Dainius Radzevičius

Valdžios gali būti atviresnė visuomenei

Lietuvoje valdžia, o ypač Seimas ir Vyriausybė, dažnai kaltinama, kad ji nesitaria su žmonėmis priimadmas naujus įstatymus. Paprastai sakoma, kad valdžia tik primeta savo valią. Dar sakoma, kad valdžia negirdi arba nenori girdėti žmonių. Tokių kaltinimų nė viena valdančioji dauguma nemėgo ir vis bandė gintis, kad ji visada yra atvira pasiūlymams ir tautos balsui.

Šį kartą pabandžiau sąžiningai patyrinėti bent jau Seimo “atvirumą”. Štai internetinėje mūsų Parlamento svetainėje yra tokia rubrika “Projektai, paskelbti visuomenei svarstyti”. Su šia rubrika mes galime labai lengvai susipažinti paspaudę vos vieną kompiuterio klavišą.

Deja, panašu, kad vasarą atsotogaujantis Seimas nelabai apie ką nori kalbėtis su tauta. Net svarstymui nedaug ką paliko. Tik vieną vienintelį Socialinių reikalų ir darbo komiteto kvietimą išreikšti savo nuomonę dėl Nacionalinio susitarimo dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo.

Gražu, kad valdžia nori pasitarti apie palankios aplinkos kūrimą mūsų šeimoms. Net kai kurių idėjų ta tema turiu. Tačiau nei iš manęs, nei iš kitų pavienių Lietuvos gyventojų tokios idėjos, panašu, nebus priimamos. Ir nėra ką čia mums daug svarstyti. Mat, Seimo komitetas siūlo tik tris “tarimosi su visuomene” galimybes:

“Dėkojame VISIEMS, dalyvavusiems rengiant šį dokumentą ir KVIEČIAME iki š.m. spalio 1 d. išsakyti savo pritarimą Nacionaliniam susitarimui dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo:
PARLAMENTINES POLITINES PARTIJAS kviečiame pasirašyti (be išlygų ar su jomis) Nacionalinį susitarimą Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete (Seimo III r. 612 kab., daugiau informacijos tel. Nr. (85) 239 6780).
VISUOMENINES ORGANIZACIJAS kviečiame pasirašyti Nacionalinį susitarimą Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete (Seimo III r. 612 kab.), prieš tai užsiregistravus telefonu Nr. (85) 239 6780. Be to, savo nuomonę galite išreikšti interneto svetaininėje, paspaudę šią nuorodą.
PAVIENIUS ASMENIS savo pritarimą Nacionaliniam susitarimui kviečiame pareikšti internetu, paspaudus šią nuorodą.”

Žodžiu, pavieniai asmenys gali tik pritarti arba ne, visuomeninės organizacijos dar gali ir nuomonę pareikšti internete. O partijos (ir tik parlamentinės) gali pasirašyti susitarimą arba net išsiderėti išlygas.

Kita vertus, suprantama, kodėl sunku svarstyti ir visiems Lietuvoje pasirašyti bet kurį Nacionalinį susitarimą. O ypač tokį, kuris susijęs su šeimos reikalais. Šiuo atveju labai teisingai pasakė Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, dalyvavusi Nacionalinio susitarimo aptarime su visuomeninėmis organizacijomis. Ji pabrėžė, kad “valstybė negali kištis į normalų šeimos gyvenimą”. I. Degutienė taip pat pažymėjo, kad “politikai neturi moralizuoti ar bandyti nurodinėti žmonėms, kaip jie turi tvarkyti savo asmeninius santykius”.

Bet jei jau pradėjome visi kalbėtis apie aplinką šeimoms, tai dar teisesnis yra Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Jonas Dagys:

“Būdai ir priemonės stiprinti šeimą ir jos prestižą gali būti įvairūs ir gali kisti laike, bet svarbu išlaikyti bendrai sutartą kryptį, ko ir siekiama šiuo Nacionaliniu susitarimu.”

Štai po šių žodžių supratau, kad kol valdžia tarsis apie palankią aplinką šeimai prabėgs daug laiko, o ir mūsų visų supratimas apie šeimą yra skirtingas, todėl belieka susitarti tik dėl krypties. Lyg ir aiški mintis. Bet… Kokios bendros krypties, jei visi mąstome apie šeimą skirtingai? Todėl gal iš tiesų verta tik politikams diskutuoti, o mums patiems kurtis palankią aplinką savo šeimai: vaikų darželius, žaidimo aikšteles ir pan.?

Vaikai - mūsų ateitis

Šiandien gavau Vyriausybės spaudos tarnybos pranešimą spaudai apie tai, jog “Vyriausybė pritarė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtam įstatymo projektui, kuriuo numatoma gerinti sąlygas tėvams, norintiems dirbti auginant vaikus”.

Žadama tokius pasiūlymus teikti Seimui, tačiau man jau dabar aišku, kad realiai jokio pagerinimo tėvams nesiūloma. Vyriausybė ir vėl meluoja.

Savo pranešime Vyriausybė bando parodyti savo “nuoširdų” dėmesį vaikus auginančioms šeimoms. Tai daroma labai subtiliai – aiškinama, jog suprantamos šeimų problemos:

Pastaruoju metu, kai motinystės ir tėvystės pašalpas gali gauti ir savarankiškai dirbantys bei autorinius atlyginimus gaunantys asmenys, pasitaiko atvejų, kad nėštumo ir gimdymo ar tėvystės atostogų metu jie gauna pajamų ir dėl to praranda teisę į motinystės ar tėvystės socialinio draudimo išmokas.

