Dainius Radzevičius

PR ir žurnalistikos sąsajos kovoje dėl pinigų

Šiandien Lietuvos radijo ir televizijos asociacija (LRTA) viešai išreiškė susirūpinimą dėl to, kad “Lietuvos ryto” grupės žiniasklaidos priemonių veiksmai gali išbalansuoti Lietuvos televizijų rinką bei sukelti nepagrįstų visuomenės abejonių televizijos auditorijos matavimo sistema.

Liepos 31 dieną dienraštyje “Lietuvos rytas” teko ir man skaityti žurnalistinį tyrimą apie televizijos auditorijos tyrimų matavimo sistemą (TV metrus) mūsų šalyje. Be šio straipsnio man ypač įstrigęs yra dar pernai “Lietuvos ryte” skelbto straipsnio pavadimas ir paantraštė:

“Šimtamilijoninis televizijų reklamos pyragas – mulkintojų rankose
DVIVEIDIŠKUMAS. Lietuvos televizijų auditorijos tyrėjai nuolat giriasi objektyvumu, bet, pasirodo, skleidžia melą“

Galima priminti, kad jau anksčiau buvo net viešai bandoma paneigti “Lietuvos ryto”abejones dėl TV metrų:

“Atliktas auditas vienareikšmiškai atsako į visus šios žiniasklaidos grupės jau ne pirmą kartą keliamus klausimus. Apmaudu, kad tokie veiksmai gali nepagrįstai griauti pasitikėjimą TV metrų tyrimais apskritai ir destabilizuoti situaciją TV rinkoje“, – teigia „SIC Gallup Media“/TNS direktorius Gytis Juodpusis.”

Pasak LRTA, “Lietuvos ryto” veiksmai tik sukėlė rimtų klausimų dėl žurnalistų objektyvumo ir tendencingo informacijos pateikimo dienraštyje „Lietuvos rytas“, juolab, kad tai pačiai žiniasklaidos grupei priklauso ir nuostolingai dirbanti „Lietuvos ryto“ televizija.

Su tokiais įtarimais žurnalistams ir galimu jų interesų konfliktu galima sutikti. Tačiau tema iš tiesų labai įdomi ir rimta. Kiek supratau, esminiai faktai apie pačius TV metrus ir matavimo sistemą nebuvo paneigti. LRTA tik bando apginti jau esančią sistemą. Tai suprantamas noras, nes bent jau kol kas tokia sistema turi tenkinti didžiuosius reklamos transliuotojus (pvz., LNK ir TV3 televizijas). Dar labiau suprantamas ir asociaciojos, ir jos kriitkuojamos “Lietuvos ryto” grupės nerimas dėl sumaišties rinkoje. Sumaištis ir taip didelė, nes krizė dešimtimis procentų sumažino televizijų pajamas iš reklamos. Tai visiems labai skausmingas procesas ir jis skatina žiaurią ir negailestingą kovą dėl kiekvieno reklamos lito.

Nors ir nesu didelis tokios TV metrų matavimo sistemos ekspertas, tačiau kai kurie faktai verčia nerimauti ir gal net įtarti, jog sistema visgi turi priekaištų ir ją galima būtų tobulinti.

Daugeliui gali kelti nepasitikėjimą mažas TV metrų skaičius ir tai, kaip jie veikia Lietuvos sąlygomis. Kiek suprantu, imtis tikrai nėra labai didelė, o jei būtų bandoma šią sistemą panaudoti išsamesniems auditorijos tyrimams (pvz., sužinoti, ką žiūri teisininkai arba statybininkai), tuomet patikimumas dar labiau sumažėja.

Jau kurį laiką pastebėjau, kad žiniasklaidos grupė “Lietuvos rytas” naudoja ne minėtą sistemą, o naudojasi beveik 60 tūkstančių žiūrovų turinčios GALA televizijos duomenimis. Ar jie tikslesni? Galima ginčytis. Tačiau jei žiūrėsime tik į statistiką, tuomet šis skaičius žymiai įspūdingensis už TV metrų skaičių, kuris nesiekia ir 1000.

