Dainius Radzevičius

Ar gins lietuviai tėvynę? Tikiuosi...

Naujienų portalas Delfi.lt praneša, kad jeigu Lietuvai kiltų pavojus iš išorės, 61,3 proc. mūsų šalies piliečių nepaimtų arba greičiausiai nepaimtų ginklo į rankas ir savo valstybės negintų.

Tas pats portalas skelbia, kad gelbėti mūsų tėvynę eitų tik 29,8 proc. šalies gyventojų. Argi tai mažai? Manau, kad šis skaičius normalus. Juk negalime į mūsio lauką siųsti visų savo moterų, vaikų ir senelių. Tai gal juos atmetus ir gautųsi tie 30 proc. karių? Juk straipsnyje nesakoma, ar tyrimo metu buvo klausta, kodėl žmonės neitų būtent su ginklu ginti savo šalies. O gal vertėjo paklausti išsamiau?

Kita vertus, atidžiai pažiūrėję tyrimo pristatytmą galime įtarti, kad žymiai didesnė dalis Lietuvos žmonių visgi iš principo gintų tėvynę. Tik forma gynybos gali būti kitokia nei vien ginkluotas pasipriešinimas. Juk net kas ketvirtas (25,4 proc.) apklausos dalyvis svarstė, jog ginti Lietuvos ginklu greičiausiai nesiryžtų. Galime paklausti jų, kodėl ginklu negintų? Aš būčiau taip pat atsakęs, kad ginklu galime ginti, bet tai nebūtinai pats efektyviausias būdas. Gal galima kitaip padėti ginti savo šalį? Ypač šiais technologijų laikais. Todėl jei šiuos galbūt ginklo rankose nečiupinėjusius ir gal net su jais elgtis nemokančius žmones laikytume taip pat potencialiais gynėjais (nebūtinai su ginklu rankoje), kuriuos kovai kas nors įkvėptų ir kas nors jiems vadovautų, turėtume jau per 55 procentus aktyvių gynėjų. Mane toks skaičius įkvepia. Tai bemaž 1,5 milijono Lietuvos patriotų.

Žinoma net 35,9 proc. žmonių aiškiai pasakė, kad esant pavojui valstybės tikrai ginklu ar kaip kitaip negintų. Ir kas čia tokio? Juk tai tie, kam už savo šalį yra svarbesni kiti dalykai. Tai tie, kurie save galbūt laiko visos žemės ir planetos piliečiais. Tai gali būti ir tie, ką galime vadinti valstybės priešais. Yra ir tokių, kuriems apskritai nesvarbu, kokia santvarka ir kas jiems vadovojau – svarbu sočiai pavalgyti. Dar yra ir tokių, kurie, matyt, šiuo metu nenorėtų ginti šalies, nes jiems nepatinka šalies valdžia – dabartinė ir/ar buvusi. Ar iš principo nepatinka valdžia.

Bet juk prisiminkime, kad ir po sovietų armijos okupacijos XX amžiuje buvo ne kitaip? Į miškus išėjo dar mažiau karių, nei dabar eitų ginti šalies su ginklu rankoje. O sakėme ir tebesakome, kad vyko kova. O jei prisimintume iš Lietuvos pabėgusį tokį buvusį Prezidentą Antaną Smetoną? Dar liūdniau būtų. Ir šių dienų tyrimas gal net galėtų parodyti, kad tokių smetonų būtų ne vienas.

Todėl mane iš šio tyrimo labiausiai įkvėpė tai, kad net 65,8 proc. žmonių tvirtina, jog jie didžiuojasi būdami Lietuvos piliečiais. Tai labai daug. Juk nepamirškime, kad didesnė visuomenės dalis, tyrimai rodo, yra nusivylusi valdžia, netiki Seimu ir politikais ar kitais visuomenės lyderiais. Dar pridėkime ekonominį sunkmetį, moralinę krizę, sunkią kultūros ir švietimo padėtį. Dar pažiūrėkime į visokias kedžių istorijas. Tuomet šie rezultatai atrodys ne tik ne pesimistiniai, bet netgi labai optimistiniai.

