Dainius Radzevičius

Šiandien su dideliu įdomumu perskaičiau dienraštyje “Verslo žinios” kolegos Arūno Milašiaus (jis yra prestižinės Vinco Kudirkos premijos laureatas) straipsnį “Interneto lyderiai nebūtinai laimi pelno lenktynėse”.

Su įdomumu skaičiau todėl, nes šis straipsnis ir jo pagrindinės įžvalgos parodė, kaip sunku turi būti kolegai renkant medžiagą ir ją sudėliojant į straipsnį išlikti objektyviu.

Juk tema pradedama naujiena, kad Lietuvos interneto portalų lankokumo lyderiai pasikeitė. Na o visa kita – tai jau pasvarstymai apie tai, kas galėtų vykti artimiausiu metu interneto erdvėje. Ir čia jau neišvengiamai reikia pakalbinti skirtingas pozicijas turinčius žmones, taip pat ir UAB “Verslo žinios” vadovus. Šiame straipsnyje akivaizdžiai susikerta dvi vizijos. Tiksliau, viena vizija, kuri turi ir oponentų.

Štai UAB “Verslo žinios” generalinis direktorius Ugnius Jankauskas atvirai teigia, kad jis yra apmokestinamo turinio internete šalininkas. Na o delfi.lt, lrytas.lt ir dalis kitų portalų to nedaro ir kai kas iš jų atvirai teigia, kad ir neplanuoja. Todėl rašant straipsnį apie prognozes rinkoje ir turinti savo leidinio aiškią viziją, turi būti nelengva išvengti bent kiek atviresnio savos vizijos protegavimo. Atrodo, kad kolegai tai pavyko padaryti. Jis išklausė daug ir įvairių nuomonių. Ir jas visas pateikė.

Tačiau bene svarbiausia pateikiama įžvalga – didesnio reklamos rinkos atsigavimo bent jau artimiausiu metu neprognozuojama. Tai tik dar kartą pavirtina, kad vasaros karščiai gali tęstis ir rudenį, nes kova dėl reklamos gali būti vis aštresnė.

Kaip šiandien skelbia dienraštis “Verslo žinios”, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos užsakymu Darbo ir socialinių tyrimų institutas atliko tyrimą, pagal kurį nustatyta, jog tik 39 procentai Lietuvos gyventojų moka mokesčius, o jų išlaikytiniais yra likusieji 61 procentų.

Sunku ką ir bepridurti, nes “Verslo žinių” publikacijos antraštė skelbia “Diagnozė: šioje šalyje nėra vietos dirbantiems”. Beje, tyrimas leidžia suprasti, kad geresnių tendencijų dar ilgai nenusimato. Įdomu, ką apie šį tyrimą ir jo išvadas galvoja politinė valdžia? Ką galime mes galvoti apie mūsų, dirbančiųjų, perspektyvas? O ką galvoja patys išlaikytiniai? Tiksliau, ta jų dalis, kuri realiai yra darbinga, bet nedirba?

Už garbingą žurnalistiką turi pakilti ir patys žurnalistai

Šiandien dienraštis “Verslo žinios” tituliniame puslapyje publikuoja Agnės Gintautaitės straipsnį “Kai kuriems žiniasklaidos atstovams parsiduoti – natūralu”. Tai, jog žiniasklaidos neskaidrumas tapo pagrindine tema pačioje žiniasklaidoje – svarbus įvykis. Bet…

Šiame straipsnyje pateikta ir labai įdomi informacija apie Lietuvos verslą ir jo požiūrį į žiniasklaidą. Galiu drąsiai sakyti, kad po šios publikacijos kai kurių verslo sričių atstovai mano akyse nukrito labai stipriai. Niekaip negalėsiu jų laikyti socialiai atsakingais, kol kiekvienas šio verslo sričių atstovas atvirai nepaneigs, jog jis naudojasi “perkamos žurnalistikos” paslaugomis.

Štai žiniasklaidos stebėsenos bendrovės “Mediaskopas” analizės skyriaus vadovės Akvilės Katilienės duomenimis, “mobilieji operatoriai, bendraudami su žiniasklaida, bene daugiausiai linkę pasitelkti užsakytus straipsnius”. Pasak to paties šaltinio, net 2/3 užsakomųjų mobiliųjų operatorių ir ne gyvybės draudimo bendrovių straipsnių – paslėpti.

Liūdni duomenys ir apie aludarius – net 85 procentai jų užsakytų straipsnų buvo nepažymėti. Bankininkai nepažymėjo kas antro užsakyto straipsnio.

Čia viskas kaip su korupcija – patys duoda kyšius ir patys piktinasi. Taip ir dalis verslo – patys tvirkina žiniasklaidą, siūlo pinigus už paslėptą reklamą, o viešuose renginiuose ir privačiuose pokalbiuose nuolat skundžiasi, kad viskas yra blogai su Lietuvos žiniasklaida.

Žinoma, negalima jokiais būdais pateisinti ir žiniasklaidos priemonių savininkų, o ypač už turinį atsakingų redaktorių. Juk būtent nuo jų priklauso, kas atsiduria leidiniuose ir kaip tai atrodo.

Na o žurnalistams, kurie kartas nuo karto gali susigindyti pateikti visuomenei reklaminį straipsnį kaip žurnalisto darbą, norisi priminti vieną seną tiesą – yla iš maišo visuomet išlenda. O atkurti gerą vardą paprastai yra žymiai sunkiau nei jį prarasti. Neretai tai gali tapti nebeįmanoma misija.

Todėl nesąžiningi verslininkai ir tokie patys leidiniai anksčiau ar vėliau turi bankrutuoti. Na o tokie patys žurnalistai tiesiog padorioje kompanijoje bus nepageidaujami.

Jau kelintą savaitę atidžiai stebiu ir laukiu, kuo baigsis įtampa tarp maisto pramonės atstovų ir LNK televizijos. Jei tikėsime dienraščiu “Verslo žinios”, šiame konflikte gali būti ir labai rimtų pasekmių.

Priminsiu, kad šių metų vasario pradžioje LNK laidoje “Paskutinė instancija” Rūta Janutienė su savo kolege ir laidos herojais pasakojo apie grūdų auginimo ypatybes Lietuvoje. Tyrimo esmė – mesti kaltinimai grūdų augintojams ir jų perdirbėjams, kad jų produkcijoje yra nuodingų medžiagų.

O štai jau kovo 2 dieną LNK televizijos laida „Paskutinė instancija” kalbėjo apie „techninę mėsą”. „Nuodai maiste: jūs nemirsite. Na, bet jau ne staigiai”, – teigė tyrimą apie maisto pramonę tęsianti “Paskutinės instancijos” vedėja Rūta Janutienė.

Tą pačią dieną dienraštis “Lietuvos žinios“ spausdino ir R. Janutienės straipsnio „Nuodai maiste: jūs nemirsite. Bent jau ne staigiai“ antrąją dalį. Jame rašoma, kad žinomas verslininkas Danas Tvarijonavičius po pirmojo “Paskutinės instancijos” tyrimo skundais užvertė dešimtis adresatų, o LNK pagrasino milijoniniais ieškiniais. Šiandien dienraštis “Verslo žinios” spausdina Rimos Rutkauskaitės straipsnį “Už padarytą skriaudą baus reklamos pinigais”. Pasak straipsnio autorės, “tiek didžiųjų grūdų, tiek mėsos perdirbimo įmonių vadovai, piktindamiesi tuo, kad jiems nepavyko paneigti laidoje išsakytų įtarimų, užsimena apie ketinimą nutraukti savo produkcijos reklamą LNK kanale”.

Jei tai tiesa, tuomet verta pradėti labai rimtą diskusiją apie tai, kaip reikia vertinti tokius grasinimus. Ar tai kerštas? Ar tai šantažas? Ar taip bandoma nutildyti žurnalistus ir įvesti cenzūrą? O gal tai ir yra socialiai atsakingas verslas, kuris neteisingą (taip sako patys perdirbėjai – D.R.) informaciją ar net dezinformaciją platinančią žiniasklaidą iš esmės baudžia pinigais? Bet kuriuo atveju tai labai svarbi tema, nes gali nutikti ir taip, kad abi pusės kažkaip “susitars”. Ir po tokio “susitarimo” mes nesužinosime jokių jo detalių. O toks “susitarimas” gali reikšti ir tai, kad nuo visuomenės gali būti nuslepiama labai svarbi informacija apie maistą ir jo kokybę.

