Nuo vakar vis svarčiau, ar vertas viešo aptarimo radikalaus politikieriaus Algirdo Paleckio vizitas Jungtinėse Valstijose, kur jis birželio 7 dieną Vašingtone įsikūrusiame Nacionaliniame spaudos klube viešės kaip svečias. Ne bet koks svečias – jis pristatomas kaip diplomatas, gerai žinomas politikas, žurnalistas ir „kovos už žodžio laisvę Europoje simbolis”. Absurdas, bet… Vis tiek nusiunčiau renginio koordinatoriui laiškelį su papildoma informacija, kuri patikslina kai kurias viešo pristatymo detales.
Žinoma, man paprasčiau suprantama yra ta „svečio” pristatymo dalis, kurią pats A. Paleckis ir nurodė apie save. Pvz., jis sakosi esąs socialinių ir demokratinių teisių Lietuvoje ir Europoje gynėjas. Ši dalis man nelabai įdomi, nors galėčiau padiskutuoti.
Bet svarbiausia yra tai, kad prisistatydamas renginio organizatoriams kaip žurnalistas šis politikierius iš esmės lyg ir susitapatina su mūsų bendruomene. Lyg ir yra jos atstovas. Sakau labai aiškiai, kad nėra. Tikrai nėra. Apie tai parašiau šiandien laišką ir renginio koordinatoriui Ron Baygents. Juk šio politinio veikėjo renginiui skirtas pokalbių spektras labai įdomus ir pateikiamas labai jau manipuliatyviai. Tad ką jis gali papasakoti ir kokias žinias paskleisti JAV apie mūsų šalį? Štai citata iš renginio anonso:
„The ruling party in Lithuania initiated a trial against Paleckis by writing a letter to the state prosecutor. The prosecutor then charged him with “denying the Soviet aggression against Lithuania.” Paleckis won in the first court. However, the appeal session of the court is scheduled for June 12 in Vilnius.
At the National Press Club Newsmaker, Paleckis plans to discuss his fight for freedom of speech in Lithuania — which is a NATO and European Union member country — as well as new facts and sources.”
Štai ir atoveiksmis bylos „savi šaudė į savus”. Todėl gal iš tiesų verta realiai pradėti kalbėti apie tai, kad būtina dekriminalizuoti veikas, susijusias su žodžio laisve. Pakaktų civilinių bylų. O tai po prokurorų įsikišimo galima rėkti visam Pasauliui, koks kovotojas už žodžio laisvę yra vienas ar kitas veikėjas. Tegul jau geriau jis šneka tas nesąmones pats sau ir savo sekėjams. Nes jei kitas politikas, Seimo narys Kęstutis Masiulis iš esmės net viešai nurodo, ką turi daryti prokurorai, tokiu atveju nėra ko stebėtis, kad užsienyje gali nesėkmingi politikai dėl savo bėdų kaltinti valdančiąją partiją. Yra ir dėl ko.
Beje, gal aktyvesnė mūsų ambasados veikla JAV irgi galėtų ėrisiti prie platesnio paaiškinimo, kas yra šis žmogus.
Gerbiamas Dainiau,
„A membership in associations of journalists is not a prerequisite to exercise free speech.”
(LT) Narystė žurnalistų sąjungose nėra sąlyga teisei į laisvą žodį
*Vertimas į lietuvių kalbą – konotacinis, galbūt galėtų būti tobulesnis
Taip buvo pasitiktas Jūsų el. laiškas NPC renginio koordinatoriui. Tasis laiškas būtų turėjęs pateisinamai suprantamą tikslą, jeigu Algirdas Paleckis būtų prisistatęs Lietuvos Žurnalistų Sąjungos arba dainius.org nariu.
mano laiške kalbama ne apie žodžio laisvę. Ja AP laisvas naudotis kaip pilietis. Bet jam vadintis žurnslistu yra per daug. Skaitykite mūsų įstatymo apibrėžimą apie tai, kas yra žurnalistas. Ponas AP nepatenka į tą kategoriją. Tad tegul kiti irgi žino tikrą situaciją.
