Dainius Radzevičius

Žurnalistai išbandė jėgas su kupiškėnais žaisdami lietuvišką ritinį

Savaitgalį Kupiškyje, gražioje marių saloje, vyko septintasis žurnalistų sąskrydis “Žurnalistai už taiką”. Atrodo, kad pusšimtis atvykusių kolegų gerai praleido laiką gražiame Kupiškio mieste ir jo prieigose.

Susitikimas prie nuostabios bažnyčios ir vienuolyno, bendri pietūs miesto stadione, lietuviško ritinio varžybos (rezultatas 2:2), pasivažinėjimas traukinuku-traktoriuku, maudynės ir smagus pasisėdėjimas ant marių kranto man pasirodė kaip niekada taikaus žurnalistų susibūrimo simboliai.

Paprastai į tokius renginius kviesdavome ir kolegas iš užsienio. Šį kartą taip sutapo, kad tie kolegos viešėjo Lietuvoje kiek anksčiau – LŽS Sporto klubo organizuotame tarptautiniame žurnalistų futbolo turnyre Druskininkuose. Todėl galėjome ramiai pasišnekučiuoti savi su savais apie savo gyvenimą. Nors po keletą kolegų atvyko iš Kauno, Klaipėdos, Šalčininkų, Vilniaus, Rokiškio. Kai kam pasirodė, kad kompanija negausi, bet man ji buvo labai jauki ir pagaliau galima buvo su visais nors kiek pabendrauti

Kadangi sąskrydyje ne vienas kolega turėjo ir fotoaparatą, todėl siūlau pasižiūrėti keletą nuotraukų ir akimirkų iš sąskrydžio.

Žurnalistų sąskrydis Kupiškyje 2010

P.S. Ačiū visiems, kurie atvažiavo, kurie buvo linksmi ir kantrūs, kurie iki vėlumos (o gal iki ankstaus ryto?) dalinosi su visais viskuo, ką patys turėjo atsivežę. Ypatingas ačiū rėmėjams.

Žurnalistų sąskrydis - galimybė susibėgti žurnalistams iš visos Lietuvos

Rugpjūčio 14-15 dienomis Lietuvos žurnalistų sąjunga rengia jau septintąjį žurnalistų sąskrydį „Žurnalistai už taiką“. Šį kartą kolegos kviečiami apsilankyti svetingame Kupiškio rajone.

Renginyje tradiciškai kviečiami dalyvauti visi kolegos žurnalistai, kurie priklauso bet kuriai žurnalistų organizacijai arba yra laisvi ir nepriklausomi.

Šį kartą sąskrydis prasidės kultūrine-pažintine programa – numatytas apsilankymas Palėvenės dominikonų vienuolyne ir bažnyčioje (čia pakrikštytas architektas L. Stuoka-Gucevičius, vienintelis Aukštaitijoje vėlyvojo baroko pavyzdys). Vėliau numatyti bendri pietūs gamtoje.

Po pietų numatytos ripkos varžybos, lauko tenisas, kvadratas. Norintieji galės pasivažinėti traukinuku.

Pirmajame LŽS sąskrydyje 2004 metais žurnalistai surengė išbandymą purvu tuometiniams ministrams J. Olekui ir A. Kundrotui

Vakarop visi žurnalistai įkurs savo stovyklą Kupiškio marių saloje (gyvenimas palapinėse). Bus galima pasiplaukioti vikingų laivu. Na o bendra vakarienė turėtų sujungti visus kolegas bendram stalui – sąskrydžio dalyvių laukia tradicinė medžiotojų sriuba „bliauka“ ir tradicinis lietuviškas alus.

Vakare bus galima pasiklausyti autentiško vietos kolektyvo „Kupkėmis“. Po to muzikinę estafetę perims grupė „Netiekto“, o kantriausi ir aktyviausi galės linksmintis ir šokti iki paryčių diskotekoje su DJ.

Rytas žurnalistus pasitiks ne tik gražiu saulėtekiu bet ir bendrais pusryčiais – kopūstų sriuba su bandelėmis. O tuomet jau visos galimybės pakeliauti po Kupiškio rajono gražiausias vietas ir pasigėrėti gamta. Arba toliau bendrauti nuostabioje Kupiškio marių saloje.

Tie, kas susidomėjo ir nori dalyvauti sąskrydyje, visą informaciją ras www.lzs.lt .

Žurnalistai mėgsta žaisti futbolą

Vakar galutinai paaiškėjo Pasaulio futbolo čempionato finalininkų pora – tai Ispanija ir Olandija. Bet net Lietuvos sporto žurnalistams liko neatsakytas klausimas: kodėl vienos futbolo komandos žaidėjų vienu metu aikštelėje yra 11?

Šiuo klausimu vakar vienas kolega žurnalistas nokautavo garsiausius Lietuvos sporto žurnalistus ir komentatorius. Net ir tie, apie kuriuos sakoma, kad “jis viską žino apie futbolą”, vakar tik rankomis skėsčiojo ir murmėjo “nežinau”.

O atrodė, kad dar iki finalo sporto žurnalistai persiskaito ne tik statistiką apie žaidėjus, jų karjeros istoriją, valstybes, kurios pateko į čempionatą, bet ir apie pačio futbolo istoriją.

Labai tikiuosi, kad per likusias dvejas varžybas dar išgirsiu atsakymą į tokį sudėtingą klausimą – kodėl būtent po 11 žaidėjų gainioja kamuolį? Nes kitaip toks klausimas, kurio negali atsakyti nė vienas Lietuvos sporto žurnalistas, gali tapti metų “bajeriu”.

