Dainius Radzevičius

Valdžios gali būti atviresnė visuomenei

Lietuvoje valdžia, o ypač Seimas ir Vyriausybė, dažnai kaltinama, kad ji nesitaria su žmonėmis priimadmas naujus įstatymus. Paprastai sakoma, kad valdžia tik primeta savo valią. Dar sakoma, kad valdžia negirdi arba nenori girdėti žmonių. Tokių kaltinimų nė viena valdančioji dauguma nemėgo ir vis bandė gintis, kad ji visada yra atvira pasiūlymams ir tautos balsui.

Šį kartą pabandžiau sąžiningai patyrinėti bent jau Seimo “atvirumą”. Štai internetinėje mūsų Parlamento svetainėje yra tokia rubrika “Projektai, paskelbti visuomenei svarstyti”. Su šia rubrika mes galime labai lengvai susipažinti paspaudę vos vieną kompiuterio klavišą.

Deja, panašu, kad vasarą atsotogaujantis Seimas nelabai apie ką nori kalbėtis su tauta. Net svarstymui nedaug ką paliko. Tik vieną vienintelį Socialinių reikalų ir darbo komiteto kvietimą išreikšti savo nuomonę dėl Nacionalinio susitarimo dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo.

Gražu, kad valdžia nori pasitarti apie palankios aplinkos kūrimą mūsų šeimoms. Net kai kurių idėjų ta tema turiu. Tačiau nei iš manęs, nei iš kitų pavienių Lietuvos gyventojų tokios idėjos, panašu, nebus priimamos. Ir nėra ką čia mums daug svarstyti. Mat, Seimo komitetas siūlo tik tris “tarimosi su visuomene” galimybes:

“Dėkojame VISIEMS, dalyvavusiems rengiant šį dokumentą ir KVIEČIAME iki š.m. spalio 1 d. išsakyti savo pritarimą Nacionaliniam susitarimui dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo:
PARLAMENTINES POLITINES PARTIJAS kviečiame pasirašyti (be išlygų ar su jomis) Nacionalinį susitarimą Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete (Seimo III r. 612 kab., daugiau informacijos tel. Nr. (85) 239 6780).
VISUOMENINES ORGANIZACIJAS kviečiame pasirašyti Nacionalinį susitarimą Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete (Seimo III r. 612 kab.), prieš tai užsiregistravus telefonu Nr. (85) 239 6780. Be to, savo nuomonę galite išreikšti interneto svetaininėje, paspaudę šią nuorodą.
PAVIENIUS ASMENIS savo pritarimą Nacionaliniam susitarimui kviečiame pareikšti internetu, paspaudus šią nuorodą.”

Žodžiu, pavieniai asmenys gali tik pritarti arba ne, visuomeninės organizacijos dar gali ir nuomonę pareikšti internete. O partijos (ir tik parlamentinės) gali pasirašyti susitarimą arba net išsiderėti išlygas.

Kita vertus, suprantama, kodėl sunku svarstyti ir visiems Lietuvoje pasirašyti bet kurį Nacionalinį susitarimą. O ypač tokį, kuris susijęs su šeimos reikalais. Šiuo atveju labai teisingai pasakė Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, dalyvavusi Nacionalinio susitarimo aptarime su visuomeninėmis organizacijomis. Ji pabrėžė, kad “valstybė negali kištis į normalų šeimos gyvenimą”. I. Degutienė taip pat pažymėjo, kad “politikai neturi moralizuoti ar bandyti nurodinėti žmonėms, kaip jie turi tvarkyti savo asmeninius santykius”.

Bet jei jau pradėjome visi kalbėtis apie aplinką šeimoms, tai dar teisesnis yra Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Jonas Dagys:

“Būdai ir priemonės stiprinti šeimą ir jos prestižą gali būti įvairūs ir gali kisti laike, bet svarbu išlaikyti bendrai sutartą kryptį, ko ir siekiama šiuo Nacionaliniu susitarimu.”

Štai po šių žodžių supratau, kad kol valdžia tarsis apie palankią aplinką šeimai prabėgs daug laiko, o ir mūsų visų supratimas apie šeimą yra skirtingas, todėl belieka susitarti tik dėl krypties. Lyg ir aiški mintis. Bet… Kokios bendros krypties, jei visi mąstome apie šeimą skirtingai? Todėl gal iš tiesų verta tik politikams diskutuoti, o mums patiems kurtis palankią aplinką savo šeimai: vaikų darželius, žaidimo aikšteles ir pan.?

Prezidentė Dalia Grybauskaitė (Nuotrauka iš www.president.lt)

Šiandien Prezidentė Dalia Grybauskaitė Seime perskaitė pirmąjį metinį pranešimą. Tai svarbus ir įidomus įvykis. O dabar pažiūrėkime, apie ką turėjo kalbėti ir ką kalbėjo šalies vadovė. Ar visi išgirdome tai, kas padėtų spręsti mūsų problemas?

Kaip reikalauja Konstitucija, Prezidentė turėjo apžvelgti padėtį šalyje, valstybės vidaus ir užsienio politiką.

