Dainius Radzevičius

Pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje dienraštis, kurio pavadinime yra žodis Lietuva, buvo priskirtas nuolat etikos nesilaikančių leidinių kategorijai. Tai – dienraštis “Lietuvos žinios”.

Sunku ką nors ir pridėti – leidinys nuolat pažeidinėjo etiką. Teigiama, kad pastaruoju metu bent 5 kartus tai buvo nustatyta, o anksčiau minėto sprendimo priėmimo metu dar buvo konstatuotas ir 6 pažeidimas. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija vieneriems metams “Lietuvos žinias” priskyrė neetiškų leidinių grupei. Bet… Juk ir kiti pažeidinėja. Todėl ši tema verta didelės diskusijos apie žiniasklaidos kokybę. Ir svertus pažaboti neetišką žiniasklaidą. Dar labiau norisi kalbėti, kaip reikia skatinti garbingą žurnalistiką ir žiniasklaidą. Ne būtinai pinigais, žinoma. Gal bnet būtent ne pinigais. Galima kasmet kokias nors nominacijas už garbingą verslą žiniakslaidoje įteikti. Žurnalistai jau ya vertinami.

Labai tikėjausi, kad vyriausiasis “Lietuvos žinių” redaktorius viešai pasakys savo vertinimus dėl minėto etikos sargų sprendimo. Turėjau dvi versijas: arba viskas bus neigiama, ignoruojama gal net verčiama kaltė kam nors kitam, tik ne sau, arba bus pasakytas paprastas “atsiprašome, suklydome”. Delfi.lt perskaičiau V. Vasiliausko poziciją, kuri labiau primena pirmąją. Mane tai kiek nuliūdino. Tačiau nenustebino, nes beveik pataikė į mano prognozes.

Kita vertus, jaučiu, jog praėjus pirmiesiems įžeidumo ir karšto vertinimo įspūdžiams, dienraščio vadovas visgi supras, kad komisijos sprendimas nors ir griežtas, bet laikraštis tikrai nebuvo šventasis. Ir net tai, kad kiti konkuruojantys dienraščiai tik ateityje gali susilaukti tokių pačių ar panašių įvertinimų, o šiandien bent formaliai yra “geresni”, turėtų paskatinti iš tiesų imti visiems ir vertinti kiekvieną leidinį ir nuolatos, o ne bet kokia kaina bandyti savo nuodėmes dangstyti kitų blogybėmis.

Dienraštis “Lietuvos žinios” ir jam vadovaujantis Valdas Vasiliauskas daužo bet kokią viltį, kad šis dienraštis dar turi už turinį atsakingą asmenį. Pats V. Vasiliauskas, matyt, nebenori būti redaktoriumi, nes jam pačiam jau sunku jausti atsakomybę net už savo žodžius.

Tik vakar perskaičiau V. Vasiliausko “komentarą” (jei tai dar galima vadinti komentaru) vasario 9 dienos dienraštyje “Lietuvos žinios”

Nesinorėtų tokio komentaro sureikšminti. Bet visgi atkreipiau dėmesį tik į paties V. Vasiliausko žodžius, kurie labai gerai atspindi jo vidinę būseną. Štai tik viena citata:

“Negalima tyčiotis iš žmogaus išvaizdos, ne visi mes gimstame gražuoliai. Kiek daug pavyzdžių, kai luošame kūne įkalinta tauri siela. Tačiau šiuo atveju apšepusio pagiringo stribo išvaizda visiškai atitiko to pagrindinio laidos herojaus vidų ir laibu, šiek tiek moterišku balseliu skelbiamas mintis. Tulžingas, alsuojančias neapykanta “vienam laikraščiui”. Tam laikraščiui ir jo redaktoriui būtų nei šilta, nei šalta dėl besikėtrojančio, paroksizmo ištikto diskusijos solisto.”

Jei žmogus sako, kad negalima tyčiotis iš kito žmogaus išvaizdos ir čia pat tai daro, ką tai reiškia?

Man tai primena labai paprastą situaciją, kai gatvės prostitutė moralizuoja vienuolei už šios nuodėmingas mintis apie kokį nors gražų jaunuolį. Gaila, bet būtent taip dažniausiai gyvenime ir vyksta.

Pažiūrėkime ne tik į spaudą, bet ir į dabartinį Seimą. Kuri partija garsiausiai kalbėjo apie Dievo įsakymus? Tautos prisikėlimo partija. Be Arūno Valinsko dar ir Seimo narys Saulius Stoma buvo prie jos vairo. Partiją, kurią jis pats kartu su kitais ir vedė į Seimą, labai greitai pats ir pradėjo kritikuoti. Ir ne bet kaip. Su labai skambiais ir gražiais žodžiais apie atsakomybę:

“Manau, atėjo tinkamiausias laikas visiems su TPP vėliava ėjusiems veikėjams (ir man asmeniškai) prisiimti atsakomybę ir didesnę ar mažesnę kaltę dėl to kas įvyko. Tai mes sukūrėme šią nenormalią situaciją, kai dvi valdančios frakcijos iš esmės yra politiniai fantomai, neturintys jokios atramos visuomenėje, taigi – ir tikro politinio legitimumo.”