PN, visiškai pritariu, kad tai utopija, jei nebūtų dabartinis mąstymas privedęs prie ribinės būsenos visose srityse. Todėl niekas dabar niekur nesidės. Kas norės išgyventi keis mąstymą, pasaulėžiūrą, požiūrį į visą tą patį. Čia nėra jokios filosofijos, o grynai pragmatiškas reikalas. Naujas mąstymas paprasčiausiai naudingas pagerinti savo asmeninio gyvenimo kokybę ir spręsti problemoms visose kitose srityse. Su senu mąstymu, kuris ir atvedė iki ribos išeities nėra, o tik ribinės būsenos gilinimas iki kritinio taško. Aš ne pranašas, bet stebėk faktus. Lietuvos laukia visiškas valdžios pasimetimas ką daryti. Sulauksime gamtos stihijų išdaigų, virusų protrūkių, jau nekalbu apie socoalinias problemas. Bus panikos protrūkių, mitingų, streikų intensyvėjimas. Linksmybės tik prasideda.
na, jums jau laikas apie šitą „utopiją” traktatą rašyti 🙂
PN, Garliavos atveju žurnalistai neatliko savo funkcijų, o tik manipuliavo akla visuomenė. Janutienės iš savo varpinė, Dainius Radzevičius iš savo. Kiekvienas iš jų tik gynė savo vienintelį teisingą supratimą ir kaltino vienas kitą ne etiškumu ir t.t. Jie skatino nesantaiką, sėjo paniką. Ne vienas iš jų nebandė gilintis į vienas kitos pasaulėžiūra ir bandyti susikalbėti.
PN,
Dėl žiniasklaidos vartotojų skirstymo. — Šituo nustebinote. Ir kaip gi siūlytumėte skirstyti? Ir kokiu tikslu? Juk žiniasklaidos etiškumo vertinimas reikalingas pirmiausia tam, kad visuomenė žinotų su kuo susiduria viešoje erdvėje. O kokią funkciją atliktų vartotojų skirstymas?
1. Mes jau priėjome su tavimi bendros išvados, kad bet koks faktas yra joks. O informacija viešoje erdvėje? Informacija irgi yra jokia! Bet vėlgi reakcijos į ją gali būti skirtingos. Viena ir ta pati informacija gali skirtingai veikti žmonių psichiką, emocijas, skatinti skirtingus poelgius.
2. Kyla klausimas, ar gali visuomenė( žmogus) žinoti su kuo susiduria viešoje erdvėje, jeigu nepažysta savo psichikos? Be jokių šansų! Tokia visuomene ( žmogumi) galima manipuliuoti. Sukelti sumaištį, paniką, baimę psichikoje, skatinti nesantaiką.
3. Visuomenė (žmogus), kuri nepajėgi suprasti, kad bet koks faktas, informacija yra jokia, bet reakcijos į ją gali būti skirtingos yra akla ir manipuliacijų įrankis.
4. Kokiu tikslus siūlau skirstyti ne žiniasklaidą į etišką – ne etišką, bet pačius žiniasklaidos vartotojus? Tikslas, kad vartotojas galėtų pažinti pats save, savo psichiką, mąstymą, intelektą, charakterį! Tai leis suvokti skirtingiems vartotojų tipams, kad jo mąstymas, intelektas, psichika, emocijos, charakteris yra ne vienintelis teisingas. Ir jeigu jis nori pakeisti savo gyvenimą ir bendrai Lietuvos valstybės gerovę tai tokia galimybė yra tik keičiant savo mastymą, charakterį, psichiką, reakcijas į tuos pačius įvykius, faktus, informaciją. Jeigu esi viename charakteryje, mastyme tai tau tebus tik atitinkami įvykiai, situacijos, o esant kitam mastymui, charakteriui, psichikai galimi visiškai kiti. Juk faktai, informacija, įvykiai, situacijos yra jokios! Tai priklauso tik nuo paties vartotojo charakterio, mąstymo, psichikos.
5. Pradėjus vartotojus skirstyti į skirtingus tipus, charakterius, mąstymus, pasaulėžiūras visos TV laidos, informacija, filmai savaime susiskirstys į orientuotas skirtingiems mąstymams, charakteriams.
