Dainius Radzevičius

Kasdien praleidžiu daug laiko viešoje erdvėje. Laiausiai domina, kaip komunikuoja žurnalistai ir politikai. Štai ūkio ministras Dainius Kreivys savo internetinį dienoraštį bando pakrepti “kitu kampu”.

Pasakysiu atvirai: su visuomene betarpiškai bendraujantys politikai man kelia simpatiją. Vien dėl savo atvirumo nuostatos – bendrauti. O ministras D. Kreivys šį kartą man patiko ne dėl savio įžvalgų. Save viešai pristatydamas ministras deklaruoja ir tai, kuo pats domisi, ką skaito. Jis nurodo tinklaraščius, kuriuos pats stebi:

Andriaus Kubiliaus dienoraštis
Remigijaus Šimašiaus blogas
Teigiamos naujienos Lietuvoje

Ir aš pats stebiu tuos pačius tinklaraščius. Tik man kilo vienas klausimėlis – ką toks aktyvus ministras veikia stebėdamas premjero A. Kubiliaus tinklaraštį? Juk ateinnatį sekmadienį skaks lygiai 15 mėnesių nuo paskutinio premejro įrašo jo dienoraštyje. Kitu kampu žiūrint, tai reiškia, kad mano bendravardis ūkio ministras nuolat stebi vienintelį, gal net kiek pasenusį A. Kubiliaus įrašą “Apie žiemą, nuotaikas ir sąžiningumą”.

Apie sąžinę gal ir galima (net reikia) kasdien galvoti kiekvienam politikui. Bet apie liūdną žiemą ir permainingas nuotaikas būtų geriau galvoti kuo mažiau. O jei jas pakeistų tikros teigiamos naujienos Lietuvoje? Realios naujienos. Ir realus pagerėjimas. Būtų smagiau ne tik ministrui, bet ir visiems mums.

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius savo internetiniame dienoraštyje su notarais bendrauja atvirais laiškais. Negi negalima tiesiog pasikalbėti su ministerijos reguliavimo sferoje esančia teisininkų bendruomene? Matyt, kad kai kuriais klausimais jau nebe.

Štai viena ištrauka iš, mano nuomone, mandagaus ir tuo pačiu kieto ministro laiško notarams:

Gerbiami notarai,
Jau daugiau kaip metus esu teisingumo ministru. Kartas nuo karto susitinku su pažįstamais notarais ar jų artimaisiais. Iš jų tenka išgirsti klausimus „tai kada gi Jūs nustosite skriausti notarus?”. Arba teiginius „žinome ministro požiūrį, kad notarai apskritai nėra reikalingi”. Būtent jie ir paskatino tiesiogiai kreiptis į Jus visus.
<...>
Žiūrėdamas į šiandieną ir į ateitį, kviečiu konstruktyviam bendradarbiavimui. Kviečiu taikyti naujoves, kurios reikalingos žmonėms, net jei tos naujovės buvo kuriamos įtampos atmosferoje. Kviečiu labai konstruktyviai dalyvauti kuriant naujoves, kurias reikės taikyti ateityje, net jei tas naujoves kuria ne tas, kam Jūs simpatizuojate.

Iki šiol nedažnai tekdavo matyti, kad kuris nors ministras su reguliuojama sistema kalbėtųsi tokia forma. Tai lyg ir dalykinis bendravimas, lyg ir neformalus vienu metu. Ir tuo pačiu tai yra ryšiai su visuomene. Ką tai duos? Kol kas sunku pasakyti. Tačiau akivaizdu, kad tai yra tam tikras psichologinis žaidimas. Juk pats ministras labai aiškiai vienu sakiniu pasako, ko jis tikisi:

“Kviečiu taikyti naujoves, kurios reikalingos žmonėms, net jei tos naujovės buvo kuriamos įtampos atmosferoje.”