Po tokių žodžių norisi paklausti S. Stomos, kokiu būdu jis planuoja prisiimti atsakomybę? Kiek supratau, ta atsakomybė buvo tokia, kad paliko tą partiją ir prisiglaudė prie kitų valdančiųjų. Bet gal vertėjo palikti ne tik partiją, bet ir Seimą? Jei jau apgavo žmones, rinkusius į Seimą?

Kodėl pradėjau kalbėti apie V. Vasiliausko komentarą ir staiga prisiminiau S. Stomos komentarą? Todėl, kad labai jau panašus stilius – pats žmogus kalba apie vienas vertybes, o daro priešingai. Juolab, kad V. Vasiliausko komentare minimas ir ginamas Saulius Stoma. Tačiau būtent dėl to gynimo ir nutariau dienraščio redaktoriui priminti vieną žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatą:

Perteikdamas įvairias nuomones, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas negali skleisti nuomonių, kurios pažeistų teisę bei etiką.

Ar tai buvo įvertinta prieš rašant ir ypač skelbiant tokį komentarą?

Šiandien dienraštis “Verslo žinios” spausdina labai aktualų žurnalistams kolegės Agnės Gintautaitės straipsnį “Šalies žiniasklaida bandys pakilti po 2009 m. nokdauno”. Kai kurios straipsnio detalės labai gerai atskleidžia žiniasklaidos verslo moralę.

Publikacijos esmė – nuo šių metų sausio pradžios kūrybinimas darbuotojams taip pat ir žurnalistams 8 procentais padidėję mokesčiai nuo autorinio kūrinio sutarties nustatyto atlyginimo. Paprastai kalbant, šiemet socialinio draudimo mokesčiai pas darbdavį dar ir autorinę sutartį turinčiam žurnalistui siekia 25 procentus nuo autorinio atlyginimo. Dar 15 procentų – pajamų mokestis. Kur problema? Problema – sunki ekonominė situacija ir smarkiai sumažėję žiniasklaidos verslo pajamos. Tai reiškia ne tik mažesnes algas žurnalistams. Tai reiškia, kad kiekvienas leidėjas bando ieškoti būdų ir sutaupyti.

Kaip žinia, didelė dalis žiniaxklaidos priemonių dar iki ekonominės krizės dirbdami net ir pelningai žurnalistams mokėjo tik nedidelę dalį atlyginimo pagal darbo sutartį. Norėdami sutaupyti jie naudojosi įstatymo spraga – dalį atlyginimo už žurnalisto darbą mokėjo kaip autorinį honorarą. Tai buvo lyg ir įteisinti “vokeliai”. Taip buvo sutaupoma labai daug, nes nuo honoraro nereikėjo mokėti jokių mokesčių socialiniam draudimui. Darbdaviui tai buvo labai naudinga. O žmonės kentėjo – nuo autorinių honorarų nebuvo skaičiuojamos jokios socialinės išmokos – nei pensijos, nei motinystės išmokos, nei vadinamieji “biuleteniai”. Žodžiu, taupoma buvo žmogaus sąskaita.

Tačiau kai valdžia pagaliau (gaila, kad tik krizės metu) nusprendė panaikinti šią skriaudą pagal autorines sutartis dirbantiems kūrybiniams žmonėms ir numatyti, kad jie taip pat bus socialiai draudžiami, nutiko kitas baisus dalykas. Dalis darbdavių nutarė gudrauti. Tas noras suprantamas – ir šiaip mokesčių mokėti nesinori, o kai dar ekonominė krizė ateina ir į kai į akis žiūri bankrotas… Juolab dabar didžiausi socialinio draudimo mokesčiai nustatyti tik tiems darbdaviams ir dirbantiesiems pagal autorines sutartis, kurie dar turi ir darbo sutartis. Teoriškai tai reiškia, kad jei įmonėje dirbantis žmogus turi darbo sutartį, tai gudrauti darbdaviui labai sunku. Mat, mokesčiai nuo autorinio honoraro gana dideli ir privalomi sumokėti, o Sodra lengvai tai gali kontroliuoti.

