Dainius Radzevičius

Šiandien į rankas atsitiktinai (o gal ir ne) pateko 1986 metų almanachas “Žurnalistika 84″.

Šį savaitgalį su kolegomis smagiai leidome laiką Kupiškyje, todėl kiek nustebau, kad už 1984 m. išleistame almanache pirmasis tekstas – tai darbininkų ir kaimo korespondentų VIII sąskrydžio dalyviams skirtas Lietuvos komunistų partijos centro komiteto sveikinimas:

“Partija aukštai vertina Jūsų veiklą, kiekvieno darbininkų ir kaimo korespondento, kiekvieno spaudos darbuotojo kūrybines pastangas visokeriopai prisidėti prie mūsų valstybės stiprinimo, klestėjimo, darbo žmonių komunistinio auklėjimo. Džiugu pažymėti, jog respublikos spaudos darbuotojai kartu su plačiu darbininkų ir kaimo korespondentų aktyvu, vykdydami TSKP CK 1983 m. birželio plenumo nutarimus, didina skelbiamos medžiagos dalykiškumą ir operatyvumą, jos kovingumą ir veiksmingumą. <..> Svarbu dar ryškiau, ypač didžiosios pergalės 40-mečio išvakarėse, nušviesti karinę patriotinę tematiką, įvairiapusišką TSKP ir Tarybų valstybės kovą už taiką, prieš imperializmą.”

Taip gera pasidarė, kad dabar jau kiti laikai. Tačiau skaitant šias eilutes pajunti, kad ir šiais laikais dar yra panašių “palinkėjimų” žurnalistams. Gal tik linkėtojai kiti, bet nuotaikos ir žodžiai – labai panašūs.

Pasveikink laisvą žurnalistiką. Bet ne atsisveikink!

Didelį įspūdį man paliko cituojamas Lietuvos KP CK sekretorius L. Šepetys. Kadangi šiandieniniai (bent jau žurnalistų) sąskrydžiai gerokai skiriasi nuo to meto renginių, negalėjau nesišypsoti skaitydamas patį sveikinimo tekstą. Štai tik nedidelė ištrauka iš L. Šepečio sveikinimo, kuriame galima rasti pakankamai aiškias tarybinės žiniasklaidos veiklos gaires:

“<...>praktika rodo, jog ir toliau svarbiausias spaudos, televizijos ir radijo darbas yra koncentruoti dėmesį į nuolat iškylančius naujus aktualius klausimus, juos svarstyti ir spręsti. Juk dar Leninas šio šimtmečio pradžioje yra pasakęs: “Laikraštis atsako už viską”

Bet labiausiai mane nustebino kitas keistas sutapimas. Šiuo metu, kai ekonominės krizės šmėkla vis dar braido po pasaulį, o Lietuvos žurnalistai kasdien kalba apie ekonomines aktualijas, dar 1984 metais buvo visai nuoširdžiai L Šepečio lūpomis linkima žurnalistams štai ko:

“Ypač dabar svarbu išsamiai nagrinėti pramonės ir žemės ūkio gamybos intensyvinimo, darbo drausmės plačiąja šių žodžių prasme, darbo našumo kėlimo, darbo kokybės gerinimo, žaliavų ir materialinių gėrybių taupymo klausimus, sumaniai siejant juos su kiekvieno tarybinio žmogaus pareigos ir atsakomybės didinimu, jo tolesniu dvasiniu augimu, idėjiniu politiniu brendimu.”

Tuomet į tokius palinkėjimus Lietuvos TSR žurnalistų sąjungos valdybos pirmininkas A. Laurinčiukas atsakė:

“LKP CK remia spaudos pastangas aštriai, bet pozityviai kelti problemas. Geriau į spaudos kritiką atsako ministerijos ir žinybos. Tačiau toliau lieka teigiamų publikacijų veiksmingumo problema. Ministerijos, žinybos, redakcijos neparagintos neinformuoja skaitytojų, kas padaryta skleidžiant spaudoje teigiamą kolektyvo darbo patirtį.”

