Šiandien Vilniuje įsikūrusiame Gariūnų verslo parke surengęs savo autorinių fotografijų parodą žymus menininkas Rimantas Dichavičius susirinkusius kolegas, bičiulius ir svečius pasveikino žodžiais, kurie tapo ir jo asmeniniu prisipažinimu, kad sutikęs jam netradicinėje apinkoje demonstratuoti savo darbus jis šį reiškinį pats pavadino „šita paroda yra puikus pavyzdys, kaip griaunami stereotipai”.
Garsus ir ryškus savo kūriniais toli net už Lietuvos ribų, tačiau labai kuklus gyvenime Rimantas Dichavičius labai nuoširdžiai pasidalino savo mintimis apie meną, jo vietą valstybės ir žmonių gyvenime.
Šiandien pateikiu visų dėmesiui trumpą ištrauką iš R. Dichavičiaus puikaus pasisakymo parodos atidarymo metu.
Štai kelios įdomesnės garsaus ir progresyvaus fotografo mintys:
„Mūsų paskirtis ne kažkokiam elitui tarnauti, ne kažkiems išrintiesiems ant lėkštutės nešioti, o prieiti prie kiekvieno žmogaus, prie jo sąžinės.
Laisvė tai yra iš tikro didžiausia jėga. Jeigu žmogus ne laisvas, tai yra vergo simptomas. Reiškia jis žiūri, kad tik išlikti gyvam, kad jo nesutraiškytų. Tik savisaugos instinktas galioja.
Laisvam žmogui atsiveria visai kiti klodai: sparnai išdyksta, judėjimas atsiranda, drąsa atsiranda. Ir tai yra užkrečiantis dalykas.”
Tiems, kas žiūrės vaizdo interviu (jis čia pasirodys šiandien apie 16 val.), labai siūlau paklausyti unikalų R. Dichavičiaus pasakojimą apie nepriklausomybės pradžioje gatvėje įvykusį jo pokalbį su Algirdu Mykolu Brazausku. istorija, kuri verta atskiro platesnio straipsnio apie meno, politikos ir ekonomikos santykius bei vaidmenį valstybės gyvenime.
MARIAU, dar pridursiu…. tu rašai. kad haliucinuoju. Ne,- nei narkotikų, nei grybukų nevartoju…Bet gal dar yra trečia proto rūšis? Šito nežinau, bet kažkas yra.
MARIAU ( nėra to snukučio, kuris rodytų mano emocinę būseną, bet esu JUODAI pasiutusi),…jeigu veiktų mano racionalusis protas, Dainiaus bloge neužsibūčiau ilgiau kaip vieną dieną ir tik vienoje diskusijoje…. Kaip matai, su didelėm abejonėm, užsibuvau ilgiau….dėl to, kad…Kaip tu manai, ar pragmatiškam žmogui reikia čia būti?Baik mane kraustyt iš proto.
Regina, tu haliucinuoji. Jeigu tu tvirtini, kad protas turi racionalią ir emocionalią dalį, tai koks tavo santykis su viena ir su kita proto dalimi, pavyzdžiui su emocionalia proto dalimi? Gal tu gali su savo emocionaliu protu dabar sužadinti savyje jausmą? Pasižiūri serialą apie meilę ar knygą paskaitai ir turi savo gyvenime šią sąmones būseną (meilės jausmą), deja. Protas su jausmais nesusijęs.
(Trumpa replika šiam postui, atmetus visus jausmus… 😐 )Tai dar kartą patvirtinama, kad PROTAS yra diversifikuotas…Jis turi racionaliąją ir emocionaliąją dalį…Ir neieškokim paaiškinimų ir metodikų, kodėl taip, o ne kitaip.
Ir dar Dainiau,
dėl ko tau nepatinka elito šnekose rafinuoti vinguriavimai? Todėl, kad tu persisotinęs savo paties veidmainyste!