6. Pavyzdžiui, laidos kuriose reklamuojamas, agituojamas prestižas, mada, pergalės orientuotos tik į linijinį protą turinčius žmones. Jeigu intelekte nėra tokios savybės kaip hierarchija tuomet tokios laidos visiškai nedomins turinčius tokį mąstymą. Juos domins visiškai kitokios laidos, filmai, informacija. Bet vartotojai nėra informuoti, kad egzistuoja kitoks intelektas, mastymas. Kad jie irgi gali jį turėti, naudotis ir keisti savo gyvenimą, suvokti tuos pačius faktus visiškai ir iš kito kampo.
7. Jokiu būdu negalima vartotojų skirstyti hierarchijos skalėje. O tik į skirtingus charakterius, psichiką, intelektus, mąstymus, bet tolygiai svarbius. Lygiateisiškumas. Na panašiai kaip gamtos metų laikai, mes gi negalime pasakyti, kad vasara yra svarbiau ir protingesnė už rudenį. Lygiateisiškumas.
8. Vartotojas susipažinęs su savo paties galimais skirtingais charakteriais, skirtingais mąstymais, psichika gauna galimybę pasirinktį ne vienintelį teisingą savo, bet ir tolygiai svarbius savo kitus charakterius į kurį perėjus pasikeičia ir reakcijos į tuos pačius faktus.
9. Kiekvienas vartotojas gauna naują galimybę praplėsti save, savo gyvenimo galimybes, o ne kovoti už vienintelį teisingą savo charakterį, mąstymą.
10. Automatiškai atsiranda natūrali pagarba savo kitam charakteriui, mąstymui, kurį jis gali sutikti ir kitame žmoguje. Natūralus vienas kito supratimas.
11. Atsiranda galimybė formuotis visiškai naujai žiniasklaidai, manipuliuoti tampa nebeįmanoma, politikai irgi nebeturi šansų manipuliuoti tokiais rinkėjais.
Aš galėčiau pratęsti, bet ir taip dėl vietos stokos, tik trumpai pamąstymams.
Dėl Garliavos įvykių vertinimo. — Sutinku, kad šioje situacijoje trūko pastangų susikalbėti, įsigilinti į problemą ir į priešingų pusių motyvus. Netgi drįsčiau sakyti, kad gerokai labiau užsispyrusi buvo institucijų pusė, bukai kartojusi tuos pačius, neveikiančius argumentus ir atlikusi dvi vienodai nemokšiškas perėmimo operacijas.
Kokia poziciją šiuo klausimu turėjo žurnalistų sąjungos pirmininkas, nesu įsigilinęs. Tačiau, kai reikšmingas pareigas užimantis asmuo spekuliuoja preigybinės ir asmeninės nuomonės skirtumu, tai akivaizdžiai liudija šališkumą. Pvz., labai ciniškai tuo manipuliuoja V. Putinas.
Dėl žiniasklaidos vartotojų skirstymo. — Šituo nustebinote. Ir kaip gi siūlytumėte skirstyti? Ir kokiu tikslu? Juk žiniasklaidos etiškumo vertinimas reikalingas pirmiausia tam, kad visuomenė žinotų su kuo susiduria viešoje erdvėje. O kokią funkciją atliktų vartotojų skirstymas?
Atkreipkite dėmesį į tai, kad visuomenė Garliavos atveju susiskirstė į dvi priešingas puses. Tiek vienoje pusėje yra visuomenėje gerbiamų žmonių, tiek ir kitoje. Klausimas jums žurnalistai, kodėl jie skirtingose pusėse? Kame čia šaknys??? Kaip jus suprantate ne save, bet dvi prieštaringas puses? Kokiu pirminiu pagrindu remiasi tie skirtumai. Nesmerkim, neteiskim kitos pusės, nelaikykime durniais, amoraliais ir t.t. Bet pabandom vieni kitus suprasti iš esmės. Ar galite??? Pamėginkite atsisakyti savo tiesos ir atsistoti į priešingą pusę, pamėginkite suprasti, pajausti ką jaučia, kuo kvėpuoja ta kita pusė.
