Jei teisėja Neringa Venckienė iš Garliavos savo kolegas vadina „pedofilų gynėjais”, o dėl to didesnių problemų nematanti Prezidentė Arkadijaus Vinokuro buvo pavadinta „frigidiška sterva”, tai ar dar yra žodžio laisvės ribos Lietuvoje?
Žinau, ir manau, kad ši vieša provokacija turi ir privalo turėti atgarsį ir viešus vertinimus.
Juk ko vertas vien šis tekstas:
„Dalia Grybauskaitė yra frigidiška sterva ir dvasinė (bet nekompetentinga) politinė prostitutė.”
Kontekstas, žinoma, pritrenkianti D. Grybauskaitės nuomonė, kad „Už pasisakymus atleidinėti iš darbo? Tik už žodžius aš nieko neatleidinėju”. Ką gi, todėl, nauduodamasis proga sakau ir aš: Dalia Grybauskaitė yra frigidiška sterva ir dvasinė (bet nekompetentinga) politinė prostitutė.”
Tačiau jau dabar matau kelis aiškius dalykus ir galimus situacijos variantus:
1. Nieko neįvyksta – teisėja vadina kaip nori kitus it toliau, vinokurai ir ne tik jie vadina prezidentus ar kitus irgi kaip nori. Žodžio laisvės ribų nebelieka.
2. Teisėja Venckienė už žodžius atsako numatyta tvarka, o Vinokuras nubaudžiamas pagal ATPK straipsnį dėl Prezidento įžeidimo. Simboliniu įspėjimu ar nedidele pinigine bauda. Teiisngumas triumfuoja ir provokacija pavyksta.
3. Galimi kiti variantai, jei įvertinisme, kad Lietuvos valdžia ir teisėsaugas kartais tampa sunkiai prognozuojama.
Bet kuriuo atveju provokacija jau įvyko.
Kai protas prieina asmeninę ribą nuo jo niekur neemigruosi. Jokio skirtumo kur jam tarnauji, Lietuvoj ar Norvegijoj žūvies fabrike. Gyvenimo džiaugsmingumas nepriklauso nuo kiekybės nes tai yra kokybiška sąmonės būsena, kurios neįmanoma nusipirkti, perduoti, padovanoti. Neveltui yra sakoma, kad ir turtuoliai verkia, nes rodos ir pinigų yra, bet va džiaugsmo dūšioje nėra ir tiek. Gyvenimo kokybė nepriklauso nuo valdžios, blogo oro. Netgi kalėjime pro tas pačias grotas du žmonės gali matyti skirtingus vaizdus ir išgyventi emocijas. Matyt, kad svarbus veiksnys yra vidinis žmogaus turinys. Daugelis niekaip negali suvokti, kad bet kokia situacija, įvykis, faktas yra joks. O štai reakcijos psichikoje gali būti skirtingos. Vienas ir tas pats įvykis vieną žmogų gali sužlugdyti, o kitą priešingai. Kiekvienas mes patys įvykius spalviname savom spalvom. Išorinis pasaulis kaip veidrodis, žmogaus vidinio tūrinio atspindys. Koks pats tokie ir gyvenimo įvykiai, situacijos. Kodėl tuomet daugelis linkę kaltinti valdžią, sąlygas, kitą? Todėl, kad protas turi tokią savybę, reikalavimą jam įtikti. Jeigu tokios savybės prote nėra, tuomet prastos sąlygos, valdžiažmogiai virsta kūrybingumo skatintojais. Tik sunkumų, nelaimių, nemalonumų, negandų dėka mes vystomės. Priešingi reikalai su priėjusiu ribą protu nes jis nebesivysto, bet agresyviai reikalauja jam įtikti ir siekia save išsaugoti toks koks jis jau yra.
miela Ruta, pabandykime neabsoliutinti ir bus vidiems mažiau desperacijos. O Baltarusija – ne išeitis.
hmm nesu aš dar sena ir troškimu kaip pakanka ir su psichika kaip ir gerai ir viso kito apie ką ten aukščiau buvo rašoma užtenka ,tiek to net jei man čia ir yra kažkokie marazmai dėl Baltarusijos sulyginimo su Lietuva ir yra man vienai iš nedaugelio tai kodėl bėga iš Lietuvos tas sveikas protas su savo jaunatviškais troškimais ir visu kuo geru ten galvose o aš nesveika likau čia 🙂 hmm tikriausiai vis dėlto aš nesveika nes tuo pavasariu džiaugtis tikrai sveiko proto jaunimas Lietuvoj nenori ir tikrai jiems neįdomu ką dėl reitingu ar įtakos zonų vėl išdidžiai nusikalbės koks valdžiažmogis
Temų apie teisinį nihilizmą suklestėjimas yra ryškus simptomas to, kad Lietuvoje visiškai nebėra tarp žmonių vienybės.