Kaip skelbiama pačios Prezidentūros pranešime,

“Prezidentė nevertino kiekvieno šalies ūkio sektoriaus būklės, o analizavo valstybės ir jos piliečių moralinę būseną, pamatinių vertybių krizės priežastis, aptarė žmogaus reikšmės ir vertės, kiekvieno piliečio atsakomybės svarbą stiprinant valstybę, kuriant ateities Lietuvą.”

Pasak Prezidentės, ne pinigų stygius pykdo žmones, o teisingumo ir solidarumo trūkumas.

Prezidentė ragino visuotinai įgyvendinti principą – sąžiningu būti apsimoka: sudaryti sąlygas smulkiajam verslui, individualiems meistrams, kūrėjams išeiti iš šešėlio ir pradėti dirbti legaliai, nesižeminant ir nesislapstant.

Lieka du klausimai:
1. Klausimas teisinei sistemai ir mums visiems – kaip likviduoti teisingumo ir solidarumo deficitą?
2. Klausimas Vyriausybei – kaip sudaryti sąlygas verslui ir kūrėjams būti sąžiningais ir išlįsti iš šešėlio?

P.S. Taip pat sutinku su kolegos, Vladimiro Laučiaus nuomone, kad “Premjero požiūris į žmogų yra labai panašus į tą, kurio prezidentė, sprendžiant iš jos pranešimo, reikalauja atsisakyti.”

Lietuvos radijas ir televizija

Šiandien išgirdau Premjero Andriaus Kubiliaus žodžius apie situaciją LRT. Nepykite, mieli lietuviai, bet dabar man nieko kito nebelieka galvoti apie dabartinį premjerą. Jis – beviltiškas.

Šiandien interviu Lietuvos radijui A. Kubilius sakė:

„Kas yra normalus funkcionavimas? Aš naktimis miegu. Kodėl jūs tada transliuojate, kai aš miegu? Geriau tegul žmonės miega. Nesuprantu: jei žmonės dirba, reikia ne televiziją žiūrėti ir radijo klausyti, o dirbti.“

Premjeras Andrius Kubilius kalba Lietuvos radijui apie LRT 2010 05 04

Nesinori komentuoti kitų Premjero žodžių. Man dabar jau aišku – šios Vyriausybės galva neturi jokio supratimo apie visuomeninį transliuotoją ir jo misiją.

Norisi Premjerui tik vieną palyginimą pateikti – o naktimis jis irgi yra Premjeras ir vykdo kokią nors misiją akip tai daro LRT? O Prezidentas irgi turi kokią nors misiją, kai dirba už Lietuvos ribų? Jei taip, tai tada ir už naktinį jų poilsį, keliones bei kitas išlaidas tenka mums visiems mokėti – apsauga, būstas ir pan. Suprantama, kad tai daroma todėl, kad jei kas nors valstybėje nutiks, šalies galvos turės bet kada imtis savo darbo – gelbėti šalį.

Bet jei Lietuvoje, neduok Dieve, nutiks kokia nors stichinė nelaimė naktį, tai nebus kaip kokiu nors kanalu visuomenei apie tai pranešti. Nebent pats premjeras savo mobiliuoju siuntinės SMS su tokiu tekstu (tekstas telpa į vieną SMS – 140 ženklų):

“Lietuviai, kadangi LRT naktimis nedirba rašau Jums asmeniškai. LIETUVOJE NELAIMĖ. Kviečiu Jus rinktis ir gelbėti šalį prie Vyriausybės rūmų.”

Seimas siūlo gelbėti LRT. Premjeras nenori

Bet kita vertus, kaip tai padarys Premjeras, kuris naktimis miega ramiai? Jam darbas, matyt, prasideda tik išsimiegojus.

Duok Dieve, kad Lietuvoje jokia nelaimė nenutiktų penktadienio vėlų vakarą. Nes kas tada praneš apie nelaimes? Juk pagal dabar Vyriausybės dėka sumažintą LRT finansavimą artimiausiu metu LRT Taryba, panašu, turės dar labiau trumpinti visuomeninio radijo ir televizijos programų transliavimą. Gal savaitgaliais liks tik laidų kartojimai?

P.S. Taip jau sutapo, kad šiandien gavau ir kitą laišką dėl sunkios LRT padėties. Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas persiuntė savo nutarimą, kuriame prašoma Vyriausybės ir finansų ministerijos ieškoti finansinių galimybių gelbėti LRT transliacijas. Seimo narių norai geri ir gražūs. Bet Premjeras A. Kubilius nepalieka jokių vilčių. Kyla klausimas – kas valdo Lietuvą? Gal Premjeras? Tada keiskime Konstituciją.

Saugokimės beraščių VIP'ų: politikų ir žiniasklaidos

Vakar Seimas atmetė Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus pateiktą Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą , kuriuo buvo siūloma sudaryti galimybę dokumentuose vardus ir pavardes rašyti ne tik lietuviškais, bet ir lotyniško pagrindo rašmenimis.

