Dainius Radzevičius

Kaip šiandien skelbia dienraštis “Verslo žinios”, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos užsakymu Darbo ir socialinių tyrimų institutas atliko tyrimą, pagal kurį nustatyta, jog tik 39 procentai Lietuvos gyventojų moka mokesčius, o jų išlaikytiniais yra likusieji 61 procentų.

Sunku ką ir bepridurti, nes “Verslo žinių” publikacijos antraštė skelbia “Diagnozė: šioje šalyje nėra vietos dirbantiems”. Beje, tyrimas leidžia suprasti, kad geresnių tendencijų dar ilgai nenusimato. Įdomu, ką apie šį tyrimą ir jo išvadas galvoja politinė valdžia? Ką galime mes galvoti apie mūsų, dirbančiųjų, perspektyvas? O ką galvoja patys išlaikytiniai? Tiksliau, ta jų dalis, kuri realiai yra darbinga, bet nedirba?

Šiandien dienraštis “Verslo žinios” spausdina labai aktualų žurnalistams kolegės Agnės Gintautaitės straipsnį “Šalies žiniasklaida bandys pakilti po 2009 m. nokdauno”. Kai kurios straipsnio detalės labai gerai atskleidžia žiniasklaidos verslo moralę.

Publikacijos esmė – nuo šių metų sausio pradžios kūrybinimas darbuotojams taip pat ir žurnalistams 8 procentais padidėję mokesčiai nuo autorinio kūrinio sutarties nustatyto atlyginimo. Paprastai kalbant, šiemet socialinio draudimo mokesčiai pas darbdavį dar ir autorinę sutartį turinčiam žurnalistui siekia 25 procentus nuo autorinio atlyginimo. Dar 15 procentų – pajamų mokestis. Kur problema? Problema – sunki ekonominė situacija ir smarkiai sumažėję žiniasklaidos verslo pajamos. Tai reiškia ne tik mažesnes algas žurnalistams. Tai reiškia, kad kiekvienas leidėjas bando ieškoti būdų ir sutaupyti.

Kaip žinia, didelė dalis žiniaxklaidos priemonių dar iki ekonominės krizės dirbdami net ir pelningai žurnalistams mokėjo tik nedidelę dalį atlyginimo pagal darbo sutartį. Norėdami sutaupyti jie naudojosi įstatymo spraga – dalį atlyginimo už žurnalisto darbą mokėjo kaip autorinį honorarą. Tai buvo lyg ir įteisinti “vokeliai”. Taip buvo sutaupoma labai daug, nes nuo honoraro nereikėjo mokėti jokių mokesčių socialiniam draudimui. Darbdaviui tai buvo labai naudinga. O žmonės kentėjo – nuo autorinių honorarų nebuvo skaičiuojamos jokios socialinės išmokos – nei pensijos, nei motinystės išmokos, nei vadinamieji “biuleteniai”. Žodžiu, taupoma buvo žmogaus sąskaita.

Tačiau kai valdžia pagaliau (gaila, kad tik krizės metu) nusprendė panaikinti šią skriaudą pagal autorines sutartis dirbantiems kūrybiniams žmonėms ir numatyti, kad jie taip pat bus socialiai draudžiami, nutiko kitas baisus dalykas. Dalis darbdavių nutarė gudrauti. Tas noras suprantamas – ir šiaip mokesčių mokėti nesinori, o kai dar ekonominė krizė ateina ir į kai į akis žiūri bankrotas… Juolab dabar didžiausi socialinio draudimo mokesčiai nustatyti tik tiems darbdaviams ir dirbantiesiems pagal autorines sutartis, kurie dar turi ir darbo sutartis. Teoriškai tai reiškia, kad jei įmonėje dirbantis žmogus turi darbo sutartį, tai gudrauti darbdaviui labai sunku. Mat, mokesčiai nuo autorinio honoraro gana dideli ir privalomi sumokėti, o Sodra lengvai tai gali kontroliuoti.