Kaip ten bebūtų, sumaišties reklamos rinkoje daug kas nenori. Štai reklamos agentūrų asociacija KOMAA praėjusią savaitę jau išplatino savo pareiškimą, raginantį nekonfliktuoti abi puses:

“Lietuvos komunikacijos agentūrų asociacijos (KOMAA) nariai išreiškia susirūpinimą dėl vis didėjančių „Lietuvos ryto“ ir rinkos tyrimų bendrovės „SIC Gallup Media“/TNS“ nesutarimų. Asociacijos nariai primygtinai prašo abiejų pusių ginčytinus klausimus spręsti derybų keliu. Asociacijos nariai primygtinai prašo abiejų pusių ginčytinus klausimus spręsti derybų keliu.”

Todėl po šio “apsikeitimo” nerimais, raginimais ir tyrimais kol kas galima prognozuoti tik vieną dalyką – rinkoje sumaištis gali didėti, nes žiniasklaidos priemonės ir jų asocijuotos struktūros ginklų sudėti nežada. Kova dėl reklamos pinigų tęsiasi. Lauksime tęsinio.

P.S. Būtų labai gerai, jei galutinis konflikto rezultatas būtų toks, jog išloštų tik auditorija ir reklamos skirstymas būtų žymiai skaidresnis.

Šiandien su dideliu įdomumu perskaičiau dienraštyje “Verslo žinios” kolegos Arūno Milašiaus (jis yra prestižinės Vinco Kudirkos premijos laureatas) straipsnį “Interneto lyderiai nebūtinai laimi pelno lenktynėse”.

Su įdomumu skaičiau todėl, nes šis straipsnis ir jo pagrindinės įžvalgos parodė, kaip sunku turi būti kolegai renkant medžiagą ir ją sudėliojant į straipsnį išlikti objektyviu.

Juk tema pradedama naujiena, kad Lietuvos interneto portalų lankokumo lyderiai pasikeitė. Na o visa kita – tai jau pasvarstymai apie tai, kas galėtų vykti artimiausiu metu interneto erdvėje. Ir čia jau neišvengiamai reikia pakalbinti skirtingas pozicijas turinčius žmones, taip pat ir UAB “Verslo žinios” vadovus. Šiame straipsnyje akivaizdžiai susikerta dvi vizijos. Tiksliau, viena vizija, kuri turi ir oponentų.

Štai UAB “Verslo žinios” generalinis direktorius Ugnius Jankauskas atvirai teigia, kad jis yra apmokestinamo turinio internete šalininkas. Na o delfi.lt, lrytas.lt ir dalis kitų portalų to nedaro ir kai kas iš jų atvirai teigia, kad ir neplanuoja. Todėl rašant straipsnį apie prognozes rinkoje ir turinti savo leidinio aiškią viziją, turi būti nelengva išvengti bent kiek atviresnio savos vizijos protegavimo. Atrodo, kad kolegai tai pavyko padaryti. Jis išklausė daug ir įvairių nuomonių. Ir jas visas pateikė.

Tačiau bene svarbiausia pateikiama įžvalga – didesnio reklamos rinkos atsigavimo bent jau artimiausiu metu neprognozuojama. Tai tik dar kartą pavirtina, kad vasaros karščiai gali tęstis ir rudenį, nes kova dėl reklamos gali būti vis aštresnė.

Gegužės pabaigoje viešai paskelbta, kad daugiau nei 50 proc. žiniasklaidos bendrovės „Diena Media News“, valdančios regioninius dienraščius „Vilniaus diena“, „Kauno diena“ ir „Klaipėda“, akcijų įsigijo finansų patarėjo įmonė „Baltijos įmonių finansai“. Viešumoje pasKlidęs faktas sukėlė nemažai kalbų ir diskusijų tarp žurnalistų apie tai, ko sieKia naujieji bendrovės akcininkai pirkdami tokius leidinius.

Tačiau vos paskelbus apie šį pirkinį viešai naujienų agentūrai BNS “Baltijos įmonių finansai“ vadovas Andrius Stepanavičius teigė:

“Tai viena šakų, kuri krizės metu labiausiai nukentėjo. Tai yra rizikingesnė sritis, bet tikėtina grąža yra didesnė nei kitose srityse. Manau, kad blogiausi laikai jau praėjo ir laikas daryti tam tikrus investicinius žingsnius. Aš neatmetu, kad ateityje mes pelningai parduosime bendrovę.“

Viešai skelbiama, kad UAB “Baltijos įmonių finansai“ įsikūrė 2004 metais ir ši bendrovė atstovauja išskirtinai savo klientų interesus ir teikia įmonių finansų patarėjo paslaugas bendrovių akcininkams, vadovams arba investuotojams. Bendrovei vadovauja Andrius Stepanavičius, kuris 2000 – 2001 metais buvo koncerno SBA verslo plėtros viceprezidentas. Per pastaruosius 5 metus jis inicijavo ir įgyvendino sandorius, įgydamas papildomos patirties mažmeninės prekybos, žiniasklaidos, gamybos, statybų bei logistikos sektoriuose.