Nėra vienijančios tautą idėjos.
Lietuva tapo panaši į šeimą , kurios pamatas vedybinė sutartis.
Lietuva tapo panaši į draugystę, kurios pamatas kontraktas.
Žmogiškas vertybes 100% keičia proto sukurptos taisyklės, loginiai argumentai.
Kai esant betarpiškai vienybei ( draugystė, meilė, vienijanti idėja) dviejų žmonių nuomonės kažkokiu klausimu nesutampa jie netampa vienas kitam priešais, bet vienas kitą papildo.
O jeigu draugystės pagrindas griežtas kontraktas?
Prasidės ginčai, kad kažkuris ne taip suprato tam tikrą sutarties punktą ir traktuoja taip kaip jam naudingiau, patogiau.
Automatiškai atsiranda kova už savo teisingą supratimą, kurioje negali būti nei pralaimėtojų nei nugalėtojų, o tik patenkinta ir nepatenkinta pusės.
Automatiškai nepatenkinta pusė jaus prievartą nepaisant to, kad pagal kontraktą ji pripažinta neteisi.
Nepasitenkinimas niekur nedingsta, bet sumuojasi ir kaupiasi. Ir be jokios abejonės turi ribą.
Todėl esantis pagal kontraktą teisus tampa nepatenkintos pusės prievartautoju ir atvirkščiai.
Kaip sakoma, per prievartą mielas nebūsi.
Tokie santykiai , kurių pamatas kontraktas, tampa pasmerkti.
Neišvengiamas veidmainiavimas, atsirevanšavimo, keršto troškimas, smulkmeniškas priekabiavimas prie žodžių, elgesio, veiksmų, laukimas, kad tik kur paslystų priešas, kad tik surasti prie ko prikibti ir tuomet jau jam parodyti, įrodyti savo teisėtumą.
Kol neatsiras vienijanti tautą idėja tol daugės nepatenkintų skaičius, kurie susiskaidys į priešingas stovyklas ir nuoširdus nesupratimas kodėl jie nepatenkinti juk viskas pagal kontraktą, įstatymą.
Streikai, mitingai, protestai , nauji nepatenkintų judėjimai ir jų augimas Lietuvos ateitis.
Ir greičiausiai jėgos panaudojimas prieš juos, bet tai pats blogiausias variantas. Nes prievarta gali skatinti tik prievartą.
Susikalbėjimo nėra kol kas, o raginimų susikalbėti per prievartą…
Mariau, man Arkadijaus asmenybė yra tokia daugialypė savo išorinėmis veiklomis, kad man sunku supratsi, ar viduje jis toks pat įvairus, ar tik tą patį užtaisą platina skirtingomis formomis 🙂
Lietuvos ryto apžvalgininkas, didis menininkas Arkadijus Vinokuras atskleidžia iš kur jis semiasi genialaus įkvėpimo.
Mano akimis tai iš „gašliai ciniškų ketureilių”.
Bet Arkadijus juos įvardija liaudies poezija.
Kokia tavo nuomonė Dainiau?
http://www.vinokuras.lt/apie-klonio-fantasmagorij-eil-mis-autorius-bakterija/
Arkadijus Vinokuras įsismagino ir demonstruoja savo meninį skonį, vidinę kultūrą, kažkokio ciniko ketureilius įvardija liaudies poezija.
Štai taip, proto savybė neigimas ir agresyvus troškimas primęsti savo vienintelį teisingą supratimą neturi ribų.
„Teisėjai turi būti vertinami ne tik griežtai, bet ir adekvačiai. Už pasisakymus atleidinėti iš darbo – tik už žodžius aš nieko neatleidinėju“ ( Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė)
Tik neadekvatūs arba įšanksto negatyviai, priešiškai nusiteikę gali suprasti šiuos prezidentės žodžius kaip pavyzdį, paskatinimą įžeidinėti kitus.