Beje, LNK laida “Paskutinė instancija” 2008 metais pelnė specialų Lietuvos žurnalistų sąjungos apdovanojimą už kovą su korupcija, o dar 2006 metas “Už nuopelnus gamtosaugai” jai įteiktas aukščiausias Lietuvos žaliųjų judėjimo apdovanojimas „Žaliasis angelas“.

Šiandien dienraštis “Verslo žinios” spausdina labai aktualų žurnalistams kolegės Agnės Gintautaitės straipsnį “Šalies žiniasklaida bandys pakilti po 2009 m. nokdauno”. Kai kurios straipsnio detalės labai gerai atskleidžia žiniasklaidos verslo moralę.

Publikacijos esmė – nuo šių metų sausio pradžios kūrybinimas darbuotojams taip pat ir žurnalistams 8 procentais padidėję mokesčiai nuo autorinio kūrinio sutarties nustatyto atlyginimo. Paprastai kalbant, šiemet socialinio draudimo mokesčiai pas darbdavį dar ir autorinę sutartį turinčiam žurnalistui siekia 25 procentus nuo autorinio atlyginimo. Dar 15 procentų – pajamų mokestis. Kur problema? Problema – sunki ekonominė situacija ir smarkiai sumažėję žiniasklaidos verslo pajamos. Tai reiškia ne tik mažesnes algas žurnalistams. Tai reiškia, kad kiekvienas leidėjas bando ieškoti būdų ir sutaupyti.

Kaip žinia, didelė dalis žiniaxklaidos priemonių dar iki ekonominės krizės dirbdami net ir pelningai žurnalistams mokėjo tik nedidelę dalį atlyginimo pagal darbo sutartį. Norėdami sutaupyti jie naudojosi įstatymo spraga – dalį atlyginimo už žurnalisto darbą mokėjo kaip autorinį honorarą. Tai buvo lyg ir įteisinti “vokeliai”. Taip buvo sutaupoma labai daug, nes nuo honoraro nereikėjo mokėti jokių mokesčių socialiniam draudimui. Darbdaviui tai buvo labai naudinga. O žmonės kentėjo – nuo autorinių honorarų nebuvo skaičiuojamos jokios socialinės išmokos – nei pensijos, nei motinystės išmokos, nei vadinamieji “biuleteniai”. Žodžiu, taupoma buvo žmogaus sąskaita.

Tačiau kai valdžia pagaliau (gaila, kad tik krizės metu) nusprendė panaikinti šią skriaudą pagal autorines sutartis dirbantiems kūrybiniams žmonėms ir numatyti, kad jie taip pat bus socialiai draudžiami, nutiko kitas baisus dalykas. Dalis darbdavių nutarė gudrauti. Tas noras suprantamas – ir šiaip mokesčių mokėti nesinori, o kai dar ekonominė krizė ateina ir į kai į akis žiūri bankrotas… Juolab dabar didžiausi socialinio draudimo mokesčiai nustatyti tik tiems darbdaviams ir dirbantiesiems pagal autorines sutartis, kurie dar turi ir darbo sutartis. Teoriškai tai reiškia, kad jei įmonėje dirbantis žmogus turi darbo sutartį, tai gudrauti darbdaviui labai sunku. Mat, mokesčiai nuo autorinio honoraro gana dideli ir privalomi sumokėti, o Sodra lengvai tai gali kontroliuoti.

Tačiau… Jei kūrybinis žmogus turi darbo sutartį vienoje įmonėje, o honorarą jo darbdaviai moka iš kitos įmonės – tuomet mokesčiai nuo autorinio honoraro yra gerokai mažesni. Todėl tokiam moedliui tereikia vieno dalyko – greta įmonės turėti ar įkurti dar vieną juridinį asmenį, per kurį būtų mokamas autorinis atlyginimas. Žinoma, tai labai primena fiktyvius sandorius, kuriuos sudarė kai kurios motinos su savo darbdaviais tam, kad gautų didesnes išmokas iš Sodros. Dabar už tai prokurorai jas persekioja pagal Baudžiamąjį kodeksą.

Bet ar taip nutiks ir nesąžiningiems leidėjams? Štai mano minėtoje publikacijoje dienraštį “Lietuvos žinios” leidžiančios bendrovės generalinis direktorius Valdas Vasiliauskas atvirai prisipažino:

“Rinkai tai yra dar vienas smūgis. tačiau mes turime atskirą viešąją įstaigą, per kurią mokame algas autoriams. Todėl smarkaii sąnaudos nedidės. Mokesčiai darbuotojams ūgtels 1 %.”

