Skaitinėju „senus”, dėl to labai įodmius dokumentus. Štai Žurnalistų etikos inspektotriaus 2007 metais pakslebta veikloos ataskaita, kurioje įžangoje labai gražiai rašoma apie tai, kas yra laisvas žurnalistas:
„Tikrai laisvas yra tas žurnalistas, kuris dl laisvo žodžio misijos atmeta butinybe tapti sraigteliu savininko mašinoje. Laisvas yra tas žurnalistas, kuris išsaugo savo principus ir nepaklusta diktatui. Laisvi yra tie žurnalistai, kuriems išdidi ju nepriklausomyb vienintelis veiklos matas – tokiu neimanoma nupirkti ar jiems isiteikti. Tikrai laisvi žurnalistai vadovaujasi aukštais etiniais standartais, nuolatos tobulina savo profesini meistriškuma. Labai dažnai garbingas žurnalisto elgesys nra tiesiogiai proporcingas atlyginimams dideli tiraža turinciuose leidiniuose ar televizijose, kitose abejotinais budais išpopuliarjusiose žiniasklaidos priemonse. Žurnalistai nedideliuose, prastai finansuojamuose leidiniuose, vietinje, kulturinje spaudoje, kitose visuomenės informavimo priemonse išlieka garbingi, sažiningi ir nepaperkami.”
Galime vadinti vos ne biblija.
Štai jums teiginiai pamąstymui iš alternatyvaus proto pozicijos:
1. Etiškam žurnalistui būti pripažintam etišku yra įžeidimas ir gėda.
2. Karjeristui besivaikančiam reitingų būti pripažintam etišku žurnalistu yra garbė.
3. Prieš ne etiškus žiniasklaidos biznierius kovos tik karjeristas.
4. Karjeristą ir spekuliantą pažinsite iš neigiamos reakcijos į kritiką, įžeidimus.
5. Etiškam žurnalistui įžeidimai, kritika, šmeižtas, melas, pažeminimai yra aukščiausias įvertinimas.
6. Etiškam žurnalistui išklausyti apie tai kiek jis gero padarė yra šlykštu.
7. Tik karjeristas besivaikantis populiarumo ir ne etiškas žiniasklaidos biznierius žino apie savo gerus darbus ir nuopelnus.
8. Etiškas žurnalistas negali žinoti apie tai ką jis gero padarė ir pripažinimui jis nejautrus.
9. Kai etiškas žurnalistas ar leidinys pripažįstamas etišku tai jis tampa tolygus purvinam žiniasklaidos biznieriui ir ne etiškam leidiniui
Iš alternatyvaus intelekto pozicijos požiūris apie etišką žurnalistiką ir žurnalistus kaip matote yra gerokai kitoks.
Aš manau, kad laisvas žurnalistas nežino kas yra laisvė. Apie laisvę gali žinoti tik vergas.
Laisvas žurnalistas yra jautrus gyvam žmogui ir jam aktualiems dalykams. Todėl jo ir neįmanoma nupirkti negyvais daiktais ir žvaigždėmis.
Priešingybė laisvam žurnalistui yra karjeristas. Karjeristas yra jautrus savo paties personai, todėl trokšta būti dėmesio centre, žinomas, matomas, populiarus, pritraukti didesnį kiekį auditorijos, gerbėjų. Jis jautrus ne gyvam žmogui ir jam aktualiems dalykams, bet negyviems daiktams, pinigams ir pažymiui. Pažymys yra reitingai. Vaikydamasis pažymio jis gali paminti gyvą žmogų, jį išnaudoti savo reitingams pakelti. Gyvas žmogus jam įrankis savo tikslui pasiekti. Todėl karjeristo tipo žurnalistas instinktyviai ir lengvai parduoda gyvą žmogų ir parsiduoda pats. Už pinigus jis gali be jokios sąžinės graužaties apipilti žmogų purvu. Nes karjeristas neturi sąžinės. Beje, karjeristo tipo žurnalistas gali būti puikiai išsilavinęs, eruditas, labai intelektualus. Bet jame nėra jautrumo gyvam žmogui. Todėl jokie etikos kodeksai negali pakeisti karjeristo tipo žurnalisto, nes ir etikos kodeksas jam bus tik spekuliacijos įrankis. Karjeristo tipo žurnalistai yra visuomenės bėda. Tai jie išnešioja paniką, kelia įtampa, intrigas, žaidžia jausmais, manipuliuoja – parazituoja vardan reitingų. Tai jie darosi sau reklamą gyvų žmonių ir jų skaudulių sąskaita. Pasinaudoję žmogumi jį išmeta kaip šiukšlę, kuris nebeatneša daugiau pelno ir nebekelia reitingų.
Karjeristo tipo žurnalistės ir žurnalistai lenda tik į matomas vietas, televiziją, žinomus dienraščius, ten kur gali gauti daugiau dėmesio savo personai ir padaryti svaiginančią karjerą.
Atsiprašau, laisvų..
Ar dar yra tokių laivų žurnalistų likę? Na nebent Benas Rupeika, kuris veltui leidžia kaimiečiams išsipasakoti…