Pastarosiomis dienomis bene dažniausiai tenka skaityti įvairių komentarų ir nuomonių, dažniausiai kritiškų, apie sporto žurnalistus. Ypač aistringai vertinami Olimpinių žaidynių komentatoriai. Puikiai suprantu, koks sudėtingas, sunkus ir nelabai dėkingas jų darbas, apie kurį kaip ir apie sportą, atrodo, labiausiai nusimano būtent sirgaliai.
Na o šį komentarą parašiau tik todėl, kad radau labai įdomų dokumentą – 1989 metais vykusiame Lietuvos žurnalistų sąjungos neeliniame esuvažiavime pasklebtą pareiškimą „Dėl požiūrio į sporto žurnalistus”. Nežinau, ar viskas tiktų ir šiems laikams, bet bent dalis, man atrodo, labai jau aktuali ir prabegus 23 metams. Turiu omenyje nepakankamai pagarbų požiūrį į sporto žurnalistus:
„Sporto vadovai, laikydami savo rankose užsienio kelionių monopolį, mėgina tuo diktuoti savo valią TVR ir spaudos komentatoriams – kritikavai sporto pareigūną, neišvažiuosi rašyti apie Kauno „žalgirio” ar Vilniaus „Žalgirio” rungtynes.
Ypač simptomiška buvo Vilniaus „Žalgirio” futbolininkų išvyką į Goteborgą. Specialiame reise į Švediją neatsirado nė vienos vietos Lietuvos spaudos sporto komentatoriams. Tuo tarpu į Goteborgą skrido daug toimų nuo sporto žmonių.
<...> Žurnalistai į svarbias varžybas važinėja ne savo malonumui, o atlikti profesinę pareigą – operatyviai informuoti visuomenę, populiarinti Lietuvos sportą.”