Vakar Seime su parašais ant buletenio vyko ypatingas balsavimas – mūsų rinkti parlamentarai nubalsavo už atominės elektrinės statybą. Ir nors nemaža dalis buvo skeptikai, balsavimas dar ir patvirtino seną tiesą, kad po rinkimų proporcijos gali keistis ir į kitą pusę, tik intuityviai jaučiu vieną dalyką – jei jau nusprendėm statyti, tai visi blaškymaisi ir filosofavimai reikia/nereikia yra tik bereikalingi trukdžiai.
Prisipažinisu, kad aš esu nemažas branduolinės energetikos skeptikas ir labai žaviuosi žaliąją energetika.
Tačiau pradėjus tokio mąsto projekto statybą, jaučiu pareigą sau ir kolegoms žurnalistams daryti viską, kad žinotume kuo daugiau apie šio projekto statybą ir galėtume būti ramūs bent dėl vieno dalyko – elekrtinė statoma maksimaliai saugiai, racionaliai naudojant lėšas ir labai intensyviai ieškoma galimybių, kaip kuo efektyviau ateityje panaudoti sukuriamą elektros energiją. Labai norėčiau, kad tokiso elektrinės atsiradimas paskatintų ir realų perėjimą prie elektromobilių. Juk elektros turėsime tikrai daug, o naftą pakeisti elektra mums patiems būtų didelis iššūkis, bet ir didelė galimybė technologiniam proveržiui.
Ir kadangi nesu joks energetikos specialistas, todėl ši mano asmeninė nuomonė paremta tik fragmentiška patirtimi ir gaunama informacija.
Dainiau,
tavoji duona nekainuoja 20 mlrd. litų, duona nėra pavojinga visoms Baltijos valstybėms, duona nenulemia kitų žmonių gyvenimų, duona nestovi ant tektoninio žemės plokščių lūžio.
Aš gal tik pataisysiu Simą. Tai yra graudžiai juokinga.
Kai dauguma Europos valstybių pamačiusios situaciją Fukušimoje atsisako branduolinės energetikos (Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija), mes kaip tik ją traukiame lyg kraujas vampyrus.
Simai, aš kartais į namus taip pat parnešu duonos, dar nesuvalgius senojo kepaliuko. Kas čia juokingo?
Juokingiausia dalis yra ta, kad dar neuždarę senosios, jau įsipareigojome pradėti statyti naują…