Dainius Radzevičius

Šįryt gavau elektroninį laišką su pranešimu spaudai-kvietimu. Vėliau man net paskambino laiško autorius su prašymu pasirūpinti, kad sudalyvautų žiniasklaida ir žurnalistai šiame renginyje.

Kadangi Lietuvos žurnalistų sąjunga nėdalyvauja politikoje ir nėra politinė organizacija, todėl mandagiai pasiūliau tiesiogiai bendrauti su redakcijomis ir žurnalistais siunčiant jiems informaciją apie renginį. Tai yra kiekvienos redakcijos apsisprendimo reikalas, kiek, kaip ir kas nušvies tą renginį.

Tačiau šiuo atveju man pasirodė įdomi pati akcija ir jos tikslas(ai). Aš asmeniškai aiškiai ir nesupratau, ko konkrečiai siekiama šia akcija ir ar tai nėra tik PR triukas, kuriuo bus bandoma paskleisti visuomenei kokią nors koduotą mintį? Pvz., kad visi teisininkai yra niekšai ir jie yra klanas. Man, atvirai, pasakius, ši akcija labai panaši būtent į tokią “antiteisininkų” viešo nukryžiavimo priemonę.

Tokios mintys kyla atidžiai perskaičius patį pranešimo tekstą:

Dėmesio, palaikymo akcija
2010-08-14

Š.m. rugpjūčio 16 d., pirmadienį 13 val. renkamės prie LR Seimo į akciją. Čia Asociacija Jungtinis demokratinis judėjimas kartu su “Drąsiaus kelio” ir kitomis NVO sieks atkreipti visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį į tai, kad teisėsaugininkų klanas pereina į atvirą puolimą prieš visuomenę ir ją atstovaujančius ir ginančius Seimo narius. Mat tą pačią dieną, 14 val. Seimo komisija, vadovaujama teisininko, socialdemokrato Juliaus Sabatausko svarstys Seimo narius: Saulių Stomą, Rytą Kupčinską, Gintarą Songailą, Aureliją Stancikienę ir Kazimierą Uoką už tai, kad, esą jie daro neteisėtą poveikį teisėsaugos organams.

Tuo tarpu mūsų, rinkėjų ir NVO atstovų nuomone, šie Seimo nariai atstovauja, gina visuomenės interesus ir išreiškia daugumos visuomenės valią ir nepasitikėjimą Lietuvos teisėsauga. Didžiausias neigiamas poveikis teisėsaugai daromas iš korumpuotų, nusikalstamų oligarchinių klanų pusės ir šito, deja, jokia Lietuvos valdžios institucija kol kas ‘”nemato” ir “negirdi”, o jeigu ir pakalba apie tai ir pakeičia prokuratūrų vadovus, bet ta pati nusikalstama teisėsaugos sistema, su sovietmečio tradicijomis ir to meto tardytojais išlieka.

Kviečiu prisijungti su savo atributika ir plakatais neabejingas mūsų visų likimui visuomenines organizacijas ir pavienius piliečius.

Pagarbiai,
Rūta Zabielienė, Kauno JDJ pirmininkė

Man kol kas sunku suprasti, kuo tokios akcijos virs vėliau ir ar dalis tokių judėjojimų ir “kelių” propaguotojų nebandys patekti į miestų tarybas ar Seimą? Gyvenimas parodys.

Bet kol kas vis tiek tokios akcijos labai panašios į politines rinkimines kampanijas, nes jau pareiškime vieni politikai išaukštinami, kiti smerkiami dėl veiklos, kuri jokių konkrečių rezultatų dar neparodė. Rezultato nėra, o vertinimas jau pateikiamas viešai.

Ar ugnis sušildys kaimynų santykius?

Rusija prašo Lietuvos pagalbos gesinti įsisiautėjusius gaisrus. Kaip praneša dienraštis “Verslo žinios”, sprendimas dėl pagalbos turėtų būti priimtas šiandien. O jei toks sprendimas būtų priimtas jau vakar?