Panašu, kad problema teisiškai galėtų būti jau ir išspręsta. Manau, kad ji jau buvo išspręsta. Juk Lietuvos Konstitucinis Teismas dar 2009 metų lapkričio 6 dienos sprendime nurodo, jog

„atsižvelgiant į tai, kad Respublikos piliečio pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t.y. asmens pilietybę, kad pilietybės santykiai yra viešojo valstybės gyvenimo sritis, asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas“.

Tai negi mes norime paneigti savo pačių Konstitucijos principus? Vardan ko? Vardan kažkieno intereso? O koks tas interesas ir kuo jis toks svarbus, kad turime laužyti savo tautos valią mylėti, gerbti ir puoselėti savo kalbą savo šalyje? Bet kai kurie politikai nurimti aistroms tikrai neleis. Nes jie dažnai gina kažkieno siaurą interesą. Ir gal net pamiršta, kad Aukščiausiosios Tarybos nutarimo normos, nustatančios, jog asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis ir pagal tarimą, ir tai yra taikoma visiems be išimties piliečiams nepriklausomai nuo jų tautybės ir kitų požymių.

Tiesa, galima suprastui dar viena interesą. Pastaraisiais metais daugėja Lietuvos piliečių, sudarančių santuoką su kitų valstybių piliečiais ir pasirinkusių jų pavardes. Yra lyg ir techninė problema dėl tokiose santuokose gimstančių vaikų pavardžių. Vyriausybė tikina, kad atsisakymas suteikti Lietuvos piliečiui nepakeistą jo sutuoktinio pavardę ar kurio nors iš tėvų pavardę vaikui pažeidžia teisę į bendrą šeimos pavardę. Tokią teisę aš suprantu. Bet ar galime teigti, kad vienos ar net ir kelių šimtų šeimų nors turėti įmantresnę nelietuvišką pavardę yra svarbesnis už lietuvių kalbą? Kalbą, kurią mūsų protėviai gynė, dėl jos kraują liejo, knygnešiai gyvybe rizikavo? O dabar dėl sotesnio gyvenimo ar savo meilės reikalų nori kas nors priversti visą tautą priversti atsisakyti savo kalbos normų?

Bet jei jau kai kuriems politikams labai norisi pertvarkyti lietuvių kalbą tai yra labai paprastas būdas – pasiūlyti referendumu keisti Konstituciją. Ir jei tauta pasakys TAIP, tuomet taip ir bus. Jei žmonės pasakys NE, tai ir reiškia NE.

O jei visai atvirai, tai iki šiol buvau linkės žymiai pozityviau žiūrėti į panašaus turinio liberalumą peršančius valdžios pasiūlymus. Tiksliau – Vyriausybės pasiūlymus. Bet kai atidžiai perskaičiau Vyriausybės parengtą aiškinamąją raštą dėl galimybės ne vien lietuviškus rašmenis naudoti vardams ir pavardėms, supratau labai papratsą dalyką – tokiso nuostatos stumiamos ir brukamos bet kokia kaina ir bandant nusispjauti į visuomenės nuomonę. Net atvirai meluojant. Štai paskaitykite, ką Vyriausybė rašo savo teikime apie galimas neigiamas priimtų įstatymų pasekmes ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta:

“Neigiamų pasekmių nenumatoma.”

Na jei jie Vyriausybėje nemato, tai galiu palinkėti tik viena – atidžiau apsidairykite ir pamatysite.

Seimo narys G. Navaitis vis dar reklamuoja www.darnipora.lt

Šiandien šiaip sau nutariau pažiūrėti, ką Youtube.com veikia Seimo nariai. Nustebau – G. Navaitis ir toliau reklamuoja www.darnipora.lt. Pinigų gal ir negauna, bet… Negi patekus į Seimą negalima kaip nors tų senųjų verslo reikaliukų nusikratyti?

Suprantu, kad gal kažkokios sutartys ir buvo sudarytos, bet juk dabartinis kultūros ministras G. Vilkaitis agurkėlių nereklamuoja. Kita vertus, gal tokia. Navaičio reklama padės sukurti daugiau šeimų Lietuvoje?

Žinoma, galime dar daug svarstyti, ar protinga, kad Seimo narius kas nors (ypač žurnalistai) dirbtinai persekioja. Ieškoma sensacijų, kabinėjamasi. Kita vertus, juk šiais laikais tai labai lengva ir daryti. Yra internetas.

Pasveikink laisvą žurnalistiką. Bet ne atsisveikink!

Seimo narė Donalda Meiželytė interneto portale lrytas.lt savo laiške redaktoriui viešai pareiškė, jog ji visada buvo įsitikinusi, kad „įsodrinti“ autorius – kvailystė”. Paprastai kalbant, ji nenori, kad autoriai būtų taip pat socialiai draudžiami kaip ir visi kiti Lietuvoje dirbantys žmonės.

Prisipažinsiu, kad tikrai nebūčiau reagavęs į buvusios kolegės (D. Meiželytė yra baigusi žurnalistikos studijas Vilniaus universitete), o dabar Seimo narės viešą laišką. Geriau jau tiesiogiai pakalbėti išsiaiškinti. Bet jei jau Seimo narė ir man svarbiu klausimu pasirinko tokią formą, galiu priimti ir tai. Juolab, kad aš asmeniškai visada tvirtai buvau įsitikinęs, jog jei valstybėje sukurtos skirtingos (lengvatinės ar diskriminuojančios) darbo sąlygos tos pačios profesijos ar veiklos žmonėms, tai stipriai iškraipo konkurencinę aplinką apskritai. Ir ne tik tai.