Noriu tikėti, kad tokia investicija į žiniasklaidos grupę daroma iš tiesų tik dėl verslo, ir jokiu būdu tai nesusiję su noru kaip nors įtakoti leidinio turinį ir žurnalistiką. Tokių signalų kol kas nesulaukta nė iš vieno leidinio žurnalisto ar redaktoriaus. Tai paneigia bet kokias spekuliacijas, jog įvyko kas nors blogo.

Tiesa, viešai skelbiama, kad naująjį pirkinį finansavo Ūkio bankas. Kaip žinia, pastaraisiais metais tiesioginė ar netiesioginė bankų įtaka žiniasklaidai Lietuvoje iš tiesų didėjo. Dėl to keliami ir rimti nerimo signalai. Juolab, kad Lietuvos įstatymai bankams draudžia būti žiniasklaidos savininkais ir ją valdyti. Dar galima priminti, kad Seimo narys Arvydas Anušauskas yra užregistravęs Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimus, kurie dar labiau apribotų bankų galimybes valdyti žiniasklaidą.

Beje, daug kas lyg ir pamišęs arba nenori prisiminti apie kitą Visuomenės informavimo nuostatą:

“Siekiant užtikrinti informacijos laisvę, draudžiama daryti įtaką viešosios informacijos rengėjui, skleidėjui, jų dalyviui ar žurnalistui, verčiant juos visuomenės informavimo priemonėse neteisingai ir šališkai pateikti informaciją.”

Akivaizdu, kad praktikoje gana dažnai tokia nusotata tiesiog ignoruojama. Neretia galima įtariti, kad bent jau dalis viešsosios informacijos rengėjų užmiršta ir dar viena savo veiklos sąlygą. Įstatyme labai iaškiai parašyta, kad viešosios informacijos rengėjai skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams. Viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus. O ar to nėra? Deja.

Tačiau bene svarbiausias dalykas, kuris galėtų padėti išsklaidyti bet kokias abejones dėl galimo žurnalistų laisvių ir teisių varžymo redakcijoje, galėtų būti sąžiningi ir aiškūs santykiia tarp žurnlaistų ir juso samdančių vadovų. beje, tas pats Visuomenės informavimo įstatymas numato labai gerą nuostatą, jog viešosios informacijos rengėjas privalo turėti vidaus tvarkos taisykles ir (ar) vidaus etikos kodeksą. Bent viename iš šių viešosios informacijos rengėjo patvirtintų dokumentų turi būti nustatytos žurnalisto teisės, pareigos, atsakomybė, tarnybiniai santykiai, taip pat žurnalisto apsauga nuo galimo jo teisių suvaržymo. Ar daug redakcijų tokius dokumentus turi? Žinau bent keletą. Tačiau dar svarbiau, kad tai veiktų ir praktikoje.

Beje, kalbant apie minėtą UAB “Diena Medai Group”, galime tik priminti, kad dar praėjusių metų rugpjūčio 11 dieną buvo paskelbtas oficialus banko SNORAS pranešimas apie jo tikrus ar menamus ketinimus įsigyti dalį šios bendrovės:

“Pastaruoju metu žiniasklaidoje pasirodė eilė publikacijų apie AB banko SNORAS ir UAB „Diena Media Group“ akcininkų vedamas derybas dėl UAB „Diena Media Group“ įmonės akcijų įsigijimo. Informuojame, kad šiuo metų derybos dėl šios įmonės akcijų ar jos leidžiamų dienraščių („Vilniaus diena“, „Kauno diena“ ir „Klaipėda“) įsigijimo nevyksta, o šiuo klausimų tik spekuliuojama. AB bankas SNORAS UAB „Diena Media Group“ akcininkų valdomai spaustuvei UAB „Diena Media Print“ yra suteikęs paskolą. Dėl neefektyvaus valdymo UAB „Diena Media Print“ tapus nemokiai ir įmonės akcininkams priėmus sprendimą UAB „Diena Media Group“ leidžiamų dienraščių spausdinimą perkelti į kitą spaustuvę, administracijos iniciatyva įmonei UAB „Diena Media Print“ buvo pradėta bankroto procedūra. Šiuo metu AB bankas SNORAS įstatymų numatytais būdais siekia apginti teisėtus savo interesus, apsaugoti banko klientų, indėlininkų ir akcininkų pinigines lėšas, užsitikrinant su UAB „Diena Media Print“ sudarytos kredito sutarties vykdymą.”