Šią problemą žinau labai gerai, nes ne viena mažą vaikelį auginanti žurnalistė jau skundėsi, kad parašius straipsnį į laikraštį ir gavus honorarą prarandamos išmokos už vaiką. Man tokia valdžios politika atrodo ir neteisinga, ir negraži.

Todėl norėdama padėti šeimoms, kurios augina vaikelius ir retsykiais papildomai užsidirba iš autorinių honorarų, Vyriausybė galėjo pasiūlyti Seimui kitokį sprendimą – leisti gauti autorinius honorarus ar kitą atlygį ir neprarasti išmokų už vaikus. Jei mama sugeba augindama vaikelį ir dar papildomą litą užsidirbti – reikia už tai tik dėkoti mamoms, o ne jas bausti.

Tačiau dabartinės Vyriausybės patvirtintame Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pakeitimų projekte numatoma, kad jei apdraustasis tėvystės ar motinystės pašalpos mokėjimo laikotarpiu turi draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už tėvystės ar atitinkamai motinystės pašalpą, jam mokamas šios pašalpos ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas.

Žmonių kalba tai reiškia labai paprastą dalyką – jei papidlomai gavai nors 100 litų honorarą per mėnesį, tai tokia pačia suma valdžia sumažina ir pašalpą už vaikelius. Kitaip tariant, papildomai užsidirbti negalėsi. Tiesa, valdžia nebus ir tokia niekšiška, kad vos dėl šimto ar kelių šimtų litų papildomo honoraro atimtų visą menėsinę pašalpą. Atims tik tiek, kiek papildomai užsidirbai.

Taip jau gaunasi, kad paramą šeimai deklaruojanti Vyriausybė šiandien nusprendė, jog pašalpos nebūtų mokamos, jeigu uždarbis didesnis už atitinkamos pašalpos sumą. Todėl jei 1000 litų per mėnesį iš Sodros už vaikelį gaunanti mama sugebės už dailės, žurnalistikos, muzikos kūrinį ar kitą darbą gauti 1001 litų, tai tos anksčiau mokėtos 1000 litų išmokos jau nebegaus.

Man tokia valdžios pagalba atrodo ciniška. Todėl valdžia, kuri ciniškai meluoja, jog gerina padėtį jos negerindama, verta tik mūsų nepasitikėjimo. Panašu, kad pasitikėjimą ši Vyriausybė jau ir iki šio sprendimo yra išbarsčiusi.

Šiandien atsitiktinai išgirdau ir vėliau naujienų portale alfa.lt perskaičiau žinią apie tai, kad Drąsiaus Kedžio artimieji pradėjo rinkti paramą judėjimui „Drąsiaus Kedžio kelias“.

Jei tikėtume žiniasklaida, tai “D. Kedžio krikšto mama Audronė Skučienė sakė, kad judėjimas „Drąsiaus Kedžio kelias“ greitu laiku turės ir interneto tinklalapį, kuriame visi aukoję galės matyti, kur išleisti paramai skirti pinigai”.

Nesinori nieko daug komenuoti. Bet ir tylėti negaliu.

Niekaip nesuprantu tokių iniciatyvų ir kitaip, kaip “bizneliu”, pavadinti negaliu. Visų pirma, ar kas nors gali pasakyti, ką tokio įspūdingo nuveikė D. Kedys, jei jau norima jo veiklą siūlyti kaip “Drąsiaus Kedžio kelias”? Kol kas žinau tik keletą faktų: šis vyras viešai išplatino savo dukros pasakojimus apie šios mergaitės galimą prievartavimą. Teisėsauga ilgai tyrė šiuos duomenis, tyrimas strigo. Tada buvo nušauti du žmonės, kuriuos tas pats D. kedys įtarė galimais nusikaltimais. Iki šiol joks tyrimas neįrodė tų nužudytų žmonių kaltės. Tuo tarpu pats D. Kedys buvo įtarimas galimai prisidėjęs prie tų žmogžudysčių. Deja, jis dingo ir vėliau buvo rastas negyvas. Todėl panašu, jog teisėsauga nei vienos, nei kitos bylos iki galo taip ir neištirs – nebus gyvų kaltųjų.

Todėl klausimas iškyla tik vienas – ar galima pagal tokią “veiklą” bandyti sukurti kažkokį “kelią”? Kokį kelią siūloma rinktis? Man suprantamas D. Kedžio artimųjų pasipiktinimas dėl atsiradusio įvairių vertelgų politikoje, teisinėje sistemoje, net žiniasklaidoje noro spekuliuoti šia istorija ir gauti kokio nors “pelno” – balsų, reitingų ir pan. Bet taip pat norisi tikėtis ir iš tos pačios šeimos, kad jie patys nespekuliuos mirusiojo vardu.

Vaikai - mūsų ateitis

Maždaug prieš mėnesį viename savo komentare kėliau klausimą, kodėl taip sunku įsivaikinti Lietuvoje? Tuomet labai aiškiai nurodžiau, mano nuomone, pagrindinę priežastį – biurokratizmas. Dabar gavau ir patvirtinimą – tai tiesa ir toks biurokratzimas yra sąmoningai sukurtas.

Kaip žinia, kad jei norite įvaikinti savo sutuoktinio vaiką, gyvenamosios vietos Vaiko teisių apsaugos tarnybai turite pateikti daugybę dokumentų, nors tokių dokumentų niekas niekada neprašo, jei Jūs auginate ir auklėjate neįvaikintą savo sutuoktinio vaiką. Tai lyg ir reiškia, kad kol nenorite auginamo vaiko įvaikinti – niekam Jūs labai ir nerūpite.