Oficiali Rusijos nota dėl pagalbos gauta jau pirmadienį. Kaip žinia, gaisrai didelę europinės Rusijos dalį kamuoja ne viena savaitę. Todėl net tokia didelė ir sąlyginai galinga bei turtinga šalis kaip Rusija viena negali pažaboti gamtos stichijos. Prašydama mūsų, kaimynų, pagalbos (įvairių technologinių priemonių gaisrų gesinimui), Rusija nedemonstruoja jokios “pozos”, savo politinės galimybės ar arogancijos, kuo dažnai ši šalis kaltinama santykiuose su Lietuva. Priešingai. Ji atrodo pažeidžiama ir bejėgė.

Tačiau tokio prašymo atsiuntimas į Lietuvą gerokai gali bent jau viešojoje erdvėje pagerinti mūsų santykius su Rusija ir jos žmonėmis. Juk jei tokia maža kaimynė kaip Lietuva, kuri dažnai skundžiasi Rusijos spaudimu dėl naftos ar dujų kainų ir kitų ekonominių-politinių sprendimų, spjautų į visus šiuos nesantaikos žaidimus ir padėtų savo kaimynams, kaip tai paveiktų mūsų kaimyninius santykius? Manau, kad tai būtų vienas geriausių psrendimų. Ne tik dėl to, kad realiia padėtume kaimynams. Tai būtų ir puiki viešųjų ryšių akcija. Ir jei man bendraujant su kolegomis iš Rusijos bent vienas jų pasakytų “ačiū, Dainiau, už Jūsų valstybės pagalbą”, būčiau vienas laimingiausių savo šalies piliečių.

Ir jei tai nebūtų vien PR, tuomet Lietuva kaip gera kaimynė net nelaukdama Rusijos notos paisūlyti savo pagalbą gaisre. Jei matai, kad pas kaimyną gaisras ir jo namai dega, negi lauki kol jis paprašys pagalbos? ir negi lauki dvi dienas, kol aptarsi, nuspręsi ir pan. Per tiek dienų gaisras gali ir baigtis.

Šiandien bene aiškjaisuaii mūsų poziciją viešai išreiškė Prezidentė Dalia Grybauskaitė (skelbia BNS ir Delfi.lt). “Patys ką tik nukentėjome nuo gamtos stichijos, todėl suprantame, ką išgyvena Rusija ir jos žmonės”, – valstybės vadovės žodžius BNS perdavė prezidentės patarėja Daiva Ulbinaitė. Anot D.Grybauskaitės, “tokiais atvejais, tokiose situacijose svarbi net ir kukliausia pagalba”.

Kuklumas ir šiaip žmones puošia, o ištiesta ranka už viską svarbiausia.

Delfi.lt paskelbė, kad Pirmasis Baltijos kanalas, baltiškasis Pirmojo kanalo analogas, nuo 2010 m. pabaigos pradės transliuoti laidas skaitmeninės televizijos žiūrovams dviem kalbomis – lietuvių ir rusų.

Sunku ką ir bepridurti, nors minčių gali kilti visokių. Pvz., galima galvoti, kad tai yra paprasčiausia ir logiška žiniasklaidos verslo investicija į didesnę auditoriją, į perspektyvą.

Galime pradėti galvoti ir apie tai, kad taip stiprinama rusiškai kalbančios žiniasklaidos įtaka Lietuivoje. O tai jau lyg ir yra politiniai motyvai.

Tačiau DELFI apie tokius Pirmojo Baltijos kanalo planus pasakojęs „Baltic Media Alliance“ vykdomasis direktorius Ivaras Beltė atmetė politinius tokio sprendimo motyvus.

Vadinasi, mes galime bergždžiai negaišti laiko spėlionėms, kaip ir kodėl PBK leidžia pinigus.

Tuo pačiu galime konstatuoti akivaizdų faktą – kol Lietuvos valdžia vis mažindama biudžeto išlaidas nacionaliniam transliuotojui bando taupyti, LRT dalį auditorijos po truputį atims tie, kas investuoja, o ne aklai taupo. Kas iš to išloš? Kol kas sunku pasakyti, bet akivaizdu, kad mūsų valstybė nemato jokio tikslo stiprinti viusomeninį transliuotoją ir jo vietą bendrame žiniasklaidos lauke ramia sąžine užleidžia kitiems, komerciniams projektams.