Kadangi visiems žinoma, jog UAB “Diena Media Group” kurį laiką sunkiai sekėsi surasti finansinę sėkmę garantuojantį veiklos modelį, todėl dabar galima būtų tikėtis bent vieno – kad naujieji atsiradę akcininkai padės sėkmingai veikti rinkoje ir dirbti pelningai. O žurnalistai ir toliau dirbs savo darbą.

Šią savaitę račiau apie tai, jog viename bloge buvo viešai paskelbta informacija, neva naujienų portale Alfa.lt politikams galima už pinigus spausdinti savo nuomones, komentarus, interviu. Nurodyta rubrika -”Politikų ringas”.

Suabejojau tuo, todėl viešai apie tai parašiau savo bloge ir nusiunčiau užklausimą minėto portalo politikos naujienų redaktorei Gabrielei Vasiliauskaitei. Kadangi gavau atsakymą, todėl tikrai noriu jį pateikti ir tiems, kas susidomėjo tema.

“Sveiki, pradžiugino Jūsų laiškas, nes pati ruošiausi rašyti – turiu keletą klausimų. Del komentaro apie Politikos ringą, manau, kaip LŽS pirmininkas, sekate viešoje erdvėje pasirodžiusią informaciją, tad matėte, kad atsakiau A. Navickui ir aš, ir T. Viluckas. Jei kartais nepastebejote, štai:
http://www.bernardinai.lt/zmones/andrius_navickas/blog/irasas/apie_prekyba_nuomonemis/comments#list
http://tomasviluckas.blogas.lt/neitarinekite-politiku-nuomonemis-neprekiavau-3440.html”

Tikrai nestebiu visos viešos erdvės nuolat – neturiu tokių pajėgumų. Bet dabar jau radau atsakymus į man rūpimus klausimus, todėl kad būtų ir kitiems lengviau, pateikiu minėtus atsakymus iš nuorodų:

Gabriele Vasiliauskaite 2010-05-12 13:48
Mielas Andriau,

Sutinku, kad Politikų ringas – mūsų silpnoji vieta. Silpnoji vieta ta prasme, kad suteikia galimybę įvairioms interpretacijoms. Visų pirma, šis projektas nuo pat pradžių pristatytas kaip iš dalies komercinis. Antra, mes darome skaidriai tai, ką kiti (tiek radijas, tiek spauda, tiek TV ir internetas) daro slapčiomis – visi užsakyti tekstai yra žymimi PR raide. Ir, beje, absoliučiai visas užsakytas medžiagas žymėti pradėjome bene pirmieji iš portalų (net spauda, TV ir radijas tuo nelabai užsiima). Politiku ringe tokio teksto, pažymėto PR, nei vieno nėra. Jei būtumėte tikrai domėjęsis Politikų ringu, būčiau mielai paaiškinusi. O šiaip, įėjus į rubriką, jos apačioje yra paaiškinimas (mūsų klaida buvo ta, kad neapgalvojome iki galo ir paaiškinimą įdėjome po visais tekstais, o ne viršuje). Ir dar: http://www.alfa.lt/tekstas/178758/

Nežinau, kaip kitiems, man viskas aišku.

P.S. Čia paskelbiau tik dalį Gabrielės Vasiliauskaitės laiško. Tik tą, kuris susijusi su mano paklausimu. Bet, kaip galima buvo suprasti net iš mano paskelbtos dalies, man ji taip pat uždavė kai kuriuos klausimus. Nekomentuosiu jų kol kas, nes atsakymus greičiausiai artimiausiu metu visi ras alfa.lt.

Fotomenininkas Liudas Verbliugevičius: Vieno foto paveikslo paroda (Kultūros nukryžiavimas)

Naujienų portale Delfi.lt Anatolijus Lapinskas rašo apie profesionalaus meno ir kultūros atstovų susirūpinimą skurdžia valstybės parama kultūrai ir apgailėtina padėtimi visame sektoriuje. Autorius taip pat pastebi, kad,m formaliai žiūrint, valstybė lyg ir skiria milijonus kultūrai, menui, bet meno žmonės vistiek skundžiasi. Kodėl?

