Vaikai kuria Lietuvą
Šiuo metu sėdžiu Rygos oro uoste. Beveik savaitę nebuvau Lietuvoje. Pasiilgau visko – šeimos, kolegų ir draugų. Ir net mūsų mažos šalies mažų vidinių intrigėlių bei pletkų – kalbėjimo apie viską ir visur. Ir su visais. Kiek tik nori. Ir apie ką nori. Ir kaip tik nori. Draugiškai ar kritiškai. Objektyviai ar subjektyviai.
Toks keistas jausmas žodžio laisve apima tik tuomet, kai pabūni nors savaitę tokiose šalyse kaip Turkija ir Azerbaidžanas. Supranti, jog ten ir šilčiau, ir daug visko daugiau nei pas mus.
Bet kai ko ir jie neturi. O mes turime. ir galime džiaugtis savo šalimi. Ir didžiuotis. Apie tai vakar vakare ant Kaspijos jūros kranto iki vėlumos kalbėjomis su dar keliais lietuvaičiais. Panašu, kad visus mus vienijo panašūs jausmai.