Spekuliantai demokratija, lygiateisiškumu, žmogiškomis vertybėmis puikiai išnaudoja šiuos prezidentės žodžius, kad ją užsipulti, apkaltinti, supriešinti visuomenę, sėti nepagrįstą baimę.
Prezidentės žodžiai turėjo visai kitą prasmę nei Arkadijaus Vinokuro ir jam pritariančių interpretacijos.
Yra tokia rytų išminties patarlė: “ išmintingas ir varnos karksėjime girdi išmintį, o kvailys tik varnos karksėjimą“.
Nereikia būti labai pastabiu, kad pastebėti elementarius dalykus: jeigu žmogus iš anksto prieš kitą žmogų negatyviai nusiteikęs, neigia jį, tai ką jis girdės? Tai ką nori girdėti, o ko nenori stengsis negirdėti. Taip atsitiko ir su Arkadijum Vinokuru, kuris apie Dalią Grybauskaitę rašė visąlaik daug ir tik blogai.
Be abejo, kad atsiras jam pritariančių, kuriems irgi nepatinka prezidentė.
Deja apklausos rodo, kad prezidente vis dar pasitiki dauguma.
Taip, kad Arkadijui Vinokurui yra kur stengtis , kad pritraukti didesnę masę jam pritariančių ,, demokratijos gynėjų“.
Ten kur nėra sąžinės ją pakeičia loginiai argumentai ir agresyvus tikėjimas savo teisėtumu.
Visi didžiausi pasaulio nusikaltimai yra grindžiami būtent loginiais argumentais.
Taip Dainiau, pavasariu save guosti nepavyks kai prote problema.
Jei žmonės bandytų pažinti savo protą ir psichiką tai didžioji dalis ką rašo žiniasklaida, kalba politikai neveiktų psichikos negatyviai .
Kodėl vienas ir tas pats įvykis, reiškinys, straipsnis, sukelia skirtingas reakcijas prote ir psichikoje?
Protas ir psichika gali būti JAUNA ir SENSTANTI.
Senstantį protą ir psichiką veikti negatyviai labai lengva, nes tokiame žmoguje yra stipri gynybinė reakcija nuo naujo, permainų.
Senstantis protas ir psichika atiduoda pirmenybę savo senam ir įprastam ir susirūpinę kaip tai išsaugoti.
Kaip išsaugoti savo supratimą, pasaulėžiūrą, seną patirtį, tai yra masę psichikoje.
Besivystantis protas ir jauna psichika atvirkščiai yra atsivėrusi permainoms, naujam.
Toks žmogus pasiruošęs paleisti savo seną ir įprastą supratimą, patirtį. Susirūpinimą kaip išsaugoti savo seną ir įprastą, kuris būdingas senstančiai psichikai , jaunoje psichikoje keičia troškimas patirti, atskleisti kažką naujo, žingeidumas pažinti, išgyventi, išrasti, sukurti.
Pastebėkite kaip į tuos pačius įvykius, reiškinius reaguoja seni žmonės ir vaikai, jaunimas.
Nors dabar jau ir jaunas žmogus dažnai turi senstančia psichiką. To priežasti, daugelį metų į galvas buvo kalama gerbuvio, stabilumo aksioma.
Deja, stabilumo, garantijų troškimas, yra senstančios psichikos simptomai.
Priklausomai koks pas žmogų protas ir psichika bus ir skirtingos reakcijos į tuos pačius įvykius, reiškinius žiniasklaidos straipsnius.
Turintys priėjusį ribą protą ir senstančią psichiką ir yra linkę į baimes, paniką, nerimą, pesimizmą, ginčus, kovą už savo seną ir įprastą supratimą, pasaulėžiūrą, užgyventą turtą, tai yra prikauptą masę psichikoje.
Kyla klausimas, ar gali turintis priėjusį ribą protą ir senstančią pscihiką ATSIJAUNINTI?
Be jokios abejonės, kad kiekvienas turi tokią galimybę! Tai yra vadinama IŠMINTIS.
Išminčiai sako, kad išmintis tai apmastyta jaunystė.