Sutuoktinio vaiko įvaikinimui reikia pateikti šiuos dokumentus:

- prašymą dėl konkretaus vaiko įvaikinimo;
- paso ar kito asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopiją;
- santuokos liudijimo kopiją;
- sutuoktinio, kurio vaiką norima įvaikinti, rašytinį sutikimą įvaikinti;
- vaiko tėvo ar motinos, kuri yra vaiko biologinis tėvas ar motina, mirties liudijimo kopiją;
- įvaikinamo vaiko gimimo liudijimo kopiją;
- nustatytos formos (046/a) savo sveikatos pažymėjimą ir įvaikinamo vaiko sveikatos pažymėjimą;
- pažymėjimą apie šeimos sudėtį;
- dokumentą apie gaunamas pajamas.

Tai, kas surašyta, mano nuomone, kvepia dirbtiniu biurokratizmu, o ne valstybės deklaruojamu realiu rūpesčiu vaiku. Visų pirma, man dideles dvejones kelia valdžios “rūpestis” įvaikintojo ir vaiko sveikata. Kam reikia tikrinti vaiko sveikatą prieš įvaikinimą? Jei vaikas sveikas – ačiū Dievui. Jei vaikas serga – tai gerai, kad juo bus kam pasirūpinti. Įvaikintojui reikia preeiti dar sudėtingesnę medicininę apžiūrą. Panašiai vargsta perigūnais norintys tapti asmenys.

Galų gale, reikalaujama daugybė kitųpažymų, iš kurių viena – pažyma apie šeimos sudėtį. Tokias pažymas išduoda Gyventojų registras. Bet kodėl registru negali tiesiogiai pasinaudoti vaiko teises saugantieji biurokratai? Jei jau registras valstybinis. Nes priešingu atveju tenka lėkti su mašina, rasti kur nors vietą tai mašinai (jei ją turi), gaišti brangų laiką atsiprašant iš darbo (jei neišleidžia, tenka imti atostogas) ir dar sumokėti nuo 10 iki 20 litų vien už šią pažymą. O tokių pažymų – ne viena.

Taip jau gaunasi, kad norint įsivaikinti net sutuoktinio vaiką, kuris nebeturi biologinio tėvo, reikia turėti bent keletą dalykų – daug laisvo laiko ir pinigų. Ir dar kantrybės.

Todėl dabar jau pradedu galvoti, kad gal taip valdžia tikrina pasirengimą įsivaikinti? Jei jau turi pakankamai laiko, pinigų ir kantrybės “žaisti” biurokratų sugalvotą žaidimą, tai gal ir vaiku garantuotai pasirūpinsi? Prieš mėnesį taip liūdnai juokavau. Bet taip pajuokavęs nutariau pasitikrinti savo nuomonę užduodamas rūpimus klausimus Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Juolab, kad vasario pradžioje ši tarnyba viešai pasigyrė, kad 2009 m. pirmą kartą per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje sutuoktinių vaikus įvaikino 2 moterys (net ar tik? – D.R.). Tarnyba parašė, jog “įprasta, kad vaikus iš pirmos santuokos ar vienišų mamų atžalas įvaikina būtent sutuoktiniai vyrai, dažniausiai iki 30 metų”. Gaila, kad neparašė, kodėl tiek mažai moterų ryžosi tai daryti ir kodėl tik vyrai pabando įveikti tą biurokratinę mašiną.

Minėta tarnyba parašė ir dar vieną labai svarbų teiginį. Nuoširdžiai tikiuosi, kad jo pasirodymas niekaip nesusijęs su mano paviešintu komentaru ir nuomone apie pernelyg didelį ir beprasmį įvaikinimo biurokratizmą. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė:

„Šiandien pasigirsta nuomonių, kad sutuoktinio vaiko įvaikinimas yra tik formali procedūra ir iš būsimojo įtėvio (įmotės), tos pačios šeimos nario, neturėtų būti reikalaujama sveikatos pažymos, kitų dokumentų, kurie esą nelabai reikalingi ir nieko nekeičiantys”

Taigi, norėdamas įsitikinti, kad ponia Tarvydienė yra teisingesnė nei aš, nusiunčiau anksčiau keltus mano klausimus šiai tarnybai ir gavau Danutės Krell (Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vyresnioji specialistė) atsakymus. Kadangi tekstas pakankamai rišlus, pateikiu visą atsakymą viešai.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atsakymai dėl įvaikinimo biurokratzimo Dainiui Radzevičiui

Neturintiems laiko skaityti viso teksto, išskirsiu tik esminius, mano galva, sakinius ir prie jų dar pridėsiu savo komentarus:

“Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra numatyta, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) pati galėtų gauti pažymas apie asmens gyvenamąsias patalpas ir kitus dokumentus, reikalingus asmeniui, norinčiam įvaikinti.”

D.R.: Kodėl to nėra numatyta įstatymuose ir kodėl to nesiūlo minėta įvaikinimo tarnyba? Kodėl ji nenori palengvinti žmonių dalios? Gal patys tingi dirbti ir susirikkti duomenis iš prieinamų registrų?

