Bažnyčių spindesys ir visuomenės dvasinis skurdas Lietuvoje disonuoja
Šiandien elektroniniu paštu gavau kunigo Roberto Grigo atsiliepimą į dienraštyje „Lietuvos rytas” išspausdintą žurnalistės Laimos Lavastės straipsnį „Po Bažnyčios pamatais tiksi intrigų bombos„.
Tekstas suintrigavo. Kaip ir L. Lavastės straipsnis, kurį teko skaityti. Šiek tiek apie tą straipsnį esame su kai kuo šiame bloge jau ir diskutavę komentarų forume apie briedo žurnalistiką „Kauno dienoje”.
Prieš keletą dienų teko skaityti ir Andriaus Navicko komentarą „Kauno arkivyskupo puolimo priežastis – baimė, jog šis pernelyg autoritetingas”.
Prisipažinsiu, kad esu tikintis asmuo, tačiau ne itin uolus bažnyčios tarnas. Taip pat galiu prisipažinti, kad esu labai kritiškai nusiteikęs nemažos dalies bažnyčios dvasininkų-administratorių atžvilgiu. Tam turiu savo motyvų.
Todėl pateikiau nuorodas į minėtą straipsnį, pateikiu ir šiandien gautą kunigo R. Grigo komentarą.
„KĄ MAN DUOSITE, JEIGU JĮ JUMS IŠDUOSIU?“
(Judas, vienas iš Dvylikos, Evangelija pagal Matą)Prieš tris dešimtmečius griūvančio kalėjimo propagandiniame rupore „Komjaunimo tiesa“ ir kitose „tiesose“, kurios pelnytai rašomos kabutėse, skaitėme apie Kybartų kleboną kun. Sigitą Tamkevičių, su rožančiaus vėzdu stojantį skersai kelio visų sovietinių žmonių šviesiai ateičiai. Budrių režimo žurnalistų bei kitų „kompetentingų organų“ pastangos neliko bergždžios, ir netrukus Kybartų klebonas atsidūrė Permės srities konclageryje. Nūnai ratas apsisuko, ir nepriklausomoje Lietuvoje komjaunuolių įdirbio perėmėjas „Lietuvos rytas“ ir jo žurnalistė Laima Lavastė, besispecializuojanti „šiurpių Bažnyčios užkulisių“ demaskavimuose, vėl atrado kliuvinį visų šalies katalikų laimingam, pažangiam bei dialogo su šiuolaikiniu pasauliu lydimam gyvenimui: tą patį Sigitą Tamkevičių, taikios lietuvių rezistencijos dalyvį ir buvusį politkalinį, šiandien Kauno arkivyskupą.
Sakytume, viskas savo vietose: „Lietuvos rytas“ yra „Lietuvos rytas“, Lavastė yra Lavastė, toks jų darbas. Tačiau išnyra ir naujų niuansų: krikščionių bendrijos vidinių bėdų, tikrų ar tariamų, ypatingą pamėgimą puoselėjanti žurnalistė savo rašinį grindžia interviu su grupe anonimų, kurie sakosi esą Lietuvos katalikų kunigai. Kalbinamųjų asmenų pakankama orientacija Bažnyčios struktūros, teisės ir lietuviškosios problemikos srityse nesuteikia pagrindo tuo abejoti. Taigi, grupė kunigų žurnalistei tvirtina, kad: arkivyskupo S. Tamkevičiaus veikla griauna Lietuvos Katalikų Bažnyčią; arkivyskupas neklausąs Popiežiaus, pažeidinėjąs Bažnyčios kanonų teisę; jam neįtinkančius gerus ir kompetentingus kunigus nepagrįstai baudžiąs, o į svarbius postus Bažnyčioje skirstąs sovietmečiu susikompromitavusius senus ar savo proteguojamus jaunus kunigus, kuriais galįs manipuliuoti; apsistatęs giminėmis, kurie neteisėtai turtėjantys giminystės su arkivyskupu dėka; galimam nepasitenkinimui užgniaužti naudojąs ne tik savo „tarnybinę padėtį“ Bažnyčioje, bet ir draugiškus ryšius su dešiniųjų partijų valdžia, net slaptąsias tarnybas (!).
Dano Browno „Da Vinčio kodas“ ir jo klaikusis hierarchų sąmokslų labirintas susidūrė su grėsmingais konkurentais mūsų brangioje šalelėje Lietuvoje. <...>
Visą kunigo tekstą galite skaityti štai čia Atsiliepimas_kun Robertas_Grigas
Įvertinus faktines aplinkybes tampa akivaizdu, kad kunigas Romualdas Ramašauskas nieko gero ir įspūdingo nėra nuveikęs. Vaikų namai tai tik pinigų plovimas, be to vaikų namus daug kas įsteigė ir nuveikė žymai daugiau ir tyliai, kad ir Petras Linkevičius. Kaip kareivų kapelionas jis nieko nepadarė, išskyrus egoistinius pasididžiavimus ir intrigų kūrimus. Be to karo kapelionų yra keturiolika, taip, kad būti kapelionu nėra joks nuopelnas.