Sutinku, kad dideli mokesčiai labai skaudžai smogė žurnalistams ir žiniasklaidai. Žinau, kad valdžia juos įvedė labai blogu laiku. Bet… Jei jau dienraštis taip dažnai moko sąžiningai dirbti Seimo ir Vyriausybės narius, prokurorus, net Prezidentę, o pats, švelniai tariant, “gudrauja”, tai ko norėti iš visų kitų?

Moralizuojanti žiniasklaida naudojasi įstatymų spragomis ir dirba ant ribos su Baudžiamuoju kodeksu, o kitus moko moralės. Tais vienas Lietuvos parodoksų, bet taip jau yra.

Pavojus žiniasklaidai - pavojus demokratijai.

Šių metų pirmasis žurnalo “Valstybė” numeris išspsausdino bendrapavardės Aušros Radzevičiūtės straipsnį “Pavojus nacionaliniam saugumui: Baltijos šalių žiniasklaidos kaina – 1 mlrd. eurų?”.

Šiame straipsnyje spaudinama daugybė jau senokai žinomų dalykų apie žiniasklaidą Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Žiniasklaidos verslo situacijos ekonominio sunkmečio metu ir iki jo vertinimas profesionalų lūpomis – tai didžiausia straipsnio vertybė.

Štai buvusi ilgametė Latvijos laikraščio “Diena” redaktorė Sarmitė Elertė išsakė esmines pastabas apie tai, kodėl grėsminga padėtis žiniasklaidoje kelia pavojų demokratijai apskritai:

“Aš visiškai tikra, kad valstybė ir visuomenė turi ne tik teisę, bet ir pareigą pasirūpinti tuo, kad egzistuotų laisva erdvė demokratinei diskusijai. Jeigu žiniasklaida Baltijos šalyse taps politikos ar verslo grupių interesų gynimo įrankiu, tai bus milžiniškas smūgis valstybių vystymuisi.”

Žinoma, jau ir dabar šie procseai gerokai pasistūmėję ir Lietuvoje, ir kitose Baltijos šalyse. Galime net lengvai suskaičiuoti, kokios verslo grupės ir kiek įtakoja žiniasklaidą. Su politika viskas paprasčiau ir tuo pačiu sudėtingiau. Mat, dalis politikų, toks įspūdis, yra patys kontroliuojami verslo interesų.

Visgi man didžiausią įspūdį straipsnyje paliko dienraščio “Verslo žinios” vyriausiojo redaktoriaus ir generalinio direktoriaus viename asmenyje Rolando Baryso pozicija:

“Esame paaukoję labai daug komercinių projektų ir sprendimų dėl savo reputacijos. Mes tikime, kad mūsų valiuta yra reputacija. Bet kai kažkas atsiduria ant bedugnės krašto, kai į akis žiūri bedarbio dalia ir staiga ateina kažkas ir sako: “Mes tau duosime pinigų, bet reikia paslaugėlės”, ne visi atsispiria. Ši erozija jau prasidėjo, nes niekas nenori bankrutuoti. Tačiau jeigu manęs paklaustumėte, ką aš daryčiau, atsakau – pasirinkčiau bankrotą.”

Nesinori kaip nors dar labiau moralizuoti po tokio R. Baryso pasisakymo. Bet ši pozicija mums primena tik viena – visada yra bent du pasirinkimo variantai. Vienas labiau naudingas finansiškai, kitas – padeda išlaikyti tikrąsias vertybes. Todėl krizė ar ne krizė, bet pasirinkimas visada yra.

P.S. Minėtame straipsnyje dar buvo viena įdomi detalė. Manau, kad ji labai svarbi Lietuvos valdžiai. Prie vienos nuotraukos buvo pridėtas štai toks užrašas: “Bandančiam susigrąžinti savo įtaką Kremliui turėtų būti maloni žinia, kad visa Baltijos nacionalinė žiniasklaida atpigo iki 1 milijardo eurų. Ši suma sudaro apie 3 proc. metinio “Gazprom” pelno”.

Šia tema praėjusią savaitę kalbėjau su dienraščio “Verslo žinios” žurnaliste. Šiandien skaičiau publikaciją “Vienu ypu ir fotelį, ir taburetę užsėsti”.