Taigi, panašu, kad naujovės judės į priekį, o kaip bus su įtampomis? Jas, greičiausiai, dar teks kaip nors raminti. Juk laiške kalbama apie planus reguliuoti notarų paslaugų kainas. Tai reiškia, kad gali mažėtų notarų pajamos. Derybos dėl pinigų ekonominio sunkmečio metu paprastai ir sukelia didžiausias įtampas. Ir ne tik. Sukelia ir priešiškumą. Beje, ministras Remigijus Šimašius labai atvirai rašo ir apie tai, kaip jį vertina patys notarai, ir kokios jis laikysis pozicijos nepriklausomai nuo nieko:

“Kviečiu labai konstruktyviai dalyvauti kuriant naujoves, kurias reikės taikyti ateityje, net jei tas naujoves kuria ne tas, kam Jūs simpatizuojate.”

Bet kuriuo atveju, laiškas to padaryti negali. Todėl būtų labai įdomu pamatyti atsakomąjį notarų atvirą laišką ministrui. Kokie ten būtų akcentai?

P.S. Nežinau kodėl, bet šis laiškas man priminė kai kuriuos biblijinius laiškus.

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius savo bloge rašo, kad “kaip Lietuvos Respublikos pilietis, rinkėjas pastaruoju metu dėl įvykių Seime buvau šokiruotas du kartus”. Viešai norėčiau paklausti ministro, o kaip jis jaučiasi kaip teisingumo ministras ir kaip valdančiosios daugumos atstovas?

Pirmą kartą, anot ministro, jis buvo šokiruotas, kai Seimo narys balsavo už kolegą. Ministras primena, kad tokių balsuotojų netrūko ir anksčiau.

Teisingumo ministrui (kaip piliečiui ir kaip rinkėjui – D.R.) atrodo, kad “balsavimas už kolegas yra nei kiek ne mažesnis (o turbūt ir didesnis) nusižengimas nei parašo padirbinėjimas ant oficialių dokumentų (t.y., dokumentų klastojimas) ar sukčiavimas klastojant posėdžių protokolus”. Tik įsiklausykime – tai panašu į nusikaltimą!

Tačiau dar kartą R. Šimašius buvau šokiruotas tuomet, kai tas pats negeras Seimo nario poelgis buvo įvertintas švelniau nei posėdžių praleidinėjimas. Man suprantama kodėl ministrą nuošridžiai nustebino ir net šokiravo žiniasklaidoje paviešinta informacija, kad Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas praleidinėjantiems posėdžius siūlo apkaltą, o balsuojantiems už kolegas – dalies atlyginimo nubraukimą.

Lyg tarp kitko, ministras dar primena, jog ne Seimo nariams už jų veikloje daromus panašius pažeidimus numatyta netgi baudžiamoji atsakomybė. Pavyzdžiui, Baudžiamojo kodekso 198(1) straipsnis (Neteisėtas prisijungimas prie kompiuterio ar kompiuterinio tinklo) ar 300 straipsnis (Dokumento suklastojimas ar suklastoto dokumento panaudojimas ar realizavimas).

Galime ir pasvarstyti: jei jau teisingumo ministras šokiruotas tokiais valdžiažmogių darbeliais, tai ką mums ir besakyti? Ką galime patarti kitiems žmonėms, kurie gyvena toliau nuo Vilniaus Gedimino prospekto ir neturi ministro posto? Negi teisingumo sistema bejėgė? Kodėl niekas nesiūlo apkaltos ir nekelia seimūnams baudžiamosios bylos?

Mano nuomone, bet kokią bylą seimūnams dabar bijos kelti beveik visi Lietuvos prokurorai. Po to, kai sacharukų, stomų ir kitų teistų ar šiaip įstatymus pažeidinėjančių politikų sudaromos komisijos “ant kilimėlio” kviečiasi, vertina ir net bando iš posto versti generalinį prokurorą, daugeliui eilinių prokurorų norėsis per patrankos šūvį apeiti Seimo narius ir jų tvirtovę Gedimino prospekto gale.

O prisiminkime, kaip praėjusiųjų metų pradžioje ir 2008 metų pabaigoje naujoji valdančioji dauguma ir jos atstovai kalbėjo apie moralę, Dievo įsakymus ir pan.? Ačiū teisingumo ministrui už pilietiškumą ir atvirumą. Tokio seniai nebuvo. Bet žmonėms norisi ir pokyčių.