PN, cituoju dar kartą tavo postą”Dėl pagarbos faktams ir skirtingoms nuomonėms. — Kol šios nuomonės plūduriuoja internete, lengva taikyti tokią taisyklę, bet štai kažkas nutinka, koks nors faktas (pvz., mergaitės perėmimas iš globėjos) ir staiga priešingos pusės tame pačiame fakte mato skirtingus dalykus. Faktas vienas, o nuomonės skirtingos. Kas tada? Ir čia jau nepasiteisinsime nuomonių pliuralizmu, nes sprendimas turi būti vienas.”
O dabar atsakau: ribinėje būsenoje, siūlau neskubėti su prievarta, bet gylintis į priešingą pasaulėžiūtą, pasaulėjautą. Pabrėžiu, ribinėje visuomenės būsenoje.
Ką daro valdžia? Stiprina tik prievartą. PN, tu ką tik savo postu patvirtinai apie ką aš ir visąlaik kalbu, kad egzistuoja priešingos pasaulėžiūros, todėl ir vyksta nesantaika, nes jie kaip ateiviai negali susikalbėti. Ką darė pavyzdžiui, Dainius Garliavos situacijoje, žurnalistų sąjungos pirmininkas, jis gi visiškai nejautrus kaip žurnalistas tam, kad egzistuoja kitokia, priešinga pasaulėžiūra ir net nebandė gylintis, nei karto nenuvažiavo įsigylinti, pabendrauti su tais žmonėmis, o visąlaik pylė ant jų purvą. Jis gynė vienintelę savo teisingą įsitykinimą. Ar čia žurnalistas? Ir vėl jis sakys, kad kaip žmogus reiškė tik savo nuomonę, o kaip žurnalistas tylėjo ir.t.t. Čia yra toks Rūsiškas posakis: когда я ем то глух и нем.
PN, mano pasiūlymas skiriasi visiškai iš esmės ir nieko bendro neturi su tuo skirstymu, kuris yra šiandien.
Aš gi siūlau ne žiniasklaidą skirstyti, geltonoji, baltoji, etiškoji ir t.t. O pačius vartotojus!!! Žiniasklaidos vartotojus skirstyti! Ne žiniasklaidą.
PN, pagal ką tu galėtum suskirstyti pačius žiniasklaidos vartotojus???
Žiniasklaidos institucija stebinti procesus reikalinga, bet ne tam, kad ten veistųsi “darmoiedai“, kurie nieko NAUJO neveikia, o tik algą ima, kitų, neetiškų žurnalistų sąskaita.
Dėl pagarbos faktams ir skirtingoms nuomonėms. — Kol šios nuomonės plūduriuoja internete, lengva taikyti tokią taisyklę, bet štai kažkas nutinka, koks nors faktas (pvz., mergaitės perėmimas iš globėjos) ir staiga priešingos pusės tame pačiame fakte mato skirtingus dalykus. Faktas vienas, o nuomonės skirtingos. Kas tada? 🙂 Ir čia jau nepasiteisinsime nuomonių pliuralizmu, nes sprendimas turi būti vienas.
Mariau, jūsų pasiūlymas neprieštarauja tam, kas yra. Netgi tam tikra prasme pakartoja dabartinį rūšiavimą. Kas pasikeis, jei vietoje to, kad skirstę į etiška ir neetiška, skirstysime pagal skirtingas vartotojų grupes? Juolab, kad šis skirstymas jau egzistuoja. Pvz., visi puikiai žinome, kad neverta pasitikėti leidiniais, paženklintais terminu „geltonoji spauda”. Jiems būdinga savita skaitymo kultūra ir mes juos atitinkamai skaitome (jei skaitome).
O gal jūs manote, kad apskritai nereikalinga institucija stebinti žiniasklaidos procesus?
VIenintelis dalykas, kuris mane neramina, tai noras griežtinti sankcijas. Štai čia jau kvepia despotizmu ir ribos peržengimu.
PN, apie tai ko reikia bijoti, galiu pasakyti, kad reikia gerbti faktus, bet jokiu būdu nereikia jų bijoti. Nes bet koks faktas yra joks, o reakcijos į jį priklauso nuo proto, pasaulėžiūros, pasaulėjautos. Aš toleruoju visas pasaulėžiūras, mąstymus, bet tik ne vienintelį teisingą. Visados sakau, mąstyk kaip nori,gyvenk taip pat, bet nenaudok prievartos.
Reikia nebijoti 🙂
jei rimtai, nesiryžčiau prognozuoti.
PN, aš visiškai nekaltinu Dainiaus, kad jis dirba vien dėl algos, bet noriu parodyti, kad algą jis gauna būtent neetiškų žurnalistų sąskaita. Jeigu nebūtų neetiškų, už ką algą mokėti kovotojui už etiką. Jis gerai įsitaisęs ant neetiškų žurnalistų sprando ir kam jam ką keisti, svarbiausia savo vietą išsaugoti su gera alga.
Atspirties taško aš siūlau ieškoti visiškai kitame, naujame mąstyme, o ne tas, kuris ir atvedė iki ribinės būsenos. Tas naujas mąstymas tai nebeskirstyti žurnalistikos į etišką ir ne etišką, bet suskirstyti ją į orentuotą skirtingiems vartotojų tipams.
Mariau, jei nebus Dainiaus, jo vietoje sėdės kažkas kitas. Ir jūs taip pat kaltinsite, kad tas kitas dirba vien dėl algos. Juk neneigsite, kad etikos komisija kaip institucija yra reikalinga, nepaisant galimo savanaudiškumo. Kažkas turi puoselėti žurnalistikos normą ir standartą. Galų gale apie jį kalbėti. Kitaip neturėsime jokio mato ar atspirties taško.
PN, o ko reikia bijoti?
Saugumo riba, be abejonės, didžiausia užduotis ir demokratijos išbandymas. Bet gi niekas nežadėjo, kad bus lengva.
O dėl nacių. Diktatūra negrįš ankstesniu pavidalu (ji niekada negrįžta tuo pačiu rūbu). Mažiausiai, ko šiandien reikėtų bijoti, tai įvairių, paleckio, murzos ir gražulio tipo rėksnių.
Dainius, niekaip nemato, kad jis išties kovoja ne už etiką, o etikos vardu už savo 4000Lt algą. Štai kam jis išties yra jautrus, jam reikia išsaugoti algą, nes reikia išlaikyti 4 vaikus. Jam reikia išsaugoti ir malonius pasivažinėjimus po užsienį, užimamą padėtį visuomenėje, svarų žodį, karjerą. Ir visa tai jis darys kovodamas vardan etiškos žurnalistikos. Jeigu jis to nedarys tai bus išmestas iš užimamų pareigų ir nebegaus 4000Lt algos, kitų privilegijų susijusių su užimamu statusu. Jokios permainos Dainiui išties nereikalingos nes jam ir taip neblogai. Jam reikalinga tik dar labiau pažengti hierarchijos skalėje ir dar didesnės pajamos. Visa tai galima gauti kovojant vardan etiškos žurnalistikos. Štai ir viskas. Senelis užima Lietuvos žurnalistų sąjungos postą, nors savo amžiumi ir jaunas vyras. Vyt lauk jį reikia iš ten atimti privilegijas 4000lt, tegul sukasi su savo konkrečia kūryba ir pragyvena iš jos ir su savo kūryba gina, kovoja, rodo, demonstruoja kas yra tikra žurnalistika, etiška žurnalistika.
Du žmonės vienoje ir toje pačioje situacijoje gali jaustis priešingai, vienas saugiai, kitas ne. Todėl saugi riba yra grynai pasaulėžiūros, pasaulėjautos klausimas. Pavyzdžiui, senas ir jaunas žmogus vienoje ir toje pačioje situacijoje gali jaustis saugiai ir nesaugiai. Valstybėje visi, kurie gerai ir šiltai įsitaisę, gauna geras algas, turi karjerą jausis nesaugiai jei prasidės mitingai, streikai. O tie, kurie neturi visų šių privilegijų atvirkščiai gali jaustis saugiai. Atkeipkite dėmesį – viena ir ta pati situacija, o reakcijos visiškai priešingos. Atkreipkite dėmesį ir į tai, kad jeigu žmogaus psichika senstanti, tai bet kokia naujovę jis gali priimti kaip pavojų, griūtį. Kam reikalingos permainos tam, kuris gerai ir šiltai įsitaisęs ir dar ant kito sprando? Kam gerai tam jokių permainų nereikia, o tik rūpestis kaip išsaugoti savo gerovę. Tai senstančio žmogaus psichika. Jauna psichika atvirkščiai, trokšta naujo. Lygiai taip pat ir valstybė gali būti senstanti ir jauna. Mūsų valstybė Lietuva nepaisant jauno amžiaus yra intensyviai senstanti. Ji pasukusi senėjimo keliu. Seneliai užgrobę valdžią maudosi kaip inkstai taukuose riebiame gyvenime, o jaunimas varo į užsienį. Nes jaunimas irgi dėka vartotojiškos ideologijos yra jau seneliukai. Gerbuvis, komfortas, garantijos , kiekybė ir įtampa, nerimas dėl viso to psichikoje yra senos psichikos simptomas. Jaunoje psichikoje to nėra ir būti negali.
Pn, apie tą saugią ribą irgi verta kalbėti. Kur ji yra? Dažnai galime nepajusti. Štai naciai Vokietijoje, atrodo, atėjo po truputį. dar blogiau – demokratiniu būdu buvo įvykę rinkimai. tačiau riba greitai tapo nesaugi ir jau kelio atgal nebuvo.
Bet už tat demokratinė valstybė nėra pasirūpinusi SLAPTA valdžiai tapti diktatoriška ir represine. Tuomet gaunasi ne liaudies valdžia kaip teigia esminis demokratijos principas, bet atvirkščiai – valdžia liaudžiai.
Mariau, jūsų žodžiuose nemažai tiesos. Iš tiesų, demagogija niekada nėra savarankiška nuomonė, o visuomet tik atsakas į dominuojančią ir nukrypimams nepakančią poziciją. Paleckis egzistuoja ne todėl, kad tikėtų savo pareiškimais, o dėl to, kad atsiranda arogancija persunktų tiesos bylotojų. Apie pastaruosius kalbu be jokios pagiežos. Tas, kuris skelbia kas yra teisinga ir kaip mums visiems derėtų elgtis, neišvengiamai sulauks priešiškumo. Kažkas yra pasakęs: „žmogus pasiryžęs elgtis absurdiškai, kad tik įrodytų, jog yra laisvas”.
Beje, vieno interviu metu T. Venclovos paklausė, kaip derėtų elgtis su įvariais neonacistiniais judėjimais. Ir Venclova atsakė, kad jokiu būdu nedrausti, ir nesiimti represinių priemonių, kol jie neperžengia saugumo ribų. Jo minits paprasta – marginalų funkcija – nuleisti garą.
Beje, palyginimas su tinklaraščiu puikiai tinka. Nesėkmė, kurią patiria gausiai lankomo, aktualias temas gvildenančio tinklaraščio savininkas, kovodamas su neetiškais kitaminčiais komentuotojais, miniatiūrine forma iliustruoja problemas ir mechanizmus, regimus valstybiniame lygmenyje. Tiesa, su išlyga, kad demokratinė valstybė yra pasirūpinusi saugikliais, neleidžiančiais valdžiai tapti diktatoriška ir atvirai represine. Tuo tarpu tinklaraščių savininkai ėmęsi kontroliuoti komentuotojus ir blokuoti akiplėšas, labai greitai peržengia saugią ribą ir patiria vadinamąjį „tirono” sindromą. Internetinėje erdvėje šis reiškinys yra plačiai paplitęs. (Beje, tai vienas iš atsakymų, kur gimsta totalitarizmas. Štai ten, kur į vienas rankas patenka pernelyg daug svertų). Ir priešingai, ilgą patirtį turintys tinklaraščių savininkai sako, kad efektyviausia priemonė kovojant su kenkėjais – jų ignoravimas. Su jais nediskutuojama, jiems neatsakoma, tačiau komentarai netrinami, o jie patys neblokuojami. Ir tik kraštutiniais atvejais, kai, tarkime, kenkėjai rašo ypač daug komentarų, taip trukdydami kitų lankytojų bendravimui, jie apribojami. Priešingu atveju, t.y. toleruojant tik korektiškus pasakymus ir vengiant radikalių pasisakymų, tinklaraštis paprastai miršta.
pn, man pakaktų pradžioje bent šios erdvės.
Dainiau,
ne kultūringumas prasideda nuo kultūringumo išstatymo vertybių turguje.
Ne etiškumas prasideda nuo etikos išstatymo vertybių turguje.
PN, demagogija prasideda nuo vienintelės teisingos reakcijos į akivaizdžius faktus. Tikrą demagogą nervina nepritariantys jo demagogijai. Todėl tikras demagogas ima paeliuoti į etiškumą, kultūringumą.
Dainiau, stebiuosi, kad ši komunistinė viltis tokia gaji 🙂 Jei įvardysite laikmetį ir visuomenę, kai vyravo kultūringa diskusija ir nebuvo akivaizdiems faktams prieštaraujančių demagogų, aš patikėsiu, kad tai įmanoma.
PN, gal visgi ateis laikas, kai pas mus išmoksime kultūringos viešos diskusijos?
Prie Paleckio prikibo, nesant jo pasakytame sakinyje nusikaltimo sudėties.
Šitai aišku buvo iš karto vienareikšmiškai (labai gali būti, kad frazė buvo nugludinta iš anksto, o Masiulis kaip neteisininkas tik užkibo kaip neišmanėlis teisėje).
Paleckis netgi galėjo tapti partijos, kuri vienintelė(nes tokios dar nėra) dirbtų visuomenės daugumai, atstovu, betgi pasuko partiją ten, kur nori jo rėmėjai (iš Rytų, žydai) – link rytinių kaimynų tvarkų aukštinimo.
Todėl kaip partija jie – žlugę.
Lietuvoje jo partijai ateities nėra.
Betgi, gal būt, jis siekia tarptautinės karjeros, nes moka 7 kalbas, yra buvęs diplomatu ir turi kitokią kvalifikaciją?
Todėl, Mariau, nereikėtų kelti to Paleckio – pasuko jis ne į tą pusę, kur Lietuvai reikia (kažką galima įvertinti, siūlant kaip norimą tvarką, tik nepamirštant to kas savai šaliai yra naudinga, o kas ne, nes priešingu atveju tie siūlymai yra tik kenksmingi).
Dainiui pagarba – šiais laikais keturis vaikus užauginti yra tiesiog didvyriška.
akivaizdu, jei kultūra savo vidiniais resursais (neparūpindama autoritetingų intelektualų, rimtos viešos diskusijos istorijos klausimais) nesugeba susidoroti su demagogija, nepadės jokie kodeksai. Štai ir rezultatas. Jį nubaudė, o jis herojus. Ir svarbiausia, jis šioje situacijoje teisus. Kiekvienas kvailys turi teisę į savo kvailystę. O jei valstybė tesugeba už tai nubausti, tuo tik pripažįsta savo silpnumą. Ši taisyklė aiški net vaikui. Brandi reakcija į visokio plauko paleckius – jokios reakcijos. Tegul kalba ką nori, blaiviai mąstančių žmonių tai nepatrauks, o marginalų, pasirašančių po akivaizdžiais niekais, visuomet atsiras, jiems dusto nesukursi. Kita vetus, pernelyg sterili aplinka silpnina imunitetą. Tai irgi visiems žinoma gyvenimo taisyklė.
Beje, tai galioja ir žurnalistikai. Čia jau ne kartą pastebėta, kad perdėtai arši ir nesėkminga kova liudija, kad kovojama ne tame lygmenyje.
Gaila, kažkodėl neįsideda nuoroda, bet filmas vadinasi Карьера Димы Горина“ 1961m
http://www.youtube.com/watch?v=doDz8v8fQgI
Algirdui Paleckiui nuoširdžiausi linkėjimai!
O visems kitiems pirmiausia linkiu pajusti jaunos pscihikos dvasią. Didžiausia problema yra vartotojiškoji ideologija, kuri ir griauna Lietuvą.