Tačiau… Jei kūrybinis žmogus turi darbo sutartį vienoje įmonėje, o honorarą jo darbdaviai moka iš kitos įmonės – tuomet mokesčiai nuo autorinio honoraro yra gerokai mažesni. Todėl tokiam moedliui tereikia vieno dalyko – greta įmonės turėti ar įkurti dar vieną juridinį asmenį, per kurį būtų mokamas autorinis atlyginimas. Žinoma, tai labai primena fiktyvius sandorius, kuriuos sudarė kai kurios motinos su savo darbdaviais tam, kad gautų didesnes išmokas iš Sodros. Dabar už tai prokurorai jas persekioja pagal Baudžiamąjį kodeksą.

Bet ar taip nutiks ir nesąžiningiems leidėjams? Štai mano minėtoje publikacijoje dienraštį “Lietuvos žinios” leidžiančios bendrovės generalinis direktorius Valdas Vasiliauskas atvirai prisipažino:

“Rinkai tai yra dar vienas smūgis. tačiau mes turime atskirą viešąją įstaigą, per kurią mokame algas autoriams. Todėl smarkaii sąnaudos nedidės. Mokesčiai darbuotojams ūgtels 1 %.”

Sutinku, kad dideli mokesčiai labai skaudžai smogė žurnalistams ir žiniasklaidai. Žinau, kad valdžia juos įvedė labai blogu laiku. Bet… Jei jau dienraštis taip dažnai moko sąžiningai dirbti Seimo ir Vyriausybės narius, prokurorus, net Prezidentę, o pats, švelniai tariant, “gudrauja”, tai ko norėti iš visų kitų?

Moralizuojanti žiniasklaida naudojasi įstatymų spragomis ir dirba ant ribos su Baudžiamuoju kodeksu, o kitus moko moralės. Tais vienas Lietuvos parodoksų, bet taip jau yra.

2009 metų liepos 22 dieną Seimas priėmė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2, 4, 7, 8, 9 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (projektas Nr. XIP-787(2).

Šiuo įstatymu iš kūrybinį darbą dirbančio ir už tai atlygį pagal autoriaus teisių sutartį gaunančio žmogaus Seimas atima teisę tikėtis normalių socialinių garantijų artimiausiu metu ir sulaukus garbingo, bet ne tokio darbingo amžiaus. Tokias garantijas turi politikai, valstybės tarnautojai ar bet kuris kitas Lietuvoje dirbantis žmogus.

Dvigubai mažesni mokesčiai ir tiek pat sumažintos socialinės garantijos ne tik pažeidžia solidarumo ir lygiateisiškumo principą, bet ir iš esmės pamina kūrybinį darbą dirbančio žmogaus teisę auginti vaikus ir už tai gauti deramą valstybės paramą, ligos atveju tikėtis nedarbingumo išmokos ir, jei pavyks, sulaukti ramios senatvės. Visai tai Seimas atima vieninteliu sprendimu.

Geri norai padėti kūrybinio sektoriaus žmogui išgyventi ekonominį sunkmetį yra sveikintini. Valstybės parama šiam sektoriui būtų svari parama. Tačiau bandymas taupyti kuriančių žmonių sąskaita – nesažiningas ir neteisingas sprendimas.

Tačiau yra galimybė politikams ištaisyti savo klaidą. Tokią pačią mokesčių ir socialinių garantijų sistemą nustayti visiems dirbantiesiems. Ar tu dirbi Seime, ar prie staklių, ar esi valstybės išlaikomas karo kapelionas kapelionams, ar esi gydytojas, ar mokytojas, tu moki socialinio draudimo mokesčius tik nuo pusės uždirbtų pinigų. Ir pensijas, ir vaiko auginimo išmokas, ir ligos metu gaunamus pinigėlius gaus visi vienodai – po pusę to, kas priklausytų normalioje situacijoje.

Kas sutinka? Gal pradėkime šio klausimo pateikimą nuo valdžioje esančių politikų ir valstybės tarnautojų? O tada paklauskime bet kurio kito Lietuvoje dirbančio žmogaus? Ir jei visis sutinka, tuomet reikai skubaus įstatymo projketo. Ir bus Lietuva solidari. Ir bus visi patenkinti.