Vaikas negali būti išminčiumi nes jis dar neturi gyvenimo patirties, o išminčius tuo ir skiriasi nuo vaiko, kad jis turi patirtį, bet nesilaiko į ją įsikabinęs ir nesistengia išsaugoti. Toks žmogus esantis valdžioje niekados nevogs, nesivaikys susireikšminimo, pripažinimo, komplimentų, titulų, sau naudos, nes jis natūraliai visam tam paprsčiausiai nejautrus, jam mąsė pscihikoje nereikalinga. Jam naujas požiūris, kurio esmė stiprus vienybės jausmas su supančiu pasauliu, kitais žmonėmis.
Mariau, tavo pasiūlymas Rūtai raconalus. Kita vertus, jei vien pavasariu save guosime, ar tai bus taip jau smagu?
Rūta, negi tu išties taip jautriai reaguoji tam ką rašo Lietuvos dienraščiai?
Prisiskaičiusi, staiga pasijutai lyg būtum nebe Lietuvoje, bet Baltarusijoje, tave apėmė siaubas ir nežinomybės jausmas dėl rytojaus.
Gal mažiau skaityti Lietuvos dienraščių jeigu prisiskaičius apima tokia negatyvi pscihinė būsena?
Šiaip gi pavasaris, galima jį pasitikti, atsiverti sužaliavusiai gamtai, pasivaikščioti po parką ar mišką, ištirpti žydroje dangaus mėlynėje.
aš dažnai paskaitau apie Baltarusija ir kaip ji yra valdoma ,bet staiga skaitydama Lietuvos dienraščiua aš supratau kad venckienės ir panašiu į ja dėka ,bei mūsų prezidentės dėka aš ėmiau jaustis tarsi pati jau gyvenu Baltarusijoje ,kur įstaymai veikia ne taip kaip jie yra parašyti bet taip kaip to kažkam reikia ir taip kaip reikia tam kuris yra pradineme telefono gale ,nežinau kaip kiti bet mane ima siaubas ir klausimas ,o kas toliau?
Štai tema rimtai diskusijai ir ne tokia paprasta kaip gali pasirodyti neįsigilinus. Na, ne kiekvienam žinoma ši tema , bet kas mėgsta treniruoti savo intelektą, o ne primityviai pulti ginti savo vienintelį, teisingą supratimą.
Tikiuosi ši tema padės suprasti dvi priešingai mąstančias, jaučiančias puses, o gal kai kam ir tarpusavyje susikalbėti…
Griežtas teisingų įstatymų laikymasis sąžiningą žmogų gali paversti kurčiu ir aklu prievartautoju.
Būtent tai ir patvirtino didelį rezonansą sukėlusi visuomenėje pedofilijos byla.
Negi taip sunku suvokti, kad teisingi įstatymai gali būti nesuderinami su sąžine?
Jeigu sąžiningam žmogui teisingų įstatymų laikymasis ir vykdymas tampa aukščiausiu sąžiningumo kriterijumi tai jis jau nebeturi sąžinės. Tokiam žmogui ima vadovauti ne be sąžinės balsas, bet įstatymai. Įstatymas jam nepastebimai tampa dirbtiniu sąžinės pakaitalu. Dabar viskas kas prieštarauja įstatymui jam bus atgrasu, nesąžininga, neteisinga. O kas pagal įstatymą ir yra teisinga, sąžininga.
Kokie argumentai tokį žmogų gali pertikinti, kad jis išties elgiasi nesąžiningai , neteisingai? Jokie – išskyrus įstatymą! Moralizavimams, apeliavimams į sąžinę, raginimams nutraukti prievartą jis nejautrus. Jam įstatymo vykdymas negali būti prievarta, nesąžininga, amoralu, juk įstatymas dabar ir yra jo tikroji sąžinė.
Ar gali toks žmogus tapti tokiu kaip rašo kunigas Robertas Grigas: – “ Garliavos bendruomenė… Tie žmonės, kaimynai, budėję ir budintys prie mergaitės namų ne už atlygį, be jokio savanaudiško intereso, niekinami politikų, teisėsaugininkų, pravardžiuojami nesąžiningos žiniasklaidos, yra iš tiesų ryškiausias pastaraisiais metais lietuviško pilietiškumo pavyzdys. Prezidentė, aukšti pareigūnai sykiais kartoja tą pilietiškumą kaip magišką formulę, o iš tikrųjų – štai jis, tas retai aplodismentais pasitinkamas, dažniau pašiepiamas autentiškas pilietiškumas – iš kurio kilo mūsų savanoriai, partizanai, pogrindžio savilaida, Sąjūdis. (Kunigas Robertas Grigas)“.