Aš siūlau pasižiūrėti šį seną, bet nuostabų, tiesiog pavadinčiau šedevru filmą. Štai ko mums trūksta, kad įvyktų permainos. JAUNOS PSCIHIKOS ir DVASIOS. Atsijauninti.
http://www.youtube.com/watch?v=doDz8v8fQgI
Aš irgi suprantu.Gal dar būtų neblogai kokie keturi…Kiekvienam savo.:))Velniop tą žurnalistiką ir velniop tą „kritiką” laisvalaikiu..geriau VAIKAI.:))
Dainius pritars.:)
šiaip skaitytoja, Dainius ne garbėtroška, bet pinigam jautrus, nes keturi vaikai ne juokas, aš jį suprantu.
Norėtum..oi kaip norėtum.Nemeluok pats sau.:)))
skaitytoja, dėkui Dievui nesu joks simbolis. Ir kol esu gyvas, nenorėčiau juo būti 🙂
Kuo skirtumas?Algirdas Paleckis”tapo”kovos už žodžio laisvę Europoje simboliu,o Dainius Radzevičius už etišką žurnalistika Lietuvoje..,o gal jau ir Europoje..Nenustebčiau:)))Taigi tokia ta mūsų LIETUVĖLĖ.BET..manau ne tokia:)))DEJA.
Galiu tik pridurti, kad nėra šlykštesnių padarų kaip politikai su linijiniu protu.
Ūkininkas augina duoną, o kuo gali padėti toks politikas ūkininkui? Tai jų dėka liejamas nekaltas kraujas.
www. nstarikov.ru/blog/14683
Aš Algirdą Paleckį puikiai suprantu kai jis pasakė, kad savi šaudė į savus.
Aš ameniškai 1989 balandžio mėnesį stovėjau su automatu a Tbilisyje ant tilto, kuris skiria miestą į dvi dalis ir tikrinau pasus, neturėjau teisės praleisti tų, kurie nėra registruoti kitoje miesto dalyje. Tikslas buvo, kad žmonės vieningai nesiburtų į mitingą. Man buvo duotas įsakymas šauti be perspėjimo jeigu tik iškiltų menkiausias pavojus gyvybei. Kai su desantininkų lopetėlėmis buvo pralietas net moterų kraujas, tai ten buvo, kad pačios moterys nusimovusios aukštakulnius batelius puolė su jais į akis. Per laidotuves, buvo atšaukta komendanto valanda, kad nenervinti, neaudrinti žmonių ir per laidotuvių procesą nesimatytų niekur kareivių. Klausimas kas pirmi pradėjo išties sudėtingas? Pasakysiu tik vieną, kad valstybei reikalingi didvyriai, o jie buvo girti provokatoriai ar ne nebeturi reikšmės… Aš savo akimis mačiau ir įvykius Kirkizijoje irgi dalyvavau Biškeke, ten buvo įvesta komendanto valanda. Todėl vertinu viską truputėli kitaip nei dabar kaip vaikučiams surašyta istorijos vadovėliuose…
Aš manau, kad jis turėjo tų sutarčių ir ne vieną. Taip spėju. Ir beje jis žurnalistas pagal išsilavinimą. Ar ne? O gal dar ir narys kokių nors tarptautinių organizacijų (žurnalistinių).
Esmės tai nekeičia. Mano vertinimu A.Paleckis yra neblogesnis veikėjas negu A.Vinokuras. Poliai skiriasi, o požiūris tas pats. Dergiu, dergiu ir dergiu.
Regi, pagal įsttaymą žurnalistas yra tas, kuris profesionaliai renka, skleidžia informaciją pagal sutartį su redakcija ir (arba) yra žurnalistų profeisnio susivienijimo narys. nemačiau jo įrodymų, kad yra žurnalistas.
A. Vinokuras, skirtingai nuo A. paleckio dirba ne vienerisu metus pagal sutartsi su įvairomis redakcijomis ir priklauso žurnalistų profsąjungai.
o kaip žinoti kuris yra žurnalistas, o kuris ne? Ir ką tai keičia iš esmės. A.Vinokuras žurnalistas? O juk ne ką blogiau už A.Paleckį liežuviu plaka. Na ir ką? Nieko. Ir toliau plaka ir plaks. Abu ir kiti.