Tokia sistema taip pat leidžia socialiai neatsakingam darbdaviui piktnaudžiauti savo teisėmis ir naudojantis stipriojo teise priversti žmones “savo noru” atsisakyti žymiai naudingesnės darbo sutarties pakeičiant ją autorine sutartimi. Tokia sistema veikė daugybę metų iki 2009 m. sausio pradžios.

Todėl šiandien tie žurnalistai, kurie pastaruosius 10 metų dirbo iš esmės tik už minimalią algą ir papildomą honorarą pagal autorines sutartis, gali pretenduoti tik į minimalią (bazinę) pensiją. Panaši ateitis laukia ir tų, kurie šiemet ar kitąmet sulauks pensijinio amžiaus. Man ir D. Meiželytei turėtų būti sunku tai suprasti, nes ta pensija dar labai toli. O ir nežinia, ar apskritai iš Sodros dar ko nors gero sulauksime. Todėl tai reiškia, kad žmogus, kuris sąžiningai dirbo visą gyvenimą ir savo kūrybinį potencialą paaukojo ne tik savo saviraiškai, bet ir leidėjo pelnui, valstybės demokratiniam klimatui palaikyti, dėl valdžios ydingų sprendimų yra paliktas prie suskilusios geldos.

Tačiau ne apie tuos žmones, matyt, savo komentare kalbėjo Seimo narė D. Meiželytė. Panašu, kad niekada nebusi Lietuvos žurnalistų sąjungos, kitos profesinės žurnalistų ar kitos kūrybinės sąjungos nare, Seimo narė yra kieno nors klaidinama arba klysta iš nepatyrimo. Štai savo laiške D. Meiželytė rašo:

“Labai keista, bet didžiausias didžiausių mokesčių šalininkas buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, vis verkęs, kad kitu atveju žurnalistai ir kūrėjai negaus pensijų, jei nemokės „Sodrai“, jei nemokės nuo viso uždirbto atlygio.”

Galiu paaiškinti, kad tai visai nėra keista. Mat, dar 2006 metais Lietuvos žurnalistų sąjungos suvažiavime Vilniaus Rotušėje susirinkę šimtai žurnalistų, kurie atstovavo ir kitus LŽS kolegas (šiuo metų yra virš 1000 narių), savo rezoliucija įpareigojo būsimą LŽS vadovybę siekti teisingumo numatant visiems žurnalistams vienodas socialines garantijas. Tame sprendime buvo aiškiai pasakyta, kad nepriklausomai nuo žurnalisto sutarties su darbdaviu formos (autorinė, darbo ar dar kokia sutartis), kiekvienas kolega turi turėti vienodas socialines garantijas. Šia kryptimi dirbti buvau įpareigotas aš, nes mane kolegos išrinko mūsų organzaicijos vadovu 4 metams.

Beje, ar kas nors iš valdžios žmonių kada nors pagalvojo, kuo nusikalto žurnalistas, jei vienas darbdavys sąžiningai jį įdarbina, o kitas nori siekti tik didesnio pelno ir dėl to sudaro autorinę sutartį, nesuteikiančią jokių socialinių garantijų žurnalistui? Tokia vadinamoji autorinė sutartis realiai slėpė tikrus darbo santykius, tačiau leido darbdaviui taupyti didelius pinigus nemokant jokių įmokų Sodrai.

Ačiū Dievui, kad D. Meiželytė bent nuoširdžiai prisipažįsta, kad ji kai kurių dalykų tiesiog nesupranta:

“Nesuprantu tokių pamąstymų, nes dirbdama pagal autorines sutartis 4 metus mokėjau „Sodrai“ pagal savanorišką draudimo sutartį. O savanoriškai mokėti socialinio draudimo įmokas galima nuo minimalios algos, nuo didesnės – nuo kokios tik nori.”

Nedidelė bėda, jei ko nors nesupranti. Juk gali paklausti suprantančių. Štai Sodros specialistai ne kartą yra pripažinę, kad ta vadinamoji “savanoriškojo draudimo sistema” buvo ne tik neefektyvi. Maža to, ji visiškai nenaudinga žmogui. Mat, jei autorius būtų mokėjęs minimalius mokesčius minimalioms garantijoms, jis vistiek nebūtų lygiavertis bet kuriam kitam dirbančiajam. Nes kai kurios draudimo rūšys tiesiog nebuvo apskritai numatytos. Todėl finansiškai neadekvačios įmokos ir išmokos šią sistemą diskreditavo, dauguma žurnalistų ar kitų autorių ja tiesiog negalėjo naudotis.