Šîandien jau drąsiai galiu sveikinti dabartinį Ministrą Pirmininką Andrių Kubilių. Jo paskutinis įrašas interneto dienoraštyje, reklamuojamame Vyriausybės tinklapyje, paskelbtas lygiai prieš metus. Sveikinu Premjerą su puikia viešųjų ryšių priemone ir jos unikalumu – tas pats įrašas išleika aktualus net vienerius metus!

Jau senokai rašiau komentarą “A.Kubilius: „Mes būsime tikrai veikli ir aktyvi Vyriausybė, tikra Permainų Vyriausybė”. Ar tikrai?”. Rašiau pernai. Lygiai taip pat pernai, tik kiek anksčiau, parašiau komentarą “Premjero gyvenimas užstrigo žiemą”.

Nesinori kartoti tų pačių minčių apie tai, kad Premjerui reikėtų dažniau atnaujinti savo dienoraštį viešoje erdvėje, jei jau jį skelbia apskritai. Bent jau taip, kaip tai daro teisingumo ministras Remigijus Šimašius savo bloge. Šį kartą mane aplankė visai kitokie įspūdžiai.

Na, tarkime, Premjeras tikrai yra labai užsimėmęs. Na, tarkime, jis neturi ką ir apie ką rašyti savo bloge. Gal ir patarėjai buvo tokie, kurie nemokėjo patarti, apie ką vertėtų viešai parašyti A. Kubiliui. Bet juk dabar yra dar ir patarėjas Virgis Valentinavičius. Gal bent jis gali ką nors patarti? Juk Virgis vadovavo www.alfa.lt.

Kita vertus, iš kur bus pas Premjerą laiko savo dienoraščiui. Štai praėjusią savaitę jis dalyvavo Baltijos Ministrų Tarybos (BMT) Ministrų Pirmininkų neformaliame susitikime Mežotnės pilyje Bauskės apskrityje (Latvijos Respublika). Kaip skelbiama Vyriausybės pranešime spaudai, “po išsamių diskusijų su ekspertais, bendrų konsultacijų bei pokalbių su Latvijos Premjeru Valdžiu Dombrovskiu, Estijos Ministru Pirmininku Andrusu Ansipu Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius spaudos konferencijos metu išreiškė bendrą trijų Baltijos valstybių Premjerų poziciją dėl krizės suvaldymo”:

„Šis Ministrų Pirmininkų neformalus susitikimas parodė, kad krizės suvaldymo uždaviniai mūsų šalyse praktiškai baigti”.

Ir jei jau neformalus Ministrų Pirmininkų susitikimas Mežotnės pilyje baigėsi Lietuvos, Latvijos ir Estijos Premjerų draugiškomis slidinėjimo varžybomis pilies parke, tai gal Premjeras susėdęs su Virgiu Valentinavičiumi iš tiesų gali bendrai surašyti naujų įspūdžių? Nors truputį šviesesnių, optimizmu dvelkiančių. O ne vien tik vis dar kabančius internete “oras subjuręs, neišslidinėta žiema praranda paskutinį sniegą, bet viskas dvelkia gaivinančia ramuma”. Žmonėms reikia ne tik ramybės, bet ir permainų. Gerų permainų. Tokių, kurias deklaravo Permainų koalicija ir Vyriausybė.

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius prieš savaitę savo interneto dienoraštyje labai tiksliai ir paprastai pristatė pirmųjų ministravimo metų ataskaitą. ir pateikė labai trumpas išvadas:

“Po metų sau pasidariau porą svarbiausių išvadų ir ketinu į jas atsižvelgti ateityje: aktyviau ginti savo poziciją mokesčių ir kitais bendrais klausimais (ką ir pradėjau daryti), taip pat aktyviau ir tam tikra prasme „įkyriau” pristatinėti savo projektus. Tuomet viliuosi, kad mano ministravimo patirtis bus paženklinta tuo, kad ji leido palengvinti dalią padoriam, atsakingam, dirbančiam, kuriančiam Lietuvos žmogui.”