Tačiau… Jei kūrybinis žmogus turi darbo sutartį vienoje įmonėje, o honorarą jo darbdaviai moka iš kitos įmonės – tuomet mokesčiai nuo autorinio honoraro yra gerokai mažesni. Todėl tokiam moedliui tereikia vieno dalyko – greta įmonės turėti ar įkurti dar vieną juridinį asmenį, per kurį būtų mokamas autorinis atlyginimas. Žinoma, tai labai primena fiktyvius sandorius, kuriuos sudarė kai kurios motinos su savo darbdaviais tam, kad gautų didesnes išmokas iš Sodros. Dabar už tai prokurorai jas persekioja pagal Baudžiamąjį kodeksą.

Bet ar taip nutiks ir nesąžiningiems leidėjams? Štai mano minėtoje publikacijoje dienraštį “Lietuvos žinios” leidžiančios bendrovės generalinis direktorius Valdas Vasiliauskas atvirai prisipažino:

“Rinkai tai yra dar vienas smūgis. tačiau mes turime atskirą viešąją įstaigą, per kurią mokame algas autoriams. Todėl smarkaii sąnaudos nedidės. Mokesčiai darbuotojams ūgtels 1 %.”

Sutinku, kad dideli mokesčiai labai skaudžai smogė žurnalistams ir žiniasklaidai. Žinau, kad valdžia juos įvedė labai blogu laiku. Bet… Jei jau dienraštis taip dažnai moko sąžiningai dirbti Seimo ir Vyriausybės narius, prokurorus, net Prezidentę, o pats, švelniai tariant, “gudrauja”, tai ko norėti iš visų kitų?

Moralizuojanti žiniasklaida naudojasi įstatymų spragomis ir dirba ant ribos su Baudžiamuoju kodeksu, o kitus moko moralės. Tais vienas Lietuvos parodoksų, bet taip jau yra.

Gegužės 12 dieną Valdas Vasiliauskas-Vanagas (“Lietuvos žinių” vyriausiasis redaktorius ir šį laikraštį leidžiančios bendrovės direktorius) parašė atvirą laišką VSD, kurio tekste tyčiojosi iš savo kolegos, žurnalisto Virgio Savukyno.

Tai – negarbinga, neetiška ir… Jei jau Valdas susitaikė su emocionaliuoju Arvydu Anušausku, tai Virgio atžvilgiu mažų mažisusiai galėtų nuskambėti “atsiprašau”.

Atidžiai skaičiau V.Vasiliausko atvirą laišką “Pasakėlės iš skydinės”. Atrodė, kad laiškas skirtas VSD ir autoriaus minimam “brangiam pulkininkui Dainiui”. Tačiau kaip autorius eilinį kartą kritikuodamas LRT vadovo negražų elgesį rinkimų naktį ėmėsi tyčiotis ir iš LRT dirbančio žurnalisto Virgio Savukyno, man kilo negražus įtarimas. Įtarima,s kad laišaks adresuotas net ne VSD. Jis adresuotas nemėgstamiems ir V.Vasiliauskui nepatinkantiems žmonėms. Kitaip negali paaiškinti štai tokį intarpą laiške VSD?

“VSD žiniasklaidos centro dera visuomet ieškoti ten, kur generuojamas melas – elektros skydinėje. Šios skydinės ir jos nakvininkų aptarnaujančio personalo vaidmenį atlieka Virginijus Savukynas. Nepaisydamas sunkios vaikystės internate ir silpnos sveikatos, šis devyndarbis visur suskumba – net suspėjo nukentėti nuo tarybų valdžios, nes, anot gandų, jo senelis ar prosenelis dalyvavo 1863 metų sukilime ar atvirkščiai – griežtai atsisakė nešti rąstą 1917-aisiais V.Lenino šeštadienio talkoje. Žodžiu, iš disidentų giminės.”

Rašyti apie gandus(!), susijusius su Virgio seneliais, kurie jau greičiausiai net ir viešai negalės apsiginti – žema. Taip elgtis negražu bet kuriam žurnalistui. Juo labiau -dienraščio redaktoriui. Net Arūnas Valinskas gandų nekomentuoja.

Galiu tik priminti, kad panašiu tonu ir Valdui Vasiliauskui vos prieš savaitę atvirą laišką rašė Arvydas Anušauskas. Štai jo žodžiai.

“Kadangi toks tūlas redaktorius Vasiliauskas pasinaudodamas už neblogus pinigus jam suteikta dienraščio tribūna jau kelintas numeris „Lietuvos žinių“ apžvalgose mane „demaskuoja“, todėl nusprendžiau išsakyti ir aš savo nuomonę. Ne tiek apie redaktorių-cenzorių Vasiliauską, kuris atstovauja dar vienai įtakingai verslo grupei, valdančiai žiniasklaidos tinklą, grupuodamas informaciją į tinkamą paskelbti ir netinkamą. Bet daugiau norėčiau pasisakyti apie sutapimus.”