“Pats asmuo turi pateikti ir Registrų centro pažymą apie gyvenamąsias patalpas, nes ji parodo, kur gyvens vaikas, kaip bus juo rūpinamasi ir pan. Pats asmuo pateikia pažymą, nes jis gali turėti ir kitokio nekilnojamo turto, apie kurį įvaikinimo atveju informacijos pateikti nereikia.”

D.R.: Jei vaikui reikia tik gyvenamųjų patalpų (buto, namo ar pan.), tai apie tai yra visi duomenys regiostrų centre, kurio duomenų baze ir gali pasinaudoti tarnyba. Tad kurių galų reikalinga informacija tai tarnybai apie kitą nekilnojamąjį turtą, kurio duomenų įvaikinimo atveju pateikti nereikia?

“Mes neturime duomenų, kiek vaikų auga šeimose, kuriose jų tėvai ar motinos nėra biologiniai. O jei yra duomenų, kad vaikas patiria žalą šeimoje, kiekvieno iš mūsų pareiga apie tai pranešti atitinkamoms tarnyboms.”

D.R. Tad jei neturi duomenų apie įvaikinamojo šeimoje vaiko patiriamą žąlą, tai kam papidlomai tikrina šiuos duomenis įvaikinimo metu? Negi tai tampa “svarbu” tik trumpuoju įvaikinimo procedūrų laikotarpiu?

“Juk įvaikinimas yra neatšaukiamas, jis – ne santuoka, kurią, jei ji nesėkminga, galima nutraukti. Tad žmogus, ruošdamas dokumentus įvaikinimui, turi galimybę dar kartą apmąstyti ateities įsipareigojimus, prisiimamą atsakomybę visam gyvenimui”.

D.R.: Manau, kad praeidamas didelį biurokratizmą žmogus mažai turi laiko galvoti apie savo prisiimamą atsakomybę už vaiką. Paprastai galvojama apie tai prieš tokia procedūras. Bent jau aš nuolat galvojau tik apie tuos biurokratus, kurie sugalvojo tas sunkias procedūras. Nuolat pykau už mano gaišinamą laiką, kai medikai paskirtu laiku nepriima ir verčia laukti papildomai. O tada dar pyksti, kad turi leisti pinigus biurokratų procedūroms, o ne skirti tuos pinigėlius savo vaikams.

O kas dėl įvaikinimo, tai, ko gero, svarbiausias ir esminis dalykas yra pats žmogaus pasiryžimas įvaikinti. Dokumentų surinkimas ir pateikimas, kaip ir daugeliu mūsų gyvenimo atvejų, tėra viena iš siekio įgyvendinimo sudedamųjų dalių. Beje, išlaidos, reikalingos gaunant dokumentus, norinčioms įvaikinti šeimoms tikrai nėra didelės.

D.R.: Na jei jau biurokratizmas neišvengiamas, tai norisi paklausti, kam ir dėl ko yra deklaruojama e-valdžia? Juk prisipirkusi brangių kompiuterių ta valdžia turėtų naudotis jais ir bent jau kitų valdžios kontorų turimą informaciją apie įvaikintoją galėtų pasiimti pati tuo pačiu elektroniniu būdu. Negi įvaikintojas turi bėgiodamas dar ir filosofuoti apie prisiimamą atsakomybę? Beje, jei biurokratams išlaidos atrodo nedidelės, tegul pabando suskaičiuoti visą sugaištą laiką ir dar mokamus pinigėlius už pažymas, medicininius tyrimus, adatas, kolbas, pažymas ir automobilio kurą, mokamas stovėjimo aikšteles ir pan.

Visgi nuoširdžiai turiu pripažinti, kad iš įvaikinimu besirūpinančios valdžios institucijos be minėtų atsakymų gavau dar ir labai intriguojančios informacijos. Mane tarnyba patikino, kad “šiuo metu parengti ir pateikti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso pakeitimai”. Įdomu, kokia jų esmė – sumažinti ar dar labiau padidinti biurokratizmą norintiems įsivaikinti? Tikrai pasidomėsiu tomis pataisomis. Ir parašysiu apie jas.

Keistai jaučiuosi Lietuvoje. Visada girdėjau iš politikų lūpų, kaip valstybei rūpi šeima, kaip rūpi vaikai, kaip jais rūpinamasi. Tačiau kai nori tą rūpestį pajusti realiai (ne pinigais), tuomet pajunti užtrauktą valdžios rankinį stabdį o ne paramą.

Štai vienas pavyzdys – įvaikinimas. Turiu omenyje ne tas situacijas, kai lietuvį nori įsivaikinti užsienietis ar svetimą vaiką nori lietuvaičiai auginti. Tuomet biurokratizmas, matyt, yra neišvengiamas, nes pernelyg daug neaiškumų yra.

Kalbu apie paprastą situaciją, kai šeimoje jau ne vienerius metus auga vaikas, kurį turi vienas iš sutuoktinių – našlys ar našlė. Kitaip tariant, vietoje to, kad našlys vienas augintų vaiką, išteka arba veda antrą kartą ir sukuria naują šeimą.

Deja, tokiai naujai šeimai neužtenka vien noro būti kartu ir įforminti santuoką. Jei abu sutuoktiniai gražiai sutaria, vaikas auga laimingas ir jam viskas gerai, tuomet formali įvaikinimo procedūra, deja, tampa panaši į Kryžiaus kelius. Gal todėl, dabar ne viena lietuvių šeima domisi galimybe įsivaikinti Haičio vaikus.