Jei perfrazuotume ir pabandytume šią frazę pritaikyti šioms dienoms, galėtume konstatuoti beveik panšius dalykus: ES institucijos ir Lietuvos valdžia remia spaudos teisę būti kritiška, bet jiems priimtinesnis “viešinimo paslaugų pirkimas” ir pozityvios informacijos apie gerąją praktiką skleidimas. Deja, bet ministerijos ir žinybos vis dažniau ignoruoja žurnalistų pranešimus apie galimus žmogaus teisių pažeidimus. O “pozityvios” informcijos veiksmingumo auditorijai problema išlieka tokia pati aktuali.

Kolegė Gražina Sviderskytė www.bernardinai.lt rašo apie jaunimą, kuris renkasi žurnalistikos studijas:

“Tad kas iš tikrųjų nori stoti į žurnalistiką? Bėgantys nuo matkės, naivūs rašytojai ar verslūs ir kūrybingi veiklos žmonės? Sapnuojantiems – labanakt. Budriems – visokeriopos sėkmės”.

Negaliu nesutikti su Gražina. Juolab, kad ji pateikia ir pirmąsias “pamokas” apie darbo sąlygas ir aplinką Lietuvoje būsimiesiems žurnalistams:

“Lietuvos valstybėje nėra aiškios informacijos strategijos, o redakcijose nėra rašytų vidaus taisyklių. Darbdavio, o ypač – mokaus darbdavio, tikruosius ketinimus paprastai tenka skaityti ne sutartyse, bet užuominose ar nutylėjimuose.”

Gegužę teko laimė apsilankyti Tadžikijoje, kur susitikau su dviem kolegomis žurnalistais iš Turkmėnistano. Jų dėka pavyko susipažinti ir su vienu įdomiu leidiniu – laikraščiu “Neutralusis Turkmėnistanas”.

Apie jo neutralumą galima spręsti vos užmetus akį į titulinį puslapį. Čia cituojamas prezidentas, rodomas jis su laimingais vaikais. Tokia graži graži ataskaita apie šaunų šalies vadovą. Jis net cituojamas taip, kaip kalbėjo sovietmečio politiniai ir ideologiniai veikėjai. Šiuo atveju cituoju Turkmėnistano prezidentą:

“Šiandien mes galime užtikrintai kalbėti apie tai, kad Turkmėnistanas yra laimingos vaikystės šalis, kurioje išsipildo patys trokštamiausi norai ir svajonės”

Kaip žinia, 1991 m. Turkmėnija tapo nepriklausoma valstybe. Tuometinis vadovas Saparmuratas Nijazovas liko vadovauti valstybei ir 1991 m. jis buvo išrinktas pirmuoju prezidentu, o 1999 m. pasiskelbė prezidentu visam gyvenimui. Tačiau 2006 m. jam netikėtai mirus šį postą užėmė premjero ministro pavaduotojas Gurbangulis Berdymuchamedovas. Jis iki šiol ir vadovauja šaliai. Nesinori daug pasakoti apie politinį režimą šioje šalyhje, bet jis tikrai nė kiek ne laisvesnis nei Baltarusijos. Greičiau atvirkščiai. Bet…

Jei palyginsime Turkmėnistano valstybinio, Prezidento įsteigto, laikraščio titulinį puslapį su kai kuriais lietuviškais leidiniais, galime atrasti daug panašumų. Bent jau pagal tai, kad liaupsinti valdžią neretai madinga ir Lietuvoje.

Štai yra toks laikraštis “Savivaldybių žinios”. Viename jo numeryje radau labai įdomų kolegos žurnalisto Vytauto Bagdono, kuris šiuo metu dirba Anykščių savivaldybėje specialistu ryšiams su visuomene, straipsnį apie jo “bosą” – Anykščių merą Sigutį Obelevičių. Viskas būtų kaip ir nieko, jei ne tai, kad savivaldybėms priklausančiame leidinyje, savivaldybės tarnautojas rašo apie savivaldybės merą. Panašiai, kaip Turkmėnistane. Vien ko verta straipsnio antraštė “Mero ataskaitoje – apie reikšmingiausius pokyčius”. O pats straipsnis prasideda dar gražiau:

“Kai Anykščių rajono tarybos posėdyje buvo svarstoma mero Sigučio Obelevičiaus 2009 m. veiklos ataskaita, klausimų beveik nekilo. Netgi opozicija, dažnai iš tribūnos lengvai nepaleidžianti pranešėjų, šiuo atveju neturėjo prie ko prikibti. Su tarybos posėdyje patvirtinta mero ataskaita turės progą susipažinti ir visuomenė, nes paskelbta savivaldybės interneto svetainėje, taip pat bus paviešinta ir rajono spaudoje. Praėjusių metų veiklos ataskaitą meras pradėjo įvadine dalimi – prisiminė susitikimus su rajono gyventojais, lankymusis atokiausiose vietovėse.”

Nesinori būti blogu pranašu. Bet kai paskaitai tokius straipsnius ir suvoki, jog kai kam yra “normalu” tokios publikacijos, tokiuose leidiniuose, tuomet nejučiomis imi susimąstyti – kuria kryptimi judame – Rytų ar Vakarų? Man labiau panašu į Rytus. Gal net Vidurio Aziją.

Kas laukia žurnalistikos?

Jungtinėje Karalystėje artėja redakcijos darbo vietų mažinimas. Birželio 11 dieną bendrovė “Trinity Mirror” paskelbė apie planus mažinti 200 redakcijos darbuotojų savo trijų nacionalinių leidinių grupėje – “The Daily Mirror” ir “Sunday Mirror” ir “The People”.

Įdomiausia, kad tai buvo paskelbta po to, kai vadovybė pranešė, jog “sėkmingai įgyvendino” savo interneto turinio valdymo sistemą “ContentWatch”. Kolėgos britai iš jų vietinės Nacionalinės žurnalistų sąjungos pasmerkė vadinamąją evoliuciją ir pažangą. Dar daugiau, kolegos tokį progresą pavadino “neandertaliečiu” be talentingų žurnalistų.

Maža to, vis garsiau Didžiojoje Britanijoje kalbama (apie tai rašo “The Independent”), kad daugėja ryšių su visuomene (PR’o) ir mažėja žurnalistikos. Buvęs BBC News vadovas Richard Sambrook, kuris neseniai tapo vyriausiuoju turinio specialistu viešųjų ryšių bendrovėje Edelman, teigia, kad dabartiniu metu randasi vis daug galimybių ryšiams su visuomene (PR) ir tuo užsimančioms įmonėms “plėsti savo teritoriją”. Šiuo metu profesionalius žurnalistus tikras šokas yra ištikęs. Anot R. Sambrook, tradicinės žiniasklaidos fragmentacija suteikia PR bendrovėms galimybę puikiai suderinti tradicinies rinkodaros strategijas ir naujas socialinės žiniasklaidos priemonės. Todėl šis specialistas mato, kad žurnalistikos ateitis yra baisus hibridas, kuomet randasi tieisog žiniasklaidos darbuotojai (nebūtinai žurnalistai), kurie sujungia redakcinio turinio/žurnalistikos ir viešųjų ryšių įgūdžius bei tokiu būdu pasako vartotojui kliento istorijų kaip patikimą “istoriją” (galima tai vadinti publikacija ar laida).

Tai vyksta Didžiojoje Britanijoje. O pas mus tai vyko jau ir seniau. Pasirodo, ten gerai, kur mūsų nera.

Gegužės pabaigoje viešai paskelbta, kad daugiau nei 50 proc. žiniasklaidos bendrovės „Diena Media News“, valdančios regioninius dienraščius „Vilniaus diena“, „Kauno diena“ ir „Klaipėda“, akcijų įsigijo finansų patarėjo įmonė „Baltijos įmonių finansai“. Viešumoje pasKlidęs faktas sukėlė nemažai kalbų ir diskusijų tarp žurnalistų apie tai, ko sieKia naujieji bendrovės akcininkai pirkdami tokius leidinius.

