialistų poreikį Lietuvoje.

Žinoma, šiais laikais visus domina absolventų galimybės įsidarbinti ir jų perspektyvos. Štai ką teigia VGTU:

“Šiuo metu Lietuvoje veikia apie 400 įmonių, susijusių su spauda, jose dirba apie 10 000 darbuotojų. Turint omenyje, kad sovietiniais metais turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą asmenys Lietuvoje nebuvo ruošiami, dauguma šių darbuotojų yra savamoksliai. Vystantis spaudos technikai ir technologijoms, yra didžiulis aukštos kvalifikacijos specialistų, galinčių valdyti sudėtingas pažangiausias vakarietiškas mašinas, poreikis. Todėl yra didžiulė neužpildyta specialistų niša. Mūsų absolventai ir absolventės dirba spaustuvėse, leidyklose, reklamos agentūrose gamybos vadovais, technikos direktoriais, direktoriais”.

Na o tiems, kas dar dvejoja šios profesijso pesrpektyva, pateikiama ypatingai aptimistinė nuomonė apie studijų programą. Šios nuomonės autorius – Tomas Auruškevičius, UAB „Lietuvos rytas“ spaustuvės direktorius:

“Esu baigęs Vilniaus Gedimino technikos universitetą, poligrafijos (nuo 2010 m. spaudos inžinerijos) programą. Šia sritį pasirinkau, nes, mano manymu, absolventų laukia labai įdomus, dinamiškas ir labai perspektyvus darbas. Bendrauju su užsienio ir Lietuvos partneriais, įrangos ir medžiagų gamintojais (tiekėjais), dalyvauju perkant įrangą. Stengiuosi užtikrinti sėkmingą spaustuvės darbą, siekiu sukurti malonią atmosferą kolektyve, t. y. esu atsakingas už visą spaustuvės darbą. Mūsų spaustuvėje dirba nemažai Vilniaus Gedimino technikos universitete pagal spaudos inžinerijos programą paruoštų specialistų – bakalaurų ir magistrų. Jau praktikos metu studentai patys pamato, koks įdomus ir be galo patrauklus darbas jų laukia, kuriame yra visko: informacinių technologijų ir dizaino, maketavimo ir mechanikos, ekonomikos ir vadybos. Spaudos inžinerijos specialistai yra labai vertinami ir kol kas Lietuvoje jų trūksta. Dar neteko sutikti nusivylusio šia profesija specialisto. Jeigu mes matome, kad žmogų domina jo specialybė, mes su malonumu jį priimame į darbą. Galiu teigti, kad spaudos pramonėje nenuobodžiausite. Tai yra sparčiai besivystanti, technologiškai inovatyvi pramonės šaka”.

Todėl jei kas dar ir abejoja liūdna spausdintinės produkcijos ateitimi – gali pasisemti optimizmo iš minėto komentaro. O jei jau tradicinių laikraščių nebereikės rinkai, tai gal galima bus spausdinti žurnalistų tekstus ant kokių nors etikečių, dėžių ir kitų pakuočių? Kodėl gi ne – laikraštis gali keisti formas ir prisitaikyti prie rinkos. Gal kam bus įdomiau perskaityti įdomų tekstą ant sausainių pakelio?

Delfi.lt paskelbė, kad Pirmasis Baltijos kanalas, baltiškasis Pirmojo kanalo analogas, nuo 2010 m. pabaigos pradės transliuoti laidas skaitmeninės televizijos žiūrovams dviem kalbomis – lietuvių ir rusų.

Sunku ką ir bepridurti, nors minčių gali kilti visokių. Pvz., galima galvoti, kad tai yra paprasčiausia ir logiška žiniasklaidos verslo investicija į didesnę auditoriją, į perspektyvą.

Galime pradėti galvoti ir apie tai, kad taip stiprinama rusiškai kalbančios žiniasklaidos įtaka Lietuivoje. O tai jau lyg ir yra politiniai motyvai.

Tačiau DELFI apie tokius Pirmojo Baltijos kanalo planus pasakojęs „Baltic Media Alliance“ vykdomasis direktorius Ivaras Beltė atmetė politinius tokio sprendimo motyvus.

Vadinasi, mes galime bergždžiai negaišti laiko spėlionėms, kaip ir kodėl PBK leidžia pinigus.

Tuo pačiu galime konstatuoti akivaizdų faktą – kol Lietuvos valdžia vis mažindama biudžeto išlaidas nacionaliniam transliuotojui bando taupyti, LRT dalį auditorijos po truputį atims tie, kas investuoja, o ne aklai taupo. Kas iš to išloš? Kol kas sunku pasakyti, bet akivaizdu, kad mūsų valstybė nemato jokio tikslo stiprinti viusomeninį transliuotoją ir jo vietą bendrame žiniasklaidos lauke ramia sąžine užleidžia kitiems, komerciniams projektams.

Naujienų portalo Delfi.lt žurnalistas Mindaugas Jackevičius – drąsus žurnalistas. Šiandien jis skelbia savo komentarą, kuriame tiesiai šviesiai rašo Lietuvos politikams – “politikai, šalin rankas nuo LRT!”