Visų pirma, dėl to, kad neužtenka šeimai tik išreikšti valią ir norą būti šeima bei nunešti pareiškimą ar prašymą į teismą, kad šis leistų įsivaikinti vaiką. Valdžios institucijos dar nori įsitikinti, ar tikrai ta naujoji šeima tinkama vaikui. Net ir tuomet, jei tas vaikas faktiškai jau gyvena šeimoje. Matyt, taip ir turėtų būti.

Tačiau kodėl šiam valdininkų norui realizuoti valdžia sukūrė dar ir daugybę papildomų rūpesčių ne tik sau, bet ir tai šeimai? Man tai išlieka kaip sudėtinga ir atsakymo kol kas neturinti mįslė? Norėčiau tikėti, kad taip yra ne vien dėl to, kad kažkas kažkada taip nusprendė ir tiek.

Jei jau valdžiai norisi kažką sužinoti apie patėvio ar pamotės tinkamumą auklėti vaiką, tai ji tegul ir tikrina pati: užklausia registrus dėl teistumo (negi kartą gyvenime teistas žmogus jau negali auginti ir auklėti vaiko?), dėl priklausomybės nuo narkotikų ar alkoholio (pažyma kainuoja 2 litus), Sodrą dėl darbo užmokesčio (nors kyla klausimas, kodėl laikinas bedarbis negalėtų auginti ir auklėti vaiko). Reikia dar paimti pažymą iš odos ir venerinių ligų centro, kad nesergi AIDS (kaina apie 42 litus). Gali dar ateiti į namus, patikrinti, pakalbėti ir tiek.

Bet kas gali suprasti ir paaiškinti, kodėl yra sukurta štai tokia sudėtinga ir daugybę šeimos finansinių bei kitų resursų reikalaujanti sistema:

Sutuoktinio vaiko įvaikinimas
Jei norite įvaikinti savo sutuoktinio vaiką, savo gyvenamosios vietos Vaiko teisių apsaugos tarnybai turite pateikti:
- prašymą dėl konkretaus vaiko įvaikinimo;
- paso ar kito asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopiją;
- santuokos liudijimo kopiją;
- sutuoktinio, kurio vaiką norima įvaikinti, rašytinį sutikimą įvaikinti;
- vaiko tėvo ar motinos, kuri yra vaiko biologinis tėvas ar motina, mirties liudijimo kopiją;
- įvaikinamo vaiko gimimo liudijimo kopiją;
- nustatytos formos (046/a) savo sveikatos pažymėjimą ir įvaikinamo vaiko sveikatos pažymėjimą;
- pažymėjimą apie šeimos sudėtį;
- dokumentą apie gaunamas pajamas.

Kai jau visa tai padarysite, tuomet Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai kreipsis į Informatikos ir ryšių departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos dėl norinčio įsivaikinti asmens teistumo. Peržiūrėję pateiktus dokumentus, tie patys darbuotojai organizuos įvaikinti vaiką pasirengusio sutuoktinio patikrinimą. Jį atliks atestuotas socialinis darbuotojas, kuris sieks išsiaiškinti įvaikinimo motyvus, gyvenimo sąlygas ir būdą, ar vaiko įvaikinimas sutuoktiniui atitinka nepilnamečio interesus.

Esant teigiamai išvadai, dar reikės šeimai kreiptis į savo gyvenamosios vietos apylinkės teismą su pareiškimu įvaikinti savo sutuoktinio vaiką. Kartu su prašymu reikės pateikti Vaiko teisių apsaugios tarnybos išvadą bei kitus Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka paruoštus dokumentus.

Nesinori būti piktu, bet tai kas surašyta, kvepia mažų mažiausiai biurokratizmu o ne realiu rūpesčiu vaiku. Visų pirma, dideles dvejones kelia apsimestinis rūpestis įvaikintojo ir vaiko sveikata. Kam reikia tikrinti vaiko sveikatą? Jei jis sveikas, tai ačiū Dievui. Jei vaikas serga – tai ir gerai, kad juo bus kam pasirūpinti. Lygiai taip pat abejones kelia pareiga įsivaikinti norinčiam vaiko sutuoktiniui tikrintis, ar jis neserga AIDS, ar jis neįrašytas į priklausomybės ligų centro įskaitą. Jei žmogus serga, tai ką, jis jau negali būti normaliu šeimos nariu, tėvu ar motina? Galų gale, ką duoda tokių pažymų rankiojimas? Kainuoja šeimai laiką ir pinigus. Bent jau priklausomybės ligų centro duomenų baze tegul patys vaiko teisių saugotojai pasirūpina ir patys pasitikrina, jei jiems to reikia. Žinoma, pažyma kainuoja 2 litus, tad gal čia toks biznelis sugalvotas?

Galų gale dar viena pažyma – pažymėjimas apie šeimos sudėtį. Tokias pažymas išduoda Gyventojų registras. Bet gal tuo registru gali tiesiogiai pasinaudoti vaiko teises saugantieji biurokratai? Jei jau registras valstybinis. Nes priešingu atveju tenka vėl lėkti su mašina, rasti kur nors vietą tai mašinai, jei ją turi, ar gaišti brangų laiką atsiprašant iš darbo ir pan.

Bet kuriuo ateju, įsivaikinimas Lietuvoje yra didelis darbas. Tam reikia turėti bent du dalykus – laiko ir pinigų. Ir dar kantrybės. O gal taip valdžia tikrina pasirengimą įsivaikinti? Jei jau turi pakankamai laiko, pinigų ir kantrybės “žaisti” biurokratų sugalvotą žaidimą, tai gal ir vaiku pasirūpinsi. Nesinori taip liūdnai juokauti, bet liūdesio yra. Ir politikų kalbų apie rūpestį šeima klausytis nesinori.