Todėl man kilo keistas klausimas, o kieno gi interesams atstovauja Seimo narė D. Meiželytė, kuri sako, jog “iš tiesų, optimalus variantas – mokesčiai nuo pusės honoraro”. Kam “optimalu”? Aš žinau, kam naudinga tokia sistema – darbdaviams. Autoriui tai reiškia dvigubai mažesnę pensiją, dvigubai mažesnes išmokas ligos metu (biuleteniai) ar vaiko auginimo atostogų metu. Ar klausė Seimo narė visų 1000 LŽS, Verslo žurnalistų klubo ar kitų žurnalistų organizacijų narių, ką jie mano apie dvigubai mažesnes teises nei turi kiti dirbantieji?

Tačiau sutinku su Seimo nare D. Meiželyte, kad sunkiausioje padėtyje dabar yra Socialinės apsaugos ir darbo ministras:

“Pabendravus su kolegomis Seime susidaro toks įspūdis, kad dabartinis socialinių reikalų ir darbo ministras Donatas Jankauskas (net gaila kartais šio žmogaus) atsidūrė tarp dviejų ugnių.”

Tik nesutinku, kad tos dvi ugnys – tai būtent buvęs ministras Jonas Rimantas Dagys ir aš, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. Manau, kad tos dvi ugnys – normalių ir žmogiškų santykių su darbdaviais norintys žurnalistai, kiti autoriai ir jų darbų užsakovai (darbdaviai):

“Iš kitos pusės ministrą D.Jankauską spaudžia tokie teisuoliai, kaip minėtas žurnalistų vadas D.Radzevičius, kuris savo asmeninę nuomonę pateikia kaip visų šalies žurnalistų.”

Prisipažinsiu, kad nesu joks teisuolis. Mano nuodėmių sąrašas galėtų būti labai ilgas. Bet net jei kada nors ir atrodžiau taip dėl savo kalbų ar darbų siekdamas socialinių garantijų žurnalistams, tai tikrai ne dėl to, jog man vienam to reikia. Būti lygiaverčiais darbo rinkos dalyviais nori ne tik Lietuvos žurnalistų sąjungos nariai, bet ir Verslo žurnalistų klubas. Jei niekas nepasikeitė iki šios dienos, socialinių garantijų žurnalistams nuolat siekė ir Lietuvos žurnalistų draugija.

Todėl noriu paklausti Seimo narės D. Meiželytės, kodėl ji, turėdama žurnalisto diplomą ir neišklausiusi bent trijų žurnalistus vienijančių organizacijų atstovų nuomonės, viešai pateikia klaidingas interpretacijas? Beje, nuoširdžiai tikiuosi, kad į kitą kokį susitikimą su D. Meiželyte dėl autorių socialinių reikalų galėsiu patekti ir aš, nes dėl esminio dalyko su D. Meiželyte aš sutinku:

“Akivaizdžiai matosi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto lygiateisiškumo principo pažeidimas, kai už tą patį darbą priskaičiuojami skirtingi mokesčių dydžiai diskriminuojant dirbančius pagal darbo sutartis menininkus.”

Džiugu ir dėl to, kad ne tik Konstituciją suprantame vienodai, bet ir žurnalistų bei kitų autorių sunki padėtis ekonominio sunkmečio metu mums rūpi vienodai. Šis sunkmetis tikrai būtų lengviau sutiktas daugelio autorių, jei valdžia Sodros sistemos ir naujų mokesčių autoriams nebūtų pasiūliusi tik 2009 metais, o tai būtų padariusi žymiai anksčiau.

Policininkams siūlomi papildomi darbai. Ar moralu?

Seimo nariai Valerijus Simulik ir Edvardas Žakaris siūlo didinti policijos pareigūnų verslumą ir leisti jiems papildomai dirbti legaliai bei taip užsidirbti, nes valdžios mokamų algų nepakanka.

Abu minėti Seimo nariai šiandien užregistravo Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo 24 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą. Pagal jį pareigūnams būtų draudžiama:

“dirbti samdomu darbuotoju, išskyrus asmens ir turto saugos paslaugų teikimą, patarėju, ekspertu ar konsultantu privačiuose juridiniuose asmenyse, taip pat gauti kitą negu valstybės tarnautojams įstatymų nustatytą darbo užmokestį, išskyrus atlyginimą už darbą visų lygių rinkimų, referendumo komisijose ir už darbą pagal sutartis su rinkimų arba referendumo komisijomis, už mokslinį ir pedagoginį darbą aukštosiose mokyklose ar valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimo įstaigose, už neformalųjį suaugusiųjų švietimą, už teisės aktų projektų rengimą (jei ši funkcija nenurodyta pareigūno pareigybės aprašyme), kai jis Seimo nutarimu ar Seimo valdybos sprendimu, Seimo Pirmininko potvarkiu, Respublikos Prezidento dekretu, Vyriausybės nutarimu ar Ministro Pirmininko potvarkiu paskiriamas rengti teisės aktų projektus, taip pat išskyrus autorinį atlyginimą už kūrinius, kurie yra intelektinės nuosavybės teisių objektai, ir už darbą įsigijus verslo liudijimą.“

Kaip sako patys Seimo nariai, tokio projekto rengimą “paskatino susitikimai su policijos pareigūnais, kurių metu dažnai buvo išsakomos mintys apie galimybę papildomai užsidirbti”. Tautos išrinktieji atvirai sako, kad “šiandieniniai policijos pareigūnų atlyginimai nėra adekvatūs jų darbui ir vis sunkiau jiems darosi išlaikyti šeimas”.