Ne kartą yra tekę girdėti politikus kalbant gražius žodžius. Dažnai dar ir palydint štai tokiais gražiais apibūdinimais – “kaip žmogus”, “kaip pilietis”, “kaip visuomenės narys”. Suprask, tokiu atveju politikas tampa mums artimesnis, o jo žodžiai dėl to tampa nuoširdesni, be jokių politinių siekių ar kėslų – jokio noro užimti valdžią ar apskritai jos siekti. Tik ar galime tikėti tokiais dalykais? Manau, kad tikrai – ne. Bet kokia politiko komunikacija ir yra politinė komunikacija.

Štai naujienų portalas ru.delfi.lt paskelbė “nekaltą” pramoginę žinutę “Naujas Timošenko įvaizdis: be kasos ir su romėnų toga” apie garsią buvusią Ukrainos premjerę, įtakingą ir turtingą politikę Juliją Timošenko.

Kaip žinia, ši politikė garsėja ne tik savo kovingumu dėl įtakos ir valdžios Ukrainoje, bet ir savo ekstravagantiška (gal net greičiau, išskirtine) išvaizda. Man ne kartą yra tekę girdėti susižavėjusias moterų kalbas apie jos garderobą ir kitus gražius dalykėlius. Todėl nieko nuostabaus, kad visai “nekalta” žinutė apie pasikeitusią J. Timošenko išvaizdą pateko į naujienų portalo akiratį. Tikėtina, kad žinutė net sulauks didelio dėmesio. Beje, pati žinutė, viso labo vienas sakinys:

“Buvusi Ukrainos ministras pirmininkas Julija Timošenko asmeniniame bloge paskelbė nuotraukas iš savo vyro Aleksandro jubiliejaus.”

Tik tiek. Ir dar pridėta krūvelė nuotraukų. Gražios asmeninės nuotraukos. Tačiau jas pažiūrėjus iš karto tampa aišku, jog tai – dalis politinės komunikacijos. Tiesa, net ir žurnalistams lengvai galima užkibti ant jauko skelbiant tokias žinias iš asmeninio J. Timošenko blogo, kuris vadinasi “Julija Timošenko personalinis blogas… be politikos ”. Suprask, politikė nededa čia politikos, bet… pati prie šios frazės prideda ir “šypsenėlę”.

O gal ji taip šaiposi iš tų, kurie nesupranta, jog bet kokia politiko komunikacija viešoje erdvėje savaime yra politika? Gal ir taip. Bet juk J. Timošenko ne šiaip sau politikė. Ir jos blogas rašomas, matyt, ne šiaip sau. Jis rašomas ne tik potencialiems rinkėjams ukrainiečių kalba, bet ir rusiškai. Net anglų kalba galima rasti šį bei tą.

Bet kuriuo atveju belieka sveikinti tokią J. Timošenko politinę komunikaciją – be jokių žurnalistinių triukų ir kritiško jų požiūrio politikė tiesiog stulbinančiai sėkmingai ir lengvai pasiekia mases su savo svarbiausia politine žinia – ji moka ir gali keistis. O tada jau galima bus kalbėti, kad ji keičia ne tik išvaizdą, bet ir savo politiką. Tuomet ir naujų rėmėjų gali pritraukti.

Kaip šiandien skelbia dienraštis “Verslo žinios”, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos užsakymu Darbo ir socialinių tyrimų institutas atliko tyrimą, pagal kurį nustatyta, jog tik 39 procentai Lietuvos gyventojų moka mokesčius, o jų išlaikytiniais yra likusieji 61 procentų.

Sunku ką ir bepridurti, nes “Verslo žinių” publikacijos antraštė skelbia “Diagnozė: šioje šalyje nėra vietos dirbantiems”. Beje, tyrimas leidžia suprasti, kad geresnių tendencijų dar ilgai nenusimato. Įdomu, ką apie šį tyrimą ir jo išvadas galvoja politinė valdžia? Ką galime mes galvoti apie mūsų, dirbančiųjų, perspektyvas? O ką galvoja patys išlaikytiniai? Tiksliau, ta jų dalis, kuri realiai yra darbinga, bet nedirba?

Prezidentė Dalia Grybauskaitė (Nuotrauka iš www.president.lt)

Šiandien Prezidentė Dalia Grybauskaitė Seime perskaitė pirmąjį metinį pranešimą. Tai svarbus ir įidomus įvykis. O dabar pažiūrėkime, apie ką turėjo kalbėti ir ką kalbėjo šalies vadovė. Ar visi išgirdome tai, kas padėtų spręsti mūsų problemas?

Kaip reikalauja Konstitucija, Prezidentė turėjo apžvelgti padėtį šalyje, valstybės vidaus ir užsienio politiką.

Kaip skelbiama pačios Prezidentūros pranešime,

“Prezidentė nevertino kiekvieno šalies ūkio sektoriaus būklės, o analizavo valstybės ir jos piliečių moralinę būseną, pamatinių vertybių krizės priežastis, aptarė žmogaus reikšmės ir vertės, kiekvieno piliečio atsakomybės svarbą stiprinant valstybę, kuriant ateities Lietuvą.”

Pasak Prezidentės, ne pinigų stygius pykdo žmones, o teisingumo ir solidarumo trūkumas.

Prezidentė ragino visuotinai įgyvendinti principą – sąžiningu būti apsimoka: sudaryti sąlygas smulkiajam verslui, individualiems meistrams, kūrėjams išeiti iš šešėlio ir pradėti dirbti legaliai, nesižeminant ir nesislapstant.

Lieka du klausimai:
1. Klausimas teisinei sistemai ir mums visiems – kaip likviduoti teisingumo ir solidarumo deficitą?
2. Klausimas Vyriausybei – kaip sudaryti sąlygas verslui ir kūrėjams būti sąžiningais ir išlįsti iš šešėlio?

P.S. Taip pat sutinku su kolegos, Vladimiro Laučiaus nuomone, kad “Premjero požiūris į žmogų yra labai panašus į tą, kurio prezidentė, sprendžiant iš jos pranešimo, reikalauja atsisakyti.”

LRT vis labiau domina politikus. Kodėl?

Gal tai ir keista, bet Lietuvoje jau nebėra nei ekonominės krizės, nei kitų svarbesnių klausimų už Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją. Mane, LRT Tarybos pirmininką, tai turėtų džiuginti, nes galbūt pagaliau politikai padės išspręsti jų pačių per daugelį metų sukurtas nestabilaus LRT finansavimo problemas.

Tiems, kam atrodo mano įžvalga taip pat keista kaip ir man, siūlau pasižiūrėti į šios dienos naujienų portalo alfa.lt rubriką “Politikos ringas”. Ten net du valdančiosios daugumos atstovai premjeras Andrius Kubilius ir Gintaras Songaila išsako savo nuomones. A. Kubilius teigia, kad dėl A. Siaurusevčiaius kai kas net banką apiplėštų, o G. Songaila tikina, kad A. Siaurusevičius daro spaudimą Seimui. Dar vienas Seimo narys Rimantas Smetona tikina, jog LRT
dirba ne visuomenei o sau.

Na o pats alfa.lt rengia apklausą klausimu “ar esate patenkinti LRT valdymu?”. Ir tai tik šios keturios titulinės “Politikos ringo” temos. Ačiū alfa.lt už rūpestį nacionaliniu transliuotoju. Ir politikams ačiū. Tikiuosi gerų rezultatų.

Ar dar galime Lietuvoje laisvai rinkti ir skleisti informaciją? Yra abejojančių

Šį antradienį (gegužės 18 d.) 10.05 val. Žinių radijo laidoje „Žiniasklaidos anatomija“ diskutuosime apie Lietuvos rajonų spaudos galimybes dirbti laisvai ir kalbėti tiesą nepriklausomai nuo vietinių politikų ar verslo įtakų.