Naujienų portalui Delfi.lt susibūrusi Iniciatyvinė tėvų grupė pranešė, kad sausio 6 d. 10 val. prie Generalinės prokuratūros Vilniuje, Kauno bei Šiaulių apygardų ir Šiaulių miesto apylinkės prokuratūrų planuojama speciali akcija. Anot iniciatorių, mamos ir tėčiai neš mažyčius karstelius – taip „teisėsaugos persekiojamos šeimos primins prokurorams jų atsakomybę“.

Tėvai skelbia protestuosiantys „prieš antivalstybinę prokuratūros akciją, taupymui pasitelktą baudžiamąjį persekiojimą, dvigubus teisingumo standartus“.

Pabandžiau labai atidžiai įsiskaityti į tėvų pareiškimą ir argumentus. Į visus argumentus. Bent keletą kartų skaičiau ir bandžiau suprasti, kaip siejasi visi jų minimi dalykai su protesto tikslu ir su mirusiais vaikais. Pabandykime surasti loginę seką ir susieti visus tuos dalykus. Juk svarbu surasti priežastį ir pasekmes.

Tėvų grupės pranešime teigiama.
„Vaikiški karsteliai primins tuos negimusius kūdikius, kurių neteko mamos, kai joms buvo pritaikyta ypač nuožmi tardymo taktika. Tai dar bus priminimas politikams, kad prokurorų akcija prieš šeimas su mažyčiais vaikais prasidėjo tada, kai pirmą kartą po Nepriklausomybės paskelbimo Statistikos departamentas fiksavo daugiau gimusių, nei mirusių Lietuvos piliečių. Dabar situacija „pasitaisė“ mirties naudai“.

Mane, visų pirma, šokiravo argumentas apie negimusius (o gal nužudytus?) kūdikius, kurių neteko mamos po “nuožmios tardymo taktikos”. Atvirai pasakysiu, nemačiau kol kas nė vieno viešai pateikto ir įrodyto tokio nuožmaus tardymo (nei per TV, nei spaudoje, nei gyvenime). Todėl pabandžiau įsivaizduoti, kiek iš viso mamų ir kaip konkrečiai buvo tardomos, kad dėl tokių veiksmų neteko savo vaikų? Kai tik įjungiau savo fantaziją (juk faktų neturiu), atgimė vaizdiniai iš matytų kino filmų apie inkvizicijos laikų kankinimus, nacių koncentracijos stovyklas ar sovietmečio gulagus. Net B. Sruogos “Dievų mišką” prisiminiau. Ačiū Dievui, už bet kokius neteisėtus veiksmus dabartinėje Lietuvoje yra taikoma atsakomybė net prokurorams. O kaltinimai dėl kūdikių praradimo tokių tardymų metu – labai rimti. Juos privalu ne tik išsamiai ištirti ir pasodinti į kalėjimą visus tokius prokurorus ir tardytojus. Juos privalu parodyti ir atskleisti visuomenei. Tik kiek tokių atvejų ir kur jų buvo? Ar kas nors tai jau tikrai matė? Kas nors jau tyrė? Kiek vaikų netekome? Kas ir kaip suskaičiavo? Kol kas niekur apie tai jokių patikimų duomenų neskelbiama. Kodėl?

Labai rimtas atrodo ir tėvų priminimas politikams apie prokurorų darbą. Apie pernelyg uolų darbą. Šiandieniniame politiniame kontekste, matyt, tai reiškia tik viena – mieli politikai, kuo greičiau darykite ką nors su tais prokurorais, kad jie nebūtų tokie uolūs. Aš (manau, ir daugybė kitų žmonių) žinau, ką tai reiškia. Kadangi, anot sausio 4 dienos LNK televizijos Žinių tarnybos informacijos, jau per sausį Prezidentė planuoja apsispręsti dėl dabartinio generalinio prokuroro likimo, tai tėvai su karstais jai padės greičiau apsispręsti. Tiksliau sakant, nuspręsti, kad neišvengiamai būtina pakeisti dabartinį prokuratūros vadovą. Juolab, kad kai kurių potencialių kandidatų pavardės jau minimos kuluaruose.

Pakeisti vadovą visada galima. Ypač, kai surandamas koks nors gražus ir tinkamas pretekstas su dar įspūdingesniais šou elementais. Bet gal geriau būtų tėvams su tais karsteliais nueiti tiesiai prie Seimo ir Prezdentės rūmų? Juk Baudžiamąjį kodeksą, Baudžiamojo proceso kodekso normas priima Seimas, o pasirašo Prezidentas. Tik jie nusprendžia, kaip turi dirbti prokurorai, ką ir už ką galima persekioti, o už kokias veikas atsakomybės visai nėra. Prokurorai ir teismai tik vykdo įstatymą. Jei politikai nenori, kad mamos (net kai jos sukčiauja) teismuose būtų baudžiamos kalėjimu arba kokia kita bausme – tereikia priimti naują įstatymą. Ir mamos bus nebaudžiamos ir nepersekiojamos niekada iš principo.

