Šiandien saulėtą rytą pradėjau netradiciškai – kol kas dar be kavos ir skaičiau tik neigiamas naujienas portaluose. Na jų yra daug, tai kitaip nesigavo.
Praėjęs ilgasis savaitgalis buvo nuostabus – gražios šventės, kurias nerealiai papuošė ir mišios Bernardinuose, ir artimųjų aplankymas, ir smagus pasivaikščiojimas prie ežero, ir nerealaus skonio šašlykai, kuriuos vakar su šeima kepėmes kiemelyje.
Todėl šiandien vėl tradiciškai įsijungus žiniasklaidos kanalus grįžau į „realybę” – gyvenimas ne toks gražus, koks yra iš tiesų. Todėl taip jau gavosi, kad norom nenorom kirba tas klausimas galvoje – ko gi mums, lietuviams, reikia, kad šventės būtų tobulos ir nereikėtų nieko keiksnoti?
P.S. Didžiausia nuostaba man buvo rasti piktus komentarus interneto portaluose apie naują pedofilų klaną – tie komentarai palikti prie straipsnio apie mano kolegas fotografus, kurie kreipėsi į TV3 dėl autorių teisių pažeidimų, kurie užfiksuoti Kristupo Krivicko valdomos prodiuserinės kompanijos gaminamoje laidoje „Nuodėmių dešimtukas”. Štai taip žmonės sutiko šventes.
Mariau, aut bene aut nihil?
Šventės reikalingos tam, kad darboholikai persijungtų iš mechaniško egzistavimo stiliaus ir išgyventų pozityvias emocijas, pailsėtų įtemptas protas, pasikeistų monotoniškos emocijos. Jeigu žmogus valdo savo emocijas, geba jas pats susikūrti, tai jam šventės nereikalingos, jam šventė kasdien. O kitiems ir šventės nepadeda…