Būčiau nieko necitavęs, bet šiomis dienomis vėl prisiminiau kai kurių ministrų savireklamą už mokesčių mokėtojų pinigus. Jie tai daro ir išleisdami tūkstančius ministerijos ir savo asmeninei veiklai pristatyti žiniasklaidoje. Argi to reikia? Juk jei jau Lietuvoje kas antras namų ūkis turi internetą, tai gal besidomintieji ir patys gali paskaityti. ir net padiskutuoti su ministrais?

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius savo tinklaraštyje rašo:

“Vakar Vyriausybė konservatorių ir liberalcentristų balsais pritarė pasiūlymui „suvienodinti“ sankcijas už Lietuvos ir Europos Sąjungos vėliavos netinkamą iškėlimą arba neiškėlimą kai to reikalauja teisės aktai. Be abejo, mane, kaip teisingumo ministrą nuvilia ir piktina toks elementarios tvarkos ir pagarbos patiems sau nebuvimas teisėkūroje. Kyla klausimas, ar Vyriausybė nusiteikusi rimtai žiūrėti į teisėkūrą ir jos argumentus ir kitais, rimtesniais atvejais…”

Iki šiol už ES vėliavos kėlimo taisyklių pažeidimą baudžiama iki 50 litų, už Lietuvos vėliavos kėlimo taisyklių pažeidimas – iki 30 litų bauda. Vyriausybė nutarė suvienodinti baudas – iki 50 litų. Pats ministras tvirtina, kad projekte, kuris teikiamas Seimui, nėra jokios argumentacijos kodėl pasirenkamas mažesniosios sankcijos padidinimo būdas. Dėl šių priežasčių R, Šimašius atsisakė pasirašyti projektą, kai pavadavo jo kolegą, Vidaus reikalų ministrą.

Atkreipiau dėmesį į veiną detalę. Teisingumo ministras viešai apgeilestauja, kad “net kelis kartus iškėlus šią problemą projektas liko toks pats (abejotinas), o jo pagrindimas irgi toks pats (niekinis)”. Įsiklauskyite į žodžius “abejotinas” ir “neikinis”.

Jei teisingumo minsitras taip mano, o Vyriausybė vis tiek siunčia įstatymo projektą Seimui, tai ką mums eiliniams piliečiams begalvoti? O kaip turėtų ministras įvertinti tokį bendradarbiavimą ir bendrą veiklą Vyriausybėje su savo kolegomis, kurie priimdami įstatymus nepaiso net paties TEISINGUMO ministro žodžių?

Tiesa, aš pats manau, kad ir tokia numatyta bauda už vėliavos kėlimo tvarkos pažeidimą yra simbolinė. Esmės nekeistų ir 100 litų bauda. Net 1000 litų. Jei kas negerbia, tai bauda pagarbos nesuteiks. O mylintiems savo šalį ir gerbiantiems jos simbolius ir be baudų vėliava bus ten, kur jai priklauso būti.

Tačiau labiausiai mano dėmesį atkreipė ministro paviešinti šio sprendimo priėmimo užkulisiai. Ir paties ministro įvertinimas bei viltys dėl ateities sprendimų priėmimo. Štai kaip primėimo procedūrą apibūdina pats ministars R. Šimašius:

“Kol kas tokie liapsusai nuteikia darbui, kad galimybių taip netasakingai elgtis su teisėkūra ateityje būtų kuo mažiau. Šį rudenį kaip tik Vyriausybei bus pristatytas didelis pakeitas teisės aktų, reglamentuojančių teisėkūrą, teisės skelbimą ir panašius dalykus.”

Galima suprasti ministrą, kai jį politinis postas ir įsipareigojimai delegavusiai partijai verčia dirbti tokioje Vyriausybėje, kur tavo nuomonės nepaiso. Bet gal teisūs tie žmonės, kurie kaltina dabartinės Vyriausybės vadovą ir visą ministrų kabinetą abejingumu ir net ciniškumu?