Tačiau vos paskelbus apie šį pirkinį viešai naujienų agentūrai BNS “Baltijos įmonių finansai“ vadovas Andrius Stepanavičius teigė:

“Tai viena šakų, kuri krizės metu labiausiai nukentėjo. Tai yra rizikingesnė sritis, bet tikėtina grąža yra didesnė nei kitose srityse. Manau, kad blogiausi laikai jau praėjo ir laikas daryti tam tikrus investicinius žingsnius. Aš neatmetu, kad ateityje mes pelningai parduosime bendrovę.“

Viešai skelbiama, kad UAB “Baltijos įmonių finansai“ įsikūrė 2004 metais ir ši bendrovė atstovauja išskirtinai savo klientų interesus ir teikia įmonių finansų patarėjo paslaugas bendrovių akcininkams, vadovams arba investuotojams. Bendrovei vadovauja Andrius Stepanavičius, kuris 2000 – 2001 metais buvo koncerno SBA verslo plėtros viceprezidentas. Per pastaruosius 5 metus jis inicijavo ir įgyvendino sandorius, įgydamas papildomos patirties mažmeninės prekybos, žiniasklaidos, gamybos, statybų bei logistikos sektoriuose.

Noriu tikėti, kad tokia investicija į žiniasklaidos grupę daroma iš tiesų tik dėl verslo, ir jokiu būdu tai nesusiję su noru kaip nors įtakoti leidinio turinį ir žurnalistiką. Tokių signalų kol kas nesulaukta nė iš vieno leidinio žurnalisto ar redaktoriaus. Tai paneigia bet kokias spekuliacijas, jog įvyko kas nors blogo.

Tiesa, viešai skelbiama, kad naująjį pirkinį finansavo Ūkio bankas. Kaip žinia, pastaraisiais metais tiesioginė ar netiesioginė bankų įtaka žiniasklaidai Lietuvoje iš tiesų didėjo. Dėl to keliami ir rimti nerimo signalai. Juolab, kad Lietuvos įstatymai bankams draudžia būti žiniasklaidos savininkais ir ją valdyti. Dar galima priminti, kad Seimo narys Arvydas Anušauskas yra užregistravęs Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimus, kurie dar labiau apribotų bankų galimybes valdyti žiniasklaidą.

Beje, daug kas lyg ir pamišęs arba nenori prisiminti apie kitą Visuomenės informavimo nuostatą:

“Siekiant užtikrinti informacijos laisvę, draudžiama daryti įtaką viešosios informacijos rengėjui, skleidėjui, jų dalyviui ar žurnalistui, verčiant juos visuomenės informavimo priemonėse neteisingai ir šališkai pateikti informaciją.”

Akivaizdu, kad praktikoje gana dažnai tokia nusotata tiesiog ignoruojama. Neretia galima įtariti, kad bent jau dalis viešsosios informacijos rengėjų užmiršta ir dar viena savo veiklos sąlygą. Įstatyme labai iaškiai parašyta, kad viešosios informacijos rengėjai skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams. Viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus. O ar to nėra? Deja.

Tačiau bene svarbiausias dalykas, kuris galėtų padėti išsklaidyti bet kokias abejones dėl galimo žurnalistų laisvių ir teisių varžymo redakcijoje, galėtų būti sąžiningi ir aiškūs santykiia tarp žurnlaistų ir juso samdančių vadovų. beje, tas pats Visuomenės informavimo įstatymas numato labai gerą nuostatą, jog viešosios informacijos rengėjas privalo turėti vidaus tvarkos taisykles ir (ar) vidaus etikos kodeksą. Bent viename iš šių viešosios informacijos rengėjo patvirtintų dokumentų turi būti nustatytos žurnalisto teisės, pareigos, atsakomybė, tarnybiniai santykiai, taip pat žurnalisto apsauga nuo galimo jo teisių suvaržymo. Ar daug redakcijų tokius dokumentus turi? Žinau bent keletą. Tačiau dar svarbiau, kad tai veiktų ir praktikoje.

Beje, kalbant apie minėtą UAB “Diena Medai Group”, galime tik priminti, kad dar praėjusių metų rugpjūčio 11 dieną buvo paskelbtas oficialus banko SNORAS pranešimas apie jo tikrus ar menamus ketinimus įsigyti dalį šios bendrovės:

“Pastaruoju metu žiniasklaidoje pasirodė eilė publikacijų apie AB banko SNORAS ir UAB „Diena Media Group“ akcininkų vedamas derybas dėl UAB „Diena Media Group“ įmonės akcijų įsigijimo. Informuojame, kad šiuo metų derybos dėl šios įmonės akcijų ar jos leidžiamų dienraščių („Vilniaus diena“, „Kauno diena“ ir „Klaipėda“) įsigijimo nevyksta, o šiuo klausimų tik spekuliuojama. AB bankas SNORAS UAB „Diena Media Group“ akcininkų valdomai spaustuvei UAB „Diena Media Print“ yra suteikęs paskolą. Dėl neefektyvaus valdymo UAB „Diena Media Print“ tapus nemokiai ir įmonės akcininkams priėmus sprendimą UAB „Diena Media Group“ leidžiamų dienraščių spausdinimą perkelti į kitą spaustuvę, administracijos iniciatyva įmonei UAB „Diena Media Print“ buvo pradėta bankroto procedūra. Šiuo metu AB bankas SNORAS įstatymų numatytais būdais siekia apginti teisėtus savo interesus, apsaugoti banko klientų, indėlininkų ir akcininkų pinigines lėšas, užsitikrinant su UAB „Diena Media Print“ sudarytos kredito sutarties vykdymą.”

Kadangi visiems žinoma, jog UAB “Diena Media Group” kurį laiką sunkiai sekėsi surasti finansinę sėkmę garantuojantį veiklos modelį, todėl dabar galima būtų tikėtis bent vieno – kad naujieji atsiradę akcininkai padės sėkmingai veikti rinkoje ir dirbti pelningai. O žurnalistai ir toliau dirbs savo darbą.

“Transparency International” Lietuvos skyrius birželio 1 d. sukvietė žurnalitus į seminarą „Žurnalistų pusryčiai Nr.10. Kuriant konstruktyvią žiniasklaidą“.

„Žurnalistų pusryčiuose“ svečiavosi Michael Gleich, žurnalistas iš Vokietijos, vienas iš „konstruktyviosios žurnalistikos“ pradininkų. Nors dėl pagrindinio darbo renginyje sudalyvauti nepavyko, tačiau ši tema mane labai “užkabino”.

Renginio išvakarėse anonsuodami susitikimą su Vokietijos žurnalistu, organizatoriai kėlė labai aktualius klausimus:

Ar žiniasklaida turi ne tik kritikuoti, bet ir siūlyti? Ar ji turi kurti? Ar turi būti konstruktyvi? Ar ji gali konstruktyviai kalbėti apie problemas? Ar tikrai tik bloga naujiena yra gera naujiena?

Seminaro metu buvo pristatomi inovatyvūs „konstruktyvios žurnalistikos“ metodai bei aptariama, kaip adekvačiai bei profesionaliai nušviesti įvairias problemas (kariniai konfliktai, skurdas, stichinės nelaimės ir t.t.) tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose pasaulio šalyse.

Todėl labai norisi tokiso pat rimtos diskuijos ir Lietuvoje su lietuvos žurnallistais, redaktoriais. Juk šiandien būtent konstruktyvumo taip dažnai pasigendama. O poreikis, man atrodo, lyg ir yra.