Negaliu nesutikti su tuo, kad pareigūnams iš tiesų sunku. Daugelį jų guodžia nebent anksčiau nei kitiems dirbantiesiems pradedamos mokėti palyginti nemažos pensijos.

Tačiau perskaitęs pagrindinį politikų minimą argumentą ir pažiūrėjęs į užregistruotą statuto pataisą, taip ir nesupratau, kas siūloma? Jei dabar nustatyta ir mokama policininkams alga už darbą yra neadekvati atliktam darbui, tai valdžia turėtų numatyti arba adekvačią algą, arba mažinti darbo apimtis. Juk būtų visai teisingas principas – kiek dirbi, tiek ir gauni. Nes kitaip gaunasi, kad pareigūnai arba skatinami tą adekvačią algą kažkaip “pasidaryti”, arba nedirbti efektyviai visą numatytą darbo laiką – pasnausti kur kampe ir pan. Juk vistiek pinigų nemoka tiek, kiek priklausytų. Todėl praktikoje galime pastebėti ir “pasidarančių” normalią algą, ir apsnūdusių “stumk-trauk” pareigūnų.

Bet jei jau dabar norima leisti policininkams užsidirbti papildomai, tai tegul aiškiai pasako, kodėl tai daroma. Juk jei V. Simulik mano, kad “reikėtų suteikti policijos pareigūnams turėti galimybę laisvu nuo darbo metu teisiškai užsidirbti papildomų pajamų“, tai tegul pasako iki galo ir aiškiai: pareigūnai prioritetą teikia pinigams ir labiau dirbs ten, kur daugiau mokės. Pareigūnams nuo to gal ir bus geriau. O visuomenei? Ar mums bus saugiau, jei papildomus darbus naktimis ir savaitgaliais ar kitu vadinamu “laisvu laiku” dirbantys pareigūnai nelabai jau norės ir sugebės už “neadekvatų” atlyginimą dar ir papildomai dirbti policijoje. Juk tampa visai nebeaišku, kuris darbas yra pareigūnui pagridninis – kur neadekvatus atlyginimas, ar ten, kur jis normalus.

Ypač verti kritikos patys statuto pakeitimo pasiūlymai ir dėl nurodymo, kokius darbus galės dirbti policinininkai. Įsivaizduokime, kokį darbą (tikėtina) turi papildomai dirbti eiliniai žemiausios grandies policininkai, kurių algos ir yra mažiausios? Kažkodėl manau, kad papildomai būdėti apsauginiu kokioje nors įmonėje dar būtų visai realu, bet ar tai gerai ir ar nebus interesų konflikto?

Todėl panašu, kad tie pareigūnai ir toliau turės rašyti eilėraščius ir romanus ar kitus autorinius kūrinius. Tai leidžiama. Tik galiu nuliūdinti – leidyklos krizės metu honorarų dažniausiai nemoka. Jei nori išleisti knygą tai pats ir turi surasti pinigų jos leidybai bei savo honorarui.

Dar laisvalaikiu pareigūnai galės rašyti įstatymų projektus ir siūlyti juos įsigyti Seimui ar Vyriausybei. Žinoma, turės rašyti rimtus ir gerus projektus, o ne kokius “naktinius” įstatymus. Kaip manote, kiek tokių projektų galės parengti tūkstančiai skurstančių pareigūnų?

Žinoma, dar lieka papildomas pedagoginis darbas, mokslo darbai. Kur gi ne – taip ir matome, kaip tūkstančiai žemiausios grandies pareigūnų staiga ima rengti nerealaus lygio mokslo darbus ir taip pagaliau ištraukia savo šeimas iš skurdo. Man atrodo, tai yra absurdas.

Todėl nesutinku su Seimo nariu p. E Žakariu, kad “priėmus šį įstatymą pagerės policijos pareigūnų socialinė-materialinė padėtis”. Sutinku tik su tuo, kad “įstatymo projektas padidins pareigūnų verslumą“. Bet ar to reikia iš pareigūnų? “Verslumo” daugelis ir taip jau turi. Ypač kelių policijoje. Pažiūrėkite į korupcijos tyrimus.

Todėl gal geriau jau registruotų Seimo nariai tokius įstatymų projektus, kurie leistų pareigūnams už savo darbą gauti adekvatų atlyginimą. Ir neieškoti savo darbe verslumo dvasios.

Lietuvos radijas ir televizija

Šiandien gavau LRT išplatintą pranešimą spaudai apie incidentą, kuomet vasario 16-ąją LTv tiesioginių transliacijų metu šalies himnas buvo nutrauktas reklama. Tikėjausi, kad bus išsiaiškinta dėl šio incidento ir nebus tuščiai politikuojama šia tema. Deja…

Prisipažinisu, kad šio dalyko pats nemačiau, nors dalį transliacijų stebėjau. Tačiau kolegos žurnalistai manęs jau klausė nuomonės apie tai. Pasakiau aiškiai, kad greičiausiai šią temą svarstys ir LRT Taryba jau kovo 16 dieną. Juolab, kad dėl tų (ne)lemtų reklamos intarpų valstybinių švenčių metu LRT Taryboje dar pernai buvo diskutuota.