Minėtus tyrimų rezultatus parodė DELFI užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta gyventojų apklausa šių metų sausio 8-18 dienomis. Kaip tik tuomet minėjome sausio 13-ąją. Gal ir negražiai pagalvojau, bet juk ir tada tą sausio 13-ąją Vilniuje prie televizijos bokšto ar dabartinio Seimo pastato nebuvo susirinkusi visa Lietuva. Buvo tik jos atstovai. Ir jų pakako. Pakako, kad apgintų šalį. Nes kiti taip pat gynė. Tik kitomis fomomis. Bet dauguma buvo vieningi ir solidarūs.

Todėl tyrimų skaičiais tikiu. Netikiu tik jų pesimistinėmis interpretacijomis.

Vienam Švedijos žurnalistaui prieš keletą metų daviau interviu apie žurnalistų veiklą Lietuvoje, apie (ne)teisėtus jų pokalbių pasiklausymus, kuriuos galimai vykdo įvairių jėgos struktūrų pareigūnai.

Tada kolegai pajuokavau, kad nors ir nesinori, jog mano privačių pokalbių klausytųsi kokie nors pareigūnai, bet jei Lietuvos specialiosios tarnybos ir ypač saugumo pareigūnai nežinotų, kas vyksta Lietuvoje ir kuo užsiima Žurnalistų sąjungos pirmininkas, tai jausčiausi dar blogiau.

Šį pokalbį buvau jau primiršęs. Kažkaip retai tenka svarstyti, klausosi tavęs kas ar ne. Nes jei ir sužinotum, kad taip taip, tai kyla dar daugiau klausimų – kodėl ir kam tai įdomu? Negi sužinosi tokius atsakymus. O ką veiksi sužinojęs?

Žinoma, baisiausia, kad privatus gyvenimas nebūtų kaip nors “netyčia” paviešintas ar kitaip neteisėtai panaudotas – šantažui ir pan. Tuomet net ir jokio nusikaltimo nepadaręs žmogus gali būti viešai išrengtas prieš visuomenę ir apnuogintas, iš jo galima išsityčioti, galima pakenkti jo karjerai, šeimai ir t.t.

Didelių baimių dėl to lyg ir galėjome neturėti, nes pagal įstatymą, pabaigus operatyvinį tyrimą, jei operatyvinė informacija apie operatyvinės veiklos objektą nepasitvirtino, apie privatų asmens gyvenimą surinkta informacija per 3 mėnesius turėtų būti sunaikinama. Atrodo ir viskas. Tyliai ramiai tyrė. Tyliai ramiai sunaikino.

Tačiau šiomis dienomis beveik trijų dešimčių Seimo narių grupė užregistravo įstatymo pataisas. Pagal jas, pabaigus operatyvinį tyrimą, kurio metu buvo renkama informacija apie privatų asmens gyvenimą, jei tokia informacija apie operatyvinės veiklos objektą nepasitvirtino, per 1 mėnesį operatyvinės veiklos objektui pranešama apie atliktą jo atžvilgiu operatyvinį tyrimą. Toks asmuo ne tik sužinos, kad buvo tiriama jo veikla. Pareigūnai taip pat privalomai nurodytų, kad toks asmuo turi teisę per 1 mėnesį susipažinti su apie privatų gyvenimą surinkta informacija, o apie privatų asmens gyvenimą surinkta informacija per 3 mėnesius turi būti sunaikinama.

Man kilo įvairių minčių. Pvz., ką ir kaip su apie juos surinkta informacija darys tie žmonės, dėl kurių veiklos buvo vykdomas operatyvinis tyrimas? Man asmeniškai, jei būtų tokie tyrimai mano atžvilgiu, net ir nesinori žinoti, kas ir ko ten ieškojo.

Bet įsivaizduokime tokią situaciją: gaunama informacija apie kokio aukšto pareigūno ar kito veikėjo “neteisingą” veiklą. Atliekami operatyviniai veiksmai. Na nepavyksta surinkti jokių įrodymų. Tokiu atveju sunaikinama informacija ir tiek. Žinoma, gali būti įtarimų, kad kažkas gali būti nesunaikinima ir dedama “į kažkieno stalčius”. Bet kas pasikeis, jei toks asmuo gaus informaciją apie jo atžvilgiu atliktą tyrimą ir surinktą privačią informaciją? Negi jis sužinos kažką daugiau, negu žinojo pats apie save iki tol? Abejoju. Bet jei jis iš tiesų užsiima negerais dalykais, tik pareigūnams nepavyksta surinkti įrodymų, tai gavęs tokius duomenis gal ir gali (ne)žymiai pakoreguoti savo “privatų” gyvenimą? O ką tada galima sužinoti operatyvininkams?