Žinoma, jei politikai keis ne jų rinkėjams nepatinkančius įstatymaus, o tik generalinius prokurorus (taip jau daug metų vyksta Lietuvoje), kitiems prokurorams tokia karstelių nešiojimo ir generalinio prokuroro keitimo akcija reikš tik vieną dalyką – dirbti uoliai reikia tik tada ir tik su tomis problemomis, kurias atneša iniciatyvūs žmonės. Kitu atveju už iniciatyvą bus baudžiama. Ir kodeksą reikia mokytis skaityti iš naujo. Panašiai, kaip tai daroma Pageidavimų koncerte – kas ką užsako, tam tą ir groji.

Tad jei dėl generalinio prokuroro ar dar kokių kelių pernelyg “nuožmiai” įstatymo raidę vykdančių prokurorų keitimo jau susitarta, belieka pasidaryti išvadas.

Tik prieš tai bandau suprasti dar vieną argumentą, kurio nesupratus galima klaidingas išvadas pasidaryti. Vis dar nesuprantu, kuo čia dėtas iniciatyvių ir akcijas planuojančių tėvų minimas Statistikos departamento fiksuotas didėjantis gimstamumas ir tyrimai dėl neteisėtai pasididintų motinystės išmokų? Kuo čia dėtos vaikų mirtys? Jei tėvai griebiasi drastiškų (vardas Drąsius, matyti, irgi kilęs nuo to paties žodžio) akcijų ir jie piktinasi valdžios bei teisėsaugos institucijų veiksmais prieš mamas, kurios dėl pasididinto atlyginimo sulaukė didesnių išmokų ir todėl atsidūrė prokurorų akiratyje, tai koks signalas siunčiamas likusiai visuomenės daliai? Panašu, kad dabar su kokiais kitais atributais turi eiti prie prokuratūrų ir visi kiti, kurie dėl savo neaiškios ar neteisėtos veiklos pernelyg jaudinosi ir pražilo. Turi eiti ir tokių žmonių sutuoktiniai, tėvai ir vaikai, gal net draugai. Visi tie, kurie naktimis nemiegojo ir gal net sveikatą parado dėl to, kad jų tėvas ar motina, vaikas ar draugas, už nusikaltimą galėjo gauti ir gal net gavo kokią nors bausmę.

Ir apskritai – pamirškime tas mamas ir tėčius, kuriems vaikai yra tapę pragyvenimo šaltiniu. Kurie gimdo ir didinasi išmokas, nes taip apsimoka. Gal net ne visai teisėtai darė jie tuos dalykus. Na ir kas? Juk taip jiems patogiau. Taip sočiau. O valstybei (tiksliau, dirbantiesiems) ne taip jau brangiai tai kainuoja. Ir nebandykime net paklausti tokių tėvų apie tai, ką jie daro, ar teisėtai daro? Juk taip žmogus gali iš baimės ir numirti. Tik ko bijoti, jei nieko blogo nepadarei?

Todėl prieš pamiršdamas tuos nelaimingus, skriaudžiamus tėvus ir mamas, blogus prokurorus ir tokius pat politikus, supratau viena: nebūtų tų karstelių akcijų ir tų blogų prokurorų, ir tų nuožmių tardymų, ir tų visų ginčų, jei politikai nebūtų kada nors priėmę dviejų “negerų” įstatymų normų:
1. Vaiką planuojanti mama ar tėvas (arba abu) gali iš anksto susitarti su darbdaviu ir fiktyviai pasididinti būsimą išmoką iš Sodros.
2. Visi vaikus auginantys tėvai kai kuriais atvejais (pvz., sukčiavimas, vagystė, dar kokia nors su pinigais susijusi smulkmena) turi teisinę neliečiamybę (imunitetą), kurią gali panaikinti tik Seimas ir/ar Prezidentas.

Paprastai kalbant, išvada yra tik viena – nebūtų to opiumo, t.y. tų didesnių pinigų, už vaikus tėvamas davę politikai, nebūtų ir rytojaus akcijos su tais karsteliais. Nes ir tirti prokurorams nebūtų ką. Ir dirbti jie galėtų su kitomis problemomis.

Todėl tėvų ir karstelių akciją/problemą sukūrė dideli pinigai ir kvailoki politiniai sprendimai.

P.S. Paskutinė išvada negalioja, jei karstelių akcija naudinga ir dėl kitų politinių tikslų (pvz., žūtbūt pakeisti generalinį prokurorą ar pan.)

Oras šiandien gal ir nekoks. Bet aš su džiugesiu širdyje išeinu atostogų. Tėvystės atostogų.

Mat, po šios nakties dar vienam mano sūnui ir mano žmonai reikia pagalbos. Tiesa, atostogų išeinu tik vienam mėnesiui. Bet vis tiek už tai noriu padėkoti valstybei, kuri suteikia tokią galimybę. Man tokių atostogų galimybė – tai dar vienas geras dalykas vadinamojo sunkmečio metu.

Vaikai - mūsų ateitis

Vyriausybės spaudos tarnyba informuoja, kad Statistikos departamento duomenimis jau tris mėnesius iš eilės Lietuvoje gimsta daugiau žmonių nei miršta.

Džiugi žinia. Juolab, kad ir mes savo šeimoje laukiame pagausėjimo. Reiškia, dar prisidėsime.

Tačiau ar ilgai taip bus? Kaip ekonominis sunkmetis ir valdžios sprendimai koreguos situaciją?

Galime spėti, kad dalis moterų, kurios dabar augina vaikelius ir dirbtinai sugebėjo pasikelti išmokas, bandys dar gimdyti – taip pratęs savo gerų išmokų laiką. Tie, kas gal planavo vaikelius ir turi darbą – saugos darbelį. Arba bijodami rizikos būti išmesti į gatvę o gal net mažėjančio atlyginimo skubės dar pasinaudoti išmokomis. Nes žinios apie Sodrą ir jos ateitį – baisios.