Tačiau kol viskas bus išsiaiškinta (nustatytos priežatys, problemos, kaltės ir bausmės), noriu atkreipti dėmesį į LRT išplatintą pranešimą spaudai.

LTV direktorius Rimvydas Paleckis viešai paaiškino, kad incidento priežastis – įvyko apmaudi klaida. Teigiama, kad “vasario 16 dieną, per LTV tiesiogiai rodant Šv. Mišias iš Vilniaus arkikatedros bazilikos dėl techninės klaidos transliacija buvo baigta nebaigus giedoti valstybės himno paskutinio sakinio, kurį nutraukė reklama”. Pasak LTV direktoriaus Rimvydo Paleckio, šiuo metu LRT technikos centre atliekamas šio incidento tarnybinis patikrinimas.

Tačiau tas pats direktorius dar iki tyrimo pabaigos kelia versiją:

„Panašu, kad įvyko apmaudi, kaip aiškėja, žmogiška klaida, kai centrinės aparatinės technikas keliomis akimirkomis anksčiau paspaudė mygtuką ir taip nutraukė besibaigiančią transliaciją iš Arkikatedros.“

Žinoma, direktoriaus dar papildomai pabandyta sušvelninti situaciją, nes “vasario 16- tą dieną LTV organizavo ir tiesiogiai rodė net penkis šventinius renginius, kurių metu valstybės himnas skambėjo kelis kartus”. Suprask, galima buvo netyčia kokį kartą himną ir “nugnybti”.

Be to, LTV direktorius dar pastebi, kad „dabar, akcentuojant techninę klaidą, mėginama šį nemalonų nesusipratimą politizuoti”. Dar prideda, kad kalba konkrečiai apie Seimo Švietimo mokslo ir kultūros komiteto pirmininko V.Stundžio viešai pareikštą pasipiktinimą dėl transliaciją nutraukusios reklamos.

Galiu suprasti, kad politikų pasisakymai – tai politikavimas. Bet kaip reikia vertinti paties LTV direktoriaus Rimvydo Paleckio pasisakymą? Man tai irgi panašu į politikavimą. Nes vieša polemika su politikais apie politikavimą – tai ir yra politikavimas. Juolab, kad pasipiktinimą reklama, kai ja nutraukiamas himnas, gali ir turėtų jausti ne vienas lietuvis. Manau, kad jie tai būčiau matęs aš – rekacija būtų panaši kaip ir to Seimo nario.

Ir nors LTV direktorius atsiprašo tų, kuriuos minėtas nesusipratimas galėjo įskaudinti, tačiau po atsiprašymo turi būti padarytos ir išvados. Taip pat ir apie politikavimą.

Saugokimės beraščių VIP'ų: politikų ir žiniasklaidos

Šiandien savo darbą pirmajame posėdyje pradeda Seimo Valdybos patvirtinta darbo grupė, kuriai pavesta iki gegužės 1 d. parengti Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektą.

Nors laiko labai nedaug, manau, kad verta labai rimtai diskutuoti (taip pat ir viešai), kas mūsų visų netenkina viešojoje erdvėje ir ką turime pakeisti įstatyme, jog bent jau didžiosios problemos būtų išspręstos.

Šiandien ypač daug kalbama apie paslėptą reklamą, užsakomuosius straipsnius, ne visada efektyvų žurnalistų ir leidėjų savireguliacijos mechanizmą. Vis dar kyla diskusijų apie tai, ar visi turi teisę valdyti žiniasklaidos priemones, ar prasmingi apribojimai bankams, politinėms partijoms, valdžios institucijoms.

Tad gal pradėkime diskutuoti? Siūlau pirmą klausimą diskusijai:

Ar kiekvienas asmuo, kuris užsimano rinkti ir skleisti informaciją, susitaria dėl tokio darbo su kokia nors televizija ar kita žiniasklaidos priemone gali vadintis žurnalistu? Kas apskirtai Lietuvoje turėtų teisę vadintis žurnalistu? Ar blogerius taip pat galime vadinti žurnalistais? Ar bulvarinėje žiniasklaidoje dirbantys ir tokias laidas kuriantys žmonės taip pat turi teisę vadintis žurnalistais?

Priminsiu, kad pagal dabar galiojantį Visuomenės informavimo įstatymą,

“žurnalistas – fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys”.

Ketvirtadienį Seimas spręs, ar patenkinti Generalinio prokuroro Algimanto Valantino atsistatydinimo pareiškimą. Viskas aišku – Prezidentė tam pritarė iš karto, valdantieji Seime taip pat pritars greitai ir neskausmingai. Kas toliau?

Generalinis prokuroras greičiausiai dar pasakys trumpą kalbą. Visi jos paklausys. Vieni palinksės, kiti purtys galvas. Dar kiti galbūt apskritai nuobodžiaus klausydami atsisveikinimo žodžių. Kai kas net nedrąsiai bandys užsistoti. Galbūt.