Todėl neduoda man ramybės vienas klausimas – ką išloš ir ko neteks visuomenė priėmus tokias pataisas?

Kaip skelbia naujienų agentūra BNS ir juos cituojantis naujienų portalas Alfa.lt, pataisų iniciatoriai jų būtinumą argumentuoja tuo, jog asmuo neturi galimybės patikrinti slaptų procesinių prievartos priemonių taikymo pagrįstumo, teisėtumo ir apimties, o jeigu jomis ir buvo padaryta žala ar pažeistos teisės, neturi galimybės kreiptis teisminės gynybos vien todėl, kad neturi teisės susipažinti su slapta surinkta informacija apie jo privatų gyvenimą. Argumentas logiškas. Ir žinome juk ne vieną atvejį, kai konkretūs žmonės jautėsi nukentėję, nes apie juos buvo surinkta “kažkokia operatyvinė informacija” (liaudiškai, kompromatas), kuri neleisdavo jiems siekti kokių nors tikslų. Tai lyg ir stiprus arguumentas. Bet ar tikrai tai susiję su sisteminėmis problemomis, o ne su galimais piktnaudžiavimais konkrečioje situacijoje? Galų gale, ar net ir žinodomas apie save surinktą informaciją-kompromatą tas asmuo galėtų išsklaidyti abejones dėl savo privačios veiklos (ne)švarumo?

Norisi tikėtis dar tvirtesnių ir rimtų argumentų bei diskusijų dėl tokių pakeitimų būtinumo. Tikrai nesu šalininkas, kad būtų nuolat, nežinia kokių tikslų vedini ir kieno iniciatyva sekami žurnalistai ar kiti asmenys. Bet pataisų būtinumas manęs kol kas neįtikina.

Gegužės 22 d. Atviros Lietuvos fondo konferencijų salėje buvo pristatytas “Žvalgomasis žiniasklaidos atskaitingumo tyrimas“.

Tyrimo išvada paprasta – ekspertai pasigenda Lietuvos žiniasklaidos atskaitingumo. Tyrimas siekia įvertinti nacionalinės Lietuvos, Latvijos ir Švedijos spaudos skaidrumo bei atskaitingumo lygį. Taip pat siekta nustatyti, kokiais veiklos standartais ir elgesio normomis bei taisyklėmis vadovaujasi Lietuvos nacionalinės spaudos atstovai.

Tyrimo metu buvo nagrinėti devyni Lietuvos, Lietuvos ir Švedijos dienraščiai: Lietuvos dienraščiai „Lietuvos rytas“, „Lietuvos žinios“, „Respublika“, „Verslo žinios“ ir „Vilniaus diena“, Latvijos dienraščiai „Diena“ ir „Latvijas Avize“, Švedijos dienraščiai „Dagens Nyheter“ ir „Svenska Dagblatet“.

Šį tyrimą atliko „Transparency International“ Lietuvos skyriaus ekspertai dr. Audronė Nugaraitė ir Romas Sakadolskis. Tyrimas atliktas bendradarbiaujant su „Transparency International“ Latvijos ir Švedijos skyriais. Tyrimą remia Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje, Jungtinių tautų vystymo programa Lietuvoje ir Vokietijos ambasada Lietuvoje.

Savo šalių padėtį komentavo Švedijos, Latvijos ir Vokietijos žurnalistai.

Įdomu, ar galime prognozuoti rezultatus? Bent jau dėl Lietuvos žiniasklaidos? Beje, įdomu, ką apie tyrimą rašys patys leidiniai? Kodėl vyriausieji redaktoriai neatėjo į pristatymą? O kokiais herojais vėliau taps tyrimo autoriai? Pamatysime jau geatai, nors šeštadienį spaudoje apie tai štilis. Gal bus pirmadienį