Dainiau, mano supratimu žodžio banalybė reikšmė yra kai kokia nors žmogiška vertybė yra išstatoma vertybių turguje, bet nėra metodų kaip ją paimti, naudotis. Pavyzdžiui, galima pasakyti, kad už viską svarbiausia gyvenime yra meilė. Bet kaip žmogui gauti šį jausmą metodikos nėra. Tokiu atveju kalbos apie tokią žmogišką vertybę kaip meilė tampa įkyria, erzinančia banalybe. Arba pavyzdžiui, kas nors gali rėžti kalbą apie laisvę, išstatyti ją vertybių turguje – svarbiausia laisvė, būkit laisvi ir t.t. Bet metodikos kaip būti laisvam, įgyti šį jausmą nėra. Todėl dėka spekuliantų žmogiškomis vertybėmis, tos žmogiškos vertybės ir tampa nuvalkiotomis banalybėmis. Būtent spekuliantai jas ir nuvalkioja! Jie agituoja, propaguoja tai ko patys savyje dabar neturi, bet kalbėdami apie tuos dalykus patys sau juos priskiria. Koks to melo, spekuliacijos tikslas? Išstatyti save patį kaip vertybę! Kam to reikia? Kad gauti daugiau dėmesio savo asmeniui – pripažinimą. Ką suteikia pripažinimas visuomenėje? Tekėjimą be kliūčių! Štai tai, tekėjimas be kliūčių spekuliantui ir yra laisvė.
Žinoma, kad su tikra laisve tai neturi nieko bendro.
qwerty, gyvenime daug banalybių. Sutinku, kad sovietmečiu RD buvo išskirtinis reiškinys. Bet ir dabar man malonu su šiuo žmogum bendrauti. Kartais banalūs daltkai ir yra banali tiesa. Bet man ji labiau patinka nei rafinuoti vinguriavimai, kurių pilnos vadinamojo elito šnekos.
Paskaičiau 🙄
Qwerty, paskaityk apie paros ritmą ir eik miegot 😛
Tyrinėjant paros ritmą, daugumos žmonių darbingumas pats didžiausias nuo 8 ryto iki 12 valandos dienos. Tuo tarpu reto darbingumas išlieka visiškai normalus nakties valandomis. Paprastai žmogaus organizmas dirbti naktimis nemėgsta, ir apie tai būtinai praneša: prasideda nervų sistemos slopinimas, apima nenugalimas noras miegoti. Susilpnėja atmintis ir reakcijos greitis. Trumpiau tariant – organizmas aiškiai sako: „Leisk man pailsėti.“ Tuo tarpu apie 6 valandą ryto visos sistemos jau prabunda, protinis ir fizinis darbingumas yra maždaug vidutinio lygio. Organizmo darbingumas sparčiai didėja ir apie 8–12-tą valandą pasiekia didžiausią lygį, tuo metu protinė veikla yra geriausia. Apie 13–14 valandą neramiai gurgiantis pilvas primena apie artėjantį pietų metą, po kurio natūraliai apima snaudulys ir nesinori imtis jokios fizinės, juo labiau intelektualios veiklos.
Dažniausiai jėgų pasisėmus iš stimuliantų – kavos, arbatos, šokolado, šalto dušo ar kitų efektyvių priemonių, mūsų organizmas vėl po truputį atsigauna ir net iki 20–21 valandos yra pajėgus nemažai nuveikti. Apskritai darbingiausias žmogus yra tarp 7 ir 21 valandos. Sunkiausia prisiversti dirbti naktį, tarp 1 ir 2 valandos. Šios valandos organizmui yra pačios svarbiausios, todėl visos sistemos dirba tik minimaliu režimu.
Darbingiausiomis dienos valandomis organizmas visus savo rezervus sutelkia tam, kad padėtų žmogui geriausiai susidoroti su savo darbu. Nuo 8 iki 14 val. išlieka labiausiai suaktyvėjusi medžiagų apykaita, regos, klausos ir uoslės, lietimo organai būna patys jautriausi. Suaktyvėja širdies darbas, pakyla kraujospūdis, padažnėja kvėpavimas, o tai užtikrina gerą organizmo, ypač smegenų, aprūpinimą deguonimi. Be to, ryto valandomis neatsitiktinai pastebėta, kad geriausiai sekasi sportinė veikla, nes tuo metu raumenų jėga ir ištvermė būna didžiausia.
Nereikėtų pamiršti, kad geriausias metas organizmo visapusiškai veiklai yra nuo antradienio iki ketvirtadienio. Paprastai pirmadienį sunku įsivažiuoti, o penktadienį jau jaučiamas savaitės nuovargis.
