Žurnalistikos istorija. #1

pagal | 2010/08/16

Šiandien į rankas atsitiktinai (o gal ir ne) pateko 1986 metų almanachas „Žurnalistika 84”.

Šį savaitgalį su kolegomis smagiai leidome laiką Kupiškyje, todėl kiek nustebau, kad už 1984 m. išleistame almanache pirmasis tekstas – tai darbininkų ir kaimo korespondentų VIII sąskrydžio dalyviams skirtas Lietuvos komunistų partijos centro komiteto sveikinimas:

„Partija aukštai vertina Jūsų veiklą, kiekvieno darbininkų ir kaimo korespondento, kiekvieno spaudos darbuotojo kūrybines pastangas visokeriopai prisidėti prie mūsų valstybės stiprinimo, klestėjimo, darbo žmonių komunistinio auklėjimo. Džiugu pažymėti, jog respublikos spaudos darbuotojai kartu su plačiu darbininkų ir kaimo korespondentų aktyvu, vykdydami TSKP CK 1983 m. birželio plenumo nutarimus, didina skelbiamos medžiagos dalykiškumą ir operatyvumą, jos kovingumą ir veiksmingumą. <..> Svarbu dar ryškiau, ypač didžiosios pergalės 40-mečio išvakarėse, nušviesti karinę patriotinę tematiką, įvairiapusišką TSKP ir Tarybų valstybės kovą už taiką, prieš imperializmą.”

Taip gera pasidarė, kad dabar jau kiti laikai. Tačiau skaitant šias eilutes pajunti, kad ir šiais laikais dar yra panašių „palinkėjimų” žurnalistams. Gal tik linkėtojai kiti, bet nuotaikos ir žodžiai – labai panašūs.

Pasveikink laisvą žurnalistiką. Bet ne atsisveikink!

Didelį įspūdį man paliko cituojamas Lietuvos KP CK sekretorius L. Šepetys. Kadangi šiandieniniai (bent jau žurnalistų) sąskrydžiai gerokai skiriasi nuo to meto renginių, negalėjau nesišypsoti skaitydamas patį sveikinimo tekstą. Štai tik nedidelė ištrauka iš L. Šepečio sveikinimo, kuriame galima rasti pakankamai aiškias tarybinės žiniasklaidos veiklos gaires:

„<...>praktika rodo, jog ir toliau svarbiausias spaudos, televizijos ir radijo darbas yra koncentruoti dėmesį į nuolat iškylančius naujus aktualius klausimus, juos svarstyti ir spręsti. Juk dar Leninas šio šimtmečio pradžioje yra pasakęs: „Laikraštis atsako už viską”

Bet labiausiai mane nustebino kitas keistas sutapimas. Šiuo metu, kai ekonominės krizės šmėkla vis dar braido po pasaulį, o Lietuvos žurnalistai kasdien kalba apie ekonomines aktualijas, dar 1984 metais buvo visai nuoširdžiai L Šepečio lūpomis linkima žurnalistams štai ko:

„Ypač dabar svarbu išsamiai nagrinėti pramonės ir žemės ūkio gamybos intensyvinimo, darbo drausmės plačiąja šių žodžių prasme, darbo našumo kėlimo, darbo kokybės gerinimo, žaliavų ir materialinių gėrybių taupymo klausimus, sumaniai siejant juos su kiekvieno tarybinio žmogaus pareigos ir atsakomybės didinimu, jo tolesniu dvasiniu augimu, idėjiniu politiniu brendimu.”

Tuomet į tokius palinkėjimus Lietuvos TSR žurnalistų sąjungos valdybos pirmininkas A. Laurinčiukas atsakė:

„LKP CK remia spaudos pastangas aštriai, bet pozityviai kelti problemas. Geriau į spaudos kritiką atsako ministerijos ir žinybos. Tačiau toliau lieka teigiamų publikacijų veiksmingumo problema. Ministerijos, žinybos, redakcijos neparagintos neinformuoja skaitytojų, kas padaryta skleidžiant spaudoje teigiamą kolektyvo darbo patirtį.”

Jei perfrazuotume ir pabandytume šią frazę pritaikyti šioms dienoms, galėtume konstatuoti beveik panšius dalykus: ES institucijos ir Lietuvos valdžia remia spaudos teisę būti kritiška, bet jiems priimtinesnis „viešinimo paslaugų pirkimas” ir pozityvios informacijos apie gerąją praktiką skleidimas. Deja, bet ministerijos ir žinybos vis dažniau ignoruoja žurnalistų pranešimus apie galimus žmogaus teisių pažeidimus. O „pozityvios” informcijos veiksmingumo auditorijai problema išlieka tokia pati aktuali.

2 komentarai

Komentuoti: D.Radzevičius Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *