Dainius Radzevičius

Trečiadienį (vasario 17 d.) LNK televizija rodė laidą “Abipus sienos”, skirta Kauno pe(ke)dofilijos istorijai. Tikėjausi, kad kol teismas bylos neišnagrinės, bent jau bylos dalyvių privačiausia gyvenimo daklis – asmeniniai pokalbiai, susirašinėjimai – nebus viešinami. Deja…

Panašu, kad kartais žiaurus ir neetiškas žiniasklaidos verslas šią istoriją nori išsunkti iki paskutinio lašo. Tik kokio lašo? Gal dar kažkieno kraujo ar didesnių pinigų?

Šios “Abipus sienos” laidos nenorėjau žiūrėti. Prisiverčiau. Jei jau nuo įvairių šiai temai skirtų laidos anonsų net mažamėtis sūnus nėra apsaugotas ir dažnai kaip mantrą kartoja žodžius “kedys” ar “žmogžudys”, esu priverstas kažkaip reaguoti. Nors kai išgirdau laidos anonse Giedriaus Leškevičiuas įspėjimą, kad ši laida tik stiprių nervų žiūrovams, labai rimtai pagalvojau, ar tokie anonsai ir pačios laidos neturėtų būti rodomos tik po 23 val.? Gal reikėtų šią laidą priskirti prie tokios kategorijos laidų, kurios žymimos raide “S”?

Pati LNK televizija savo interneto svetainėje skelbia tokį laidos anonsą:

“Kalės, prostitutės, bepročiai ir šlykštynės…Pareigūnai negalėjo tuo patikėti – juk įrašai aptikti ne sargo, o teisėjos ir “žmogžudys”kompiuteryje. Tos, kuri dėvi mantiją ir sprendimus skelbia Lietuvos Respublikos vardu. Kas tai – įtariamojo Drąsiaus Kedžio sesers pajuokavimo rezultatas ar potencialių taikinių sąrašas?

Neringos Venckienės tarnybinio kompiuterio sisteminis blokas buvo paimtas iš karto po dvigubos žmogžudystės Kaune. Ten, Kauno apygardos teisme, kurio viename iš kabinetų glaudžiasi žymioji D.Kedžio sesutė, brolio vadinama Nerša. Paimtas neatsitiktinai, kad būtų lengviau atsakyti, kokį vaidmenį kraupioje istorijoje atliko ši teisėja.

Neapykantos virusas Kauno apygardos teisme pasklido dar 2006-aisiais, kai į kovą dėl Laimutės ir Drąsiaus mergaitės įsijungė pati teisėja N.Venckienė. Vilniškio advokato kontoros, padėjusios L.Stankūnaitei, pavadinimas valdiško kompiuterio naudotojui gerai įsiminė. Gal todėl advokatų kontora ir buvo pakrikštyta “kalių biuru”, o pati mergaitės motina dar 2007-ųjų vasarį įvardinta “prostitute”. Berikiuojant taip nemėgstamų žmonių iš L.Stankūnaitės aplinkos adresus, telefonų numerius ir kitus duomenis dar 2007-ųjų birželio 17-ąją buvo sudarytas ir “šlykštynių” sąrašas…

“Aš sukrėsta. Teisėja neturi peržengti ribų, neturi mesti šešėlio visai Lietuvos teismų sistemai”, – sako Teisėjų tarybos pirmininkė L.Garnelienė.

D.Kedžio laidomus grasinimus girdėjo visi. Ir jo buvusi sugyventinė Laimutė su savo seserimi Violeta, ir verslininkas Andrius Ūsas, ir teisėjas Jonas Furmanavičius. Girdėjo ir Drąsiaus namiškiai. Prokurorai, kaip aiškėja, nesnaudė – teismo sutikimu davė komandą klausytis ne tik tariamų prievartautojų ir sąvadautojų, bet ir paties Kedžio pokalbių telefonu.

Tad apie ką prieš spalio 5-osios žudynes Kaune su aplinkiniais kalbėjosi įtariamasis žmogžudystės įvykdymu ir jo artimiausia aplinka? Garsiojo bėglio ir jo Nerša vadinamos sesutės teisėjos paslaptys – trečiadienį 19.40 publicistikos laidoje “Abipus sienos”, tik per LNK.

Sunku čia ką ir bepridurti. labai tikiuosi, kad šią laidą dar įvertins Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, gal net Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija. O iš tiesų tai vertėtų kažkam net pagalvoti apie bylą dėl neteisėto kitų asmenų privačių pokalbių viešinimo. Nes, panašu, tokio leidimo viešinti privačius pokalbius tos laidos kūrėjams niekas nedavė.

P.S. Labai tikėjausi, kad po nušalintojo prezidento Rolando Pakso istorijos, tokie privačių telefoninių pokalbių viešinimai baigsis. Deja… Todėl jei esame teisinė valstybė, turi rastis ir tinkama atsakomybė už tokius dalykus, ir privalo efektyviai sureaguoti jau veikiančios institucijos.

Vienam Švedijos žurnalistaui prieš keletą metų daviau interviu apie žurnalistų veiklą Lietuvoje, apie (ne)teisėtus jų pokalbių pasiklausymus, kuriuos galimai vykdo įvairių jėgos struktūrų pareigūnai.