Niekados tam, kuriam įstatymas tapo tikroji sąžinė nesupras šitų žmonių. Ar gali jam būti šie žmonės pilietiškumo pavyzdžiu? Baikit juokus, jam jie nusikaltėliai, kurie nesilaiko įstatymų ir griauna valstybės pamatus, gatvės fašistai, mankrutai, bepročių minia ir t.t. Ar teisus jis juos taip vadindamas? Be jokios abejonės, kad jis pagal įstatymą jaučiasi teisus!
Prisiminkime istoriją, disidentus, revoliucionierius, bolševikus, kurie 1917 sušaudė carą. Bet caro armija pirma pradėjo terorą pries taikius demonstrantus. Ir revoliucija kylo ne iš gero gyvenimo, bet todėl, kad pats caras tapo aklu ir kurčius “bispridielščiku”. Jis ir buvo pirminė priežastis. Nuvertus carą įvyko valstybės atsijauninimas.
Visi , kurie neigė permainų faktą ir stengėsi išsaugoti savo seną ir įprastą tapo naujos vienybės griovėjais.
Automatiškai “nauja vienybė” tokiuos ignoravo, o bandančius griauti atkakliai per jėgą izoliavo.
Atsijauninusi valstybė pradėjo sparčiai vystytis. Niekas to nepaneigs. Deja, natūralu, kad viskas turi savo ribą.
Michailas Gorbačiovas nesugebėjo išsaugoti tos vienybės ir didi valstybė pasenusi ir sustojusi vystytis sąmoningai nebesugebėjo atsinaujinti ir subyrėjo.
Ir tuomet vėl viskas apsivertė aukštyn kojom. Tie, kurie buvo priešai, buvo reabilituoti o tie, kurie buvo didvyriai tapo niekšais. Kas gi čia per rokiruotė?
Kaip jus manote..?
uno, o pedofilus ir iškrypėlių gynėjais galima vadinti bet ką? Čia tik diskusijai 🙂 Kiek supratau, Vinokuras bandė tai ir provokuoti
Arkadijau Vinokurai ir kiti panašiai mąstantys, kokio protingo argumentavimo jus norite? Jokie argumentai neįmanomi, nes yra dvi priešingos nesuderinamos nuomonės tuo pačiu klausimu, kažkas turi atsisakyti savo teisybės, kad išspręsti problemą be jėgos. Jus pasiruošęs atsisakyti savo teisingo supratimo? Lygiai taip pat nepasiruošusi ir L. Stankūnaitė su N. Venskiene. Žmonės irgi pasidalino į dvi priešingas stovyklas. Kažkodėl jus pats save laikote demokratijos gynėju, o juos fašistais? Jie įsitikinę, kad mergaitė negali taip geneliai vaidinti ir sako tiesą, todėl gina ją nuo meluojančios ir prisidėjusios prie tvirkinimo motinos . O Jonas Varkala jus irgi lygina su fašistu Gebelsu.
Tai kas iš jūsų fašistas? Nei vienas pats savęs fašistau nelaikote, bet vienas kitą taip. Dialogas tarp jūsų neįmanomas, panašiai kaip jis būna neįmanomas tarp revoliucionierių ir valdžios, tarp teroristų ir kovojančių prieš teroristus. Bet terorizmas yra privilegijuotų“ bispridielo“ pasekmė. Pavyzdžiui, Amerika kovojanti prieš terorizmą yra pirminė teroristė, ji ir yra priežastis.
Aš asmeniškai puikiai suprantu abi puses ir nelaikau jūsų fašistu, niekšu. Bet manau, kad jus esate individualistas ir betarpiškos vienybės jausmas jums yra svetimas. Jus nejautrus betarpiškai vienybei, bet jautrus savo proto teisingam supratimui. Dėl savo teisingo proto supratimo ir kovojate, o vaikas jums tėra įrankis, kad būtų patvirtintas jūsų teisingas supratimas.
Nukrypot jūs su savo intelektualiniais svarstymais į lankas, nors dar darželyje visus mokina, kad keiktis negražu. Ties tuom ir galima baigti diskusiją, be jūsų filosofijų ir pseudoteisinimų. Na taip ir yra – zonos keiksmai iš tikro ir beliko vienintelis kelias,kad į Vinokurą atkreiptų dėmesį. Nes jis savo asmeninės pagarbos limitą jau išsėmė gerokai anksčiau su savo šūkiais.
Man asmeniškai irgi yra kraštutinai atgrasūs tokie veikėjai kaip Vinokuras Laučius etc ar tokie inforuporai kaip LtRytas ar Delfi. Bet aš net savo aplinkoje nevadinu jų iš B ar K raidės, o LRyto net nevadinu makulatūra ar kitais paplitusiais įvardžiais. Nes mane taip mama mokino. Vinokurai ar Garbačiauskaitės matyt mamų neturėjo ar jos jiems vertybių nediegė. O gal prieš tapdami purvasklaidininkais tokie žmonės buvo kitokie? Na, nebesigilinsiu, į šitą man akivaizdžiai per sunkią genezę, sėkmės nelengvame kelyje.
hadrian,
Na įsivaizduokime jei kiekvienas norintis būti išgirstu nebepaisys formos!?
Užsidedu marškinėlius su užrašu dainius.org, komentatorius Marius, pasiimu petardų , mikrofoną, keiksmažodžių ir prie prezidentūros ar seimo, o kai mane supakuoja visiems paaiškinu, kad aš gi atstovauju viešą interesą, ginu demokratijos vertybes , bet pagal savo proto supratimą.
O pagal kieno proto supratimą gina demokratijos vertybes D. Grybauskaitė ir A. Vinokuras?
Jeigu kažkam pradeda atrodyti, kad prezidentas neteisingai pasielgė, tai nereiškia kad jis nebeatstovauja juo pasitikinčių ir išrinkusių interesų. Kiek procentų žmonių pasitiki prezidente Dalia Grybauskaite? 2012 sausio mėnesį buvo 76%.
O kieno pasitikėjimą atstovauja Arkadijus Vinokuras įžeidinėdamas mūsų prezidentę?
Išsakyti savo supratimo viešai niekas nedraudžia, bet išvadinus kitą jį žeidžiančiais žodžiais ir dėl to vadinti save patį didžiu menininku ir demokratijos gynėju yra paprasčiausias individualisto troškimas būti kažkuo įpatingu, atkreipti į save dėmesį, pademonstruoti save, aš – aš – aš ir dar kartą aš.
manau turėtų būti akivaizdu, kad a. vinokuras nesistengė per se įžeisti prezidentės – jis tik sureagavo į pastarosios išsakytas mintis, kad neva teisėja n. venckienė „tik kalba” (nesvarbu, kad išvadina teisėjus „pedofilų gynėjais”), n4ra jokio pagrindo tuo piktintis…
galima ginčytis dėl to, ar jo reakcija adekvati – aš sakyčiau taip, nes prezidentė peržengė paskutines ribas – o mažiau drąstiški pareiškimai lieka tiesiog nepastebėti – tačiau tai darant, nederėtų pamiršti esmės
o esmė yra ta, kad valstybės vadovė viešai pareiškė, jog nemato nieko blogo (ar smerktino / baustino) viešuose teisėjų įžeidinėjimuose – atliekamuose vienos iš teisėjų! ne, nieko blogo, nada…
tačiau Lietuvoje visada buvo įprasta daugiau dėmesio skirti formai, o ne turiniui…
Nepavyko jokia provokacija. Į jo žodžius nelabai kas ir reaguoja, nes Vinokuras jau seniai turi odiozinio marginalo statusą. Niekam jau nebeidomi jo nuomenė. Turiu įtarimą, kad net ir prezidentūra nereaguos – negi piktinsies kiekvieno ciūcio amsėjimu
Apie demokratiją
Demokratija negali suteikti to džiaugsmo, kuris yra esant betarpiškai vienybei, pavyzdžiui draugų tarpe. Demokratija niekados neduos draugystės, abipusės pagarbos, džiaugsmo kai kitą pilietį lydi sėkmė.
Todėl terminas “demokratija“ tampa įrankiu spekuliuoti tomis žmogiškomis vertybėmis, kurios būdingos draugų tarpe, esant betarpiškai vienybei.
Pavyzdžiui, vienas iš esminių demokratijos tikslų garantuoti visų piliečių lygiateisiškumą.
Bet gi lygiateisiškumas įmanomas tik draugų terpėje, kitu atveju lygiateisiškumą pakeičia hierarchija. Kas aukščiau hierarchijos skalėje tas ir turi daugiau teisių.
O lygiateisiškumas tampa spekuliacijos įrankiu kai taisyklės ar įstatymai nėra vykdomi pagal kažkokio individualisto supratimą.
Pažodžiui išvertus iš graikų kalbos demokratija reiškia “liaudies valdžia“.
Deja tai įgyvendinama tik draugų kolektyve ar kai yra visu vienijanti idėja, tuomet kiekvienas savaime be jokių iškilmingų rinkimų užima savo vietą kolektyve pagal sugebėjimus.
Tokiame kolektyve nebus pavydo, pykčių, intrigų, kad kažkas užima aukštesnę, reikšmingesnę vietą. Nebus priekaištų, kad kažkas mažiau dirba ir jo darbas mažiau svarbus, reikšmingas.
Ką turime mes realybėje kuri pridengta terminu “demokratija“?
Spekuliaciją lygybe, po kuria slepiasi hierarchija ir iš jos išplaukiančios visos pasekmės. Pavydą , intrigas, kovą dėl aukštesnio posto hierarchijos skalėje, niekšybes už nugaros.
O kaip su “ liaudies valdžia“ tai yra demokratija?
Valdžia statosi sau ir savo vaikams namus, važinėja prabangiais automobiliais ir t.t. Valdžia tai ir yra ponai. Gal pažodžiui išvertus iš graikų kalbos demokratija reiškia “liaudies ponai”?
Man irgi užkliuvo Grybauskaitės žodžiai. Tų žodžių juokingiausia (tuo tarpu ir liūdniausia) dalis yra ta, kad yra žmogus, kuris už tokius žodžius (kurių, kiek atsimenu, Prezidentė net neperskaitė) gavo teistumą… Visi puikiai žino tą istoriją, tačiau „stebuklingai” ją „pamiršo”… Dvejopi standartai vis dar yra ir kažkaip visi, kas netingi, tai aiškiai rodo – vieniems vienoks teisingumas, kitiems – kitoks.
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/teismas-dgrybauskaitei-laiska-issiuntes-vyras-perzenge-ribas.d?id=43179707
http://www.mediabv.lt/res_zinpr_det.php?id=30230
Pamąstymui
Įžeidinėjimai, bandymai pažeminti yra agresyvaus proto neigimo išraiška.
Koks protas yra agresyvus? Toks, kuris primigtinai reikalauja įtikti.
O kuo bus tokio proto savininkas? Jo vergas!
Reikalaujančio įtikti proto vergas neturi ir negali turėti mąstymo laisvės.
Toks protas gali būti labai išsilavinęs, eruditas, bet ne laisvas nuo agresyvumo.
Mąstymo laisvė nepriklauso nuo išsilavinimo, erudicijos, ji priklauso nuo gebėjimo savo prote priimti mažiausiai dvi viena kitai prieštaraujančias nuomones į tuos pačius reiškinius, bet be vidinių prieštaravimų.
Jeigu pačiame prote nėra susipriešinimo, tai iš kur atsirasti neigimui?
Pavyzdžiui; ar galima įžeisti žmogų, kurio prote nėra vidinių prieštaravimų ir agresyvaus reikalavimo įtikti?
Toks žmogus įžeidimus savo adresu priims absoliučiai ne skausmingai ir be atsakomosios agresijos. Kodėl? Todėl, kad jis puikiai suvokia, kad jį įžeidinėjantis, besistengiantis pažeminti yra savo, reikalaujančio įtikti proto vergas. O vergas neturi pasirinkimo laisvės kaip tik agresyviai “pulti ar gintis“ nuo to kas neįtinka jo ponui, ( protui). Gaunasi, kad agresyviai nusiteikusi įžeidinėtoją reiktų dar ir užjausti. Užjausti galima, bet tik iki ribos.