Tačiau ne “tiesiai šviesiai” rašymas kolegą daro drąsų. Juk šiandien jau tampa drąsu kalbėti kitaip, nei elgiasi valdžia ar keletas žiniasklaidos priemonių, kurios skelbia tik blogas arba tik labai blogas žinias ir nuomones apie LRT.

Drąsu, nes kartais tiems politikams ar toms žiniasklaidos priemonėms ir jų nuomonei prieštaraujantis žmogus pats gali tapti kryptingos kritikos taikiniu.

Bet jei jau kolega yra drąsus ir stiprus, tuomet mane tai džiugina. Ėjimas prieš srovę visada buvo ir bus žurnalistikos variklis. O štai ir drąsaus kolegos drąsi citata:

“Atrodo, kad konservatoriams, bene labiausiai kritikuojantiems sovietmetį, tie laikai nebuvo tokie jau svetimi – tada egzistavo valstybinis radijas ir televizija. Laikams pasikeitus ir valstybiniam transliuotojui tapus visuomeniniu, Tėvynės sąjunga prisistatanti partija pamiršta, kad „Panorama“ prieš eterį jau neturi būti aprobuota Centro Komitete (CK), o laidos vedėjo atlyginimas neturi būti patvirtintas partijos prezidiume.”

LRT vis labiau domina politikus. Kodėl?

Gal tai ir keista, bet Lietuvoje jau nebėra nei ekonominės krizės, nei kitų svarbesnių klausimų už Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją. Mane, LRT Tarybos pirmininką, tai turėtų džiuginti, nes galbūt pagaliau politikai padės išspręsti jų pačių per daugelį metų sukurtas nestabilaus LRT finansavimo problemas.

Tiems, kam atrodo mano įžvalga taip pat keista kaip ir man, siūlau pasižiūrėti į šios dienos naujienų portalo alfa.lt rubriką “Politikos ringas”. Ten net du valdančiosios daugumos atstovai premjeras Andrius Kubilius ir Gintaras Songaila išsako savo nuomones. A. Kubilius teigia, kad dėl A. Siaurusevčiaius kai kas net banką apiplėštų, o G. Songaila tikina, kad A. Siaurusevičius daro spaudimą Seimui. Dar vienas Seimo narys Rimantas Smetona tikina, jog LRT
dirba ne visuomenei o sau.

Na o pats alfa.lt rengia apklausą klausimu “ar esate patenkinti LRT valdymu?”. Ir tai tik šios keturios titulinės “Politikos ringo” temos. Ačiū alfa.lt už rūpestį nacionaliniu transliuotoju. Ir politikams ačiū. Tikiuosi gerų rezultatų.

Lietuvos radijas ir televizija

Naujienų portalas Delfi.lt tęsia temą “Politikai sprendžia: reikia keisti A.Siaurusevičių ar ne”. Tema tokia svarbi, kad net nuolat atnaujinama. Primena detektyvą. Poltitinį detektyvinį serialą. Pigų, bet populiarų.

Gerai, kad kolegos pakalbino ne tik prieštaringus įstatymus priimančius politikus ar oficialiai neturinčius jokių įgaliojimų aiškinti teisės aktus teisininkus. Tokius susipainiojusius žmones kalbinant galima ir malkų priskaldyti.

Juolab, kad Rimvydas Valatka pateikia tokį scenarijų, kurio greičiausia nenorėčiau nei aš, nei mano šeima, bet… Maža kas gali atsitikti šiais laikais:

„Tokios diskusijos pavėluotos bent septyneriais metais. Tokias diskusijas gali pradėti tik nesveiko proto žmogus arba tas, kuriam Dievas protą atėmė. Šiuo atveju turime situaciją, kai LRT tarybos pirmininkas mirė. Norima pavaizduoti, kad LRT tarybos pirmininkas – kaip karalius – anksčiau mirus karaliui keisdavo ir pirmąjį ministrą “, – DELFI situaciją komentavo 10 metų LRT taryboje dirbantis žurnalistas R. Valatka.

R.Valatka klausia, kas būtų, jei, neduok Dieve, mirtų D. Radzevičius. „Ar po mėnesio vėl keistume generalinį direktorių? Logikos nėra jokios“, – kalbėjo žurnalistas.

Panašu, kad jei dar kurį laiką pasiliksiu šiame pasaulyje, tai galėsime tikrai nemažai kartu su visa LRT Taryba nuveikti. Nors ne vien nuo mūsų priklauso sėkmė. Politikai tai turėtų žinoti ir žino, bet kažkodėl niekaip neišsprendžia LRT bent kiek padoresnio, gal net ir tinkamo finansavimo klausimo. Tuo jie vis labiau stumia LRT į vis sunkesnę padėtį.

Bet jei mane ištiktų negeras likimas, apie kurį kalbą R. Valatka, manau, kad tie patys politinių intrigų ir su tuo susijusių permainų LRT vadovybėje siekiantys žmonės dar garsiau klyktų – “naują direktorių, naują direktorių”. O kada bus sprendžiami LRT esminiai klausimai?