Pasirodl kad kaltųjų dėl šio nesusipratimo toli ieškoti nereikia. Gyvenimas, kaip sakoma, paprastas. Tiesiog kai kurie žmonės jį daro sudėtingą. Todėl atidžiau pažiūrėjus Valstybės kontrolės išvadas ir net pasiskaičius viešus skandalus dėl kultūrai skirtų, bet kažkodėl iššvaistytų pinigų, viskas darosi aiškiau. Tą pastebėjo ir A. Lapinskas, nors Lietuvos meno kūrėjų asociacija jau seniai apie tai garsiai kalbėjo susitikimuose su Premjeru, Prezidentūros, Seimo Švietimo mokslo ir kultūros komiteto bei pačios Kultūos ministerijos atstovais. Bet kuriuo atveju gerbiamas A. Lapinskas padarė labai teisingas išvadas:

“Perskaičius Valstybės kontrolės dokumentą, darosi aišku, kad Lietuvos kultūros padangėje, kur pažvelgsi, sklando milijonai, deja, ne kultūrai, bet kažkam tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje atsidūrusiems greta kultūros. O tokių mėgėjų pas mus tikrai netrūksta. Ta pati Valstybės kontrolė 2009 m. atlikusi Kultūros ministerijos finansinį auditą nustatė kalnus pažeidimų ir milijonus litų neaiškių pinigų teatruose ir orkestruose, taip pat pačios ministerijos vykdomuose projektuose ir programose, pvz., projektui „Bibliotekos pažangai“ iš Billo ir Melindos Gates’ų fondo tam tikslui gauti pinigai buvo panaudoti ne projektui, bet palūkanoms gauti”.

belieka neatsakytas vienintelis klausimas – o kas keisis artimiausiu metu? Kalbu ne tik apie planuojamą kultūros ministro kaitą. Žymiai labiau rūpi sistemos pokyčiai.

Už garbingą žurnalistiką turi pakilti ir patys žurnalistai

Šiandien dienraštis “Verslo žinios” tituliniame puslapyje publikuoja Agnės Gintautaitės straipsnį “Kai kuriems žiniasklaidos atstovams parsiduoti – natūralu”. Tai, jog žiniasklaidos neskaidrumas tapo pagrindine tema pačioje žiniasklaidoje – svarbus įvykis. Bet…

Šiame straipsnyje pateikta ir labai įdomi informacija apie Lietuvos verslą ir jo požiūrį į žiniasklaidą. Galiu drąsiai sakyti, kad po šios publikacijos kai kurių verslo sričių atstovai mano akyse nukrito labai stipriai. Niekaip negalėsiu jų laikyti socialiai atsakingais, kol kiekvienas šio verslo sričių atstovas atvirai nepaneigs, jog jis naudojasi “perkamos žurnalistikos” paslaugomis.

Štai žiniasklaidos stebėsenos bendrovės “Mediaskopas” analizės skyriaus vadovės Akvilės Katilienės duomenimis, “mobilieji operatoriai, bendraudami su žiniasklaida, bene daugiausiai linkę pasitelkti užsakytus straipsnius”. Pasak to paties šaltinio, net 2/3 užsakomųjų mobiliųjų operatorių ir ne gyvybės draudimo bendrovių straipsnių – paslėpti.

Liūdni duomenys ir apie aludarius – net 85 procentai jų užsakytų straipsnų buvo nepažymėti. Bankininkai nepažymėjo kas antro užsakyto straipsnio.

Čia viskas kaip su korupcija – patys duoda kyšius ir patys piktinasi. Taip ir dalis verslo – patys tvirkina žiniasklaidą, siūlo pinigus už paslėptą reklamą, o viešuose renginiuose ir privačiuose pokalbiuose nuolat skundžiasi, kad viskas yra blogai su Lietuvos žiniasklaida.

Žinoma, negalima jokiais būdais pateisinti ir žiniasklaidos priemonių savininkų, o ypač už turinį atsakingų redaktorių. Juk būtent nuo jų priklauso, kas atsiduria leidiniuose ir kaip tai atrodo.

Na o žurnalistams, kurie kartas nuo karto gali susigindyti pateikti visuomenei reklaminį straipsnį kaip žurnalisto darbą, norisi priminti vieną seną tiesą – yla iš maišo visuomet išlenda. O atkurti gerą vardą paprastai yra žymiai sunkiau nei jį prarasti. Neretai tai gali tapti nebeįmanoma misija.