P.S. Kai kilo toks klausimas, pabandžiau pats ieškoti atsakymo. Kol kas neradau. Bet sužinojau, kad žaidimo šaknys siekia Antikos laikus (“sphaira” – Graikijoje ir “ollis” – Romos imperijoje). Renesanso laikais Italijoje buvo žaidžiamas artimesnis šių dienų futbolui calcio (dar ir dabar italai futbolą vadina šiuo žodžiu). Toks futbolas, koks žinomas šiandien, buvo pradėtas žaisti XIX amžiaus viduryje (1848 m.), Anglijoje. 1863 m. buvo galutinai nuspręsta dėl pagrindinių futbolo taisyklių (pagrindinė – kamuolį rankomis gali liesti tik vartininkas) ir įkurtas pirmasis futbolo klubas Sheffield Football Club, o 1872 m. Anglijos futbolo asociacija (Football Accciation, FA) suorganizavo pirmas varžybas – Challenge Cup.

LDB siūlo nedaug darbo vietų žurnalistams. Bet siūlo

Ar šiuo metu darbo netekusiam žurnalistui gali būti naudinga Lietuvos darbo birža (LDB)? Tokį klausimą sau užduodu nuolat ir panašiai manęs klausia kolegos, kurių redakcijos staiga nusprendžia atsisakyti dalies žurnalistų.

Seniai yra žinoma tiesa, kad geriau vieną kartą pabandyti, nei šimtą kartų išgirsti. Tikrai nelinkiu vieną kratą kam nors tapti bedarbiu. Tačiau siūlau pasižiūrėti į LDB duomenų bazę ir pačiam sau įvertinti “kas būtų, jeigu būtų”.

Visų pirma mane labai nustebino LDB duomenys rašytojų, žurnalistų ir kitų giminiškų profesijų žmonių registraciją LDB duomenų bazėje. Taip pat ir nustebino, jog ten tikrai yra ir darbdavių, ieškančių šių profesijų atstovų.

Štai ką rodo 10 metų duomenys apie minėtų profesijų pasiūlą ir paklausą – tik 2007 metais beveik nebuvo darbo biržoje žurnalistų ar giminiškų profesijų atstovų, kuriems nebūtų galėjusi LDB pasiūlyti darbo. Realiai skirtumas tarp pasiūlos ir paklausos buvo vos 9 vietos.

Įdomu ir tai, kad net ekonominiu sunkmečiu per beveik tris šių metų mėnesius buvo siūloma bent 10 darbo vietų žurnalistams per LDB. Taip pat siūlytos 9 darbo vietos redaktoriams. Kita įdomi tendencija – registruotų bedarbių redaktorių yra pakankamai daug. Juk vien šiemet užregidtruoti net 22 bedarbiai redaktoriai.

Galima būtų svarstyti, kokios tikrosios priežastys pavertė redaktorius bedarbiais. Taip pat labai įdomu būtų sužinoti, kiek šių redaktorių tuo pačiu metu buvo ir bendrovės vadovais, kurie rūpinosi verslo reikalais. Juk gali būti, kad labai sėkmingi redaktoriai bedarbiais tapo tik todėl, kad mokėdami kurti gerą turinį ir vadovauti kūrybiniam kolektyvui, jie nesugebėjo vystyti žiniasklaidos verslo.

Rašytojai, žurnalistai ir giminiškų profesijų specialistai darbo biržoje

Tačiau taip pat reikia pradėti labai rimtai kalbėti, ar tos LDB siūlomos darbo vietos yra tokios, kurios tenkina darbo ieškančius žmones? Kai kas gali pasakyti, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima arba kad krizės metu bet koks darbas yra savaime vertybė. Tačiau galime pastebėti, kad vis dažniau ieškoma žurnalistų, kuriems siūloma tapti ir vadybininkais. Paprastai kalbant, pats gali rašyti ir dar turi ieškoti reklamos užsakovų. Neretai tai reiškia, kad eidamas imti interviu pas tą patį žmogų iš jo įmonės turi prašyti dar ir reklamos užsakymų. Tai lyg ir panašu į prodiuserinę kompaniją, tik žymiai prastesnę.

Kita vertus, akivaizdu ir tai, jog LDB turimi duomenys apie bedarbius žurnalistus neatspinti realios padėties. Tikrai žinau, kad dalis kolegų nenori (kai kas dėl kai kurių mitų ir keistų įsitikinimų) registruotis bedarbiu ir nuolat bando kaip nors versti atsitiktiniais darbais ir už jais gautais honorarais. Dalis kolegų pararadę žurnalisto darbą griebėsi kitoskios veiklos – kartais artimos žurnalistikai arba bet kokios kitos.

Beje, atrkreipiau dėmesį, kad per LDB buvo ieškoma net 7 techninių tekstų autorių. Tačiau potencialių darbuotojų LDB neturėjo pasiūlyti. Tai lyg ir reiškia, kad tokių specialistų reikia ir trūksta. Kita vertus, ne kiekvienas be specialių žinių gali būti geru techninių tekstų autoriumi.

Bet kuriuo atveju verta prisiminti prognozes apie sitauciją žiniasklaidos rinkoje. Jei praėjusiais metais reklamos rinka mūsų šalyje smuko apie 40 procentų, tai šiais metais tas kritimas gali būti dar iki beveik 20 procentų. Reiškia, situacija neturėtų lengvėti.

Tačiau aišku ir tai, jog norintys konkuruoti rinkoje leidiniai ar kitos žiniasklaidos priemonės neturi šansų išlikti ir tapti lyderiais, jei taupys vien kūrybinių žmonių sąskaita. Bet kokie techniniai sprendimai niekam nebus reikalingi, jei nebus ką transliuoti ar publikuoti. Tą patį neseniai kalbėjome ir LRT tarybos posėdyje. kuomet buvo sprendžiamas klausimas, kaip reikia subalansuoti biudžetą, kad ne tik buhalterinės eilutės gražiai atrodytų, bet ir vartotojas gautų tinkamą produkciją.

