Nuoširždžiai gedėdami dėl kolegos ir užjausdami jo artimuosius šią netekties valandą, kolegos žurnalistai pasidalino savo gražiais prisiminimais apie Skirmantą Valiulį.
Audrys Antanaitis, LŽS pirmininko pavaduotojas, “Žinių radijo” žurnalistas:
„Su Skirmantu Valiuliu daug bendrauti teko studijuojant Žurnalistikos institute beveik prieš dešimtmetį. Jis buvo ne tik mano dėstytojas, bet ir diplominio darbo vadovas. Susitikdavome padiskutuoti su juo dažniausiai kokioje nors Gedimino prospekto kavinukėje ir įsikalbėdavome… Skirmantas buvo toks šiltas ir betarpiškas žmogus, kad išnykdavo visi hierarchiniai skirtumai ir tik jo begalinė erudicija nuolat primindavo, kad jis yra dėstytojas, o aš tik studentas. Niekaip negalėjau atsistebėti, iš kur jis traukia tas knygas, jų pavadinimus ir, kas svarbiausia, jis visas jas būdavo perskaitęs, permąstęs ir įjungęs jų idėjas į savo kuriamą medijos pasaulį. Kiekvieno susitikimo metu skubėjau ir troškau paimti tą informaciją, suvokti jo mąstymo keistai daugialypį vektorių. Dar sunku patikėti, kad šitas minties žaidimas baigėsi…
O paskaitose mūsų merginos mėgo ir pakikenti, nes Skirmantas kiekvieną kartą pasakydavo kažką pikantiško! Tiesa, pats tuo metu nesijuokdavo, būdavo labai rimtas. Keistokas būdavo tas jo informacinis laukas, kuriame atsidūręs galėjai paklaidžioti. Bet kažkodėl nebuvo baisu pasiklysti…“
Virginija Motiejūnienė, LŽS narė, bendramintė ir buvusi kolegė:
„Įdomų ir išsiskiriantį žmogų Skirmantą Valiulį prisimenu kaip Lietuvos radijo ir televizijos tuometinio komiteto generalinį direktorių. Po 1991-ųjų sausio 13-osios, kai sovietų kariuomenė okupavo mūsų pastatus, prisiglaudėme Žurnalistų sąjungos patalpose, kur žurnalistai, režisieriai, operatoriai susirinkdavo aptarti savo laidų. Tų metų sausį ir vasarį taip ir dirbome. Tuo metu sovietų užgrobtuose Radijo ir televizijos rūmuose įsikūrė vadinamieji „kaspervizininkai“, kurie rengė Lietuvos nepriklausomybę juodinančias laidas. Prisimenu kaip vieno LRT darbuotojų susirinkimo metu Skirmantas Valiulis kreipėsi į laidų kūrėjus prašydamas kažką sugalvoti, kas sukrėstų benusistovinčią tvarką ir ramybę, kai „mes esą dirbam sau, o jie – „kaspervizininkai“ – sau.“ „Per ramu, – sakė jis. Pasaulis mus jau užmiršo, todėl reikia apie save priminti.“
Kadangi tuo metu su kolegomis Rimvydu ir Virgilijumi Kubiliais kūrėme valandinę publicistinę programą „Akistatą“, tai jo akys krypo į mus. Jis vis spaudė kuo nors Lietuvą nustebinti. Kai pasiūlėme bado akcijos idėją, jis entuziestingai pritarė. 1991-ųjų kovo 6-ąją laidoje paskelbėme, kad LRT darbuotojai po tris dienas badaus tol, kol atgaus savo rūmus. Skirmantas Valiulis tuoj prie mūsų prisijungė ir vieną parą praleido Badautojų namelyje sąžiningai badaudamas ir kartu su mumis nakvodamas ant ištiestų čiužinių.
Dar buvome pripratę, kad mūsų įstaigos vadovai, pavyzdžiui Jonas Januitis, Juozas Kuolelis, su pavaldiniais niekada šiltai nebendraudavo, žiūrėdavo į juos lyg ir iš aukšto. Todėl Skirmanto Valiulio, generalinio direktoriaus, paprastas ir šiltas bendravimas ir tai, kad jis kartu su mumis badauja, darė įspūdį. Skirmantas Valiulis buvo energingas, originalus, įdomus žmogus, tada uždegęs mus pasipriešinimui. Visada jį tokį prisiminsiu.