Todėl nesąžiningi verslininkai ir tokie patys leidiniai anksčiau ar vėliau turi bankrutuoti. Na o tokie patys žurnalistai tiesiog padorioje kompanijoje bus nepageidaujami.

Blogas Media Medis spausdina šokiruojančią žinią – naujienų portalas Alfa.lt už interviu su politikais ima pinigus.

Nenoriu tuo tikėti, nes neseniai rašiau apie galimą panašią situaciją naujienų portale Delfi.lt. Tada mano abejonės buvo išsklaidytos – pinigų už interviu portalas neima. O kaip bus šį kartą? Ar Alfa.lt sugebės išsklaidyti tokias abejones? Nuoširdžiai to tikiuosi.

Kol kas apie tokį reiškinį informaciją gavome tik iš vieno šaltinio. Tačiau jei jį galėtų patvirtinti arba paneigti ir kiti šaltiniai, tuomet galėtume sužinoti tikrą tiesą – ima Alfa.lt pinigus už interviu ir nuomonių spausdinimą ar ne. Lauksime papildomų žinių. Ypač iš alfa.lt.

P.S. Jei koks žurnalistas susidomėtų šia istorija, jis galėtų apklausti politikus, kurie jau spausdino savo nuomonę su tokia rubrika. Jei jie mokėjo – tai jau įrodymas. Galima būtų ir kitus apklausti – siūlė jiems kas tokias paslaugas ar ne.

Gazeta Wyborcza

Savaitraštyje “Atgimimas” Džina Donauskaitė pateikia interviu su populiauriausio Lenkijoje dienraščio “Gazeta Wyborcza” specialiųjų projektų ir socialinių kampanijų redaktoriumi Grzegorzu Piechota.

Šis redakttorius Lietuvopje lankėsi “Transparency Intenational” Lietuvos skyriaus kvietimu. Siūlau palyginti Lenkijos ir Lietuvos dienraščių požiūrį į socialines kampanijas irpinigus:

“Aš, pavyzdžiui, neįsivaizduoju, kad mes prašytume Sveikatos apsaugos ministreijos būti kampanijos apie sveikatos paslaugų kokybę rėmėjais, nes mes ministreiją dažnai kritikuojame.

Kadangi esame dideli, tam tikras veiklas galime finansuoti patys, nes turime kitų pajamų – iš reklamos, pardavimų. Jei finansiniai rėmėjai dėl esminių kampanijos tikslų yra nepatenkinti, tiesiog leidžiame jiems išeiti ir nesukame dėl to galvos.”

Man asmeniškai ne kartą teko matyti visai priešingą vaizdą Lietuvos žiniasklaidoje – pirma pinigai, po to kampanija (net jei ji yra socialiai orientuota). Ir dar dažnai būna taip, kad už tokias kampanijas gauti redakcijų pinigai naudojami sumokėti žurnalistams už… tikrą žurnalistiką.

Todėl neretai pas mus lyg ir gaunasi, kad valdžia ir finansuoja žurnalistiką. Keista ir nesuprantama tai yra kolegoms lenkams, bet tokia yra Lietuvos realybė.

Lietuvos radijas ir televizija

Šiandien išgirdau Premjero Andriaus Kubiliaus žodžius apie situaciją LRT. Nepykite, mieli lietuviai, bet dabar man nieko kito nebelieka galvoti apie dabartinį premjerą. Jis – beviltiškas.

Šiandien interviu Lietuvos radijui A. Kubilius sakė:

„Kas yra normalus funkcionavimas? Aš naktimis miegu. Kodėl jūs tada transliuojate, kai aš miegu? Geriau tegul žmonės miega. Nesuprantu: jei žmonės dirba, reikia ne televiziją žiūrėti ir radijo klausyti, o dirbti.“

Premjeras Andrius Kubilius kalba Lietuvos radijui apie LRT 2010 05 04

Nesinori komentuoti kitų Premjero žodžių. Man dabar jau aišku – šios Vyriausybės galva neturi jokio supratimo apie visuomeninį transliuotoją ir jo misiją.