G. Sviderskytė 2009 metais įvertinta garbingiausiu žurnalistų apdovanojimu - Vinco Kudirkos vardo premija

Naujienų portale www.bernardinai.lt žurnalistė, V. Kudirkos premijos laureatė Gražina Sviderskytė toliau kelia klausimus dėl Lietuvos žirniasklaidos kokybės ir dėl jos perspektyvų apskritai.

Gražina ne tik pateikia daug įžvalgų ir komentarų, bet ir kelia esminį klausimą:

“Taigi klausimas būtų toks: jei žiniasklaida su televizijomis priešaky yra tokia svarbi, tai kaip galima ją niekinti ir niokoti, dergti ir marinti kaip paskutinį niekalą? Koks žioplys gali ją nuvertinti ir palikti likimo, visokių perėjūnų ir juolab atėjūnų valiai?”

Pasirašau ne tik po daugeliu Gražinos komentaro įžvalgų, bet ir labiau susirūpinu išgirdęs pačios Gražinos atsakymą į iškeltą klausimą:

“Atsakymas – bjaurus, nors ir skamba kaip vieno televizijos projekto pavadinimas: Lietuva gali.”

Visgi tikiu, kad Lietuva gali ir net privalo išsaugoti tokią viešą erdvę, kuri skleistų įvairią informaciją, skatintų diskusijas ir padėtų ieškoti atsakymų, o ne vien keltų sumaištį. Jaučiu, kad tai tikrai įmanoma, bet kol kas trūksta susikalbėjimo ne pačioje viešoje erdvėje, o realiame gyvenime. Tiek politikų, tiek žiniasklaidos, tiek kitų visuomenės grupių.

P.S. LRT tikrai turi rimtą potencialą, bet jam išvystyti reikia įveikti ir kai kurias besivelkančias “amžinas” problemas. Tereikia truputį laiko ir aktyvesnio LRT Tarybos ir administracijos bei viso kolektyvo darbo, o tada daug kas gali pasikeisti. Tiksliau, tikrai pasikeis.

Šiandien užklydau į vieną naujienų portalą, kuriame vienas žurnalistas savo straipsnį pradeda ne kaip žurnalistinį kūrinį, o greičiau kaip liaudies pasaką primenantį pasakojimą:

“Jau kurį laiką po Vilnių sklando gandai, kad lengviausia reikalus susitvarkyti X institucijoje (pakeistas pavadinimas – D.R.). Kalbama, jog, esant reikalui, net ir patikrinimą nemėgiamam X asmeniui (pakeistas pavadinimas – D.R.) galima „užsakyti“.

Gal aš jau kažko ir nebesuprantu žurnalistikoje, bet kai pagrindiniais žurnalisto informacijos šaltiniais tampa “sklando gandai” ir “kalbama”, labai jau norisi to žurnalisto paklausti – kas tuos gandus skleidžia ir kas taip kalba? Ar verta tais žmonėmis tikėti? Jei gandai ir anonimų kalbėjimas tampa tokie svarbūs žurnalistams, tai gal reikia keisti ir žiniasklaidos pavadinimą. Galėtų ji vadintis gandosklaida. Arba – kalbosklaida.

Tiesa, mano studijų Žurnalistikos institute metu (1994-1998 metais) paprastai apie tokius šaltinius sakydavo, kad jie yra iš agentūros VBS (viena bobutė sakė – D.R.). Agentūra veikia ir dabar. Gal net krizės metu klesti.

P.S. Šiaip minėtame straipsnyje buvo labai įdomių detalių ir faktų. Tema gal ir būtų verta dėmesio. Bet tie informacijos šaltiniai tokie keisti, kad kažkaip nesinori labai jau viskuo tikėti.

Šiuolaikinis žurnalistas dažnai panašus į terminatorių - privalo vykdyti užprogramuotą misiją

Netrukus prasidės Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto rengiana mokslinė-praktinė konferencija „Žiniasklaidos modelių transformacija skaitmeninėje terpėje“.