Šiaip jau nieko ypatingo valstybės gyvenime, panašu, dėl tokio atsistatydinimo neįvyks. Bus pakeistas tik vienas žmogus – Lietuvos prokuratūros sistemos vadovas.

Tiesa, taip bus įvykdytas ir dar vienas simbolinis aktas, kurio autoriai – valdžiažmogiai. Kurie parodys, kas valdo Lietuvą ir vykdo teisingumą. Net jei jais tauta visiškai nepasitiki. Šį aktą tvirtins tokie, kurie daug kartų neteisėtai balsavo už savo kolegas, nors patys kažkada gal dirbo policijoje ir gal net skaitė Baudžiamąjį kodeksą. Yra Seime ir kažkada nuteistų, nes bandė pasipinigauti. Balsuos ir tie, kas sukčiauja naudodami Seimo nariui skirtas lėšas. Sėdės Seimo salėje ir tas, kuris posėdžius keičia į pramogas Tailande. Sėdėti ir spaudyti mygtuką galės ir tie, kurie už mūsų pinigus lizinguoja prabangias mašinas bei tuo pačiu metu kalba apie solidarumą. Gal salėje pasirodys ir tie, kas lizinguojamos mašinos net vairuoti nemoka, o leidžia su ja girtam vyrui trankyti šviesoforus sostinės gatvėse. Matyti galėsime ir tokius, kurie išgėrę sėda vairuoti automobilį arba sukelia kivirčus, koneveikia policininkus.

Įdomiausia, kad balsuojant dėl prokuratūros vadovo at(si)satydinimo bus daug tokių, kurie per vieną naktį priimdami krūvą net neskaitytų įstatymų sujaukė visą valstybės gyvenimą, ekonomiką ir vėliau net normaliai neatsiprašė. Ir niekas iš jų iki šiol neatsistatydina. Nes jiems galima. Jie – valdžiažmogiai. O žmonės galės juos nuversti tik per rinkimus. bet ne dabar. Ir visi jie lauks tų rinkimų su baime. Bet patys nė už ką nesutiks atsisakyti savo postų ir visų gėrybių.

Tačiau kai tokie žmonės sėdi tautos nacionalinėms vertybėms skirtoje Seimo salėje ir bando “kontroliuoti” teisėsaugą, ar jiems ką nors gali reikšti dabartinio Generalinio prokuroro žodžiai, kurie vis dar užrašyti Generalinės prokuratūros interneto svetainėje www.prokuratūros.lt:

“Nuolat siekiu, kad prokuroro sprendimai būtų priimami nepriklausomai, vadovaujantis įstatymu, gerbiant asmens teises ir laisves bei laikantis nekaltumo prezumpcijos. Skatinsiu kiekvieną prokurorą jausti atsakomybę prieš įstatymą ir žmogų.“
Generalinis prokuroras Algimantas Valantinas

Žinoma, kad tokie žodžiai negali ir nebus skirti politikams. Nes jie sprendimus priima pagal minios šauksmą ir dalies suinteresuotų asmenų grupės valią. Koks dar gali būti vadovavimasis įstatymu, kai pats tuos įstatymus priimi, pats juos kritikuoji, pats juos pažeidi, pats juos ir keiti – nors per vieną naktį? Juk tada pats ir esi įstatymas. O kur pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms? To jau seniai nebeliko. Arba liko labai mažai. Neliko ir nekaltumo prezumpcijos Lietuvoje.

Politikai jau priprato, kad jiems galioja viešoje erdvėje kaltumo prezumpcija – reikia aiškintis dėl visko, dėl ko tik kyla klausimas. Net jei tuos klausimus užduoda kvailys ar kieno nors pasiųstas ir “žurnalistu” prisistatantis pitbulis. Atsibodo politikams taip gyventi ir kentėti vieniems. Nutarė, kad ir kiti turi taip pat gyventi. Kaip tarė taip ir padarė – nuo šiol teisėsauga taps politikų įrankiu. Tai jie labai aiškiai parodė ir demonstruoja vis labiau.

Kas iš to gausis? Pamatysime. Jei nuo to pagreitės bylų nagrinėjimas, visi kalti bus kalėjime, o nekalti laisvėje – būsiu labai laimingas. Bet sunku patikėti, kad politikų įbauginti ir stumdomi prokurorai ar kiti teisėsaugos pareigūnai būtų pernelyg uolūs dėl narystės ES, naktinių ir kitų panašiomis aplinkybėmis priimtų nekokybiškų įstatymų vykdytojai. Tai daryti sunku, o kartais net neįmanoma.

Todėl viskas vyksta kaip ir Biblijoje – už savo nuodėmes ir vargus nukryžiuojame tą, kuris pasakė tiesą mums apie mūsų gyvenimą. Patampėme ant kilimėlio pas Poncijų Pilotą. Tas nusiplovė rankas ir atidavė viską spręsti miniai ir fariziejams. Bet nukryžiuotas bus ne Generalinis prokuroras. Jis tik prisiima kaltę už savo kolegų, politikų, žurnalistų, kauniečių ir kaimiečių, mūsų visų abejingumą ir veidmainiškumą.