Norisi Premjerui tik vieną palyginimą pateikti – o naktimis jis irgi yra Premjeras ir vykdo kokią nors misiją akip tai daro LRT? O Prezidentas irgi turi kokią nors misiją, kai dirba už Lietuvos ribų? Jei taip, tai tada ir už naktinį jų poilsį, keliones bei kitas išlaidas tenka mums visiems mokėti – apsauga, būstas ir pan. Suprantama, kad tai daroma todėl, kad jei kas nors valstybėje nutiks, šalies galvos turės bet kada imtis savo darbo – gelbėti šalį.

Bet jei Lietuvoje, neduok Dieve, nutiks kokia nors stichinė nelaimė naktį, tai nebus kaip kokiu nors kanalu visuomenei apie tai pranešti. Nebent pats premjeras savo mobiliuoju siuntinės SMS su tokiu tekstu (tekstas telpa į vieną SMS – 140 ženklų):

“Lietuviai, kadangi LRT naktimis nedirba rašau Jums asmeniškai. LIETUVOJE NELAIMĖ. Kviečiu Jus rinktis ir gelbėti šalį prie Vyriausybės rūmų.”

Seimas siūlo gelbėti LRT. Premjeras nenori

Bet kita vertus, kaip tai padarys Premjeras, kuris naktimis miega ramiai? Jam darbas, matyt, prasideda tik išsimiegojus.

Duok Dieve, kad Lietuvoje jokia nelaimė nenutiktų penktadienio vėlų vakarą. Nes kas tada praneš apie nelaimes? Juk pagal dabar Vyriausybės dėka sumažintą LRT finansavimą artimiausiu metu LRT Taryba, panašu, turės dar labiau trumpinti visuomeninio radijo ir televizijos programų transliavimą. Gal savaitgaliais liks tik laidų kartojimai?

P.S. Taip jau sutapo, kad šiandien gavau ir kitą laišką dėl sunkios LRT padėties. Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas persiuntė savo nutarimą, kuriame prašoma Vyriausybės ir finansų ministerijos ieškoti finansinių galimybių gelbėti LRT transliacijas. Seimo narių norai geri ir gražūs. Bet Premjeras A. Kubilius nepalieka jokių vilčių. Kyla klausimas – kas valdo Lietuvą? Gal Premjeras? Tada keiskime Konstituciją.

Šiandien atsitiktinai išgirdau ir vėliau naujienų portale alfa.lt perskaičiau žinią apie tai, kad Drąsiaus Kedžio artimieji pradėjo rinkti paramą judėjimui „Drąsiaus Kedžio kelias“.

Jei tikėtume žiniasklaida, tai “D. Kedžio krikšto mama Audronė Skučienė sakė, kad judėjimas „Drąsiaus Kedžio kelias“ greitu laiku turės ir interneto tinklalapį, kuriame visi aukoję galės matyti, kur išleisti paramai skirti pinigai”.

Nesinori nieko daug komenuoti. Bet ir tylėti negaliu.

Niekaip nesuprantu tokių iniciatyvų ir kitaip, kaip “bizneliu”, pavadinti negaliu. Visų pirma, ar kas nors gali pasakyti, ką tokio įspūdingo nuveikė D. Kedys, jei jau norima jo veiklą siūlyti kaip “Drąsiaus Kedžio kelias”? Kol kas žinau tik keletą faktų: šis vyras viešai išplatino savo dukros pasakojimus apie šios mergaitės galimą prievartavimą. Teisėsauga ilgai tyrė šiuos duomenis, tyrimas strigo. Tada buvo nušauti du žmonės, kuriuos tas pats D. kedys įtarė galimais nusikaltimais. Iki šiol joks tyrimas neįrodė tų nužudytų žmonių kaltės. Tuo tarpu pats D. Kedys buvo įtarimas galimai prisidėjęs prie tų žmogžudysčių. Deja, jis dingo ir vėliau buvo rastas negyvas. Todėl panašu, jog teisėsauga nei vienos, nei kitos bylos iki galo taip ir neištirs – nebus gyvų kaltųjų.

Todėl klausimas iškyla tik vienas – ar galima pagal tokią “veiklą” bandyti sukurti kažkokį “kelią”? Kokį kelią siūloma rinktis? Man suprantamas D. Kedžio artimųjų pasipiktinimas dėl atsiradusio įvairių vertelgų politikoje, teisinėje sistemoje, net žiniasklaidoje noro spekuliuoti šia istorija ir gauti kokio nors “pelno” – balsų, reitingų ir pan. Bet taip pat norisi tikėtis ir iš tos pačios šeimos, kad jie patys nespekuliuos mirusiojo vardu.