Kadangi ir mane pakvietė sudalyvauti konferencijoje, parengiau pasisakymą ir aš. Mano tema skirta šiuolaikiniam universaliam žurnalistui. Kas jis – terminatorius ar kūrėjas?

Kol kas auditorijoje susirinkę tik pranešėjai ir komunikacijos mokslus bei žurnalistiką studijuojantis jaunimas. Konferencijos atidaryme kalbėjęs Džiugas Paršonis iš karto išreiškė viltį, jog renginys bus “gyvas”.

Konferencijoje bus keliami klausimai:

Prof. dr. Žygintas Pečiulis – Žiniasklaidos ir žurnalistikos kaita: baimės ir rizikos
Aurelijus Katkevičius – Gandai apie mirtį perdėti. Kokybiško turinio ilgesys
Vladas Laučius – Kas leidžia išlikti tradicijai
Viktor Denisenko – Ateitis šiandien, arba Atsibudę naujųjų medijų pasaulyje
Giedrė Čiužaitė – Radijau, ar tave kas nors mylės? Įžvalgos apie tradicinio radijo tęsinius
Dainius Radzevičius – Universalus žurnalistas – terminatorius ar kūrėjas?
Džiugas Paršonis – Turgaus sugrįžimas. Pilietinės žiniasklaidos kritika ir santykis su profesionaliąja žurnalistika
Doc. dr. Saulius Norvaišas – Įtinklinta žurnalistika
Doktorantas Andrius Šuminas – Naujosios politinės komunikacijos formos: tradicinė žiniasklaida vs. socialinės medijos
Marius Gurskas – Viešosios diplomatijos mediatizacija: Lietuvos užsienio politika Lietuvos žiniasklaidoje
Doc. dr. Ina Dagytė, magistrė Asta Skardžiūtė – Internetinių socialinių tinklų iššūkiai žiniasklaidai. Tarptautinių NVO patirtis
Mindaugas Savickas – Interneto žiniasklaida kariniuose konfliktuose: dvišaliai pokyčiai
Prof. Mindaugas Kiškis – Vartotojų kuriamas turinys ir intelektinės nuosavybės teisės: žodžio laisvės ir nuosavybės priešprieša skaitmeninėje žiniasklaidoje

O štai trumpas prof. Žyginto Pečiulio pasisakymas, kuriame jis lygina XIX amžiaus ir šių dienų žurnalistus.

Gazeta Wyborcza

Savaitraštyje “Atgimimas” Džina Donauskaitė pateikia interviu su populiauriausio Lenkijoje dienraščio “Gazeta Wyborcza” specialiųjų projektų ir socialinių kampanijų redaktoriumi Grzegorzu Piechota.

Šis redakttorius Lietuvopje lankėsi “Transparency Intenational” Lietuvos skyriaus kvietimu. Siūlau palyginti Lenkijos ir Lietuvos dienraščių požiūrį į socialines kampanijas irpinigus:

“Aš, pavyzdžiui, neįsivaizduoju, kad mes prašytume Sveikatos apsaugos ministreijos būti kampanijos apie sveikatos paslaugų kokybę rėmėjais, nes mes ministreiją dažnai kritikuojame.

Kadangi esame dideli, tam tikras veiklas galime finansuoti patys, nes turime kitų pajamų – iš reklamos, pardavimų. Jei finansiniai rėmėjai dėl esminių kampanijos tikslų yra nepatenkinti, tiesiog leidžiame jiems išeiti ir nesukame dėl to galvos.”

Man asmeniškai ne kartą teko matyti visai priešingą vaizdą Lietuvos žiniasklaidoje – pirma pinigai, po to kampanija (net jei ji yra socialiai orientuota). Ir dar dažnai būna taip, kad už tokias kampanijas gauti redakcijų pinigai naudojami sumokėti žurnalistams už… tikrą žurnalistiką.

Todėl neretai pas mus lyg ir gaunasi, kad valdžia ir finansuoja žurnalistiką. Keista ir nesuprantama tai yra kolegoms lenkams, bet tokia yra Lietuvos realybė.