Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas ėmėsi aktyvių veiksmų, kuriais būtų uždrausta valdžios institucijoms ir bankams valdyti žiniasklaidos priemones ir reguliuoti jų turinį.
Nors įstatymai tą formaliai ir taip draudė, tačiau „gudruoliai” sugebėjo rasti spragų ir ėmė valdyti žiniasklaidos turinį per antrines įmones ar kitus savo „satelitus”. Daugelį metų šis reiškinys buvo ignoruojamas ir nepastebimas, nors akis seniai badė. Pagaliau imtasi tobulinti įstatymus.
Tai, jog A. Anušauskas jau užregistravo reikalingas įstatymo pataisas, teikia vilčių.
Bet tai tik pirmas žingsnis. Reikia jau dabar rimtai galvoti ir apie žiniasklaidos koncentracijos vienose rankose problemas, apie dominuojančią padėti atskiruose regionuose ar segmentuose. Normaliam verslu yra numatyti tam tikri apribojimai, kurie neišvengiami, jei norima atsispirti monopoliui. Žiniasklaidos atveju tai tiesiog būtina, nes priešingu atveju uzurpuojama viešoji erdvė. Jau ir dabar yra nemažai vietų ir sferų, kur tai „de facto” atsitiko.
Maža to, šiandien man paskambino vienas kolega ir pasiguodė, kad jų leidžiamą laikraštį bandė nupirkti vienas dabartinių Seimo narių. Kodėl jam to prireikė? Nes laikraštis pernelyg blogai nuolat apie jį rašo. Nutarė ne šiaip užčiaupti laisvą žodį, o paprasčiausiai nupirkti. Ir sumą pasiūlė. Sunkmečio sąlygomis tai galėtų ir sugundyti, nes spaudai sunku. Bet laisvo žodžio tame rajone siūloma politiko kaina nesiekia ir 100 tūkstančių litų. Tai reiškia, kad politikas labai aiškiai parodo, kokia brangi jam reputacija. Tik reputaciją jis saugo kiek keistai – perka laikraštį.
O A. Anušausko nuomone reikia patobulinti Visuomenės informavimo įstatymą ir jame įrašyti, kad valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos (išskyrus mokslo ir mokymo įstaigas) ar jų įsteigtos įmonės ar įstaigos, bankai ir jų įsteigtos ar valdomos įmonės ar įstaigos, politinės partijos ir jų įsteigtos ar valdomos viešosios įstaigos negali būti viešosios informacijos rengėjais ir (ar) jų dalyviais, bet gali leisti neperiodinius informacinio pobūdžio leidinius, turėti informacinės visuomenės informavimo priemones, skirtas visuomenei informuoti apie savo veiklą, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip.
Vienintelis dalykas, kuris kelia nerimą, kad numatytos išlygos gali būti įteisintos įstatymais. Taip jau yra atsitikę. Ir kas gali paneigti, kad pamatę tokią formuluotę bankai ar valdžios institucijos nepaprašys į jų įstatymą įrašyti leidimą valdyti žiniasklaidą. Ir tuomet taisyklės vėl negalios. Taip jau yra su politinėmis partijomis. Jų įstatymas leidžia turėti spaudą. O savrbiausa, kad turime vėl iš naujo visi pagalvoti, kokie pavojai kyla, kai taip stipriai gali susilieti valdžia, pinigai ir žiniasklaida. Kitur tai vadinama oligarchiniu valdymo modeliu. O pas mus?
Iš tiesų liūdna, kai spauda ne rašo, o šoka pagal dūdelę. Matyt problema kyla iš labai giliai, pačio žmonių mentaliteto, ne visur juk taip yra kaip pas mus. Na bet galbūt įstatyminiai svertai leis bent kiek pagerinti padėtį