Įsivaizduokite žmonių kolektyvą, kuriame visi supranta, kad agresyvus reikalavimas įtikti jų proto supratimui yra niekur nevedanti kvailystė. Ir štai į tokį kolektyvą pradeda brautis norintis per jėgą įrodyti savo teisingą supratimą ima visus dalyvius įžeidinėti, žeminti, kurie nepriima jo tiesos kaip vienintelės , teisingos.
Žinoma, kad jis ten nieko įžeisti negali, bet bus paprasčiausiai ne savo terpėje ir ignoruojamas, bet ne kaip blogas žmogus, bet kaip nesubrendęs iki kitokio suvokimo.
Internetinėje erdvėje tokie kolektyvai jau yra ir ateityje plėsis. Kodėl? Todėl, kad tipiško šlamšto masė turi ribą.
Arkadijaus Vinokuro pasisakymas savotiškas testas kiekvienam pasitikrinti. Pastebėkite kaip didžioji mąsė į įžeidinėjimus atsako tuo pačiu, bet patys savęs agresyviais šiūkšlintojais nelaiko.
Žodžio laisvė be mąstymo laisvės virs agresyviu „razborkių” šiūkšlynu.
Ponas Dainiau, kuriuos teisėjos N. Venckienės žodžius turite omenyje?
Prieš įžeidinėjimus kovojantys įžeidinėjimais parodo į save pirštu ir prisideda prie viešo kalbėjimo, rašymo kultūros griovimo.
Nepastebimai kovotojai prieš blogą pavyzdį, patys tampa blogo pavyzdžio bendrininkais.
Toks elgesys yra susijęs su intelektu, mąstymo kultūra, kai kažkas neįtinka mano proto supratimui automatiškai sužadina neigimo reakciją.
O būdvardžių(keiksmažodžių, įžeidinėjimų) lavina tai primityvaus intelekto neigimo išraiška.
Kai nėra galimybės įspirti neįtinkančiam mano proto supratimui tai bandoma jį mušti žodžiais.
Ponas Dainiau, ponas Vinokūras savo bloge išvadino Jos Ekscelenciją labai negražiai, žinoma, gal rimtai teisiškai jei kas priremtų, tai gal rasi imtų porinti, kad ir accountą kas jam nulaužė… kas ten žino.
Kas kita būtų, jei tai būtų pasakęs balsu ir per kokią nors spaudos konferenciją – jeigu koks nors gan grėsmingai tvirtai sudėtas vyriškis šūkteltų tam akiniuotam ponui – „Dabar pat atsiprašai” ir artėtų link scenos…
Kalbėjimo kultūra yra neatsiejama nuo intelekto, mąstymo kultūros. Nuo to reiktų ir pradėti.
Dominuojantis mastymas dabar yra toks: jeigu tu mastai, elgiesi, gyveni, supranti ne taip kaip aš, tai esi dundukas, sterva, pedofilas ir t.t. Intelektas neigia tai kas jam neįtinka o keiksmažodžių tirada tai tokio intelekto neigimo išraiška. Todėl jau esu ne kartą minėjęs, kad jeigu išmestume iš savo žodyno keiksmažodžius, tai juos pakeistu kultūringi žodžiai.
Pamėginkite išmęsti neigimą iš savo proto kai kažakas tą patį reiškinį supranta kitaip ir jo supratimas nesutampa su jūsų!?
Tai jau būtų fakto pripažinimas, kad egzistuoja skirtingos, priešingos, nesuderinamos pasaulėžiūros, intelekto savybės.
Arkadijaus Vinokūro pasisakymas signalizuoja, skambina varpais apie ribinę būseną.
Bet iš kitos pusės ribinė būsena yra puikus šansas gimti naujai mąstymo kultūrai. Mes turime šansą vystyti naują mąstymo ir savaime suprantama bendravimo kultūrą. Ar išnaudosime tą šansą ar gylinsime ribinę būseną toliau iki agresijos?
Mariai, aš klausiau apie viešo kalbėjomo kultūrą ir atsakombę.
Toliau teismai dėl orumo ir garbės įžeidimo. Viskas normalu, demokratija, teisinė valstybė, jei jautiesi įžeistas kreipkis į teismą.