Gal ir keistai atrodys šis mano pasiūlymas. Bet jis iš tiesų yra labai realus. Ir net nereikia kelti kojos iš namų. Su ministru galima pabendrauti neiškėlus kojos iš namų. Bent jau su vienu jų – teisingumo ministru Remigijum Šimašium.

Tai ir padariau šiandien. Su ministru buvo labai įdomu padiskutuoti apie vaikų lytinį auklėjimą. Tema gal ir keista, bet pats ministras ją pasiūlė. Todėl nutariau, kodėl gi nepakalbėjus. Jei kas turi norą taip pat pabendrauti su ministru šią lietingą dieną, užeikite į jo Remigijaus Šimašiaus blogą.

Čia pamatysite, kad ministras netgi siūlo padiskutuoti ir teismų tema. Jis kelia paprastą klausimą – ką daryti su teismais? Ne mažiau įdomi tema ąpie šviesią teisėkūros ateitį. Nors man tai kelia labai pesimistines nuotaikas. Ypač žiūrint į tai, kaip pastaruosius keletą mėnesių Seime priiminėjami įstatymai. Ten vis labiau įsigali buldozeriniai ir naktiniai sprendimai.

Bet apie visai tai ir kitais Jums rūpimais klausimais pakalbėkite su ministru. Man toks būdas ministrui išsakyti savo nuomonę ir pasidalinti savo mintimis bei padiskutuoti su visuomene atrodo žymiai priimtinesnis nei vis dar neseniai buvusi Kazimieros Danutės Prunskienės praktika. Pamenate, kaip ji nuolat spaudoje už pinigus gyrėsi savo darbais?

Beje, jei kas nori sužinoti, kodėl ministars pradėjo bendrauti su visuomene, tai jis pats ir paaiškina.

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius

Pradėti rašyti blogą (arba, gal tiksliau būtų, sugrįžti prie rašymo) būnant ministro pareigose paskatino paprastas motyvas. Esu vienoje valtyje (Vyriausybėje) ne tik su mane delagavusios partijos – LRLS kolegomis, bet ir su dar trijų partijų atstovais. Neretai taip atsitinka, kad mano įsitikinimu šį laivelį reiktų vairuoti vienaip, o kitiems atrodo, kad kitaip.

O ministrui norisi palinkėti ir toliau taip betarpiškai bendrauti su žmonėmis.

Teisingumo ministras siūlo reikalauti griežtesnės atsakomybės iš tyčia pažeidimus padariusių valstybės tarnautojų, o informaciją apie juos ir jiems pritaikytas nuobaudas skelbti viešai.

Vos perskaitęs šią žinią ėmiau ieškoti tęsinio. Viešinimas – puiki idėja. Bet viena mintis man seniai nedavė ramybės. Kodėl finansinę žąlą padarę tarnautojai ir kiti valdžios žmonės beveik niekada nesulaukia svarbiausio atpildo – BŪTINYBĖS atlyginti padarytą žąlą iš savo kišenės? Beje, tokius išieškojimus inicijuoti galėjo ta pati Teisingumo ministerija.

Ir štai šiandien pagaliau teisingumo ministras Remigijus Šimašius pranešė, kad būtina geriau užtikrinti ir valstybės teisę išieškoti iš valstybės tarnautojų (ar buvusių valstybės tarnautojų) valstybei padarytą žalą bei išplėsti valstybės tarnautojų atsakomybės ribas tais atvejais, kai valstybės tarnautojai žalą padarė tyčia.

Šiuo metu už tarnautojo padarytą žalą atlyginusi valstybės institucija turi teisę iš jo išsireikalauti ne daugiau kaip 9 vidutinių jo darbo užmokesčio dydžių kompensaciją. Siūloma nustatyti, kad tokia tvarka liktų galioti už netyčinius ir neatsargius veiksmus, tačiau padarius pažeidimus tyčia, valstybė galės reikalauti atlyginti visą sumą.

Klausiu tik vieno. Kada tai bus? Kad tik greičiau.