Galiu priminti ir dar vieną dalyką – dalis redakcijų darbuotojų ieško tiesiogiai arba per Lietuvos žurnalistų sąjungą. Todėl interneto svetainėje www.lzs.lt kartais taip pat publikuojami vieši darbo pasiūlymai. Pvz., šiuo metu “Žinių radijas” ieško verslo naujienų redaktoriaus, “Tauragės kurjeriui” reikia žurnalisto. kaune žurnalisto ieško VšĮ “Projektvita”.

Šiaulių krašto žurnalistai jau aštuntą kartą kals „Metų vinis“. „Metų vinys“ – tai vienintelis Lietuvoje laikraščių, televizijų ir radijo brolių bei sesių renginys, kuriame apdovanojama ne už gerus darbus ar išmintingą žodį, bet įvertinimo sulaukia įvairių komiškų, tragikomiškų, paradoksalių situacijų autoriai ar dalyviai.

Šiandien gavau kolegų kvietimą kovo 26 dieną 19 valandą atvykti į Jaunimo centrą (Vytauto g. 103a, Šiauliai), kur ir bus teikiamos tos “Metų vinys”. Žinoma, kad važiuosiu! Nes tikrai noriu išgirsti žurnalistus, besijuokiančius iš savęs. Ne iš kitų, o būtent iš savęs. Šiame renginyje jau tradiciškai tampa privaloma puiki nuotaika, nuginkluojanti šypsena ir laisvai nerūpestingai iškilminga apranga. Tai tikrai yra ne šiaip dar vienas renginys – tai reiškinys.

O svarbiausia, kad gautame kvietime radau šiauliečių nuostabą, jog jiems patiems sunku patikėti, kad iš savęs moka juoktis jau tiek daug metų. Vis dar moka juoktis. Net ir krizės metu. Todėl labai gražiu “Metų vinių” simboliu tampa sukurtas Sido (gal ir Aksomaičio)ketureilis:

Vinims, nors sunkmečio kūju daužytoms ir lankstytoms,
Nebaisios anei rūdys, anei Landsbergis, anei mirtis.
Net ir aptalžyta vinis tvirtesnė bus už šimtą plytų,
Greičiau jau priekalas suskils į šipulius, nei užsilenks vinis…
(naujasis klasikas Sidas)

Valentinas Pečininas (Romo Bagdono fotografija)

Šiandien lankausi Panevėžyje. Formaliai – darbo reikalais. Mat, Lietuvos žurnalistų sąjungos Panevėžio skyriaus žurnalistai organizavo susirinkinimą ir savo naujuoju lyderiu išsirinko kolegą fotografą Valentiną Pečininą. Jis pakeitė iki šiol 3 metus skyriaus pirmininko pareigas užėmusią Virginiją Sipavičienę.

Nors šiuo metu vyksta LŽS organizuojamas seminaras žurnalistams apie šios profesijos perspektyvas ir iššūkius (lektorius Džiugas Paršonis – VU lektorius, nezinau.lt autorius), nesusilaikiau nepaskelbęs šios žinios jau dabar.

Valentinas iš karto atkreipė ne tik mano, bet ir kitų iš Vilniaus atvykusių kolegų dėmesį. Visų pirma todėl, kad šiandien susirinkime tarp Panevėžio žurnalistų įsiplieskusią diskusiją apie praeities problemas Valentinas ryžtingai nutraukė tuščią laiko gaišimą pasiūlymu ieškoti ateities veiklos. Todėl šiuo metu negausus (vos 11 žurnalistų vienijantis) LŽS Panevėžio žurnalistų skyrius nauju lyderiu ir pasirinko Valentiną o artimiausiu metu sieks į bendrą veiklą įtraukti kuo daugiau kitų kolegų. Labiausiai norima įtraukti jaunimą.

O tai, mano galva, Valentinas su savo dviem naujom pavaduotojom galės padaryti nesunkiai. Juokavome, kad toks profsąjungos lyderis padės apginti bet kurį – Valentinas yra ne tik žurnalistas, fotomenininkas, bet jis dar ir vadovauja JKA Lietuvos karate asociacijai. Turi JKA juodą diržą – 3 dan. Juokavome, kad jei kas pabandys nuskriausti kurį nors žurnalistą Panevėžyje – atsakas bus rimtas.

Galima priminti, kad Valentinas be sportinių pasiekimų turi ir įvairių apdovanojimų už savo fotografijų darbus.

Apdovanojimai:

1999 m. „FujiPress“ fotografijos konkursas. Tema – „Sportas”, 3 vieta
2005 m. „Tai Lietuva“- Lietuvos spaudos fotografija. Temos „Kultūra” nugalėtojas
2007 m. Lietuvos spaudos fotografija 07. Temos „Gamta ir jos apsauga” nugalėtojas

Tačiau labiausiai džiaugiuosi, kad ekonominė krizė ir didelis žurnalistų nedarbas Panevėžyje paskatino kolegas burtis ir padėti vieni kitiems. Tai ir yra geriausia žinia. Sėkmės jiems. O tie, kas norės prisijungti prie panevėžiečių žurnalistų bendruomenės, gali rašyti Valentinui Pečininui adresu info@baltasisvoras.lt.

Pasveikink laisvą žurnalistiką. Bet ne atsisveikink!

Šiandien Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisija atsiuntė ilgai lauktą ir labai svarbų dokumentą, kuris, tikiuosi, padės žurnalistams ne tik aiškiau suprasti etikos normas, bet ir tinkamai įvertinti situacijas, kai žurnalistams siūlomos ar įteikiamos dovanos, kyla kitokie interesų konfliktai.

Nesinori nieko vertinti ar papildomai komentuoti. Tereikia paskaityti šias rekomendacijas. Prieš tai, matyt, verta priminti, kad Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisija siekia sukurti realią žurnalistų savitvarkos sistemą, pirmiausia patiems žurnalistams vertinant savo organizacijos narių etiką.

Etikos komisija įkurta LŽS Valdybos 2009 m. kovo 21 d. sprendimu. Iki tol LŽS narių etikos klausimais rūpinosi LŽS Valdyba, o iki 2006 m. LŽS suvažiavimo – Garbės teismas.

__________________________

KOMENTARAS DĖL INTERESŲ KONFLIKTŲ

2010-02-12
Vilnius

Žurnalistai interesų konflikto zonoje

Interesų konfliktas kyla tada, kai asmuo, dirbdamas vieno intereso labui, tuo pačiu įsipareigoja kitam interesui. Išlikti lojaliu skirtingiems interesams sudėtinga. Tai sukelia moralinį diskomfortą, smukdo pasitikėjimą, trukdo dirbti profesionaliai. Šio konflikto zonoje vis dažniau atsiduria kolegos žurnalistai. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas neapibrėžia interesų konflikto sąvokos, todėl lieka plati dirva interpretacijoms.

Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisija gauna prašymų įvertinti vieną ar kitą situaciją interesų konflikto požiūriu. Žurnalistams kyla dilemų, kaip elgtis, kad būtų išvengta interesų konflikto.

Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas (toliau – Etikos kodeksas) draudžia žurnalistui, kuris vykdo savo veiklą, prisiimti bet kokius įsipareigojimus, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui (25 str.). Ar reiškia, kad be profesinės veiklos žurnalistas negali užsiimti jokia kita veikla?

Teisė ir etika

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, išnagrinėjusi situaciją Jurbarko rajone, 2009 m. liepos 13 d. paskelbė, kad žurnalistė D. B., dirbdama žurnalistės darbą ir Jurbarko rajono savivaldybės Taryboje, pažeidžia Etikos kodekso 25 straipsnio nuostatas. D. B. nuomone, darbas rajono laikraštyje ir atstovavimas rinkėjams rajono Taryboje neprieštarauja darbo teisei.

Teisė ir etika yra skirtingi dalykai. Teisės pažeidimas ne visada reiškia etikos pažeidimą. Asmuo, nevykdantis įsipareigojimo išlaikyti kitą asmenį, pavyzdžiui, tėvas neskiriantis pinigų vaiko išlaikymui, nusižengia teisės normoms, tačiau niekam nešauna į galvą priekaištauti jam dėl profesinės etikos nesilaikymo.

Žurnalistika – tai sritis, kur etika ir teisė susijusios komplikuotais tarpusavio priklausomybės saitais. Kartais tam, kad išliktų etiškas, žurnalistas sulaužo taisykles ir joms nusižengia. Kiekvienas žurnalistas, gvildendamas sudėtingas temas, susiduria su apsisprendimo problema: teisė ar etika. Iš esmės tai vertybių hierarchijos, kitaip tariant – pasirinkimo, apsisprendimo ir interesų konflikto klausimas.

Lietuvos radijo ir televizijos Taryba 2009 m. spalio 6 d. nurodė LRT radijo ir televizijos laidų vedėjai Z. K. per nurodytą terminą pasirinkti: žurnalistiką ar politiką ir pareigas Vilniaus miesto savivaldybėje. Z. K. manymu, ji galėjo sėkmingai derinti savo pareigas savivaldybėje ir LRT, todėl kreipėsi į Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, prašydama išaiškinti, ar 2009 m. liepos 13 d. sprendimas dėl Jurbarko rajono žurnalistės ir tarybos narės D. B. taikytinas ir visais kitais analogiškais atvejais ir ar pagrįstai šio sprendimo nuostatos taikomos ir televizijos laidų vedėjams, neturintiems žurnalisto išsilavinimo, tokiu būdu jų darbą prilyginant profesionalaus žurnalisto darbui. Komisija išaiškino, kad kiekviena situacija yra individuali, todėl 2009 m. liepos 13 d. sprendimas negali būti taikomas visiems vienodai, o kartu priminė, kad Etikos kodeksas yra taikomas visiems, dirbantiems žurnalistinį darbą, tarp jų ir laidų vedėjams. Komisijos nuomone, laidų vedėjai, kaip ir žurnalistai, gali susidurti su interesų konfliktu. Z. K. atsisakė veiklos savivaldybės taryboje, pasirinko darbą televizijoje. Šiam apsisprendimui įtakos turėjo ir griežta darbdavio, t. y. LRT vadovybės, pozicija.

Žurnalistai ir politikai

Vieni pavojingiausių interesų konfliktų žurnalistikoje – žurnalistų įsipareigojimai politikams, dalyvavimas politinėje veikloje, funkcijos administracinėse ir politinėse organizacijose. Žurnalisto suverenas yra skaitytojas, klausytojas, žiūrovas. Savivaldybės tarybos nario, parlamentaro suverenas – partija, kuri iškėlė kandidatą ir jį rėmė. Lietuvoje savivaldybių tarybų nariai renkami tik pagal partijų sąrašus, tad nepartiniai asmenys į kandidatų sąrašus gali patekti tik kuriai nors partijai palaiminus. Tad derindamas tarybos nario ir žurnalisto veiklą asmuo įsivelia į interesų konfliktą. Ar sugebės žurnalistas, priklausydamas valdančiajai daugumai, kritikuoti valdžią? Arba, priešingai, būdamas opozicijoje, konstruktyviai vertinti valdžios žingsnius, susilaikyti nuo kritikos? Jei žurnalistas nori valdyti, jis gali siekti valdžios, tačiau turi pasitraukti iš žurnalistikos. Skaitytojas, klausytojas ar žiūrovas turi būti tikras, kad jam teikiama informacija yra nešališka.