Tačiau po metų trijų keturių tendencija, greičiausiai, bus kita. Vaikus bandys daug kas atidėti “geresniems laikams”.

Bet kol kas galime džiaugtis, kad liepą, rugpjūtį ir rugsėjį šalyje fiksuojamas nedidelis natūralus prieaugis. Ėmus žymiai mažėti mirusiųjų skaičiui ir kartu tebedidėjant gimstamumui Lietuvoje liepą gimė 472, rugpjūtį – 152, o rugsėjį – 437 žmonėmis daugiau nei mirė. Pastarąjį kartą natūralus gyventojų prieaugis per metus buvo užfiksuotas 1993 metais.

Gimstamumo grafikas

P.S. Gaila, kad Lietuvoje gimstamumą labiausiai lemia valdžios išmokos. Galima net įtarti, kad dėl tokios priežasties esame gerokai asocialūs.

Vyrai ir moterys. Skirtingi ir lygūs?

Šiandien antra diena sėdžiu seminare, skirtame daugialypei diskriminacijai. Ir bandau įsikirsti į diskriminacijos (moterų ir vyrų) apraiškas, jų priežastis ir pasekmes.

Kol kas matau faktus – esame skirtingi. Mus skirtingai vertina net ir reklamos užsakovai (prekių gamintojai ir paslaugų teikėjai). Dauguma jų remiasi įvairiais tyrimais apie moterų ir vyrų skirtumus. Nagrinėjame net žmonijos istoriją. Jau suprantu žmonijos raidos etapus, kai moterys buvo vyrų dėmesio objektais, o pačios moterys neva niekada nebuvo subjektais.

Ir vis tiek nesuprantu daugelio vadinamų diskriminacijos elementų. Nes mūsų skirtumai niekada negali mūsų paversti vienodais. O apie lygias galimybes seniai kalbėti nėra ką labai daug. Kiekvienas turime jų daug ir mažai.

O dabar diskusijai noriu pateikti keletą teiginių. Juos radau šiandien ant savo stalo skaitydamas užrašus ant penkių atvirukų, kurie išleisti vykdant Europos Sąjungos remiamą projektą “Novatoriškas socialinių partnerių švietimo strategijos, siekiant įgyvendinti praktinį lygių galimybių principą”.

Pagalvokime, ar tuose užrašuose/pamokymuose, skirtuose vyrus ir moteris išmokyti kai kurių “naudingų” dalykų, nėra diskriminacijos?

Teiginiai ir mokymai vyrams:
Vyrai taip pat gali ir turi teisę bei pareigą prižiūrėti vaikus.
Vyrai gali ir taip pat turi atlikti buities darbus.
Vyrai gali ir turi pareigą kovoti su tarša.

Teiginiai ir patarimai moterims:
Moterų darbas turi būti įvertintas taip kaip ir vyrų.
Moterys taip pat turi konstitucinę teisę gyventi be prievartos ir smurto.

O dabar pabandysiu pateikti savo versiją lygių galimybių ir teisių bei pareigų:
Vyrai ir moterys turi teisę bei pareigą prižiūrėti vaikus.
Vyrai ir moterys gali ir taip pat turi atlikti buities darbus.
Vyrai ir moterys gali ir turi pareigą kovoti su tarša.
Moterų ir vyrų darbas turi būti įvertintas vienodai, jei dirba vienodai.
Moterys ir vyrai turi konstitucinę teisę gyventi be prievartos ir smurto.

Nesu pesimistas. Nemėgstu graudinti savęs ir kitų. Tikiu, kad aktyviai dirbant galima nuveikti labai daug. Todėl šis komentaras skirtas tiems, kas mąsto apie lietuvių tautos išlikimą. Kitaip tariant, apie savo išlikimą.

Norėčiau, kad žiūrėdami šį trumpą vaizdo kūrinį vertintume jį tik kaip peną pamąstymui. Tik kaip medžiagą savo vertinimams. Jei kas tai suprastų kaip tautinės ar kitokios neapykantos kurstymą, būtų labai graudu ir liūdna. Tai rodytų labai žemą mąstymo kultūrą.

Tačiau faktai ir jų pateikimas gali iššaukti dvi aiškias reakcijas. Visų pirma, jokios. Arba kokią nors negerą. Pvz., pyktį ant lietuvių, kad jie tik plepa, o ne vaikus gimdo.

O svarbus tėra vienas ir vienintelis dalykas – jei galvojame tik apie savo pilvą, o ne apie vaikus, kurie pratęstų mūsų tautos ir kultūros gyvavimą, tuomet ateitis liūdna. Ir mums svarbus faktas yra tik vienas – kiekviena lietuvių šeima turėtų vidutiniškai turėti bent tris vaikus. Jei bus mažiau – gamta mūsų nepagailės. ir nereikės jokios sveikatos apsaugos sistemos. ir švietimo sistema mums nebus reikalinga.

O dabar Seime svarstomas klausimas, kokie bus mokami pinigai vaikus auginantiems tėvams. Kuo jie čia dėti? Kitose tautose ir kultūrose ne pinigai lemia vaikų atsiradimą. O vien finansinis išskaičiavimas pasmerkia tautą pavydui, godumui, vergystei ir… Pražūčiai.

O dabar žiūrėkite, klausykite ir mąstykite. O tada jau galvokite apie vaikus.

Musulmonų demografija