Chronobiologai nustatė, kad skrandžio veikla, kai išskiriama daugiausia skrandžio sulčių, aktyviausia apie 12–13 valandą. Todėl nereikėtų pro pirštus žiūrėti į protingą patarimą – neprisikimšti skrandžio prieš miegą. Geriausia pavakarieniauti iki 20 val., tada bus laiko maistui suvirškinti, ir miegas bus visavertis. Labiausiai organizmas pažeidžiamas naktį, ypač centrinė nervų ir endokrininė sistemos. Šios sistemos yra viso organizmo psichofiziologinių reakcijų dirigentai. Todėl dirbant naktimis jos labiausiai ir nukenčia, organizmas greičiau sensta ir dėvisi. Ne šiaip sau nuolatinis naktinis pamaininis darbas priskiriamas kenksmingoms darbo sąlygoms, apie 3–4 val. ryto padaroma daugiausia darbo klaidų. Gal todėl naktimis budintys gydytojai, ypač chirurgai, kurie priversti naktį skubiai operuoti pacientus, dažniau atrodo ne laiku pasenę ir pražilę. Sunkus darbas nakties metu labai alina organizmą, laikui bėgant jis per greitai susidėvi.
Pastebėta, kad žmonės dėl širdies ir kraujagyslių ligų nakties arba dažniau ankstyvo ryto valandomis (tarp 4 ir 6 val.) miršta tiesiog savo lovose. Tai siejama su staigiu kraujospūdžio sumažėjimu, kai organai, ypač smegenys, mažiausiai aprūpinami krauju. Šiuo metu organizmo energinis ir imuninis aktyvumas mažiausias, vadinasi, organizmas mažiausiai gyvybingas. Taip pat yra žinoma, kad nakties valandomis, tarp 24 ir 4 val., gimsta daugiausia vaikų.
Tuo tarpu daugiausia lytinių hormonų organizmas išskiria apie 7–8 valandą ryto. Oda nejautriausia medicininėms manipuliacijoms, taip pat ir injekcijoms apie 8–9 valandą. O kupini energijos ir jėgų dažniausiai jaučiamės apie 10 val. ryto.
Paskaitytų Dichavičius Dainiaus ar Reginų postus…Dainiui įdomesnės ne meistro nuotraukos, o jo sapalionės… Regina nužudė visiškai:konstatavo, kad fotografas buvo išsekintas ribą priėjusio savo mechaninio proto, o kadangi ne visuomet turėjo fizinę galimybę turėti gyvą moterį ir dar nuogą, tai pradėji kurti dirbinius daiktus, kad vėliau galėtų…
Regina, visų pirma, kad man nereikia moters su protu, tai sakai tu, aš taip negalvoju.Kita vertus kas yra tas protas, tai jau visai atskiras klausimas.
O su „šlunkomis”, „dalimis”, „išardytomis mašinomis”, tai viskas kiek sudėtingiau yra, o gal ir paprasčiau.Net nežinau.Bet kuriuo atveju tai yra objektyvi gamtos duota realybė.
Šį kartą sutinku su Mariumi „Kai žmogus prieina asmeninę ribą betarpiškuose pojūčiuose,…tuomet jis kuria ir naudoja dirbtinus metodus darančius poveikį savo regai, klausai, skoniui, uoslei, lytėjimui.” Iš tiesų, ne visada yra fizinė galimybė šalia turėti gyvą moterį ir dar nuogą. Tai va, ir sugalvojo vyrai prifotkinti nuogalių ir spoksoti, spoksoti… O mums fotkintis visai patiko…Tai dabar nuoginamės ir lendam į akis, kad tik fotkintumet. Taip išsivystė nuogas menas. Dainiau, tema išsemta. Ten kur jau nuoga, toliau nėra kur…. Sėkmės tau šiandien teisme (jeigu nesupainiojau datos).
Qwerty, paskaityk, ką pats parašei 🙄 Ta prasme, matai kaip išardytą mašiną? A tai kurį šlunką griebtum? Įsidėmėk dar, kad proto ne pas kiekvieną rastum. Kiek suprantu, moters su protu tau ir nereikia?
„…mintys vertos diskusijos…”?
Dainiau, kurios mintys? Tavo pacituotos? Banalybės.Primityvios banalybės…
Egzistencinė filosofija moko, kad laisvė visuomet yra situacijos apribota, gal todėl geriausius savo darbus šis menininkas padarė sovietmečiu 😛
Regina, kalbu ne tik apie Rimanto fotografijas. Jo pasakytos mintys labiau vertos diskusijos.