Jurga, nenoriu tikėti, kad laima viską sugalvojo. Neturiu tam jokio pagrindo. Kita vertus, baimės akys pas daugelį žmonių laaaabai didelės. gaila.
Kita vertus, gal tie kunigai ne karta bande kalbeti ir tarp savu sienu apie sias problemas, bet tie pokalbiai nieko nedave? Apie cia minima kuniga Ramasauska. As buvau jo aukojamose misiose, bendravau su juo, ir negaliu tiketi, kad jis – tarsi koks baznycios priesas… Ir kur cia didziausia problema? Ar kad kunigai savo pavardziu nepaviesino, ar kad apie tai kalba, ar kad apie tai raso? O jei butu jie pasake savo pavardes, ka tai pakeistu? Juk is esmes – nieko. O del nenoro issiviesinti… Kaip jau ir minejau, be tik baznycioje, bet ir kitur ta baime yra. Prisiminkim kad ir ponios Budrevicienes atveji, kuomet ji viesai prabilo apie atlyginima vokelyje. Kokia buvo to viesumo kaina jai? Kiek jai teko istverti? Arba koks nors didelis prekybos centras ar imone, kur zmones nepatenkinti darbo salygomis. Ar jie apie tai kalba su savo vardais, pavardemis? Ne, nes bijo, nes nenori. Bijo viesumo kainos. O ja tenka moketi bemaz kiekvienam, besiirinaciam pries srove.
Zinoma, kad pakeisti tos situacijos mes negalime. Tiesiog as manau, kad tos pavardes butu nieko nepakeitusios – kas zino, kas ir taip zino tas pavardes. O zmones, Dainiau, atvirai kalbeti bijo ne tik baznycios viduje, bet ir kitur. Ne isimtis – ir ziniasklaida. Dar viena vertus, o gal tokio pokalbio su zurnaliste is viso nebuvo, na, pokalbio spaudai, todel ir tu pavardziu nera? Gal visa tai surankiota is nuotrupu, is privaciu pasikalbejimu, nes visa tai, kas parasyta, as irgi zinojau, ir dokumentus kai kuriuos maciau, bet tie pokalbiai niekada nebuvo „spaudai”, nes zmones dar nebuvo apsisprende, ar verta visa tai viesinti. Nes tai situacijos nepakeis, tik, galbut, iskels i viesuma tai, kas yra matoma tik vidianiame baznycios gyvenime.
Mariaus pozicija man labiau suprantama.
Jurga, ir aš galiu tikėti. Bet… Kuo mes galime padėti? jei bažnyčios viduje patys žmonė sbijo atvirai kalbėti, tai kuo mes galime pakeisti situaciją? Revoliucija? Nemanau.
Sovietmetis buvo įšorinis bažnyčios priešas, kuris vystė ir vienijo tikinčiuosius.
Jei išorinio priešo nebėra tai natūralu, kad prasideda nesutarimai ir susiskaldymas bažnyčios viduje.
Kadangi bažnyčia priešingai nei Kristaus mokymas yra hierachinė struktūra tad pretendavimas į aukštesnę vietą, kova dėl postų, privilegijų, įtakos ir valdžios yra natūralus procesas.
Bažnyčia kaip ir politika nėra šventa tad baimė netekti darbo, posto ar privilegijų yra natūralus faktorius.
Kuo greičiau žmonės išsivaduos iš “ steriotipo“ tapatinti Kristaus mokymą su bažnyčios veikla tuo labiau bažnyčios užkulisiai taps permatomi ir nieko ten įpatingo nėra.
Zinau kelis zmones, kurie, manau, ir yra tie anonimai. Keista, bet as jais tikiu, juos gerbiu, ir jais negaliu abejoti. Tas pats kunigas Ramasauskas, dar kitas zmogus, kuris, manau, cia nera ivardintas. Zinau, kad jie tas problemas ketino viesinti jau pries gerus metus, taciau vis delse. Su vienu is ju nemazai apie tai kalbejau, ir negalejau suvokti, kad tai dedasi baznycioje… Zinau, kad tie zmones labai ilgai svarste, labai ilgai bande isspresti tuos klausimus be ziniasklaidos. Matyt, nepavyko. Bent keli is ju, su kuriais zurnaliste ir kalbejosi, teisingi ir sviesus zmones. Tokie, pas kuriuos eini tada, kai siela vilku kaukia. Pasikartosiu – as jais tikiu.
Jei ne Bažnyčios tarnas, tai gal bent Kristaus tarnas?
verta
Nežinau, ar verta čia diskutuoti, bet laiško eilutė „Tai, vyrai, tiek ir teverta Jūsų teisybė, dėl kurios neišdrįstama bent teoriškai galimų nepatogumų nukęsti.” verta pamąstymų…