Politinė veikla susijusi su pačiom įvairiausiom gyvenimo sritim ir nėra sričių, tolimų nuo politikos, todėl neatsargu teigti, kad kultūros laidos vedėjas, dirbdamas ir savivaldybės taryboje, neįsivels į interesų konfliktą svarstant, pavyzdžiui, gatvių apšvietimo klausimą. Tačiau ir kultūros įstaigų veikla, ir gatvių apšvietimas finansuojami iš to paties biudžeto. Susisaistęs su politikais žurnalistas daug dažniau gundomas taryboje svarstomus reikalus perkelti į laikraščių puslapius.

Politiko kelią pasirinkęs žurnalistas dažniausiai teigia, kad taip jis geriau atstovaus gyventojų interesams. Tačiau žurnalistas turi kontroliuoti valdžios sprendimus. Tad tapatindamasis su politikais ir norėdamas atstovauti rinkėjams, jis verčiau atsisakytų profesionalaus žurnalisto darbo.

Žurnalistų angažavimasis su politikais pasireiškia įvairiausiais būdais. Vyriausioji rinkimų komisija 2009 m. lapkričio 26 d. kreipėsi į žurnalistų ir leidėjų organizacijas, informuodama apie nevienodas politinės reklamos skleidimo sąlygas Šilalės rajono laikraštyje „Šilalės artojas”. Laikraštis atsisakė spausdinti kandidato reklamą. Laikraščio redaktorė L. Ž., kuri kartu yra ir laikraštį leidžiančios bendrovės direktorė, apygardos rinkimų komisijos nariams paaiškino, kad „savo laikraštyje šio kandidato reklaminės medžiagos nespausdins“, kito kandidato reklama buvo spausdinama. VRK surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą ir perdavė medžiagą teismui. VRK nuomone, laikraštis skleidė informaciją pagal išankstinius nusistatymus ir tenkino grupinius, politinius interesus. Sunku įsivaizduoti nešališką žurnalisto darbą žiniasklaidos priemonėje, kurio vadovai demonstruoja palankumą kuriai nors politinei partijai.

2009 m. lapkričio mėnesį LŽS Etikos komisiją pasiekė informacija apie dviejų Biržų rajono redakcijų nesantaiką, kuri persikėlė į laikraščių puslapius. Vieno laikraščio kritikų gretose atsidūrė rajono Tarybos narys K. S., kurio pavardė yra kito laikraščio metrikoje. Jeigu S. K. tikrai dirba laikraščio korespondentu, tuomet nusižengia Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksui. Politikai paprastai siekia apriboti žiniasklaidą, prisijaukinti ją, sudrausminti žurnalistus, matyti juos savo pusėje. Kuo glaudesni ryšiai su politikais, tuo didesnė grėsmė žurnalistų nepriklausomumui, nešališkumui.

Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisija gavo paklausimą, kuriame teiraujamasi, ar suderinamos žurnalisto ir Seimo nario padėjėjo pareigos, nurodant, jog E. Z. dirba Seimo nario padėjėju-sekretoriumi ir tuo pačiu Skuodo laikraščio žurnalistu. E. Z. atsakė, kad nepažeidžia įstatymų, o „politinį nepartinio Seimo nario pasitikėjimą laiko didele garbe ir nė nemano jaudintis dėl žmogiško pavydo, kuriuo „serga” kai kurie tokio pasitikėjimo neturintys kolegos“. Prisiimdamas įsipareigojimus skaitytojams ir politikui, E. Z., pats to nesuvokdamas, atsidūrė pačiame interesų konflikto epicentre.

Interesų konflikto pavojingumas

Šis konfliktas pasireiškia pačiomis įvairiausiomis formomis. Net kasdienė mokytojo veikla, jei jis verčiasi korepetitoriaus praktika ir vertina mokinį, sukelia interesų konfliktą. Žurnalistams, kurie rengia medžiagas apie automobilius, gamintojai kartais suteikia galimybę ilgesnį laiką nemokamai naudotis automobiliu, kad šis deramai įvertintų jo privalumus ir trūkumus. Nemokamai nauju automobiliu besinaudojančiam žurnalistui vargu ar pavyks išlikti nešališku. Būti lojaliu vienu metu skaitytojui ir gamintojui neišeina.

Žurnalistika yra visuomenės pasitikėjimo profesija. Žurnalisto reputacija nulemia jo vertę. Jei žurnalistas įsipainioja į interesų konfliktą, jis tampa lengvai pažeidžiamas, pasitikėjimas juo gali susvyruoti. Todėl esminė profesionalaus žurnalisto veiklos sąlyga – jo saugumo užtikrinimas. Dar neturime taisyklių, kurios padėtų žurnalistui apsispręsti, kaip elgtis, kad savo darbe jis jaustųsi saugus, kurios užtikrintų žurnalisto veiklos patikimumą, apsaugotų silpnąsias ir lengvai pažeidžiamas puses. Greta sąžiningumo ir nešališkumo yra dar vienas būdas užtikrinti saugumą – tai interesų konflikto vengimas. Net kai žurnalistas užsiima veikla, kuri neprieštarauja jo profesinei veiklai, jo pareiga būtų informuoti apie tai darbdavį.

Žurnalistai ir viešieji ryšiai

Pasitikėjimą žurnalisto profesionalumu gali griausti interesų konfliktai, kylantys iš santykių su viešaisiais ryšiais ir ryšiais su visuomene. Žiniasklaida ir viešieji ryšiai panašūs visuomenės informavimo procesų išmanymu, tačiau žurnalistai atsakingi už objektyvų informavimą, o viešųjų ryšių užduotis – formuoti visuomenės nuomonę.

Žurnalistai informuoja kaip įmanoma nešališkiau. Ryšių su visuomene darbuotojas visada yra vienoje pusėje su darbdaviu. Šiame uždavinių skirtume slypi interesų konfliktas, į kurį veda abiejų funkcijų vykdymas vienu metu. Žurnalistas, dirbdamas ir atstovu spaudai, praranda patikimus skaitytojus, taip pat juos praranda žiniasklaida, kurioje jis dirba. Artimi žurnalistų ir ryšių su visuomene darbuotojų santykiai gali virsti draugišku spaudimu žurnalistams. Šiandieninė situacija rodo, kad demarkacinė linija tarp žurnalistikos, ryšių su visuomene ir viešųjų ryšių nyksta, nes vis daugiau profesionalių žurnalistų dirba abiejuose frontuose.