Jonas Staselis, LŽS narys, Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas:
„Jis buvo tas žmogus kuris įkvėpdavo ėjimui į priekį, ieškojimams ir atskleisdavo gerąsias savybes. Skirmantas tiesiai nesakydavo kas ne taip, bet, tarsi paėmęs už rankos, parodydavo kuria kryptimi eiti ir nejučiom atsiverdavo naujas kūrybinis kelias.“
Vytautas Žeimantas, LŽS ir NŽKA narys, Baltarusijos rašytojų sąjungos narys:
„Atrodo tik vakar užverčiau paskutinį Skirmanto Valiulio knygos “Telemano užrašai” (Baltos lankos, 2010) puslapį. Prisipažinsiu, ne kiekvieną naują knygą dabar imu į rankas. Tačiau Skirmanto Valiulio autorystė man jau nuo seno buvo geros kokybės ženklas. Prieš sėdant rašyti jos recenziją, planavau susitikti su knygos autoriumi. Ir štai tokią netikėta ir skaudi žinia. Vadinasi, skaičiau paskutinę jo autorinę knygą.
Pažinau Skirmantą dar nuo universiteto laikų. Taip jau nutiko, kad abu tuomet gyvenome Naujoje Vilnioje, dažnai kartu ilgas keliones autobusu trumpindavome įvairiais pokalbiais. Jau tada atkreipiau dėmesį į jo meninę sielą, platumą požiūrių, kurie niekaip netilpo į tuomet oficialiai pripažįstamą socialisto realizmo rėmą.
Jo, kaip tikro menininko asmenybė ypač atsiskleidė prasidėjus Atgimimui. Juk per patį politinį lūžį (1990 m.) Lietuvos kinematografininkų sąjungos nariai išrenka jį savo pirmininku. Tais pačiais metais jis tampa ir Lietuvos radijo ir televizijos generaliniu direktoriumi. Taigi, tuo metu, kai reikėjo ne tik dvasinės stiprybės, bet ir tolerantiškumo, sugebėjimo bendrauti su įvairių pažiūrų žmonėmis, likimo bangos iškėlė Skirmantą Valiulį.
Ir dar vieną jo bruožą norėčiau pabrėžti. Tai – darbštumas. Jo darbai apie Lietuvos fotografiją, ypač Balį Buračą, Lietuvos kiną (apie Joną Gricių, Remigijų Adomaitį), Lietuvos televiziją tikrai nesenstančios vertybės.“
Viktor Denisenko, LŽS Valdybos narys
„Nepažinojau Skirmanto Valiulio artimai. Jis net nebuvo mano dėstytojas, kai mokiausi VU Žurnalistikos institute, nes magistrantams jis nieko nedėstė. Tačiau pirmiausiai pažinojau S. Valiulį kaip, sakyčiau, kultinę Vilniaus ir visos Lietuvos televizijos, kino ir foto pasaulio figūrą. Taip pat su dideliu malonumu (o dabar – ir su šviesiu liūdesiu) prisimenu vienintelį savo pokalbį su juo. 2008 m. rudenį dariau su S. Valiuliu interviu Vilniaus universiteto laikraščiui „Universitas Vilnensis“. Galiu paliudyti – Skirmantas Valiulis buvo tikrai puikius pašnekovas, sugebėjęs per 10 – 15 minučių papasakoti aibę įdomių dalykų. Interviu buvo daromas S. Valiulio 70-mečio proga. Prisimenu, jog nežiūrint į amžių, Skirmantas Valiulis buvo kupinas idėjų ir planų „artimiausiai dešimčiai metų“. Gaila, kad šios idėjos ir šie planai taip ir liks jo neįgyvendinti.”
Edmundas Juškys, buvęs Lietuvos kinematografijos komiteto pirmininkas
„1974-1979 metais Lietuvoje buvo labai populiarūs tuomet tradiciniais tapę kino festivaliai, kurie kiekvieną kartą būdavo rengiami vis kitame mieste ar rajone. Tai vaikams skirta „Kinorama“, „LKS dienos“ (Lietuvos kino studijos per metus sukurtiems filmams skirtas festivalis) ir kiti. Rengiantis tiems festivaliams ir jų metų visuomet būdavo laukiamas tada dar labai jauno kino kritiko Skirmanto Valiulio ne tik profesionalus, bet ir vaizdingas žodis. Pasiklausę jo žiūrovai, ypač jaunieji, Skirmanto nenorėdavo paleisti, apipildavo klausimais. Taip jis ne kartą savo populiarumu stodavo į vieną gretą su festivaliuose dalyvaujančiais žinomais Lietuvos teatro ir kino artistais. O mes, kino festivalių organizatoriai, būdavome Skirmantui labai dėkingi.”