Seimo narė Agnė Bilotaitė, sveikindama Lietuvos žurnalistų bendruomenę su Spaudos atgavimo diena, pažymėjo, kad ši diena – puiki proga atvirai kalbėti apie spaudos laisvę. Jos manymu, nors tarptautinė nevyriausybinė organizacija „Freedom House“ Lietuvą įvertino kaip valstybę, kurioje spaudos laisvė garantuojama, ginti laisvę vis dar reikia. Seimo narės nuomone, ypatingai sunkioje padėtyje atsiduria regioniniai leidiniai, susidūrę su organizuotu politikų spaudimu. „Už tiesos parašymą grasinama redaktoriams ir žmonėms, kurie bendravo su žurnalistais. Blokuojamas bet kokios informacijos gavimas savivaldybėse, žurnalistai išprašomi iš viešų renginių, grasinama ir draudžiama viešai platinti atskirus leidinius. Betrūksta tik grasinimų fiziniu susidorojimu“ – rašė A. Bilotaitė.

Šiuos žodžius iš esmės patvirtina Spaudos dienos proga paskelbtas viešas Šilutės ir Pagėgių savivaldybėse leidžiamo laikraščio „Šilokarčema“ kreipimasis – „Laisvos spaudos padėtis Pagėgių savivaldybėje – lyg lietuviškoje Baltarusijoje“. Laikraščio atstovai teigė, kad vietinėje valdžioje didžiausią įtaką turinčią partiją kritikuojantis jų laikraštis „susidūrė su politikų ir verslininkų inicijuotomis represijomis“. Teigiama, kad „laikraštis yra slepiamas po prekystaliu, juo nebeprekiauja partijos atstovų valdomos parduotuvės, kiti partijos verslininkai pradėjo leidiniui taikyti monstriškus įkainius“.

O štai dar praėjusių metų gruodžio pabaigoje viešai buvo išplatintas naujai įkurto laikraščio „Tauragės žinios“ redaktorės pranešimas apie šio naujai įkurti laikraščio intencijas. Tuomet rašyta: „Kaip bebūtų gaila, šiandien belieka konstatuoti – cenzūra Tauragės žiniasklaidoje egzistuoja, nors įstatymas ją draudžia.“

Todėl „Žiniakslaidos anatomija“ klausia, ar dar yra spaudos ir žodžio laisvės Lietuvos rajonuose, bent kiek nutolusiuose nuo Vilniaus?

Diskusijoje dalyvauja Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos direktorė Rasa Navickienė, Šilutės ir Pagėgių savivaldybėse leidžiamo laikraščio „Šilokarčema“ korespondentas Dovydas Pancerovas, Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis, laikraščio „Tauragės žinios“ redaktorė Ramunė Ramanauskienė, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius, Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas.

Laidą „Žiniasklaidos anatomija“ bendrai rengia Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Žinių radijas. Studijos tel. 8-5-2431431.

Šią savaitę račiau apie tai, jog viename bloge buvo viešai paskelbta informacija, neva naujienų portale Alfa.lt politikams galima už pinigus spausdinti savo nuomones, komentarus, interviu. Nurodyta rubrika -”Politikų ringas”.

Suabejojau tuo, todėl viešai apie tai parašiau savo bloge ir nusiunčiau užklausimą minėto portalo politikos naujienų redaktorei Gabrielei Vasiliauskaitei. Kadangi gavau atsakymą, todėl tikrai noriu jį pateikti ir tiems, kas susidomėjo tema.

“Sveiki, pradžiugino Jūsų laiškas, nes pati ruošiausi rašyti – turiu keletą klausimų. Del komentaro apie Politikos ringą, manau, kaip LŽS pirmininkas, sekate viešoje erdvėje pasirodžiusią informaciją, tad matėte, kad atsakiau A. Navickui ir aš, ir T. Viluckas. Jei kartais nepastebejote, štai:
http://www.bernardinai.lt/zmones/andrius_navickas/blog/irasas/apie_prekyba_nuomonemis/comments#list
http://tomasviluckas.blogas.lt/neitarinekite-politiku-nuomonemis-neprekiavau-3440.html”

Tikrai nestebiu visos viešos erdvės nuolat – neturiu tokių pajėgumų. Bet dabar jau radau atsakymus į man rūpimus klausimus, todėl kad būtų ir kitiems lengviau, pateikiu minėtus atsakymus iš nuorodų:

Gabriele Vasiliauskaite 2010-05-12 13:48
Mielas Andriau,

Sutinku, kad Politikų ringas – mūsų silpnoji vieta. Silpnoji vieta ta prasme, kad suteikia galimybę įvairioms interpretacijoms. Visų pirma, šis projektas nuo pat pradžių pristatytas kaip iš dalies komercinis. Antra, mes darome skaidriai tai, ką kiti (tiek radijas, tiek spauda, tiek TV ir internetas) daro slapčiomis – visi užsakyti tekstai yra žymimi PR raide. Ir, beje, absoliučiai visas užsakytas medžiagas žymėti pradėjome bene pirmieji iš portalų (net spauda, TV ir radijas tuo nelabai užsiima). Politiku ringe tokio teksto, pažymėto PR, nei vieno nėra. Jei būtumėte tikrai domėjęsis Politikų ringu, būčiau mielai paaiškinusi. O šiaip, įėjus į rubriką, jos apačioje yra paaiškinimas (mūsų klaida buvo ta, kad neapgalvojome iki galo ir paaiškinimą įdėjome po visais tekstais, o ne viršuje). Ir dar: http://www.alfa.lt/tekstas/178758/

Nežinau, kaip kitiems, man viskas aišku.

P.S. Čia paskelbiau tik dalį Gabrielės Vasiliauskaitės laiško. Tik tą, kuris susijusi su mano paklausimu. Bet, kaip galima buvo suprasti net iš mano paskelbtos dalies, man ji taip pat uždavė kai kuriuos klausimus. Nekomentuosiu jų kol kas, nes atsakymus greičiausiai artimiausiu metu visi ras alfa.lt.

Naujienų portalo Delfi.lt vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė publikuoja savo komentarą “Vargas su Bažnyčios įvaizdžiu: jie ir mes”.

Kolegės keliamas klausimas, mano galva, vertas rimtos diskusijos ne tik pačios bažnyčios hierarchų viduje, bet ir tikinčiųjų bendruomenėje. Esu nelabai uolus katalikas, bet visgi jaučiuosi turintis teisę pakartotino M. Garbačiauskaitės klausimą dar kartą:

“Nejau iš tiesų Lietuvos katalikų bažnyčia taip prarado saiko jausmą, kad jau nebeapsiriboja aktyviai dalyvaudama „prastumiant“ tokius diskriminacinius ir Lietuvą Europoje liūdnai pagarsinusius teisės aktus kaip Šeimos koncepciją ar Nepilnamečių apsaugos nuo žalingos informacijos įstatymą, bet su vienišomis motinomis augančius vaikus prilygina pedofilų išnaudotiesiems?”

Jaučiu, kad tas susiskirstymas “jie ir mes” buvo ne tik sovietmčius ar dar anksčiau. Jis buvo visada ir net dabar, kai formaliai sukūrėme atvirą ir demokratišką visuomenę, turime tą pačią bėdą. Kartais gali atrodyti, kad pas mus net dar labiau bandoma už(si)daryti getuose. O religinių bendruomenių lobizmas prastumiant įvairius įstatymus, tampa vis dažnesniu reiškiniu. Už nediskirminacines nuostatas kovojančius žmonės ir organizacijas vis labiau turi neraminti ir valstybės išlaikomi kapelionai, ir turto grąžinimo klausimai (tiek katalikų bažnyčios, tiek žydų), ir finansinė valstybės parama įvairioms religinėms bendruomenėms, ir katalikų bažnyčios dominavimas viešoje erdvėje (įskaitant nacionalinį transliuotoją). Aš labai vertinu nuoširdžiai vertybėmis tikinčius žmones. Ir jų dvasinius lyderius. Bet kai tie lyderiai atitolsta nuo savo bendruomenės… Tai yra atsitikę su politine valdžia. Vis labiau jaučiu, kad tokia pačia liga serga ir mūsų formalūs religijos lyderiai.