Lietuvos situacija ypatinga dar ir tuo, kad ryšių su visuomene ir viešųjų ryšių darbuotojai gali tapti žurnalistų profesinio susivienijo nariais. Narystę užtikrina žurnalisto išsilavinimas.

Užsiimdamas vienu metu žurnalistine ir viešųjų ryšių veikla (rašydamas reklaminius straipsnius, dirbdamas įmonės atstovu spaudai ir kt.) žurnalistas laužo profesinės etikos normas. Tačiau tokią veiklą sėkmingai gali derinti žiniasklaidos darbuotojai, nepretenduojantys į profesionalaus žurnalisto vardą (profesionalaus žurnalisto statusas Lietuvoje neįteisintas), dirbantys įvairių firmų leidiniuose, redaguojantys biuletenius, t. y. užsiimantys veikla, panašia į žurnalistiką.

Žurnalistai ir dovanos

Posovietinių šalių, įskaitant Lietuvos, žurnalistų forume Maskvoje 2009 m. gruodžio mėnesį dalyvavę keletas Lietuvos žiniasklaidos priemonių atstovai dovanų gavo Rusijos valstybinės naujienų agentūros nešiojamus kompiuterius, kurių vieno vertė apie 900 litų. Dovanas teikusi naujienų agentūra teigia, kad tokiu būdu norėjusi pabrėžti modernų žurnalistų darbo pobūdį modernioje aplinkoje.
Etikos kodekso 27 str. nurodo, kad žurnalistas neturi teisės priimti dovanų, mokamų kelionių ir kitokio įsiteikimo, kuris gali pakenkti jo nepriklausomumui. Žurnalistas kiekvienu atveju privalo pranešti visuomenei apie gautą bet kokią paramą, išskyrus viešosios informacijos rengėjo, su kuriuo žurnalistą sieja darbo ar kūrybiniai santykiai. Etikos kodekso 28 straipsnis nurodo, kad žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas turi atsiriboti nuo bet kokių mėginimų jam įsiteikti apdovanojimais, privilegijomis ir pan.

Ar seminare Maskvoje Baltijos šalių žurnalistai tapo dovanų įkaitais? Lietuvoje ši tema tapo aktuali praėjus maždaug dviem mėnesiams po įvykio. Dovanų gavėjai apie dovanas viešai nepranešė. O jei norėtų pranešti, kaip turėtų tai padaryti? Etikos kodeksas įpareigoja, bet vykdymo procedūros nenumato. Iki šiol neteko susidurti su atvejais, kad žurnalistai viešai skelbtų apie gaunamas dovanas ar paramą.

Yra dar keli svarbūs aspektai, vienas iš jų – dovanų vertė. LŽS Etikos komisijos nariai, vertindami situaciją, reiškė įvairias nuomones. Apie kokio dydžio dovanas žurnalistas privalo pranešti: visas, pradedant knyga ir rašikliu, ar tik vertingas? Šios dovanos turi ir komercinę pusę – kompiuterių savininkams leidžiama nemokamai pasinaudoti kai kuriais agentūros produktais. Jeigu kompiuteriai dovanojami su intencija, kad galbūt atitinkamas leidinys pirks naujienų agentūros paslaugas, o kompiuteris yra priemonė perduoti ir sutalpinti reklamuojamus informacijos produktus, tai etikos pažeidimo galima ir neįžvelgti.

Susimąstyti verčia tai, kad dovanas teikė užsienio šalies valstybinė agentūra. Nemokamų pietų, kaip žinia, nebūna. Į klausimą, ar Baltijos šalių žurnalistai, priimdami šias vertingas dovanas, atsidūrė interesų konflikto zonoje, reikėtų atsakyti: labiau taip negu ne.

Interesų konfliktas ir etika

Interesų konfliktai gali būti realūs, kai klausimą būtina spręsti „čia ir dabar“, arba galintys kilti ateityje. Todėl vengiant įsivelti į interesų konfliktus labai svarbus vaidmuo tenka etikos normoms. Jos tarsi alyva, sumažinanti trintį visuomenės mašinoje.
Klasikinė etikos dilema glūdi tame, kad nebūna idealaus sudėtingų situacijų sprendimo. Žurnalistui, sprendžiančiam dilemą, tenka vienas vertybes aukoti kitų vardan.

Ekonominio sunkmečio sąlygomis mažų redakcijų darbuotojams iškyla reali grėsmė netekti darbo, todėl išlikti stengiamasi visais įmanomais būdais, sutelkiant visų darbuotojų pastangas. Tampa įprasta, kad žurnalistai užsiima ir reklamos paieškomis. Šis kelias labai slidus. Ekonomiškai stiprių leidinių darbuotojams net į galvą nešauna, kad taip gali būti. Mažų leidinių žurnalistai turi būti susiformavę labai tvirtas moralines nuostatas ir nė akimirkai neužmiršti, kad reklamos užsakovas gali siekti daryti įtaką publikacijos turiniui.

Interesų konfliktas savaime nėra pažeidimas ar nusižengimas. Tai situacija, kai gali kilti nepageidaujamų pasekmių. Joks kodeksas negali uždrausti asmeniui turėti įvairių interesų, tačiau juos tvarkyti reikėtų taip, kad nekiltų interesų konfliktų. Žurnalistui reikėtų vengti imtis temų, kylančių iš jo asmeninių interesų. Pamokanti yra užsienio praktika, kai žurnalistui draudžiama nušviesti temą, kuri susijusi su jo nedarbine (visuomenine) veikla. Jei žurnalistas dalyvauja organizacijoje, kuri kovoja prieš genetiškai modifikuotų organizmų platinimą, jis negali apie tai rašyti, nes tai neužtikrins informacijos nešališkumo.

LŽS Etikos komisijos pirmininkas
Viktoras Trofimišinas

Jau beveik savaitę vyksta diskusijos tarp kolegų žurnalistų apie kai kurių Lietuvos, Latvijos ir Estijos žurnalistų dalyvavimą vienoje konferencijoje Maskvoje, kur visi dalyviai dovanų gavo ir per 250 eurų kainuojančius kompiuterius. Keliamas paprastas klausimas – kaip reikia vertinti tokias dovanas ir kaip turėjo su jomis pasielgti žurnalistai?

Atsakymų galima ieškoti diskusijose. Labai laukiu, kol savo nuomonę paskelbs ir Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisija. Tačiau prieš skelbiant bet kokius įvertinimus ir nuomones, verta atsiversti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą. Ten radau bent tris straipsnius, kurie pateikia gana neblogus komentarus ir patarimus žurnalistams. Tiesa, aiškumo trūksta.

Visų pirma, man įsimintinas yra straipsnis, kuris sako, jog vykdydamas savo veiklą žurnalistas neturi teisės prisiimti jokių kitų įsipareigojimų, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui. Be to, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas turi atsiriboti nuo bet kokių mėginimų jam įsiteikti apdovanojimais, privilegijomis ir pan. Tai vieni pagrindinių jo nepriklausomumo nuo išorinių veiksnių garantų. O kaip atpažinti, kai kas nors nori įsiteikti? Manau, kad kiekvienoje situacijoje reikia spręsti atskirai. Juk jei draugai ar pažįstami sveikina gimtadienio proga, kas tai yra? O jei žurnalistas turi draugų ir pažįstamų tiek, kiek kažkada apsilankė LTV laidos “Spaudos klubas” vedėjo Audriaus Siaurusevičiaus jubiliejiniame gimtadienyje?

Galime svarstyti, ar dalyvaudami konferencijoje Maskvoje ir gaudami vienokias ar kitokias konferencijos dalyvių dovanas žurnalistai prisiėmė kokius nors įsipareigojimus? Manau, kad ne. Bent jau kol kas tikiu, kad Letuvos žurnalistai to nepadarė. O jei prisiėmė (pvz., parengti kokią laidą ar pan.) – tai jau etikos pažeidimas.

Dar vienas etikos kodekso straipsnis sako, kad žurnalistas neturi teisės priimti dovanų, mokamų kelionių, apmokamų atostogų ir kitokio įsiteikimo, kuris gali pakenkti jo nepriklausomumui. Kokios kelionės turimos omenyje – dalykinės ar atostogų? Kai kurių Vakarų šalių redakcijos nesutinka, kad net už dalykines keliones kas nors sumokėtų. O Lietuvos žurnlaistus už ES pinigus dažnai vežasi pažintinėms kelionėms į Briuselį dauguma išrinktų europarlamentarų. Žinau, kad kolegų žurnalistų nakvynės Maksvoje ir kai kurias kitas su kelione ir konferencija susijusias išlaidas apmokėjo renginio organizatoriai. Taip vyksta dažnai. Aš pats esu dalyvavęs ne viename renginyje, seminare, konferencijoje Lietuvoje ir užsienyje, kur su renginio organizavimu susijusias visas išlaidas sumoka organizatoriai: dalyvių maitinimą, nakvynę, kelionės išlaidas ir pan. Svarbus kriterijus – ar tai gali pakenkti žurnalisto nepriklausomumui? Manau, kad tai priklauso nuo kiekvieno atvejo individualiai. Pavojus yra.

Tačiau etikos kodeksas turi vieną labai svarbią nuostatą apie viešumą – žurnalistas kiekvienu atveju privalo pranešti visuomenei apie gautą bet kokią paramą, išskyrus viešosios informacijos rengėjo, su kuriuo žurnalistą sieja darbo ar kūrybiniai santykiai, mokamą atlyginimą ar suteiktą paramą. Todėl jei traktuojame dalies Lietuvos žurnalistų pakvietimą į konferenciją Maskvoje, apmokėtas kokias nors išlaidas, dovanas kaip paramą, tai lieka vienintelis klausimas – kaip ir kur tai pranešti žurnalistams? Etikos kodeksas nenurodo. Tai reiškia, kad pats žurnalistas turi pasirinkti būdą ir priemonę, o tai jau yra subjektyvu ir gali kelti naujų klausimų – ar efektyviai parnešė, kada tai reikėjo padaryti ir pan.

Todėl akivaizdu, kad diskusija reikalinga ir jos pagrindinis tikslas – padėti žurnalistams ne tik išvengti interesų konfliktų, bet ir užkirsti kelią bet kokioms spekuliacijoms ateityje.

Šiandien ir rytoj minint Tarptautinę kovos su vėžiu dieną inicijuojama žurnalistų, žymių sportininkų ir gydytojų akciją, kurios metu siekiama atkreipti dėmesį į onkologinių ligų prevenciją ir sveiką gyvenseną. Ar atkreipsime dėmesį?

Labai nudžiugau, kad šią iniciatyvą entuziastingai palaiko tiek daug mano kolegų žurnalistų. Ypač aktyvūs sporto ir sportuojantys žurnalistai. Štai šiandien Lietuvos žurnalistų sąjungos Sporto klubo pirmininkas Tautvydas Vencevičius ir jo pirmtakas Vytaras Radzevičius kartu su garsiais futbolininkais Valdu Ivanausku ir Raimondu Žutautu Vilniaus universiteto vaikų ligoninės onkohematologijos centre 17 val. lankys vėžiu sergančius vaikus. Jiems padovanos specialiai „Hummel“ sukurtus futbolo marškinėlius su vaikų vardais.