Tai gal Valdas susikaupusį įtūžį nutarė išlieti Virgiui Savukynui? Psichologai gal ir suprastų bei pateisintų tokį elgesį, bet man kolegiškai norisi tik išreikti liūdesį dėl tokios Valdo retorikos ir stiliaus. Ir net sudėtinga minėtą laišką vadinti laišku. Būtent tokiais žodžiais kai kas rašinėja nepadorius tekstus ant tų pačių elektros skydinių.

Todėl mielas Valdai, nors šio teksto greičiausiai tu ir neskaitysi, tačiau vis dar turiu vilties, kad ir tu, kaip A.Anušauskas, pripažinsi, kad tokio tavo atviro laiško stilių “buvo nusvėrusios emocijos.” Ir jau po to garbingai pasakysi tai, ką paprastai pasako garbingi ir savo klaidų nebijantys pripažinti žmonės. Juolab, kad Virgio Savukyno seneliai ir proseneliai, man atrodo, čia niekuo dėti. O tu apie juos rašai remdamasis gandais. Žurnalistai daro kitaip.

Kolegiškai,

Dainius Radzevičius

Šiandien viešai paskelbtas Seimo nario Arvydo Anušausko atviras laiškas: darbas verslo grupei ar ….?.

Seimo nario laiške bent keletas faktų yra tikrai nenuginčijami. Ir jis kelia rimtų klausimų ir diskusijų.
“Kadangi toks tūlas redaktorius Vasiliauskas pasinaudodamas už neblogus pinigus jam suteikta dienraščio tribūna jau kelintas numeris „Lietuvos žinių“ apžvalgose mane „demaskuoja“, todėl nusprendžiau išsakyti ir aš savo nuomonę. Ne tiek apie redaktorių-cenzorių Vasiliauską, kuris atstovauja dar vienai įtakingai verslo grupei, valdančiai žiniasklaidos tinklą, grupuodamas informaciją į tinkamą paskelbti ir netinkamą. Bet daugiau norėčiau pasisakyti apie sutapimus.”

Toks laiškas – tai retas atvejis. Todėl jis kelia ir keletą minčių ne tik apie KGB temos plėtojimą žiniasklaidoje, bet ir apie politikų santykį su žiniasklaida, žiniasklaidos priemonių savininkų ir redaktorių temų tvarkaraščio formavimą.

Tačiau toks konfilktas ir tokia jo plėtotė jau dabar reikalauja ir aiškių atsakymų, ir atsakomybės prisiėmimo už kiekvieną žodį. Panašu, kad ši tema turėtų baigtis viena iš dviejų galimų pabaigų – arba pasitvirtinus Seimo nario kaltinimams V.Vasiliauskas atsistatydina iš redaktorių bei viešai atsiprašo, arba A.Anušaukas daro tą patį.

Taigi, kuris kurį? Ir kur yra tikroji tiesa. O gal kas nors žino daugiau faktų apie šią situaciją?

Beje, 2007 metų liepos mėnesį Žinių radijas ir Lietuvos žurnalistų sąjunga pradėjo naują bendros laidos „Žiniasklaidos anatomija“ projektą. Laidose dalyvavo leidinių ir kitų žiniasklaidos priemonių vyriausieji redaktoriai. Būtent redaktoriai kasdien bando spręsti, kokia bus dienos tema, kas taps dienos herojumi ar žurnalsitų kritikos taikiniu. Tai jų sprendimai lemia, kokiomis temomis žurnalistai turi ir gali domėtis, o kokios lieka tabu. Žinoma, turinio vadovams tenka derinti reklamos užsakovų ir savininkų interesus su objektyvia žurnalistika. Vyriausieji redaktoriai tiesiogiai bendrauja ir su aukščiausiais valdžios atstovais. Tik jie žino, kokį spaudimą reikia atlaikyti dėl laisvo žodžio ir laisvos minties.

Mes tik galime numanyti, kas lieka visuomenei nepasakyta vyriausiųjų redaktorių, nes jiems dažnai pritrūksta svarių įrodymų sužinotom skandalingom istorijom pagrįsti. Pirmasis pokalbis vyko kaip tik su buvusiu savaitraščių „Veidas“ bei „Esktra“ vadovu, tuo metu tik neseniai pradėjusiu dirbti naujose pareigose dienraščio „Lietuvos žinios“ vyriausiuoju redaktoriumi Valdu Vasiliausku. Pokalbis vyko liepos 3 d. Norintieji gali paklausyti viso pokalbio, kuris tikrai siejasi su šios dienos tema.

Radijo laida “Žiniasklaidos anatomija (2007 07 03). Pokalbis su Valdu Vasiliausku