Nors su mane kalbinusia kolege kalbėjome nemažai, palietėme įvairius aspektus, tačiau straipsnis gavosi, mano nuomone, silpnokas. Paprastai rubrika “Media” dienrašytyje “Verslo žinios” pasižymėdavo įdomiom ir pakankamai išsamiom publikacijom. Šioje buvo padaryta ir faktinių klaidų. Pvz., rašydama apei draudimą žurnalistui dirbti ir politiku, kolegė supainio tokį išaiškinimą pateikusią Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją su Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba. Tai dvi skirtingos organizacijos.

Džiaugiuosi, kad bent jau parašė apie mano asmeninę patirtį bandant derinti ryšių su visuomene veiklą ir žurnalistiką. Žinoma, galima buvo daugiau pridėti ir mano paties kritiško požiūrio į tokią veiklą, juolab, kad yra labai daug argumentų, kodėl ši profesija sunkiai suderinama su kitais įsipareigopjimais, o dažnai ir išvis nesuderinama.

Tačiau man keista pasirodė, kad kažkodėl kaip pagridninis herojus buvo pasirinktas tik vienas kolega – tai Frederikas Jansonas. Dar nežinau, kodėl būtent jis, bet būtų buvę gerai, jei publikacijoje būtų konkrečiau apie tai parašyta. Tas pats ir dėl paminėtos Zitos Kelmickaitės. Todėl neduoda man ramybės viena mintis – ar Frederiko Jansono atsiradimas publikacijoje nesusijęs su kokia nors konkrečia problema, kur yra ir “Verslo žinių” interesai? Norisi šią mintį vyti šalin, nes šiuo dienraščiu pasitikiu bene labiausiai. Gal kolegos kada patvirtins arba paneigs tokią nuomonę?

P.S. Aš manau, kad vienu metu žmogui aktyvi žurnalistika ir politika, verslas bei viešieji ryšiai yra nesuderinami.

Šiandien dienraštis “Verslo žinios” (autorė Agnė Gintautaitė) rašo apie periodinės spaudos verslo sunkmetį. Pagrindinė mintis labai aiški – nepadeda net akcijos.

Tačiau sunkmečiu geriau kalbėti ne apie tai, kas trukdo ar nepadeda verslui vystytis. Žymiai svarbiau surasti atsakymus ir patarimus, kurie padėtų išlikti ir galbūt net sustiprėti. Todėl nuoširdžiai nudžiugau A. Gintautaitės starispnyje radęs ir patarimų.

Tiesa, šiuos patarimus dalina ne pati žurnalistė, o jos kalbinti ekspertai. Bene labiausiai nudžiugino rasta įžvalga, kuri kalba apie dėmesį vartotojui. Štai “TNS Gallup” Svarbaiusių klientų aptarnavimo skyriaus vadovė Živilė Janukonienė pažymi, kad “laimės tie leidiniai, kurie aiškiau pateiks savo prekių ženklą, kurie pasiūlys tinkamiausią informacijos formą ir turinį savo pasirinktam skaitytojui”.

O svarbiausia, kad siūloma labai greitai leidiniams kuo nuodugniau pažinti savo sakitytojų auditoriją, rasti tinkamiausią komunikavimo su jais būdą. Žinoma, kyla logiškas klausimas, ar iki šiol dauguma leidinių turėjo gerus santykius su savo skaitytojais?

Galima dar papildyti – turintieji tą būdą ir nuolat tinkamai komunikuojantys jau lenkia konkurentus

Dienraštis “Verslo žinios” ir karjeros portalas www.cv.lt surikiavo bendroves, kuriose žmonių manymu, dirbti yra geriausiai. 2009 metų reitinge nugalėjo SEB bankas. Antroje vietoje Omnitel, trečioje Bitė Lietuva. Toliau rikiuojasi kiti bankai, telekomunikacijos bendrovės, aludariai, maisto produktų atstovai. Net Seimas papuolė į 14 vietą.

Tačiau į TOP 20 geidžiamiausių darboviečių nepapuolė nė viena žiniasklaidos priemonė – nė vienas dienraštis ar radijo stotis, net ir televizijos nepapuolė. Kodėl? Niekas nenori būti žvaigždėmis? Niekas nenori būti žurnalistu?

Norėčiau labai surengti apklausą, kiek žiniasklaidoje dirbančių žurnalistų patenkinti savo darbo vieta? Kurioje žiniasklaidos priemonėje dirti geriausia? Diskutuokime.