Tada kolegai pajuokavau, kad nors ir nesinori, jog mano privačių pokalbių klausytųsi kokie nors pareigūnai, bet jei Lietuvos specialiosios tarnybos ir ypač saugumo pareigūnai nežinotų, kas vyksta Lietuvoje ir kuo užsiima Žurnalistų sąjungos pirmininkas, tai jausčiausi dar blogiau.

Šį pokalbį buvau jau primiršęs. Kažkaip retai tenka svarstyti, klausosi tavęs kas ar ne. Nes jei ir sužinotum, kad taip taip, tai kyla dar daugiau klausimų – kodėl ir kam tai įdomu? Negi sužinosi tokius atsakymus. O ką veiksi sužinojęs?

Žinoma, baisiausia, kad privatus gyvenimas nebūtų kaip nors “netyčia” paviešintas ar kitaip neteisėtai panaudotas – šantažui ir pan. Tuomet net ir jokio nusikaltimo nepadaręs žmogus gali būti viešai išrengtas prieš visuomenę ir apnuogintas, iš jo galima išsityčioti, galima pakenkti jo karjerai, šeimai ir t.t.

Didelių baimių dėl to lyg ir galėjome neturėti, nes pagal įstatymą, pabaigus operatyvinį tyrimą, jei operatyvinė informacija apie operatyvinės veiklos objektą nepasitvirtino, apie privatų asmens gyvenimą surinkta informacija per 3 mėnesius turėtų būti sunaikinama. Atrodo ir viskas. Tyliai ramiai tyrė. Tyliai ramiai sunaikino.

Tačiau šiomis dienomis beveik trijų dešimčių Seimo narių grupė užregistravo įstatymo pataisas. Pagal jas, pabaigus operatyvinį tyrimą, kurio metu buvo renkama informacija apie privatų asmens gyvenimą, jei tokia informacija apie operatyvinės veiklos objektą nepasitvirtino, per 1 mėnesį operatyvinės veiklos objektui pranešama apie atliktą jo atžvilgiu operatyvinį tyrimą. Toks asmuo ne tik sužinos, kad buvo tiriama jo veikla. Pareigūnai taip pat privalomai nurodytų, kad toks asmuo turi teisę per 1 mėnesį susipažinti su apie privatų gyvenimą surinkta informacija, o apie privatų asmens gyvenimą surinkta informacija per 3 mėnesius turi būti sunaikinama.

Man kilo įvairių minčių. Pvz., ką ir kaip su apie juos surinkta informacija darys tie žmonės, dėl kurių veiklos buvo vykdomas operatyvinis tyrimas? Man asmeniškai, jei būtų tokie tyrimai mano atžvilgiu, net ir nesinori žinoti, kas ir ko ten ieškojo.

Bet įsivaizduokime tokią situaciją: gaunama informacija apie kokio aukšto pareigūno ar kito veikėjo “neteisingą” veiklą. Atliekami operatyviniai veiksmai. Na nepavyksta surinkti jokių įrodymų. Tokiu atveju sunaikinama informacija ir tiek. Žinoma, gali būti įtarimų, kad kažkas gali būti nesunaikinima ir dedama “į kažkieno stalčius”. Bet kas pasikeis, jei toks asmuo gaus informaciją apie jo atžvilgiu atliktą tyrimą ir surinktą privačią informaciją? Negi jis sužinos kažką daugiau, negu žinojo pats apie save iki tol? Abejoju. Bet jei jis iš tiesų užsiima negerais dalykais, tik pareigūnams nepavyksta surinkti įrodymų, tai gavęs tokius duomenis gal ir gali (ne)žymiai pakoreguoti savo “privatų” gyvenimą? O ką tada galima sužinoti operatyvininkams?

Todėl neduoda man ramybės vienas klausimas – ką išloš ir ko neteks visuomenė priėmus tokias pataisas?

Kaip skelbia naujienų agentūra BNS ir juos cituojantis naujienų portalas Alfa.lt, pataisų iniciatoriai jų būtinumą argumentuoja tuo, jog asmuo neturi galimybės patikrinti slaptų procesinių prievartos priemonių taikymo pagrįstumo, teisėtumo ir apimties, o jeigu jomis ir buvo padaryta žala ar pažeistos teisės, neturi galimybės kreiptis teisminės gynybos vien todėl, kad neturi teisės susipažinti su slapta surinkta informacija apie jo privatų gyvenimą. Argumentas logiškas. Ir žinome juk ne vieną atvejį, kai konkretūs žmonės jautėsi nukentėję, nes apie juos buvo surinkta “kažkokia operatyvinė informacija” (liaudiškai, kompromatas), kuri neleisdavo jiems siekti kokių nors tikslų. Tai lyg ir stiprus arguumentas. Bet ar tikrai tai susiję su sisteminėmis problemomis, o ne su galimais piktnaudžiavimais konkrečioje situacijoje? Galų gale, ar net ir žinodomas apie save surinktą informaciją-kompromatą tas asmuo galėtų išsklaidyti abejones dėl savo privačios veiklos (ne)švarumo?

Norisi tikėtis dar tvirtesnių ir rimtų argumentų bei diskusijų dėl tokių pakeitimų būtinumo. Tikrai nesu šalininkas, kad būtų nuolat, nežinia kokių tikslų vedini ir kieno iniciatyva sekami žurnalistai ar kiti asmenys. Bet pataisų būtinumas manęs kol kas neįtikina.