G. Sviderskytė 2009 metais įvertinta garbingiausiu žurnalistų apdovanojimu - Vinco Kudirkos vardo premija

Naujienų portale www.bernardinai.lt žurnalistė, V. Kudirkos premijos laureatė Gražina Sviderskytė toliau kelia klausimus dėl Lietuvos žirniasklaidos kokybės ir dėl jos perspektyvų apskritai.

Gražina ne tik pateikia daug įžvalgų ir komentarų, bet ir kelia esminį klausimą:

“Taigi klausimas būtų toks: jei žiniasklaida su televizijomis priešaky yra tokia svarbi, tai kaip galima ją niekinti ir niokoti, dergti ir marinti kaip paskutinį niekalą? Koks žioplys gali ją nuvertinti ir palikti likimo, visokių perėjūnų ir juolab atėjūnų valiai?”

Pasirašau ne tik po daugeliu Gražinos komentaro įžvalgų, bet ir labiau susirūpinu išgirdęs pačios Gražinos atsakymą į iškeltą klausimą:

“Atsakymas – bjaurus, nors ir skamba kaip vieno televizijos projekto pavadinimas: Lietuva gali.”

Visgi tikiu, kad Lietuva gali ir net privalo išsaugoti tokią viešą erdvę, kuri skleistų įvairią informaciją, skatintų diskusijas ir padėtų ieškoti atsakymų, o ne vien keltų sumaištį. Jaučiu, kad tai tikrai įmanoma, bet kol kas trūksta susikalbėjimo ne pačioje viešoje erdvėje, o realiame gyvenime. Tiek politikų, tiek žiniasklaidos, tiek kitų visuomenės grupių.

P.S. LRT tikrai turi rimtą potencialą, bet jam išvystyti reikia įveikti ir kai kurias besivelkančias “amžinas” problemas. Tereikia truputį laiko ir aktyvesnio LRT Tarybos ir administracijos bei viso kolektyvo darbo, o tada daug kas gali pasikeisti. Tiksliau, tikrai pasikeis.

Žurnalistas Rimas Bružas naujienų portale Delfi.lt skelbia komentarą “D.Kedžio istorija žiniasklaidoje – ar galėjo būti kitaip?” Klausimas iš tiesų yra esminis ir jis skirtas visiems žurnalistams, redaktoriams – ar galėjome dirbti kitaip ir nušviesti šią istoriją kitaip? Bent jau nespekuliuoti ja.

Atidžiai skaičiau Rimo komentarą. Visų pirma todėl, kad gerbiu jo darbą. Gerbiu jo žurnalistiką. Gerbiu jo požiūrį į mūsų profesiją. Rimas šiuo metu dirba komercinėje televizijoje, bet yra dirbęs ir LRT. Jis atvirai pasako, kas buvo padaryta ir ko galbūt nepadarėme informuodami visuomenę apie D. Kedžio istoriją:

Žiniasklaida neišlaikė egzamino arba gundymo reitingais. Galbūt vien LRT pozicija buvo maksimaliai artima tikrai žurnalistikai (komplimentas LTN avansu su linkėjimas išlaikyti „neutralitetą“). Komerciniai gi kanalai susimovė skaudžiai. Kriminalinės, tariamai publicistinės, laidos ir k.t. „tyrimai“ parodė žurnalistikoje žiojinčią etikos, nepagarbos ir profesionalumo stokos duobę.

Todėl mane visoje D. Kedžiaus istorijoje-tragedijoje nudžiugino tik tai, jog Rimas Bružas įvertino LRT veiklą lygiai taip pat kaip ir vertinau aš. Žinoma, Rimas iš karto apsidraudė, kad kol istorija nesibaigė komplimentai gali būti sakomi tik avansu, bet… “Neutralitetas” arba žurnalistikoje vadinamas objektyvumas – tai ir yra tikroji vertybė, kurią turėtų puoselėti visi žurnalistai ir visos redakcijos.

Todėl jei vertintume nacionaliniu mastu transliuojamas komercines televizijas LNK ir TV3, tai jų pozicija D. Kedžio istroijoje buvo ir tebėra mažų mažsiauiai “sudėtinga ir keista”. Apie etiką ir galimus įstatymų pažeidimus kol kas nekalbu. Rimas Bružas labai taikliai pataria kolegoms, kurie spekuliuoja šia tema:

“Darbas skerdykloje arba morge – gerokai oresnis už tokią žurnalistiką. <...> Ar žiniasklaida turėtų prisiimti atsakomybę už pusę metų Lietuvoje vykstančią isteriją? Taip ir nuo pat pradžių, kai D.Kedys dar gyvas būdamas siuntinėjo vaizdo įrašus ir nešiojo juos po redakcijas. Tačiau tuomet mažai kam buvo įdomu. Viskas pasikeitė, kai pakvipo krauju ir dar kai kuo. “

Tuo tarpu LRT, anot R. Bružo, atlieka misiją – informuoja. Mane, LRT Tarybos narį, tai džiugina. Sėkmės kolegoms.