Regina,.muzika irgi ne menas – tai tik momentinis garsų atkūrimas pagal natas 🙂
Nuoga moterį aš matau dalimis.Nematau, o ir nereikia tik jos proto. 😎
Ar fotografija yra apskritai menas? Fotografija yra fakto, akimirkos užfiksavimas techninėmis priemonėmis. Apsinuoginusios moters nuotrauka…Jeigu ten kažkas pridengta, kažkas atidengta, užmestas koks šydas ar šešėlis, – tai aktas. Jeigu atvirai ir vulgariai apnuoginta – pornografija. Bet ir vienu ir kt. atveju, ar tai menas? Ir aplamai, ką jūs vyrai matot spoksodami į nuogą moterį?
“Atkreipkite dėmesį ir į tai, kad apie laisvę gali žinoti tik vergas. Laisvas negali žinoti kas yra laisvė. Laisvam laisvė nebus ir aktuali. O štai vergas garbins ir šlovins laisvę ir būtinai išstatys ją dar ir vertybių turguje. Laivė išstatyta vertybių turguje tampa preke, kuria sėkmingai spekuliuoja spekuliantai žmogiškomis vertybėmis“.
Na, ką pradėkime nuo to kas yra menas ir kokios yra jo rūšys…
Kai žmogus prieina asmeninę ribą betarpiškuose pojūčiuose, pavyzdžiui, nebeteikia džiaugsmo medis, dangus, paukščiukų čiulbėjimas, jūros ošimas ar klyksmas iš kaimynų buto ir t.t., tuomet jis kuria ir naudoja dirbtinus metodus darančius poveikį savo regai, klausai, skoniui, uoslei, lytėjimui. Tokių dirbtinių metodų kultivavimas ir yra meno sritis.
Yra trys pagrindinės meno rūšys:
1. Kai rega, klausa, uoslė , skonis, lytėjimas yra veikiami betarpiškai.
2. Kai rega, uoslė, skonis, klausa, lytėjimas yra veikiami apmastytu produktu. Ir pačios temos apie to apmastyto produkto ir jo poveikį ( tai yra meno) supratimą.
3. Tai pats mastymas ir jo meistriškumo kultivavimas.
Atitinkamai trims meno rūšims yra ir trys emociniai –psichiniai žmogaus sąmonės išgyvenimai.
1. Betarpiškas emocijų išgyvenimas, kuris neturi apibūdinimų, paaiškinimų, pagrindimų.
2. Kai išgyvenimas priklauso nuo proto rūšies, kuris apibūdina, paaiškina, supranta, pagrindžia tokius išgyvenimus.
3. Tai išgyvenimas nuo suprantamo, kuris priklausomai nuo proto rūšies gali būti skirtingas.
A) Betarpiško meno tikslas yra sužadinti gyvybinius žmogaus stimulus, darant jam poveikį per regą, klausą, lytėjimą, skonį, uoslę. Toks menas priskiriamas prie kažko gražaus, nuostabaus, žavingo. O jeigu toks menas atvirkščiai, slegia gyvybinius stimulus, tuomet jis bus priskiriamas prie betvarkės, chaotiško bardako, beskonybės, šlamšto ir t.t.
B) Auklėjamojo, tai yra apmastyto meno tikslas tai pozityvių žmogaus savybių praktikavimas, ugdymas, auklėjimas. Toks menas priskiriamas prie kultūros sferos.
C) Mąstymo meno kultivavimo tikslas yra auklėti žmoguje reakcijas į gyvenimiškas situacijas, įvykius, faktus. Priklausomai nuo proto rūšies tos reakcijos gali būti skirtingos. O taip reiškia ir harmoningos arba atvirkščiai destruktyvios, griaunančios žmogaus emocijas ir psichiką. Ši meno rūšis priklauso mąstymo meistriškumo sričiai.
Bet kokia meno rūšis iš išvardytų yra pozityvi, gyvybinga tik iki ribos. Patologiniu menas tampa tuomet kai pradeda griauti žmogaus gyvybinius stimulus.
Kartais gali…., kai tuo momentu ne prie jūros ir šalia nėra moters.
Regina, o ko ten žiūrėti, argi gali fotografija atstoti gyvą jūrą arba moterį?
Vat, Dainiau, šitą temą plačiai išvystyti nepavyks…Į Dichavičiaus kūrybą reikia žiūrėti ir gėrėtis, o ne pliurpti…Man tai kasdienybė, o jūs, vyrai, replikuodami man komentaruose – vartykit Dichavičiaus fotoalbumus 😉
Atgalinis pranešimas: R. Dichavičius apie meną: “Mūsų paskirtis ne kažkokiam elitui tarnauti” | ww.lt - keletas įdomių blogų pasiskaitymui