O štai rytoj vidurdienį „Sportimos“ arenoje (Ąžuolyno g. 5, Vilnius) futbolo aikštelėje varžysis Lietuvos žurnalistų sąjungos sporto klubo ir Lietuvos gydytojų rinktinės. LŽS Sporto klubo vadovas Tautvydas Vencevičius:

„Siekiame, kad ir Lietuvoje šie metai būtų skelbiami sveikos gyvensenos ir sveikos vaikystės metais. Manome, kad tokios akcijos atkreips suaugusiųjų dėmesį ir privers labiau susimąstyti apie savo ir vaikų sveikatą, didesnį šeimos fizinį aktyvumą ir sveiką mitybą. Mes visi žinome, kad viršsvoris gali paskatinti onkologines, širdies, kraujagyslių ir kitas ligas, todėl būtina problemą spręsti tuojau pat, pradedant formuoti sveikos gyvensenos įgūdžius.“

Mane kaip ir daugelį kitų, matyt, pribloškia skaičia – kiekvienais metais daugiau kaip 12 milijonų žmonių pasaulyje išgirsta vėžio diagnozę.

Šiandien vis dažniau žurnalistai išgirsta žmonių klausimą – kodėl žurnalistams rūpi tik skandalingos, blogos žinios? Manau, kad šis renginys – puiki proga kuo garsiau ir kuo plačiau paskleisti iš tiesų labai gerą žinią – maždaug 70 procentų mūsų sveikatos priklauso nuo mūsų pačių – reikia daugiau mankštintis, išlaikyti normalų kūno svorį, nerūkyti ir vengti prirūkytų patalpų, riboti alkoholio vartojimą ir kitaip save saugoti. Argi tai nėra gera žinia? Ją galima būtų kartoti nors ir kasdien. Tik bandau įsivaizduoti, kaip atrodytų televizijos naujienų laidos, kai prieš keikvienas sporto žinias tie patys mano kolegos visada primintų šią žinią. O gal tai būtų geros iniciatyvos labai gera pradžia?

Lietuvos gydytojų futbolo rinktinės prezidentas Romas Sabaliauskas sako, kad tik 20 procentų mūsų sveikatos priklauso nuo genetikos ir tik 10 procentų nuo medicinos. taigal reikėtų 70 procentų TV eterio skirti ne vaistų o sporto reklamai?

Nežinau, ar šis vienas renginys kaip nors padės paskatinti vaikus kuo daugiau sportuoti. Bet tikrai žinau, kad komandiniai žaidimai ne tik prisideda prie vaikų sveikatos, bet ir motyvuoja vaikus siekti užsibrėžto tikslo, praplečia draugų ratą.

Sportininkai, žurnalistai, kiti nevyriausybininkai ne kartą viešai bandė atkreipti valdžios dėmesį, kad Lietuvoje trūksta sporto aikštelių. Bet jei jau Vilniaus valdžia tiek metų niekaip nesugeba užbaigti nacionalinio stadiono statybos, tai matyt šis simbolis kol kas geriausiai atspindi ir visą valdžios vykdomą politiką šioje srityje.

Kaip žinia, Tarptautinė kovos su vėžiu organizacija UICC visame pasaulyje šiuos metus skelbia „Vėžio prevencijos metais“ ir ragina visuomenines sveikos gyvensenos ir vėžio prevencijos organizacijas informuoti žmones apie tai, kaip galima užkirsti kelią onkologinėms ligoms.

Įveikligą.lt ir šio projekto autorius VšĮ „VIRTUS LT“ – kol kas vienintelės iš Lietuvos ne pelno siekiančių organizacijų, pasirašiusių po „Pasauline kovos su vėžiu deklaracija“. Tikiusoi, kad priisjungs ir ne tik formlaii žymiai daugiau organziacijų.

P.S Noriu nuoširdžiai padėkoti Daliai ir Tautvydui Vancevičiams, kurie abu būdami žurnalistai taip šauniai ėmėsi šios iniciatyvos ir į ją įtraukė kitus kolegas žurnalistus.

Šį antradienį (sausio 12 d.) 10.10 val. Žinių radijo laidoje „Žiniasklaidos anatomija“ diskutuosime apie tai, kaip keičia visuomenės požiūrį apie 1991 metų sausio 13 dienos įvykius žiniasklaida ir žurnalistai.

1991 metų sausio 13-oji šiandien vis dar kelia daug emocijų Lietuvoje ir net už jos ribų. Ši diena aptarinėjama ir tų, kurie tą dieną buvo Vilniuje, ir Kaune, ir Klaipėdoje, ir tų, kurie tuomet laiką leido savo namuose kur nors Lietuvos pakrašty. Ją aptarinėja net ir tie, kurie dar nebuvo gimę. Su 19 metų senumo įvykiais siejamos ir diskusijos apie šiandieninę Lietuvos politiką, ekonomiką ar socialinių grupių padėtį. Viešai žurnalistų keliamas net klausimas apie tai, ar dėl tokios Lietuvos buvo kovota.

Todėl „Žiniasklaidos anatomija“ klausia, ar visuomenėje diskutuojant apie 1991 metų sausio 13-osios įvykius žiniasklaida ir žurnalistai padeda stiprinti pilietinę visuomenę? Ar tokios diskusijos padeda gydyti įsisenėjusias visuomenės žaizdas? Ar apie viską noriai kalbame viešai? Ar nepamirštame svarbių faktų ir dalykų?

Diskusijoje dalyvauja Lietuvos žurnalistų draugijos pirmininkė, žurnalistė Marytė Kontrimaitė, Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, žurnalistas Vidas Mačiulis, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas Gintautas Blažiūnas.

Pokalbis apie tai laidoje „Žiniasklaidos anatomija“, kurią bendrai rengia Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Žinių radijas. Studijos tel. 8-5-2431431.